250 likes | 430 Views
RASTI MEILĘ pagal Isabel Guerra mintis. Jei mano kalbai nestinga išminties, bet stinga meilės, ji - tik beprasmis triukšmas. Jei neįstengiu kėdės į kitą vietą perkelti meile, kodėl turiu manyti, kad sugebėčiau net kalnus kilnoti?.
E N D
Jei mano kalbai nestinga išminties, bet stinga meilės, ji - tik beprasmis triukšmas.
Jei neįstengiu kėdės į kitą vietą perkelti meile, kodėl turiu manyti, kad sugebėčiau net kalnus kilnoti?
Jei visą savo esybę išdeginsiu beribio atsidavimo kaitra, bet sielos į ją neįdėsiu, tai nesuteiks prasmės mano būčiai, nes iš puikybės kyla tik nuogąstavimai ir iliuzijos.
Kuri niekada netrokšta svetimo džiaugsmo ir neliūdi, kad jis ne jai skirtas.
Kuri žiūrėtų ir suprastų, bet niekada nesididžiuotų, manydama esanti aukštesnė už tą, kurį supranta.
Kuri paprasčiausiai žinotų kitų poreikius ir imtų tarnauti taip nuolankiai kaip nuolat keliaujantis į Jeruzalę, kur šlovinama didybė to, kuris į mus visada žvelgia su gailestingumu.
Širdies, kuri negali pasiglemžti sau to, kas naudinga kitiems, kuri nepraranda ramios ir džiaugsmingos pusiausvyros, nes moka atsiminti tik tai, ką yra gavusi gero.
Širdies, kuri sau laimę rastų tik teisume ir teisingume, nes nenuilsdama ieško tiesos.
Trokštu didybės, būdingos tam, kuris be ribų atleidžia svetimas kaltes, nes supranta savo silpnumą ir žino, kad jam reikės atleidimo septyniasdešimt septynis kartus.
Tam, kuris be ribų pasitiki, nes žino, kad nepasitikėjimas - tai žaizda geriems darbams ir pražūtis geriems ketinimams.
Tam, kurio viltis beribė, nes, matydamas, kaip dažnai parklumpa, jis žino, kad visada reikės pradėti iš naujo.
Tam, kuris kupinas beribės ištvermės, nes nori būti panašus į širdį to, kuris ištvėrė visas mūsų kančias ir ant savo pečių užsikrovė mūsų nedorybių naštą, - į Meilės širdį, kuri perdurta nugalėjo mirtį.
O kas nesileidžia Meilės paliečiamas, niekada negalės jos perduoti, negalės kalbėti jos vardu ar jos paslaptinga kalba, jis niekada nepažins tikrosios išminties.
Ribota dabar mano siela kaip vaiko protas, kol pasieks brandą, giliai paliesta Meilės.
Nereikės jai tada tikėti Tavo buvimu, nes ji bus iki galo jį patyrusi.
Nereikės jai tada malšinti Jo laukimo troškulio, nes jausis visiškai ir su džiaugsmu Jam priklausanti.
Taip, noriu turėti širdį, kuri nenuilsdama ieškotų Meilės ir galiausiai patektų į jos glėbį.
Parengė tikybos mokytojos Nijolė Pankratovaitė ir Danutė Kratukienė