820 likes | 1.03k Views
8 paskaita. Pinigų politika eurozonoje. 8.1 Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos 8.2 Perdavimo asimetrijos ir optimali pinigų politika 8.3 ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas 8.4 ECB pinigų politikos strategijos įvertinimas 8.4.1 Tikslo pasirinkimas
E N D
8 paskaita. Pinigų politika eurozonoje 8.1 Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos 8.2 Perdavimo asimetrijos ir optimali pinigų politika 8.3 ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas 8.4 ECB pinigų politikos strategijos įvertinimas 8.4.1 Tikslo pasirinkimas 8.4.2 Ar “iki 2%” infliacijos tikslas yra pernelyg nedidelis? 8.4.3 Per didelis rėmimasis pinigų kiekiu?
Įvadas • Prieš tai ėjusioje paskaitoje mes aptarėme fundamentalias problemas, susijusias su ECB veikimo principais. Šioje paskaitoje mes aptarsime labiau praktines pinigų politikos vykdymo eurozonoje problemas. • Pirma nagrinėsime pagrindinę problemą, su kuria susiduria ECB, t.y. kaip vykdyti pinigų politiką sąjungoje, kurioje įvyksta asimetriniai šokai. Mes tada nagrinėsime tarpinių ir galutinių pinigų politikos tikslų formulavimą ir ECB pinigų politikos strategiją.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos • Eurozona patiria asimetrinius šokus. Kaip tokių asimetrijų egzistavimas veikia ECB politikos vykdymą? • Paveiksluose 8.1 ir 8.2 mes nagrinėjame šį klausimą, pateikdami Barro-Gordon’o modelio variantą su dviem šalimis. Pirma analizuosime “grynojo” asimetrinio šoko efektus. Tada palyginsime juos su “grynuoju” simetriniu šoku. Pav. 8.1 pateikiamas asimetrinio šoko atvejis.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (2) • Vienoje šalyje įvyksta pakilimas (Prancūzija), kitoje - nedarbo padidėjimas (Vokietija). Darome prielaidą, kad teigiamas šokas vienoje šalyje yra tiksliai atsveriamas neigiamo šoko kitoje šalyje, todėl ši prielaida ir yra apie grynąjį asimetrinį šoką. • ECB, kuris yra atsakingas už kainų stabilumo išlaikymą ir ekonomikos stabilizavimą visoje eurozonoje, sudeda skaičius. Pasekmėje, stebėdamas ekonomines sąlygas eurozonoje, jis nusprendžia, kad kadangi infliacija ir nedarbas nepakito, nereikia ir politikos pokyčio.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (3) • Kaip matome pav. 8.1, rezultatas yra didesnis nedarbo svyravimas atskirose šalyse. Vokietijoje nedarbas padidėja iki U1, o tai viršija padidėjimą atveju, jei centrinis bankas galėtų kovoti su šoku šioje šalyje. Priešingai yra Prancūzijoje. • Šiuo kraštutiniu grynojo asimetrinio šoko atveju ECB visada atsisako stabilizuoti, t.y. ECB yra visiškai paralyžiuotas. Jis elgtųsi, lyg svoris, kurį jis teikia nedarbo stabilizacijai, yra lygus nuliui. Šiosešalyse ECB atrodys kaip superkonservatyvus. • Simetrinis atvejis parodytas pav. 8.2.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (4) • Mes dabar darome prielaidą, kad šokas yra lygiai toks pats abejose šalyse, t.y. trumpo laikotarpio Phillips'o kreivė pasistumia aukštyn ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje. ECB tada mato, kad eurozonoje padidėja nedarbas. Kadangi jis nori stabilizuoti, ką ir atspindi turinti teigiamą nuolydį optimalios stabilizacijos tiesė, jis ima vykdyti ekspansinę pinigų politiką. Mes pereiname į taškus A ir A'. • Nors iš Vokietijos požiūrio taško šokas yra tas pats, ECB dabar gali skatinti ekonomiką Vokietijoje ir Prancūzijoje, ir gali sumažinti nedarbo padidėjimą.