8 paskaita. Namų ūkių sprendimai vartoti, taupyti ir dirbti: labiau formali analizė

1. 8 paskaita. Namų ūkių sprendimai vartoti, taupyti ir dirbti: labiau formali analizė 8.1 Vartojimas ir taupymas: dabartis prieš ateitį 8.2 Pajamų ir turto pokyčių įtaka vartojimui ir taupymui 8.3 Vartojimas ir taupymas per daug laikotarpių: gyvenimo ciklo modelis 8.4 Reali palūkanų norma ir vartojimo – taupymo sprendimai 8.5 Darbo pasiūla: pajamų ir laisvalaikio pakeičiamumas

2. Makroekonomikos mikro pagrindai Makroekonomika analizuoja visuminius kiekius, tokius kaip BVP, nacionalinis taupymas, investicijos, užimtumas. Tačiau nereikia užmiršti fakto, kad šie visuminiai kiekiai atspindi įvairių žmonių sprendimus. Viena iš naudingų strategijų, siekiant suprasti visuminių kiekių dinamiką, yra galvoti apie jėgas, kurios veikia ekonominę žmonių ir firmų elgseną.

3. Vartojimas ir taupymas: dabartis prieš ateitį Kodėl žmonės taupo? Prisiminkite iš 4 paskaitos, kad taupymo nauda yra ta, kad atidėdami dalį pajamų ateičiai, namų ūkiai padidina galimybę vartoti ateityje. Taupymo kaštai yra kad namų ūkis turi sumažinti einamojo vartojimo kiekį. Tokiu būdu, pasirinkdamas kiek vartoti ir taupyti šiandien, namų ūkis atlieka pasirinkimą tarp dabarties ir praeities. Šiame skyrelyje mes pateiksime ekonominį šio pakeičiamumo modelį. Kad supaprastinti analizę, mes padarysime tris supaprastinančias prielaidas. Įvairiose paskaitos vietose mes aptarsime pasekmes mūsų analizei atsisakant kiekvienos iš šių prielaidų.

4. Modelio prielaidos • Mes darome prielaidą, kad laiko horizontas, kurio bėgyje žmogus planuoja, t.y. jo gyvenimas susideda tik iš dviejų laikotarpisų - dabarties ir ateities. Įsivaizduokite, kad dabartis - tai darbo metai, o ateitis – pensijos metai. Dviejų laikotarpių modelis yra paprasčiausia sistema, kuri leidžia išreikšti pagrindinę pasirinkimo tarp dabarties ir ateities idėją. • Mes darome prielaidą, kad žmogaus einamosios ir ateities pajamos ir jo turtas yra duoti, ignoruojant galimybę, kad dirbdamas viršvalandžius ar imdamasis antro darbo, jis gali padidinti pajamas. Skyrelyje 8.4 mes aptarsime kas atsitinka, kai žmogus gali keisti jo siūlomo darbo kiekį. • Mes darome prielaidą, kad žmogus gali pasirinkti kiek skolintis ar sutaupyti esant duotai realiai palūkanų normai. Kol kas ignoruosime faktą, kad vartotojai paprastai turi sumokėti didesnę realią palūkanų normą skolindamiesi, nei jie gali uždirbti už jų santaupas, ir kad praktikoje skolintojai gali riboti kiekį, kurį vartotojai gali pasikolinti.

5. Kiek vartotojas gali išleisti? Biudžeto apribojimas Kad analizuoti žmogaus sprendimą kiek vartoti ir taupyti, mes pirma analizuojame kaip jo ekonominiai ištekliai lemia jam prieinamą pasirinkimą. Tarkime, kad žmogus einamajame laikotarpyje gauna fiskuotas 14,000 pomokestines realias pajamas, ir tikisi gauti 11,000 realių pajamų ateities laikotarpyje. Be to, jis pradeda einamąjį laikotarpį su 6000 realiu turtu santaupų sąskaitoje. Naudosime mažąsias raides atspindėti atskiro žmogaus kintamuosius: y = žmogaus einamosios realiosios pajamos (14,000); yf = žmogaus ateities realiosios pajamos (11,000); a = žmogaus realus turtas einamojo laikotarpio pradžioje (6000); af = žmogaus realus turtas ateities laikotarpio pradžioje (dar nenustatytas); c = žmogaus einamasis realus vartojimas (dar nenustatytas); cf = žmogaus ateities realus vartojimas (dar nenustatytas).

6. Biudžeto apribojimas (2) Žmogus gali pasirinkti daug skirtingų einamojo ir vartojimo ateityje derinių, t.y. c ir cf. Pavyzdžiui, yra tokia galimybė: einamajame laikotarpyje jis galėtų suvartoti visą jo pradinį turtą (6000) plius visas jo einamąsias pajamas (14,000), tada bendrasis (realus) vartojimas būtų 20,000. Jei jis taip padarytų, ateityje žmogus galėtų vartoti už 11,000, t.y. už jo pajamas ateityje. Tokiu būdu, vienas vartojimo derinys prieinamas žmogui yra: c = 20,000 ir cf = 11,000 Jei žmogus pasirenka šį vartojimo pasirinkimą, kiek jis pirmu laikotarpiu sutaupo: s = y - c = 14,000 - 20,000 = -6000(8.1)

7. Biudžeto apribojimas (3) Bendruoju atveju, bet kuris einamojo vartojimo c kiekis, kurį žmogus pasirenka, lems vartojimo kiekį ateityje cf. Kad nustatyti šį sąryšį tarp žmogaus einamojo vartojimo ir jo vartojimo ateityje, mes atkreipiame dėmesį, kad ištekliai, kuriuos žmogus turi einamajame laikotarpyje yra jo einamosios pajamos y ir jo pradinis turtas a. Jei jo einamasis vartojimas yra c, einamojo laikotarpio pabaigoje jam lieka y + a - c. Žmogus gali šį einamųjų išteklių likutį padėti į banką ir gauti palūkanas. Jei reali palūkanų norma, kurią žmogus gali uždirbti už jo indėlį yra r, reali jo banko sąskaitos vertė (pagrindinė suma plius palūkanos) ateities laikotarpyje bus (y + a - c)(1 + r). Kiekis (y + a - c)(1 + r) atitinka af, žmogaus aktyvus ateities laikotarpio pradžioje.

