160 likes | 580 Views
Anekdotai apie šį bei tą. Vyras klausia žmonos: Ką galėtum man pasakyt vienu sakiniu, kad ir nuliūdintum ir nudžiugintum? Žmona: - Iš visų tavo draugų, tavo didžiausias.
E N D
Vyras klausia žmonos: • Ką galėtum man pasakyt vienu sakiniu, kad ir nuliūdintum ir nudžiugintum? Žmona: - Iš visų tavo draugų, tavo didžiausias...
Vyras ir moteris guli lovoje ir spokso į lubas. Moteris mąsto: „...tyli... nenori kalbėtis... turbūt jis manęs nebemyli... tai santykiai... garantuotai turi kitą..." Vyras mąsto: „Musė... Musė ant lubų... Каipgi ji ten išsilaiko... savo mažom kojytėm?"
Grįžta vyras prieš auštant namo girtas, visur lūpų dažų dėmės... Jį pasitinka žmona su kočėlu rankose: • Tu, niekše, kur basteisi? • Supranti, šiandien tokia diena buvo, kad visos moterys, kurias sutinku, pačios siūlosi į lovą. Na, aš nė vienai negalėjau atsispirti... • Ką tu šneki?! Tuoj kaip duosiu! - Na, va, ir tu taip pat...
Atvežė čiukčia į Maskvą parduoti kailiukų. Patiko viena maskvietė. Čiukčia ir sako: • Aš tau vieną lapę - tu man vieną naktį. Moteris sutiko. Jai patiko, kad galima lengvai užsidirbti lapę, ir kitą dieną ji pasiūlė pakartoti. Pakartojo. Bet čiukčia nedavė kailiuko. Paėmė dar ir pirmąjį. - Čiukčia norėjo - čiukčia mokėjo. Tu nori - tu moki.
Gyvenimas tikrai dryžuotas, kaip zebras: tai blondinė, tai briunetė, tai blondinė, tai briunetė...
Brangusis, jeigu aš skęsčiau upėje, ką tu darytum? - O, aš tuoj patbėgčiau pagalbos į gretimą kaimą. • Bet gretimas kaimas taip toli... - Dėl tavęs, brangioji, aš galėčiau dar toliau nubėgti...
Normali šeima. Lyderis joje - žmona. Vyras vieną dieną pagalvojo: ,,Negi aš koks lepšis? Kodėl man vadovauja moteris?". Nusprendė pademonstruoti charakterį: smogė į duris, įsiveržė į virtuvę ir trenkė kumščiu per stalą, sušukdamas: • Kas namuos šeimininkas!? Žmona atsako: • Aš. O ką? - Nieko... Aš tik šiaip paklausiau...
Įsivaizduoji, ateinu namo po darbo ir pamatau savo žmoną lovoje su kažkokiu švedu. - Na, ir ką tu jam pasakei? - O ką aš galėjau jam pasakyti, aš juk nemoku švediškai...
Svečiuose viena koketiška dama klausia savo kaimyno: • Kiekgi metų jūs man duotumėte? - Pagal lūpų spalvą - septyniolika, pagal antakių lanką - šešiolika, pagal veido spalvą - dvidešimt. Iš viso - penkiasdešimt treji!
Moteris lovoje su meilužiu. Suskamba telefonas.Vyras: • Brangioji, ką veiki? - Laukiu tavęs. - Mes čia su Robertsu kontoroj darbo reikalais, grįšiu tik ryte. • Gerai, lauksiu. Meilužis: • Kas skambino? - Vyras, sakė grįš rytą, jis su tavim kontoroj...
- Klausyk, vakar autobuse tavo žmoną sutikau. Tai ji man tokį anekdotą papasakojo, kad iš juoko vos iš lovos neiškritau.
Po algos vyras parsinešė butelį konjako ir siūlo žmonai išgerti. • Tu gi žinai, kad aš visai negeriu. Net ir į burną neimu. - Kaip žinai. Tada eisiu pas kaimynę. Ji viską daro atvirkščiai.
Žmona vis tą patį ir tą patį: ,,Duok pinigų, duok pinigų..." • Ir kur jinai juos kiša? - Tai, kad nežinau. Niekad nedaviau.
-Klausyk, tu visus vakarus praleidi su Janina, gal ruošies vestuvėms? -Taip, aš galvojau apie vestuves, bet gerai pagalvojęs nusprendžiau, kad po vestuvių nebebus kur praleisti vakarų.
Vyras po ilgo laiko atsigavo iš komos. Jo žmona nuolat buvo prie jo. Atsimerkęs jis tarė savo žmonai, sėdinčiai greta jo patalo: - Tu buvai su manim pačiu sunkiausiu metu. Kai aš netekau darbo – tu mane palaikei, kai į mane šovė ir sužeidė – tu buvai šalia, kai žlugo mano verslas – tu buvai čia, kai mes netekome savo namo – tu buvai su manimi, kai sušlubavo mano sveikata – tu nepalikai manęs. Tu žinai, Marta, ką aš manau? - Ką brangusis? – šypsodamasi švelniai tarė žmona, ir jos širdį užliejo šilti jausmai. - Aš jau imu manyti, kad tu neši nelaimes..