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (5) • Taigi, ECB gebėjimas stabilizuoti gamybą atskirose šalyse priklauso nuo to, ar šokai yra simetriniai ar asimetriniai. • Praktikoje šokai visada yra tam tikras simetrinių ir asimetrinių pokyčių mišinys. Mes galime padaryti tokią svarbią išvadą. Tuo mastu, kuriuo šokuose yra tam tikro dydžio asimetrinė dedamoji, ECB paprastai stabilizuoja pernelyg nedaug iš atskiros šalies narės požiūrio taško. Mes tai parodome pav. 8.3, kur atspindėta atskira šalis narė.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (6) • Darome prielaidą, kad trumpo laikotarpio Phillips'o kreivė juda aukštyn ir žemyn neprognozuojamu būdu. Kai šie šokai yra visiškai asimetriniai, ECB nieko nedaro, todėl nedarbas svyruoja ant horizontalios tiesės HH. Jei šie šokai Phillips'o kreivei yra visiškai simetriniai, ECB stabilizuoja mastu, kurį lemia jo optimalios stabilizacijos tiesė. Nedarbas tada svyruoja tarp taškų A ir A'. • Mes parodome daugiau tikėtiną tarpinį atvejį, kai šokas yra simetrijos ir asimetrijos derinys.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (7) • Šiuo atveju stabilizacija yra atspindėta tiese SS, kuri yra tarpinė tarp grynųjų asimetrijos ir simetrijos atvejų. Nedarbas dabar svyruoja tarp taškų B ir B'. Tokiu būdu, visada yra pernelyg nedaug stabilizacijos iš atskiros šalies požiūrio taško. Tai gali lemti konfliktus tarp atskiros šalies ir ECB. • Ar ši nepakankamos stabilizacijos problema gali būti išspręsta? Atsakymas yra neigiamas. Analizė, kurią čia atlikome, yra tik tęsinys analizės, kurią atlikome 1 paskaitoje, kai aptarėme optimalių pinigų sąjungų teoriją.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (8) • Ten nustatėme, kad jei šalys patiria asimetrinius šokus, ir jei jos nepasižymi pakankamu lankstumu, joms bus brangu būti pinigų sąjungoje. Analizė šioje paskaitoje šiai teorijai suteikia praktinį pavidalą. • Tokiu būdu, jei šalys iš tikro yra optimali pinigų erdvė (ta prasme, kad jos nepatiria didelių asimetrinių šokų) ECB santykinai lengvai stabilizuoja po šokų, ir yra nedaug konfliktų tarp šalių narių ir ECB.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (9) • Ar šie asimetriniai šokai buvo svarbūs Eurosistemos veikimui nuo 1999 m.? • Atsakysime į šį klausimą pažvelgdami į ekonominio augimo ir infliacijos tempus 12-oje Eurosistemos narių 2001 ir 2002 m. (pav. 8.4 ir 8.5).
Pav. 8.4. Realaus BVP pokytis eurozonoje 2001 ir 2002 m. (%).
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (10) • Stebina tai, kad buvo santykinai plati patirties dispersija. Reikia pastebėti, kad visi greitai augantieji buvo nedidelės šalys,lygiai kaip ir didelės infliacijos šalys paprastai buvo nedidelės. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Vokietija turi problemų dėl augimo. • Antras būdas pažvelgti į asimetrijos dydį yra paklausti kokia palūkanų norma kiekvienai šaliai būtų optimali, esant infliacijos ir gamybos atotrūkio dydžiams šiose šalyse. Kad apskaičiuoti šias pageidaujamas palūkanų normas, mes naudojame Taylor’o taisyklę(2002 m. duomenys, pav. 8.6.).