8. Biudžeto apribojimas (4) Ateities laikotarpyje žmogaus turimi ištekliai susideda iš jo aktyvų af plius pajamų, kurias jis gaus ateities laikotarpyje yf, viso (y + a - c) (1 + r) + yf. Kadangi ateities laikotarpis yra paskutinis laikotarpis žmogaus gyvenime (ir nėra nieko, kam jis norėtų palikti palikimą), jis išleis visus jo likusius išteklius vartojimui. Tokiu būdu, žmogaus vartojimas ateityje cf yra: cf = (y + a - c)(l + r) + yf(8.2) Lygtis (8.2) vadinama vartotojo biudžeto apribojimu. Esant bet kuriam einamojo vartojimo lygiui c, biudžeto apribojimas parodo kiek žmogus gali vartoti ateityje cf, esant duotiems jo einamosioms ir ateities pajamoms bei pradiniam turtui.

9. Lent. 8.1. Žmogaus galimo vartojimo kombinacijos

10. Pav. 8.1. Biudžetinė tiesė

11. Dabartinės vertės Kad nustatyti žmogaus biudžeto apribojimą, iš pirmo žvilgsnio reikia keturių atskirų kiekių: žmogaus einamųjų pajamų y, jo pajamų ateityje yf, jo pradinio turto a, ir realios palūkanų normos r. Tačiau, naudodami dabartinės vertės sąvoką, mes galime patogiai išreikšti žmogaus ekonominius išteklius, ir einamuosius, ir ateities, vienu skaičiumi. Dabartinė vertė parodo mokėjimų ateityje vertę šiandienos valiuta ar prekėmis. Tarkime, kad jūs turėsite atlikti 13,200 litų mokėjimą po metų. Kiek pinigų jūs turėtumėte atidėti šiandien, kad galėtumėte atlikti ateities mokėjimą? Tai parodo dabartinė 13,200 litų vertė. Dabartinė ateities mokėjimų vertė priklauso nuo palūkanų normos. Jei einamoji nominali palūkanų norma i yra 10% per metus, dabartinė vertė 13,200 lt., kuriuos reikės sumokėti po vienų metų yra 12,000 lt. Priežastis yra ta, kad 12,000 lt. padėti į banką šiandien už 10% palūkanų normą, uždirbs 1200 lt. (10% nuo 12,000 lt.) palūkanų per vienus metus. Pridėję šią sumą prie pradinių 12,000 lt. gauname 13,200 lt. Todėl, esant 10% palūkanų normai, turėti 13,200 lt. po metų yra ekonomiškai ekvivalentu turėjimui 12,000 lt. šiandien.

12. Dabartinės vertės (2) Taigi, jei nominali palūkanų norma yra i per metus, kiekvienas litas banke šiandien bus vertas 1 + i litų po metų. Kad turėti 13,200 lt. po metų, reikia turėti 13,200/(1 + i) litų banke šiandien. Tokiu būdu, dabartinė vertė 13,200 lt., kurie bus sumokėti po metų yra 13,200/(1 + i) lt. Jei i = 20% per metus, dabartinė vertė 13,200 lt. po metų yra 13,200/1.20 = 11,000 lt. Taigi, palūkanų normos padidėjimas sumažina dabartinę ateities mokėjimų vertę, t.y. kuo didesnė palūkanų norma i, tuo mažiau turi būti atidėta šiandien, kad pasiekti tam tikrą lėšų kiekį ateityje. Kol kas matavome ateities mokėjimus nominalia verte, ar valiuta. Kai ateities mokėjimai yra matuojami nominaliais matais, tinkama palūkanų norma skaičiuoti dabartinę vertę yra nominali palūkanų norma i. Jei ateities mokėjimai yra realiais matais, dabartinė vertė yra skaičiuojama naudojant realią palūkanų normą r. Analizuodami žmogaus vartojimo - taupymo sprendimus, mes viską matavome realiais matais, taigi naudojame realią palūkanų normą r, kad apskaičiuoti dabartinę žmogaus pajamų ateityje ir vartojimo vertę.

13. Dabartinė vertė ir biudžeto apribojimas Mes dabar naudosime dabartinės vertės sąvoką, kad perrašyti žmogaus biudžeto apribojimą patogia froma. Mes apibrėžiame viso gyvenimo išteklių dabartinę vertę (PVLR) kaip dabartinę vertę pajamų, kurias vartotojas tikisi gauti einamajame ir ateities laikotarpiais plius pradinis turtas. Dviejų laikotarpių atveju, viso gyvenimo išteklių dabartinė vertė yra(8.3): kuri yra suma žmogaus einamųjų pajamų y, dabartinės jo pajamų ateityje vertės yf/(1+r), ir jo dabartinio turto a.

