400 likes | 1.7k Views
Mėnulis. Alytaus rajono Pivašiūnų vidurinės mokyklos 10 kl. mok. Vilma Kuliešaitė Mokytoja Evelina Baldauskaitė. Tikslai:. Skatinti domėtis astronomijos mokslu; Žinoti kaip atsirado mėnulis; Išmokti Mėnulio fazes, kas yra meteoritas, Mėnulio jūros;
E N D
Mėnulis Alytaus rajono Pivašiūnų vidurinės mokyklos 10 kl. mok. Vilma Kuliešaitė Mokytoja Evelina Baldauskaitė
Tikslai: • Skatinti domėtis astronomijos mokslu; • Žinoti kaip atsirado mėnulis; • Išmokti Mėnulio fazes, kas yra meteoritas, Mėnulio jūros; • Skatinti naudotis astronominėmis internetinėmis svetainėmis.
Kas yra mėnulis Mėnulis – vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Mėnulis nuo žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės. Antras pagal šviesumą (po Saulės) kosminis kūnas.
Mėnulio atsiradimo istorija Apytiksliai prieš 4,5 milijardų metų aplink Saulę besisukančiame dulkių debesyje ėmė ryškėti būsimos Žemės planetos kontūrai. Šalia jos gimė ir kitos Saulės sistemos planetos – tame tarpe ir hipotetinė Tėja. Atsitiktinai ji atsidūrė tarp Žemės ir Saulės. Besiformuojant planetom jų masė didėjo ir palaipsniui keitėsi planetų gravitacija.
Tuo metu Tėja, pasiekusi dabartinio Marso dydį, išsprūdo iš orbitos ir veikiama Žemės gravitacijos jėgos ėmė artėti prie mūsų planetos. Įvyko neišvengiamas susidūrimas. Po susidūrimo sunkus Tėjos branduolys liko Žemėje, o kai kurie planetos fragmentai vėl nuskriejo į orbitą. Taip pagal teoriją gimė Mėnulis.
Apie Mėnulį Mėnulis sudarytas iš uolienų, o jo paviršius yra kelių dešimčių metrų grūdėtas skeveldrų ir dulkių sluoksnis. Didesnę paviršiaus dalį užima kalnai, kurių aukščiausi siekia net 9 km. Mums atrodančios tamsesnės Mėnulio paviršiaus vietos buvo pavadintos jūromis, nors nieko bendra su Žemės jūromis neturi. Tai žemumos, kuriose nėra nė lašo vandens. Būdamos blogiau apšviestos ir silpniau atspindėdamos saulės šviesą, jos atrodo tamsios.
Žiūrint pro teleskopą, Mėnulio paviršiuje matyti daugybė kraterių. Jų ypač gausu kalnuotose srityse. Mėnulio paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -170 °C iki 130 °C. Mėnulyje nėra nei oro, nei vandens, taigi nėra ir atmosferos. Kadangi jo apskriejimo aplink Žemę periodas (žvaigždinis mėnuo) yra tiksliai lygus apsisukimo apie ašį periodui, Mėnulis į Žemę visada yra atsukęs tą pačią pusę. Pats nešviečia, o tik atspindi saulės šviesą.
Mėnulio trauka periodiškai sukelia Žemės vandenynų potvynius ir atoslūgius.Žemės Šiaurės ašigalis yra 45 metrais toliau nuo Žemės centro negu Pietų ašigalis.Iš dirbtinių Žemės palydovų atlikti matavimai parodė, kad kalnų ir duobių yra ir vandenynuose. Antai Indijos vandenyne yra beveik 40 m gylio duobė, o pietų Atlante — tokio pat dydžio vandens kalnas.
Spėjama, kad Mėnulio vardas gali būti kilęs iš žodžio mainulis, t. y. nuolat besikeičiantis. Mėnulį nuo seno garbino daugelis tautų, tarp jų ir lietuviai. Nemažai Mėnulio kulto reliktų yra likę lietuvių tautosakoje. Užkalbėjimuose Mėnulis vadinamas dievaičiu, dangaus karalaičiu. Sakmėse jis kartais vaizduojamas kaip Saulės vyras. Beveik visada siejamas su derlingumu, vaisingumu, sveikata.
Trys Mėnulio krateriai pavadinti Vilniaus observatorijos astronomų M. Počobuto, J. Sniadeckio, V. Dzievulskio vardais.
Mėnulio fazės Judėdamas aplink Žemę Mėnulis priklausomai nuo Saulės apšvietimo matosi vis kitoks – tai pilnas, tai tik pjautuvas į vieną ar į kitą pusę bežiūrintis – matosi vis kita Mėnulio fazė. Pilnas mėnulio ciklas trunka 29,5 paros.
Delčios fazė Pilnaties fazė Jaunaties fazė Priešpilnio fazė
Skrydžiai į mėnulį Nuskristi į mėnulį buvo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. SSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą „Sputnikas-1“, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dviejų metų Sovietų Sąjunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų („Luna-1“) praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. „Luna-2“ 1959 m. rugsėjį sudužo meteoritų lietuje, o „Luna-3“ spalio mėn. apskriejo mėnulį ir nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių, kaip ir atsuktoji į Žemę.
Žmonės mėnulyje Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas „Apolono“ programai, t. y. ruošėsi siųsti į mėnulį žmogų. Kulminacija įvyko 1969 m. liepos mėn., kai Nilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas išlipo iš „Apolono-11“ kabinos „Erelis“ ir žengė istorinį „mažą žingsnelį Mėnulio paviršiuje“. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnulio kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas skriejo aplink Mėnulį.
Informaciniai šaltiniai www.vikipedia.lt (preiga prie interneto 2012-02-03) Vladas Valentinavičius, Zita Šliavaitė10 kl fizikos vadovėlis 2011m. Pradai - Astronomijos atlasas 1999m.
Viskas būtų labai gražu, jei ne vienas liūdnokas faktas - saulėlydžiai ir saulėtekiai taps reti, o kadangi Žemė suksis tuo pačiu greičiu kaip ir Mėnulis, tai viena mūsų planetos pusė daugiau niekada jo nebematys...