Pav. 8.6. Pageidaujamų palūkanų normų pasiskirstymas ir šalies dydis (Euro-12) (Taylor’o taisyklė, 2002 m.).
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (11) • Mes matome platų pageidaujamų palūkanų normų intervalą, kai vienas kraštutinis atvejis yra Vokietija, kuri pageidautų 2.75% palūkanų normos, o kitas kraštutinumas - Airija - pageidautų 7.5%. Paveiksle taip pat matome santykinius kiekvienos šalies dydžius ir vidutinę palūkanų normą, kurią ECB apskaičiuotų, naudodama Taylor’o taisyklę, visai Eurosistemai. • Faktiškai 2002 metais ECB nustatyta palūkanų norma buvo labai artima skaičiui, kurį apskaičiavome. Visa tai iliustruoja, kad daug šalių tikėtinai būs mažiau nei patenkintos ECB sprendimais dėl palūkanų normos.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (12) • Vokietijai palūkanų norma 2002 m. buvo akivaizdžiai pernelyg didelė, ir ji buvo akivaizdžiai permaža tokioms šalims kaip Airija, Portugalija, Ispanija, Graikija ir Olandija. • Plati pageidaujamų palūkanų normų divergencija, kuri yra asimetrinių įvykių šalyse narėse pasekmė, taip pat padeda paaiškinti politikos paralyžių, kurį patyrė ECB 2002 m. Kaip buvo parodyta 7 paskaitoje, ECB nereagavo į ekonominį nuosmukį didžiąją 2002 m. dalį. Tai interpretavome, kad ECB teikia labai nedidelį svorį gamybos stabilizacijai, t.y. jis yra konservatyvus CB.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (13) • Yra galima ir alternatyvi interpretacija: dideli pageidaujamų palūkanų normų skirtumai dėl asimetrinių šokų paralyžiavo ECB. • Reikia pasakyti, kad prieš tai buvusi diskusija gali suformuoti iškreiptą požiūrį į politikos problemą, su kuria susiduria ECB. • 2 paskaitoje pamatėme, kad šalys, kurios turi didesnius našumo augimo tempus natūraliai turės didesnę infliaciją (išreikštą VKI) nei šalys su nedideliais našumo augimo tempais. Todėl, jei infliacijos skirtumų šaltinis yra našumo augimo skirtumai, dėl to nereikėtų rūpintis.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (14) • Iš esmės, didesnė infliacija didelio našumo augimo šalyse yra subalansuojantis mechanizmas. Tai yra Balassa-Samuelson’o efektas, aptartas 2 paskaitoje. • Yra įrodymų, kad reikšminga infliacijos skirtumų dalis yra dėl šio efekto. Matome, kad, išskyrus Olandiją, visos didelės infliacijos šalys yra santykinai nedidelio ekonominio išsivystymo lygio šalys (Portugalija, Ispanija, Graikija, Airija). • Tokiu būdu, reikšminga santykinai didelės infliacijos dalis šiose šalyse yra greitos plėtros (greito našumo augimo) pasekmė.
Centrinė bankininkystė ir šokų asimetrijos (15) • Jei taip yra, šios šalys neturėtų mėginti sumažinti jų infliacijos tempų. Jos lengvai gali su tuo gyventi. • Tada nėra ir priežasties kodėl šios didelės infliacijos šalys turėtų reikalauti didesnės palūkanų normos. • Tačiau, kaip pamatysime 5 skyrelyje, Balassa-Samuelson’o efektas turi pasekmių infliacijos tikslo, kurį ECB nustato eurozonai kaip visumai, pasirinkimui.