14. Dabartinė vertė ir biudžeto apribojimas (2) Naudodami PVLR sąvoką, mes perrašome biudžeto apribojimą taip: viso gyvenimo vartojimo dabartinė vertė (PVLC) turi būti lygi viso gyvenimo išteklių dabartinei vertei (PVLR). Prisiminkite, kad mūsų pavyzdyje žmogus turi y = 14,000, yf = 11,000, ir a = 6000. Kai reali palūkanų norma r yra 10%, žmogaus PVLR yra 14,000 + 11,000/1.10 + 6000, arba 30,000 (žiūr. lygtį 8.3). Pagal biudžeto apribojimą dabartinė einamojo ir ateities vartojimo vertė bet kuriame taške ant biudžeto tiesės yra 30,000. Pavyzdžiui, taške E paveiksle 8.1, c = 20,000 ir d = 11,000. Dabartinė c vertė yra 20,000 ir dabartinė vertė cf yra 11,000/1.10 = 10,000, tokiu būdu viso gyvenimo vartojimo dabartinė vertė taške E yra 20,000 + 10,000 = 30,000, tiek pat kiek žmogaus PVLR. Galima patikrinti, kad viso gyvenimo vartojimo dabartinė vertė yra lygi 30,000 kiekviename taške ant biudžeto tiesės paveiksle 8.1.

15. Dabartinė vertė ir biudžeto apribojimas (3) Biudžeto apribojimo perrašymas dabartinės vertės matais gali taip pat būti atliktas matematiškai. Pirma, mes padaliname abi lygties (8.2) puses iš (1 + r) ir tada pridedame c prie abiejų pusių: cf = (y + a - c)(l + r) + yf(8.2) (8.4) PVLC = PVLR Lygtis (8.4) rodo, kad viso gyvenimo vartojimo dabartinė vertė,c + cf/ (1 + r), yra lygi viso gyvenimo išteklių dabartinei vertei, y + yf/ (l + r) + a.

16. Dabartinė vertė ir biudžeto apribojimas (4) Paveiksle 8.1, ar bet kuriame kitame biudžeto tiesės grafike, PVLR yra lygi einamojo vartojimo vertei c, arba biudžeto tiesės horizontalios ašies kirtimo taškui. Kad suprasti kodėl, atkreipkite dėmesį, kad horizontalios ašies kirtimo taškas yra taškas ant biudžeto tiesės, kuriame vartojimas ateityje cf yra lygus nuliui. Prilyginant vartojimą ateityje cf nuliui lygtyje (8.4) gauname einamąjį vartojimą c kairėje pusėje, kuris turi būti lygus PVLR dešinėje pusėje. Tokiu būdu, c = PVLR taške, kuriame biudžeto tiesė kerta horizontalią ašį. Mūsų pavyzdyje biudžeto tiesės horizontalios ašies kirtimo taškas (G paveiksle 8.1) yra kur c = 30,000, kas taip pat lygu žmogaus PVLR vertei.

17. Ko nori vartotojas? Vartotojų pirmenybės Biudžeto apribojimas, grafiškai išreikštas kaip biudžeto tiesė, rodo einamojo ir ateities vartojimo derinius, kuruos žmogus gali sau leisti. Kad pamatyti kurį iš daugelio galimų vartojimo derinių žmogus iš tikrųjų pasirinks, mes turime žinoti žmogaus pirmenybes vartoti dabar ar vartoti ateityje. Ekonomistai naudoja terminą naudingumas, kad išreikši žmogaus pasitenkinimą ar gerovę. Pirmenybės einamojo prieš ateities vartojimą yra atspindimos tuo, kiek naudingumo vartotojas gauna iš kiekvieno einamojo ir ateities vartojimo derinio. Grafiškai žmogaus pirmenybės vartoti dabar ar ateityje išreiškiamos abejingumo kreivėmis. Abejingumo kreivė rodo visus vartojimo derinius, kurie duoda tą patį naudingumo lygį. Kadangi žmogus yra lygiai taip pat patenkintas visais vartojimo deriniais ant abejingumo kreivės, jam nesvarbu (t.y., jis yra abejingas), kurį derinį jis iš tikrųjų gauna. Paveiksle 8.2 matome dvi žmogaus abejingumo kreives. Kadangi vartojimo deriniai, atitinkantys taškus X, Y, ir Z, visi yra ant tos pačios abejingumo kreivės (IC1), žmogus gaus tą patį naudingumo lygį taškuose X, Y, ir Z.

18. Ko nori vartotojas? Vartotojų pirmenybės Biudžeto apribojimas, grafiškai išreikštas kaip biudžeto tiesė, rodo einamojo ir ateities vartojimo derinius, kuruos žmogus gali sau leisti. Kad pamatyti kurį iš daugelio galimų vartojimo derinių žmogus iš tikrųjų pasirinks, mes turime žinoti žmogaus pirmenybes vartoti dabar ar vartoti ateityje. Ekonomistai naudoja terminą naudingumas, kad išreikši žmogaus pasitenkinimą ar gerovę. Pirmenybės einamojo prieš ateities vartojimą yra atspindimos tuo, kiek naudingumo vartotojas gauna iš kiekvieno einamojo ir ateities vartojimo derinio. Grafiškai žmogaus pirmenybės vartoti dabar ar ateityje išreiškiamos abejingumo kreivėmis. Abejingumo kreivė rodo visus vartojimo derinius, kurie duoda tą patį naudingumo lygį. Kadangi žmogus yra lygiai taip pat patenkintas visais vartojimo deriniais ant abejingumo kreivės, jam nesvarbu (t.y., jis yra abejingas), kurį derinį jis iš tikrųjų gauna. Paveiksle 8.2 matome dvi žmogaus abejingumo kreives. Kadangi vartojimo deriniai, atitinkantys taškus X, Y, ir Z, visi yra ant tos pačios abejingumo kreivės (IC1), žmogus gaus tą patį naudingumo lygį taškuose X, Y, ir Z.

