Download
1 / 13
150 likes | 721 Views
Švietimo epochos literatūra. Švietimo epocha. Švietimo epocha laikomas istorinis periodas XVIII a. Tuo tarpu švietimas - Švietimas – visuomeninis, kultūrinis, politinis judėjimas, intelektualinis sąjūdis. Šio sąjūdžio atstovai vadinami švietėjais.
E N D
Švietimo epocha... Švietimo epocha laikomas istorinis periodas XVIII a. Tuo tarpu švietimas - Švietimas – visuomeninis, kultūrinis, politinis judėjimas, intelektualinis sąjūdis. Šio sąjūdžio atstovai vadinami švietėjais.
“Turėk drąsos pats naudotis savo protu”... Šią frazę pasakė vienas iš iškiliausių švietimo epochos asmenų – Imanuelis Kantas. To laikotarpio žmonėms pagrindinis ir pats svarbiausias dalykas – protas, kuris gali panaikinti visus prietarus, tamsumą ir kitas negeroves, kurios iš visų pusių puola visuomenę.
Šiai epochai būdingas atsiribojimas nuo autoritetų mat teigiama, jog individas turi remtis ir mąstyti tik savo protu. Visi neracionalūs, neprotingi dalykai sulaukia paniekos ir aštrių pastabų. Kadangi po truputį dingsta tikėjimas autoritetais, kyla kritiškas požiūris į religiją. Pradeda plisti nauja “ptoyingoji’ religija – deizmas, kuris teigia, kad dievas, sukūręs tobulą pasaulį, toliau nesikkiša į žmonių gyvenimą. Deistai tikėjimą mato kaip kiekvineo žmogaus reikalą, kritikuoja religinius prietarus. Tuo tarpu ateistai užima kategoriškesnę poziciją teigdami, kad dievi idėja apskritai nereikalinga, o bažnyčia – pavojinga ir kenkianti žmonių pažangai.
XVIII a. mąstytojai teigė, kad jų amžius – filosofijos amžius. Filosofija jiems reiškė išminties ir mokslo siekimą, laisvą ir kritišką mąstymą visomis temomis. Vienas geriausių to įrodymų – “Enciklopedija arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žinynas”, kurio rengime dalyvavo žymiausi to laikmečio filosofai: Didro, Monteskjė, Volteras, Žanas Žakas Ruso. Šioje epochoje taip pat iškelta prigimtinės žmonių lygybės idėja, kurios šalininkai manė, kad luominė sistema – feodalizmas – yra pavojingas žmogui, nes slopina žmogiškumo jausmą. Todėl Daug ką sužavėjo Ruso kvietimas “Atgal į gamtą”, kuris teigė, jog viskas, kas yra natūralu, jau savaime gera, o žmogaus rankos viską tik sugadina. Švietimo epochą galima padalinti į du laikotarpius: racionalųjį ir sentimentalizmą.
Švietimo epochos idėjos • domėjimasis visuomenės problemomis • kosmopolitizmas - teorija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, o tautiniai skirtumai yra nereikšmingi • laisvamanybė • geresnės valstybinės santvarkos projektai • prietarų, religinio nepakantumo, žmonių išnaudojimo, neteisingų įstatymų smerkimas
XVIII a. švietėjai • Džonas Lokas • Šarlis Monteskjė • Volteras • Žanas Žakas Ruso • D. Didro • Imanuelis. Kantas • Danielis Defo • Johanas Volfgangas Gėtė • Frydrichas Šileris
Danielis Defo Danielis Defo (Daniel Defoe, 1660 –1731 balandžio 24) – anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. Manoma, kad D. Defo pirmasis pradėjo rašyti naudodamas romano formą. Svarbiausioji jo knyga „Robinzono Kruzo gyvenimas ir nuostabūs nuotykiaipasirodė 1719 metais ir iki šiol laikoma ne tik vienu iškiliausių Švietimo epochos, bet ir apskritai – pasaulinės literatūros – kūriniu.
Robinzonas Kruzas Jaunas anglas Robinzonas laivu išplaukia į kelionę. Iš pažiūros rami kelionė staiga pakrypo netikėta linkme: laivas atsitrenkė į uolą po vandeniu. Didžiulė banga nugramzdino laivą. Robinzonas buvo nublokštas į salą, kurioje – nė gyvos dvasios. Iš pradžių baimės prislėgtas bei desperatiškų jausmų apimtas jis nežinojo ką daryti. Tačiau susitaikęs su savo likimu jis pradeda ręstis sau būstą ir pamažu bandyti prisitaikyti prie naujų ir sunkių gyvenimo sąlygų. Po kiek laiko jis bando pasigaminęs valtelę išplaukti, tačiau nesėkmingai. Taip jam begyvenant ir sunkiai besiverčiant saloje jis aptinka žmogaus pėdas ir sužino, kad toji sala, kurią jis manė esant neapgyvendinta, turėjo vietinius gyventojus – laukinius, nei civilizacijos, nei pažangos nepažinusius žmones. Vieną iš jų Robinzonas prisigerina ir pavadina Penktainiu. Būnant dviese, Rpbinzono gyvenimas saloje pasidaro pakenčiamesnis, o greitai gyventojų dar padaugėja – prie kuklios Robinzono buities prisideda dar du laukiniai, bei ispanas, taip pat per laivo katastrofą atsidūręs saloje ir ilgai laikytas pas laukinius. Kartą į salą atplaukė laivas. Pasirodė, kad jame įvyko maištas ir sukilėlliai jūreiviai panoro atsikratyti jiems nepatikusiu laivo kapitonu. Robinzonas sutaisė laivą ir laimingai parvyko atgal į savo šalį kartu su Penktainiu.
Viso pasaulio skaitytojai greitai pamėgo šią knygą. Tų laikų pirkliai skrodė pasaulio jūras ir vandenynus ieškodami laimės, todėl pasakojimai apie tolimus ir egzotiškus kraštus bei nuotykius ten audrino žmonių vaizduotę, Jūrininkų atsiminimai buvo labai mėgstama literatūra. Mintis sukurti knygą apie Robinzoną, Danieliui Defo kilo tada, kai viename žurnale jis perskaitė Škotų jūrininko gyvenimo istorija – kaip šis už maištą buvo nuplaukdintas į negyvenamą salą ir daugiau nei ketverius metus joje gyveno. Ši knyga žavi savo nuotykiais. Ji parašyta įtaigiu ir lengvu stiliumi ir nors įvykiai bei aplinka detalizuojami, nepakrauna skaitytojo. Be to, ši knyga pasakoja apie vieno žmogaus rūpesčius ir vargus atsidūrus taip toli nuo civilizacijos ir žinoma, kitų žmonių. Jo gyvenimo istorija parodo, kiek daug gali nuveikti paprastas žmogus, kiek jis gali pasatyti savomis rankomis ir kaip jo išmoningumas padeda išgyventi. Nepamirškime, kad žmogui, kaip socialiai būtybei, toks atskyrimas nuo kitų žmonių bei pasaulio yra sunkus išvbandymas. Robinzonas sėkmingai su tuo susidoroja. Būtent dėl to, “Robinzonas Kruzas” liks amžiams įrašytas prie geriausių pasaulinės literatūros kūrinių.