Perdavimo asimetrijos ir optimali pinigų politika • Nagrinėjome kaip asimetriniai šokai veikia ECB pinigų politiką. Dabarnagrinėsime skirtingą perspektyvą - simetrinius šokus, tačiau pažymėsime, kad jie gali pasklisti asimetriniu būdu, kadangi ekonomikos turi skirtingas struktūras ir institucijas. • Įdomūs tyrimai apie institucijų skirtumus eurozonoje yra (Dornbusch et al., 1998, Cecchetti, 1999 ir Maclennan et al., 1999). • Šie asimetriniai šokų perdavimų procesai yra dėl to, kad skiriasi darbo, prekių ir finansų rinkų instituciniai bruožai.
Perdavimo asimetrijos ir optimali pinigų politika (2) • Gana dažnai šie skirtumai turi gilias šaknis, susijusias su kultūra, socialinėmis ir teisinėmis sistemomis. • Šiame skyrelyje mes nagrinėsime tik vieną institucinę asimetriją, egzistuojančią darbo rinkose. Mes darysime prielaidą, kad yra dvi šalys, kurios skiriasi darbo rinkų nelankstumo laipsniu. Viena šalis turi didelį nelankstumo laipsnį, o kita - nedidelį. Mes atspindime šias dvi šalis 8.7 paveiksle.
Perdavimo asimetrijos ir optimali pinigų politika (3) • “Lanksti” šalis (kairė pusė) yra apibūdinama santykinai gulsčia trumpo laikotarpio Phillips'o kreive, o “nelanksti” šalis (dešinė pusė) - santykinai stačia. Kitaip tariant, dėl nelankstumų darbo rinkoje infliacinės staigmenos turi nedidelį poveikį nedarbui nelanksčioje šalyje. • Tarkime, kad ECB įvertina eurozonos trumpo laikotarpio Phillips'o kreivę. Jo įvertintos Phillips'o kreivės nuolydis bus Phillips’o kreivių nuolydžių atskirose šalyse vidurkis.
Perdavimo asimetrijos ir optimali pinigų politika (4) • Eurozonos Phillips’o kreivė atspindėta neigiamą nuolydį turinčiomis punktyrinėmis linijomis. • Darant prielaidą, kad ECB yra konservatyvus tikslo požiūriu (kaip apibrėžta 7 paskaitoje), jis apskaičiuoja optimalios stabilizacijos trajektoriją eurozonai, remiantis jo įvertinta eurozonos Phillips’o kreive. • Taip gaunama teigiamą nuolydį turinti optimalios stabilizacijos tiesė SS. Nesant šokų, pusiausvyra yra taškuose E ir E’.
Perdavimo asimetrijos ir optimali pinigų politika (5) • Dabar nagrinėkime simetrinio šoko poveikį. Darome prielaidą, kad šokas abejose šalyse trumpo laikotarpio Phillips'o kreivę pastumia lygiu atstumu (pav. 8.8). • Abejose šalyse Phillips'o kreivė pasislenka į dešinę tuo pačiu atstumu UN – U1. Kadangi šokas yra tas pats, eurozonos Phillips’o kreivė pasistumia į dešinę tuo pačiu atstumu. ECB dabar apskaičiuoja optimalią reakciją į šoką ir tai yra taškas E, kuris yra eurozonos Phillips’o kreivės ir ECB optimalios stabilizacijos trajektorijos SS sankirtoje. Todėl optimalus eurozonai infliacijos tempas yra 1. Nedarbo lygis abejose šalyse yra taškuose F ir R.
Perdavimo asimetrijos ir optimali pinigų politika (6) • Nėra netikėta, kad lanksčioje šalyje ECB vykdoma stabilizacija gana efektyviai riboja nedarbo padidėjimą, priešingai nei nelanksčioje šalyje. • Darome išvadą, kad dėl struktūrinių darbo rinkų veikimo skirtumų, ta pati ECB politika labai skirtingai paveikia ekonomines pasekmes skirtingose šalyse.