19. Abejingumo kreivių savybės Abejingumo kreivės turi tris svarbias savybes, kiekviena kurių turi ekonominę interpretaciją, ir kiekviena iš kurių atspindėta paveiksle 8.2. 1. Abejingumo kreivės reikšmė mažėja einant iš kairės į dešinę. Kad suprasti kodėl, tarkime, kad žmogus pasirinko vartojimo derinį taške Y, kur c = 15,000 ir cf = 15,000. Dabar tarkime, kad žmogus turi sumažinti jo einamąjį vartojimą iki c = 13,000. Akivaizdu, kad jei jis sumažina einamąjį vartojimą išlaikydamas tą patį vartojimą ateityje, jo naudingumas sumažės. Tačiau, žmogui gali būti kompensuota už šį einamojo vartojimo sumažinimą padidinant jo vartojimą ateityje. Tarkime, kad jei jo vartojimas ateityje yra padidinamas iki cf = 21,000 kai jo einamasis vartojimas yra sumažinamas iki c = 13,000, jis eina į tašką X, kur jo naudingumo lygis nepakinta. Jei tai yra tiesa, jis yra abejingas tarp vartojimo derinių X ir Y, kadangi didesnis vartojimo ateityje lygis taške X kompensuoja mažesnį einamojo vartojimo lygį taške X. Bendrai, bet kuris einamojo vartojimo lygio pokytis turi būti kompensuotas priešingos krypties vartojimo ateityje lygio pokyčio, kad žmogaus naudingumo lygis nepakistų. Tokiu būdu, abejingumo kreivės, kurios atspindi vartojimo derinius su vienodais naudingumais, turi neigiamą nuolydį, einant iš kairės į dešinę.

20. Abejingumo kreivių savybės (2) 2. Abejingumo kreivės, esančios toliau nuo koordinačių pradžios, atspindi didesnį naudingumo lygį. Aptarkime tašką W, kuris yra aukščiau taško Y paveiksle 8.2. Ir einamasis vartojimas, ir vartojimas ateityje yra didesni taške W nei Y. Kadangi žmogus gauna naudingumą ir iš einamojo ir iš ateities vartojimo, W atspindi didesnį naudingumo lygį nei Y, t.y. žmogus teikia pirmenybę W, o ne Y. Faktiškai, kadangi visi taškai ant abejingumo kreivės IC1 atspindi tą patį naudingumo lygį kaip Y, žmogus teiks pirmenybę taškui W, kuris jiems geresnis už visus taškus ant abejingumo kreivės IC1. Dar daugiau, kadangi visi taškai ant abejingumo kreivės IC2 atspindi tą patį naudingumo lygį kaip W, žmogus teikia pirmenybę visiems taškams ant IC2, palyginti su visais taškais ant IC1. Bendrai, esant bet kurioms dviem abejingumo kreivėms, vartotojai teikia pirmenybę vartojimo deriniams ant abejingumo kreivės, kuri yra aukščiau kitos abejingumo kreivės.

21. Abejingumo kreivių savybės (3) 3. Abejingumo kreivės yra įgaubtos. Šis abejingumo tarp einamojo ir ateities vartojimo kreivės bruožas atspindi sveiko proto idėją, kad paprastai vartotojai teikia pirmenybę santykinai tolygiam vartojimui bėgant laikui, palyginti su dideliu vartojimo kiekiu viename laikotarpyje ir nedideliu kiekiu kitame. Pavyzdžiui, dauguma žmonių rinksis saikingus pietus šiandien ir rytoj, o ne prisirijimo šiandien ir badavimo rytoj alternatyvą. Panašiai, dauguma žmonių teikia pirmenybę saikingam gyvenimo lygiui darbo ir pensijos metais, o ne išlaidavimui dirbant ir skurdui pensijoje. Pirmenybės teikimas santykinai tolygiam vartojimui yra žinomas kaip vartojimo išlyginimo motyvas.

22. Pav. 8.2. Abejingumo kreivės

23. Vartojimo išlyginimo motyvas ir abejingumo kreivių forma Ryšį tarp abejingumo kreivės formos ir vartojimo išlyginimo motyvo iliustruosime aptardami tris vartojimo derinius paveiksle 8.2: tašką X (c = 13,000; cf = 21,000), tašką W (c = 17,000; cf = 17,000), ir tašką Z (c = 21,000; cf = 13,000). Atkreipkite dėmesį, kad W atitinka visišką vartojimo išlyginimą, kai vartojimas lygus abejuose laikotarpiuose. Priešingai, X ir Z atspindi vartojimo derinius su dideliais vartojimo pokyčiais tarp pirmo ir antro laikotarpio. Atkreipkite dėmesį, kad W atspindi vartojimo derinį, kuris yra vidutinis tarp X ir Z: einamasis vartojimas taške W, 17,000, yra vidutinis tarp einamojo vartojimo taškuose X ir Z (13,000 ir 21,000); panašiai, ateities vartojimas taške W, taip pat 17,000, yra vidutinis vartojimo ateityje lygis tarp X ir Z (21,000 ir 13,000). Nors taškas W yra viduryje tarp taškų X ir Z, ir žmogus yra abejingas tarp X ir Z, jis teikia pirmenybę W, palyginti su X ir Z, kadangi W atspindi tolygesnį vartojimą. Grafiškai, žmogaus teikiamą pirmenybę taškui W, palyginti su X ir Z, parodo W pozicija virš abejingumo kreivės IC1 (ant kurios yra X ir Z). Atkreipkite dėmesį, kad W yra ant tiesės jungiančios X ir Z. Vienintelis atvejis kai W galėtų būti virš IC1 yra kai IC1 yra įgaubta, kaip parodyta paveiksle 8.2. Tokiu būdu, įgaubtos abejingumo kreivės išreiškia vartojimo išlyginimo motyvą.

24. Optimalus vartojimo lygis Apjungdami žmogaus biudžeto tiesę (kuri apibūdina žmogui prieinamus vartojimo derinius) ir jo abejingumo kreives (kurios apibūdina jo teikiamą pirmenybę einamajam prieš ateities vartojimą), mes galime rasti einamojo vartojimo ir taupymo lygius, kurie jam naudingiausi. Šis optimalus einamojo vartojimo ir taupymo lygis yra grafiškai atspindėtas tašku, kuriame žmogaus biudžeto tiesė liečiasi su abejingumo kreive, ir tai yra taškas D paveiksle 8.3. Iš kur mes žinome, kad žmogus pasiekia jo didžiausią galimą pasitenkinimo ar naudingumo lygį taške D? Pirma, atkreipkite dėmesį, kad D yra ant abejingumo kreivės IC*, kuri reiškia, kad visi vartojimo deriniai ant IC* duoda tą patį naudingumo lygį kaip D. Visi taškai ant žmogaus biudžeto tiesės kiti nei taškas D - taškai kaip B ir E - yra ant abejingumo kreivės, kuri yra žemiau IC*. Tokiu būdu vartojimo deriniai, atspindėti visais šiais kitais taškais, duoda mažesnį naudingumo lygį, nei vartojimo derinys taške D. Žmogus teiktų pirmenybę vartojimo deriniui atspindėtam tokiu tašku kaip T paveiksle 8.3, palyginti su vartojimo deriniu taške D, kadangi T yra ant abejingumo kreivės virš IC*. Tačiau, kadangi T yra virš biudžeto tiesės, žmogus negali sau leisti vartojimo derinio, atspindėto šiuo tašku. Esant jo biudžeto apribojimui, žmogus negali pasiekti geresnio taško nei D.

25. Optimalus vartojimo lygis (2) Taigi, išvada yra ta, kad žmogaus naudingumą maksimizuojantis vartojimas ir taupymas yra atspindėtas tašku D, kur jo biudžeto tiesė liečiasi su abejingumo kreive. Čia jo optimalus einamojo vartojimo lygis yra 15,000, o jo optimalus vartojimo ateityje lygis yra 16,500. Žmogaus einamojo vartojimo pasirinkimas automatiškai apsprendžia jo einamąjį taupymą. Jo optimalus taupymas s yra lygus jo einamosioms pajamoms (14,000) minus jo optimalus einamasis vartojimas: s = y - c = 14,000 - 15,000 = -1000 Taigi, žmogus pasirenka turėti neigiamą taupymą (sumažinti jo pradinius aktyvus) 1000 vienetų. Kaip matome lentelėje 8.1, jei žmogus turi neigiamą 1000 vienetų taupymą einamajame laikotarpyje, jis galės vartoti 16,500 ateities laikotarpyje, kas suderinama su jo vartojimo planu, atspindėtu tašku D.

26. Pav. 8.3. Optimalus vartojimo rinkinys

27. Pajamų ir turto pokyčių įtaka vartojimui ir taupymui Du veiksniai, kurie įtakoja vartojimą ir taupymą, yra pajamų ir turto lygiai ekonomikoje. 4 paskaitoje mes aptarėme paprastus ryšius tarp šių kintamųjų ir namų ūkių sprendimų. Šiame skyrelyje mes naudosime mūsų vartotojo elgsenos modelį, kad analizuoti šiuos klausimus. Formalus modelis rodo, kad einamųjų pajamų, laukiamų pajamų ateityje, ar turto pokyčio poveikis vartojimui priklauso tik nuo to kaip tas pokytis paveikia vartotojo viso gyvenimo išteklių dabartinę vertę, ar PVLR. Ekonomistai naudoja terminą pajamų efektas, kad iliustruoti bet kurio pokyčio, kuris lemia paralelinį biudžeto tiesės postūmį, įtaką. Kadangi einamųjų pajamų, pajamų ateityje, ar turto padidėjimas padidina einamąjį ir ateities vartojimą, pajamų efektas einamajam ir ateities vartojimui yra teigiamas.

28. Paveikslas 8.4. Einamųjų pajamų, pajamų ateityje, ir/ar pradinio turto padidėjimo poveikis optimaliam vartojimui

29. Permanentinių pajamų teorija Kai kurie pajamų padidėjimo atvejai - aukso puodo laimėjimas ar vienkartinė premija - yra vienkartiniai ar laikini padidėjimai. Kiti pajamų padidėjimo, tokio kaip naujo ilgo laikotarpio darbo su didesne alga radimas, atvejai yra permanentiniai. Mūsų analizė sako, kad vartojimas ir taupymas skirtingai reaguos į šiuos du pokyčių tipus. Mūsų modelio atveju, laikinas pajamų padidėjimas atsispindi kaip einamųjų pajamų y padidėjimas, o pajamos ateityje yf nepakinta. Priešingai, permanentinis pajamų padidėjimas padidina ir einamąsias pajamas y, ir pajamas ateityje yf. Todėl permanentinis pajamų padidėjimas lemia didesnį PVLR padidėjimą nei laikinas pajamų padidėjimas tuo pačiu mastu.

30. Permanentinių pajamų teorija (2) Kadangi pajamų pokyčiai veikia vartojimą tik tuo mastu, kuriuo jie lemia PVLR pokyčius, mūsų teorija prognozuoja, kad permanentinis pajamų padidėjimas padidins einamąjį ir ateities vartojimą daugiau nei laikinas pajamų padidėjimas. Analogiškai, kadangi einamasis vartojimas padidėja daugiau kai pajamų padidėjimas yra permanentinis, sutaupytas kiekis iš permanentinio pajamų padidėjimo bus mažesnis nei taupymas iš laikino pajamų padidėjimo. Šis skirtumas tarp permanentinio ir laikino pajamų pokyčių efektų yra pabrėžiamas permanentinių pajamų vartojimo ir taupymo teorijoje, sukurtoje 6 deš. Nobelio premijos laureato Milton‘o Friedman‘o.