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas • ECB turi strategiją, kuria vadovaujasi vykdydama pinigų politiką eurozonoje. Strategija apibrėžia galutinius tikslus (infliacija, gamyba) ir tarpinius tikslus. • Kaip gerai žinoma, galutiniai tikslai centrinio banko veiksmais dažniausiai įtakojami labai netiesiogiai ir su ilgu lagu. Todėl centriniai bankai pasirenka tarpinius tikslus, kurie, jų nuomone, įtakoja galutinius tikslus, ir kuriuos jie gali įtakoti labiau tiesiogiai. • Pirma apibūdinsime ECB strategiją. Kitame skyrelyje ją kritiškai įvertinsime.
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (2) • Pirmas žingsnis formuluojant pinigų politikos strategiją yra tiksliai apibrėžti kainų stabilumą. ECB Valdančioji taryba (Governing Council) patvirtino tokį apibrėžimą: “kainų stabilumas yra apibrėžiamas kaip metinis (year-on-year) eurozonos Suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) padidėjimas mažiau nei 2%” (ECB Monthly Bulletin, January 1999, p. 46). • ECB paaiškino, kad praktiniams tikslams ši frazė reiškia tikslinį infliacijos intervalą tarp 0% ir 2%.Kainų stabilumas pagal šis apibrėžimą “turi būti išlaikytas vidutiniu laikotarpiu”.
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (3) • Tai reiškia, kad jei infliacija dėl didelio šoko staiga padidėja, pavyzdžiui, aukščiau tikslinio intervalo, ECB jai grįžti į tikslinį koridorių leis palaipsniui. Tačiau ECB neapibrėžia kas yra “vidutinis laikotarpis”. • Apibrėžęs pinigų politikos tikslą, ECB tada apibūdina strategiją, kaip jį pasiekti. Iš pradžių jis pasirinko “dviejų ramsčių” metodą. • Pirmas ramstis yra pinigų kiekis. Kadangi infliacija galiausiai yra monetarinis fenomenas, ECB nuomone pinigai šioje strategijoje turėtų turėti ypatingą vaidmenį.
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (4) • Kad tuo įsitikinti, yra naudinga pradėti nuo kiekybinės pinigų teorijos lygties (logaritmine forma): m + v = p + y(8.1) kur m yra pinigų kiekis, v yra pinigų apyvartos greitis, p yra kainų lygis, o y yra realus BVP (visi logaritmuoti).
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (5) • Išreiškę1-ojo laipsnio skirtumais irpertvarkę gausime: m= p + y – v(8.2) kur yra metinis pokytis. Logaritmų pokyčiai turėtų būti interpretuojami kaip augimo tempai. • Lygtis (8.2) gali būti interpretuota kaip pinigų kiekio augimo tempas, kuris yra suderinamas su tam tikru infliacijos tikslu, esant tam tikriems BVP augimo tempui ir pinigų apyvartos greičiui.
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (6) • ECB strategijos pirmasis ramstis gali dabar būti apibūdintas taip. ECB prognozuoja realaus BVP (y) augimo ateityje tendenciją. 1999 m. sausio mėn. Monthly Bulletin buvo pasakyta, kad ji yra apie 2%. • Po to ECB prognozuoja ateities pinigų apyvartos greitį. Ten pat buvo įvertinta, kad jis mažės maždaug 0.5% per metus, todėl v = - 0.5%. Nustačius šiuos du skaičius, ECB apskaičiuoja pinigų kiekio augimo tempą, kuris yra suderinamas su infliacijos tikslu, kuris yra daugiausiai 2%. Pasekmėje pinigų kiekis neturėtų didėti daugiau nei 4.5% per metus.
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (7) • Šis skaičius tada tampa pinigų kiekio augimo tikslu. ECB pasirinko M3, kaip šiuo atveju naudojamą pinigų kiekio apibrėžimą. • Tai - tiksliai ta pati procedūra, kurią naudodavo Bundesbankas. Tačiau ECB pabrėžia, kad pinigų kiekio augimo skaičius (4.5%) neturėtų būti laikomas tikslu, o greičiau “orientacine reikšme” (reference value). Tai reiškia, kad jei faktinis M3 didėjimas viršija 4.5%, ECB gali (arba ne) imtis veiksmų, kad sumažinti M3 augimo tempą, pavyzdžiui, padidindamas trumpo laikotarpio palūkanų normas.