31. Permanentinių pajamų teorija (3) Friedman’as taip pat pateikė pirmus empirinius šios teorijos faktus. Pavyzdžiui, jis nustatė, kad fermerių šeimų vartojimas vidutiniškai reagavo mažiau į pajamų pokyčius nei nefermerių vartojimas. Friedman’o paaiškinimas buvo kad, kadangi fermerio pajamos daug priklauso nuo oro ir derliaus kainų, kurie yra nepastovūs, fermerių pajamų pokyčiai yra labiau linkę būti laikini, nei nefermerių pajamų pokyčiai. Einamieji farmerių pajamų pokyčiai turi mažesnį poveikį PVLR ir, todėl, turi mažesnį poveikį einamajam vartojimui.

32. Visuminis vartojimas per nuosmukius Nuosmūkiai yra laikotarpiai, kuriuose realus BVP sumažėja (ar auga labai lėtai), todėl vartotojų realiosios pajamos taip pat sumažėja. Tačiau, nuosmukiai dažniausiai yra trumpalaikiai, ir vartotojų pajamų sumažėjimas yra taip pat. Jei BVP sumažėjimas per nuosmukius yra bent jau iš dalies laikinas, permanentinių pajamų teorija prognozuoja, kad visuminis vartojimas turėtų sumažėti mažiau nei BVP kai ekonomika lėtėja. Kitaip tariant, jei gamybos svyravimai yra iš dalies laikini, teorija sako, kad visuminis vartojimas turėtų būti labiau pastovus nei realus BVP, dėl vartotojų vartojimo išlyginimo motyvo.

33. Pav. 8.5a.Vartojimas nuosmukių metu Prancūzijoje

34. Pav. 8.5b.Vartojimas nuosmukių metu JK

35. Ricard’o ekvivalentiškumas Ar (vienos sumos) mokesčių pokyčiai veikia pageidaujamą vartojimą yra prieštaringas klausimas makroekonomikoje. 4 paskaitoje mes supažindinome su Ricardo ekvivalentiškumo hipoteze, kuri teigia, kad, jei nepakinta einamieji ar planuojami valstybiniai pirkimai, vienos sumos mokesčių pokytis nepaveiks pageidaujamo vartojimo ar pageidaujamo nacionalinio taupymo. Mūsų šios hipotezės aiškinimas 4 paskaitoje buvo intuityvus, o ne analitinis. Analizės šioje paskaitoje nauda yra kad mes galime dabar paaiškinti Ricard’o ekvivalentiškumą formaliai. Labiausiai reikšmingas šios analizės rezultatas yra kad pajamų ar turto pokyčiai veikia pageidaujamą vartojimą tik tuo mastu, kiek jie veikia vartotojų PVLR. Ricard’o ekvivalentiškumo šalininkai sako, kad laikant einamuosius ir ateities valstybinius pirkimus pastoviais, einamųjų mokesčių pokytis nepaveikia vartotojų PVLR ir, tokiu būdu, turėtų nepaveikti pageidaujamo vartojimo Cd, ar pageidaujamo nacionalinio taupymo, Y - Cd - G.

36. Ricard’o ekvivalentiškumas (2) Tarkime, kad siekdama padidinti visuminį vartojimą, vyriausybė sumažina žmogaus einamuosius mokesčius 100. Šis mokesčio sumažinimas padidina žmogaus einamąsias pajamas 100, kas (kitoms sąlygoms lygioms) skaitins jį vartoti daugiau. Tačiau, kadangi vyriausybės pajamos buvo sumažintos 100, o jos išlaidos nepakito, vyriausybė turi padidinti jos einamąjį skolinimąsi iš visuomenės 100. Dar daugiau, vyriausybė turi mokėti palūkanas už jos skolą. Taigi, jei reali palūkanų norma, kurią vyriausybė turi mokėti už jos skolą yra 10%, ateities laikotarpyje vyriausybės skola bus 110 didesnė nei ji būtų buvusi be mokesčio sumažinimo.

37. Ricard’o ekvivalentiškumas (3) Kaip mokesčių mokėtojas, žmogus yra galų gale atsakingas už vyriausybės skolas. Tarkime, kad vyriausybė nusprendžia grąžinti jos skolą ir sukauptas palūkanas ateities laikotarpyje (16 paskaitoje aptarsime kas atsitinka jei vyriausybės skola yra paliekama grąžinti žmogaus palikuonims). Kad grąžinti skolą ir palūkanas, vyriausybė turi padidinti mokesčius ateities laikotarpyje 110, taigi žmogaus laukiamos pajamos ateityje krenta 110. Taigi, vyriausybės mokesčių politika padidino žmogaus einamąsias pajamas 100, tačiau sumažino jo pajamas ateityje 110. Esant realiai palūkanų normai 10%, dabartinė vertė pajamų ateityje pokyčio yra -100, kas atsveria einamųjų pajamų padidėjimą 100. Tokiu būdu, žmogaus PVLR dėl mokesčių sumažinimo nepakinta, ir (kaip teigiama Ricardo ekvivalentiškumo hipotezėje) jo einamasis vartojimas neturėtų pakisti.