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (8) • Tokiu būdu, nukrypimą tarp faktinio pinigų kiekio didėjimo ir tikslinės reikšmės ECB interpretuoja lanksčiai. Nors retorika truputį skyrėsi, tokio pačio požiūrio į pinigų kiekio didėjimo tikslą laikėsi ir Bundesbankas. • Antras ramstis pinigų politikos strategijoje išlieka labai nekonkretus. ECB analizėje naudoja platų rodiklių, susijusių su kainų dinamika ateityje, spektrą.
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (9) • Šie kintamieji apima, tarp kitų, darbo užmokestį, valiutų kursus, obligacijų kainas ir pajamingumo kreivę, įvairius realios veiklos matus, fiskalinės politikos rodiklius, kainų ir kaštų indeksus ir verslo bei vartotojų apklausas (ECB Monthly Bulletin, 1999 m. sausis, p. 49). • Todėl jei, pavyzdžiui, eurozonoje žymiai padidėja darbo užmokestis, ECB gali tai laikyti grėsme kainų stabilumui ateityje ir gali imtis veiksmų (padidinti trumpo laikotarpio palūkanų normą, ir/ar sumažinti bankų sistemos likvidumą).
ECB pinigų politikos strategijos apibūdinimas (10) • Vėlgi ECB pasirinko nesusirišti sau rankų. Potencialių rodiklių sąrašas yra atviras, o esantys sąraše gali gauti daugiau ar mažiau dėmesio. • Apibendrinant, pradinė ECB pinigų politikos strategija buvo siekti infliacijos iki 2%. 2003 m. ECB peržiūrėjo strategiją ir siekia “mažesnės nei 2%, bet arti 2% infliacijos”. • 2003 m. strategijos peržiūrėjimo pasekmėje ECB šiek tiek sumenkino pinigų kiekio ramsčio įtaką sprendimams, ir abu ramsčiai tapo lygiaverčiai.
ECB pinigų politikos strategijos įvertinimas • Akademiniame pasaulyje ir tarp rinkos analitikų vis labiau sutariama, kad ECB pinigų politikos strategija turi trūkumų. • Kritika nukreipta į dvi šios strategijos problemas. • Pirma susijusi su ECB siekiamais tikslais, o kita - su priemonėmis.
Tikslo pasirinkimas • ECB pripažįsta tik vieną pinigų politikos tikslą. Tai prieštarauja Maastrichto sutarčiai, kuri ECB įpareigoja taip pat siekti ir kitų tikslų, jei jų siekimas neprieštarauja kainų stabilumui. ECB kritikuojamas dėl sutarties reinterpretacijos ir savo funkcijų susiaurinimo. • Čia svarbu pažymėti, kad vien tik infliacijos tikslo siekimas nebūtinai reiškia, kad tuo pat metu negali būti siekiami kiti tikslai. T.y. infliacijos tikslo siekimo strategija taip pat lemia gamybos stabilizaciją, kai šoko šaltinis yra iš paklausos pusės (žiūr. Bofinger, 1999, Clarida et al., 1999). Tai matome pav. 8.9.
Tikslo pasirinkimas (2) • Kairėje pusėje matome ekonomikos pakilimo, kuris yra dėl didelio visuminės paklausos lygio, atvejį (punktyrinė AD’ tiesė). • Pasekmėje gamyba viršija visiško pajėgumų panaudojimo lygį (normalų lygį). Kad neleisti atsirasti infliaciniam spaudimui, ECB vykdys restrikcinę pinigų politiką (tai išreiškia strėlė, kuri stumia AD’ tiesę į normalų lygį). • Tai stabilizuoja ir kainų lygį, ir gamybos lygį. Kai įvyksta visuminės paklausos šokai, nėra pakeičiamumo tarp kainų ir gamybos stabilizacijos.