38. Per didelis jautrumas ir skolinimosi apribojimai Mūsų dviejų laikotarpių vartotojo elgsenos modelio daugelio laikotarpių versija, tokia kaip permanentinių pajamų teorija, buvo plačiai tikrinta empiriniais duomenimis. Bendrai, modelis buvo neblogas. Įvairios studijos patvirtina, kad vartojimas yra įtakojamas einamųjų pajamų, laukiamų pajamų ateityje ir turto, ir kad permanentiniai pajamų pokyčiai turi didesnį efektą vartojimui, nei laikini pajami pokyčiai – visa tai modelis ir prognozavo. Tačiau, ne visi tyrinėtojai tikėjo daugiau specifine modelio prognoze, kad pajamų ar turto pokyčio įtaka vartojimui priklauso tik nuo PVLR pokyčio. T.y. kai kurios studijos rodo, kad vartojimo reakcija į einamųjų pajamų pokytį yra didesnė, nei būtų laukiama remiantis einamųjų pajamų pokyčio poveikiu PVLR. Ši vartojimo tendencija reaguoti į einamąsias pajamas stipriau nei teigia modelis, vadinama pertekliniu vartojimo jautrumu einamosioms pajamoms.

39. Per didelis jautrumas ir skolinimosi apribojimai (2) Jei vartojimas yra “per daug” jautrus einamosioms pajamoms, kaip tai paaiškinti? Viena galimybė yra, kad žmonės yra trumparegiškesni, nei modelyje daroma prielaida, ir ne visada galvoja apie jų ateitį kai daro einamojo vartojimo ir taupymo sprendimus. Kita galimybė, kuri yra labiau modelio dvasioje, yra kad kiekis, kurį žmonės gali pasiskolinti, yra ribotas. Kurdami mūsų dviejų laikotarpių vartojimo ir taupymo modelį, mes darėme prielaidą, kad vartotojai gali skolintis ir skolinti tiek kiek jie nori, už esamą realią palūkanų normą. Realybėje bankai ir kiti skolintojai dažniausiai apriboja kiekį, kurį vartotojas gali pasiskolinti. Kartais jie neišduoda paskolų iš viso, kadangi jie mano, kad daug įsiskolinęs vartotojas gali bankrutuoti ar nesugebėti grąžinti pasklos. Skolinimosi kiekio, kurį kas nors gali pasiskolinti užstatant pajamas ateityje, apribojimas vadinamas skolinimosi apribojimu.

40. Per didelis jautrumas ir skolinimosi apribojimai (3) Skolinimosi apribojimo poveikis vartotojo vartojimo - taupymo sprendimams priklauso nuo to ar vartotojas norėtų skolintis nesant skolinimosi apribojimo. Jei vartotojas nenorėtų skolintis netgi jei skolinimasis būtų galimas, skolinimosi apribojimas nėra ribojantis. Neribojantis skolinimosi apribojimas neturi poveikio vartotojo vartojimo ar taupymo elgsenai, kadangi vartotojas ir taip nenori skolintis. Priešingai, kai vartotojas nori skolintis, tačiau negali, skolinimosi apribojimas yra ribojantis. Šiuo atveju, vartotojas išleidžia visas jo prieinamas einamąsias pajamas ir turtą einamajam vartojimui, kad būtų kaip galima arčiau pageidaujamo vartojimo derinio nesant skolinimos apribojimo.

41. Per didelis jautrumas ir skolinimosi apribojimai (4) Dabar aptarkime einamųjų pajamų padidėjimo poveikį vartojimui. Kadangi vartotojas su skolinimosi apribojimu išleidžia visas jo einamąsias pajamas ir turtą einamajam vartojimui, jis suvartoja visą einamųjų pajamų padidėjimą, nesvarbu ar tas padidėjimas yra laikinas ar permanentinis. Neapribotas vartotojas sutaupo dalį einamųjų pajamų padidėjimo. Tokiu būdu, einamųjų pajamų padidėjimo poveikis einamajam vartojimui yra didesnis apribotam vartotojui nei neapribotam vartotojui. Kalbant makroekonominiais terminais, šis rezultatas lemia, kad jei reikšmingas vartotojų skaičius susiduria su ribojančiais skolinimosi apribojimais, visuminio vartojimo reakcija į visuminių pajamų (gamybos) padidėjimą bus didesnė, nei sako pagrindinė teorija nesant skolinimosi apribojimų. Kitais žodžiais, jei yra skolinimosi apribojimai, vartojimas gali būti pernelyg jautrus einamosioms pajamoms.

42. Per didelis jautrumas ir skolinimosi apribojimai (5) Kiek empiriškai svarbūs yra skolinimosi apribojimai Europoje? Nėra tiesioginio būdo suskaičiuoti kiek vartotojų yra atskirti nuo skolinimosi. Tačiau kelios studijos įvertina, kad paaiškinti stebimą sąryšį tarp visuminio vartojimo ir einamųjų pajamų, vartotojų, susiduriančių su ribojančiais skolinimosi apribojimais, procentas svyruoja nuo 30% Švedijoje iki maždaug 90% Prancūzijoje, ir kad skirtumai tarp šalių, atrodo, atspindi vartotojiško kredito rinkos išsivystymo skirtumus.

43. Vartojimas ir taupymas per daug laikotarpių: gyvenimo ciklo modelis Dviejų laikotarpių modelis rodo, kad žymi taupymo dalis yra daroma tam, kad apsirūpinti pensijoje. Tačiau dviejų laikotarpių modelis neatspindi kito svarbaus vartotojų viso gyvenimo pajamų ir vartojimo trajektorijų aspekto. Pavyzdžiui, pajamos paprastai didėja per visą žmogaus darbo laikotarpį, o žmonės taupo dėl kitų priežasčių, o ne tik pensijai. Vartojimo ir taupymo gyvenimo ciklo modelis, sukurtas 6 deš. Nobelio premijos laureato Franco Modigliani ir jo kolegų, praplečia dviejų laikotarpių modelį daugeliui laikotarpių ir analizuoja pajamų, vartojimo ir taupymo bruožus viso žmogaus gyvenimo metu.

44. Pav. 8.6a. Gyvenimo ciklo vartojimas, pajamos ir taupymas

45. Pav. 8.6b. Gyvenimo ciklo vartojimas, pajamos ir taupymas

46. Taupymas ir šalies gyventojų amžiaus struktūra Svarbi varpo formos taupymo dinamikos įtaka yra kad nacionaliniai taupymo tempai priklauso nuo šalies gyventojų amžiaus pasiskirstymo. Šalys su neįprastai jaunais ar senais gyventojais turi nedideles taupymo normas, o šalys su santykinai didesniu vidutinio amžiaus žmonių skaičiumi turi didesnes taupymo normas.

47. Gyvenimo ciklo modelis: pavyzdys Papildoma įžvalga į gyvenimo ciklo modelio pasekmes gali būti padaryta iš paprasto pavyzdžio. Įsivaizduokite vartotoją, kuris yra “jaunas” 20 metų, “vidutinio amžiaus” kitus 20 metų, ir “pensininkas” kitus 20 metų (po to jis miršta). Jis neturi pradinio turto, uždirba 20,000 lt. per metus kai yra jaunas, uždirba 60,000 lt. per metus kai yra vidutinio amžiaus, ir gauna pensiją 10,000 lt. per metus kai išeina į pensiją (visos pajamos yra realios). Tarkime, kad reali palūkanų norma yra nulis, taigi dabartinė vertė bet kurių pajamų ateityje yra lygi pačioms pajamoms ateityje. Tada vartotojo PVLR paprasčiausiai yra lygi bendrosioms viso gyvenimo pajamoms, arba: PVLR = bendrosios viso gyvenimo pajamos = (20 x 20,000) + (20 x 60,000) + (20 x 10,000) = 1,800,000 lt.

48. Gyvenimo ciklo modelis: pavyzdys (2) Taip pat tarkime, kad vartotojas yra visiškas “vartojimo švelnintojas”: t.y., jis mėgina jo metinį realų vartojimą c išlaikyti tame pačiame lygyje kiekvienais iš jo 60 suaugusių metų. Esant nulinei realiai palūkanų normai, dabartinė jo vartojimo vertė yra 60c. Biudžeto apribojimas, kuris teigia, kad dabartinė vartojimo vertė turi būti lygi PVLR, todėl yra: Dabartinė vartojimo vertė = 60c = PVLR = 1,800,000 lt. ar, išsprendus c atžvilgiu, c = 30,000 lt. Jei jo vartojimas yra 30,000 lt. per metus, kokia bus vartotojo taupymo dinamika? Kai vartotojas yra jaunas, uždirbantis 20,000 lt. per metus ir vartodamas 30,000 lt. per metus, jo taupymas bus -10,000 lt. per metus (jo taupymas bus neigiamas, t.y. jis skolinsis). Būdamas vidutinio amžiaus, jis sutaupys 60,000 - 30,000 = 30,000 lt. per metus. Galų gale, pensijos metu vartotojas turės neigiamą taupymą 20,000 lt. per metus (jo taupymas bus 10,000 - 30,000 = -20,000 lt. per metus).

49. Palikimai ir taupymas Dviejų laikotarpių modelyje ir gyvenimo ciklo modelyje mes darėme prielaidą, kad vartotojas planuoja išleisti visą jo turtą ir pajamas per visą jo gyvenimą, nieko nepalikdamas palikuonims. Tačiau realybėje daug žmonių palieka palikimus vaikams, fondams ir pan. Kokį poveikį palikimo motyvas turi taupymui? Grįžkime prie gyvenimo ciklo pavyzdžio. Tarkime, kad vartotojas neplanuoja išleisti visų jo ekonominių išteklių, tačiau nori palikti 120,000 lt. palikuonims. Kadangi suaugusio vartotojo gyvenimas tęsiasi 60 metų, jis gali sukaupti šį palikimą sumažindamas vartojimą ir padidindamas taupymą 2000 lt. per metus. (Prisiminkite, kad reali palūkanų norma yra lygi nuliui.) Išvada yra ta, kad tuo mastu, kuriuo vartotojai nori palikti palikimą, jie vartos mažiau ir sutaupys daugiau, nei tuo atveju kai jie paprasčiausiai suvartoja visus jų išteklius, sukauptus per visą gyvenimą.

50. Kodėl japonai sutaupo tiek daug? Japonai garsūs savo didele taupymo norma, ypač palyginti su Europa ar JAV. Kai kuriuo mastu, skirtumas tarp Japonijos ir Europos gali atspindėti skirtingas apskaitos praktikas. Pavyzdžiui, japonai vyriausybės investicijų projektus, tokius kaip keliai traktuoja kaip dalį nacionalinio taupymo, tačiau Europos šalys - ne. Netgi atsižvelgus į tai, japonų taupymo norma yra gerokai didesnė. Japonų taupymo paaiškinimai buvo analizuoti Fumio Hayashi iš University of Pennsylvania. Keli iš šių paaiškinimų buvo susiję su gyvenimo ciklo veiksniais: 1. Gyventojų amžiaus struktūra. Japonai turi vieną didžiausių tikėtiną gyvenimo trukmę ir, tokiu būdu, ilgą tikėtiną pensijos trukmę. Kad finansuoti šiuos ilgus pensijos laikotarpius, jie turi sutaupyti daugiau jų darbingo amžiaus metu. Japonai taip pat turėjo pokarinį gimstamumo bumą, po kurio buvo gyventojų gausėjimo sulėtėjimas, kas reiškia kad santykinai didelė gyventojų dalis yra dabar vidutinio amžiaus, kai taupoma daugiausiai.