Tikslo pasirinkimas (3) • Reinterpretuodamas savo mandatą, ECB buvo įtakojamas lankstaus infliacijos tikslo siekimo strategijos teorijos, sukurtos Svensson’o (1995, 1998; žiūrėkite taip pat Alesina et al., 2001; Mishkin ir Schmidt-Hebbel, 2001). • Pagrindinis šios teorijos teiginys yra kad infliacijos tikslo siekimo strategija leidžia centriniam bankui ne tik stabilizuoti infliaciją, tačiau taip pat geriausiai prisidėti prie gamybos stabilizavimo apie potencialų lygį (“natūralų” lygį ilgo laikotarpio pusiausvyroje).
Tikslo pasirinkimas (4) • Tai aišku iš pav. 8.9. Stabilizuodamas kainų lygį, centrinis bankas taip pat stabilizuoja gamybos lygį. Pagal šį požiūrį nėra reikalo tiesiogiai siekti gamybos lygio tikslo. • Dalykai yra labiau komplikuoti kai šokai atsiranda iš ekonomikos pasiūlos pusės(pav. 8.9 dešinė pusė). Ekonomika patyrė neigiamą pasiūlos šoką, kuris sumažino gamybą, tačiau padidino kainas. Kai ECB siekia kainų lygio tikslo, jis bus linkęs sumažinti visuminę paklausą, taip sumažindamas kainų lygį ir tuo dar labiau sumažindamas gamybą.
Tikslo pasirinkimas (5) • Šiuo atveju yra pakeičiamumas tarp infliacijos ir gamybos stabilizacijos. Atkreipkite dėmesį, kad mes darome prielaidą, kad pasiūlos šokas yra laikinas. Jei pasiūlos šokas yra nuolatinis, centrinis bankas turės sumažinti kainų lygį ir šiuo atveju nebus pakeičiamumo tarp gamybos ir infliacijos stabilizacijos. • Oficialiuose pranešimuose ECB leido suprasti, kad kai yra toks pasirinkimas, jis visada sieks kainų stabilizavimo.
Tikslo pasirinkimas (6) • Reikia pažymėti, kad ECB pasiliko erdvės tam tikrai gamybos stabilizacijai netgi pasiūlos šoko atveju. • Kaip buvo minėta anksčiau, ECB apibrėžia kainų stabilumą “vidutiniu laikotarpiu”. Tokiu būdu, jei po pasiūlos šoko ima didėti kainos, ECB gali reaguoti palaipsniui: jis ne iš karto taikys restrikcinę pinigų politiką, kad iš karto sustabdytų kainų didėjimą. • Infliacijos tikslo siekimo strategijos šalininkai (pvz. Svensson 1997, 1998) pabrėžė, kad laipsniškas grįžimas prie infliacijos tikslo po šoko yra teisingas metodas, kuris leidžia CB pasirūpinti ir gamybos stabilizacija.
Ar “iki 2%” infliacijos tikslas yra pernelyg nedidelis? • 6 deš. Milton’as Friedman’as suformulavo požiūrį, kad optimalus infliacijos tempas yra neigiamas. Pagrindinė šios išvados priežastis yra kad neigiama infliacija maksimizuoja bendrąjį pinigų laikymo naudingumą. Keli veiksniai, nagrinėti naujesniuose tyrimuose, leidžia abejoti šia išvada. • Pirma, yra įrodymų, kad dėl greitų technologinių pokyčių įprasti infliacijos matai (VKI pokyčio tempas) linkę pervertinti tikrą infliacijos tempą nuo 0.5% iki 1.5% per metus (Gordon, 1996, Shapiro ir Wilcox, 1996, Boskin Report, 1996).