,, MOKYTOJ Ų VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...”

1. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Bendruomenė prasideda nuo tavęs, nuo manęs, nuo žmonių, esančių greta, gyvenančių tarp mūsų. Kiekvienam ji labiau reikalinga, negu mes patys sau. Jeigu mes patys nebūsime sąmoningi, nesistengsime tobulėti, tai ir bendruomenė nebus darni, nepasieks savųjų tikslų. Bendruomenėje turi pasikeisti žmonių mąstysena, požiūris į gyvenimą, turi gimti nenumaldomas noras kūrybingai dirbti ir sąžiningai atlikti savo pareigas. Tik tada atsiras galimybė sėkmingai spręsti pagrindinius bendruomenės uždavinius bei suvokti, kokios pertvarkos reikalingos. Tik tada kils bendruomenės sąmoningumo lygis. Todėl būtina rūpintis kiekvieno jos nario sąmoningumo ugdymu, mąstysenos keitimu, nes ateitis priklauso aktyvioms bendruomenėms...

2. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Žmones į grupeles suburia bendra veikla, įsitikinimai, pažiūros, tautiškas supratimas. Neįmanoma gyventi be santarvės su kitais, kai tiek daug vidaus sunkumų ir išorės pavojų, kai pasaulį purto stichinės nelaimės, katastrofos, politinių aistrų sukelti ka­rai... Teisus rašytojas V. Skotas teigdamas, kad žmonių sąjunga - neįveikiama tvirtovė. Tik santarvė sudaro galimybes įgyvendinti prasmingiausius ir reikšmingiausius idealus bei tikslus. Gyventi santarvėje - tai gerbti ir ginti vienas kitą. Todėl dvasinė santarvė turi eiti per kiekvieno širdį, nuraminti pavojingas aistras, pripildyti sielas gerumo ir žmogiškumo. Santarvė yra raktas į sėkmės pasaulį, kuriame po nakties visada išaušta rytas...

3. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Visi girdėję V. Kudirkos „Tautišką giesmę", žino tautos" himno žodžius: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi". Ką jie reiškia? Kas išves susiskaldžiusią tautą į tvirtos santarvės kelią ir ko tam reikia? Tautos labui, Lietuvos gerovei, visuomenės laimei reikalinga vienybė. Kiekvieno pareigūno, nuo aukščiausio iki žemiausio, kiekvieno žmogaus širdis turi plakti tuo pačiu ritmu, nes kitaip mes, lyg išsisklaidžiusi bičių šeimyna, nieko gero tautos labui nenuveiksime. Tik suvienytos jėgos, tik bendri tikslai – ištikimai tarnauti Lietuvai – gali užauginti nuostabiausius vaisius. Tegul vienybė žydi mūsų širdyse...

4. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kaip šaunu, kad daug yra žmonių, kurie širdyse nešioja gerumą ir dalija jį tiems, kuriuos likimas leidžia sutikti gyvenimo kelyje. Besisukdami pilkos kasdienybės gyvenimo verpetuose, pasinėrę į varganų dienų rūpesčius, ne visada spėjame net artimui padovanoti gerumo krislelį, savo širdies šilumos spindulėlį. Tačiau ateina toks laikas, kai stabtelėjame, prisimename aplinkui mus buvusius bei esamus gerus žmones, ir kyla noras su kažkuo pasidalyti gerumo pripildytos širdies šiluma. Tiesiog norime būti aplinkiniams geresni, artimesni, mielesni...

5. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Ko gero kiekvieną darbą galima atlikti be įtampos ir su dideliu malonumu, jeigu tam reikiamai nusiteikiama ir pasiruošiama. Tai daugiausia priklauso nuo paties žmogaus... Mes mokomės ir pratinamės viską daryti su įkvėpimu, meile bei kūrybine ugnele, kad mūsų darbuose sužėrėtų vaivorykštės spalvos... Tik tada, kai veikla teikia pasitenkinimą ir pasididžiavimą, gyvenimas įgauna gilią prasmę...

6. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Pasaulis niekada nebuvo ir nėra tobulas. Mes norime, kad apie mus gerai kalbėtų ir esame to verti. Niekada nesigiriame ir nesididžiuojme savo gerumu.

7. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Stenkimės surasti tinkamiausią paguodos žodį ir jį pasakyti tada, kai jis labai reikalingas greta esantiems, kad vėliau neslėgtų kaltė dėl ne taip pasakyto arba laiku neištarto žodžio, kurio kažkam labai reikėjo...

8. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Noras dovanoti vaikams gerumą turi gimti iš meilės jiems, iš sampratos, kad vertingiausia dovana yra iš širdies sklindanti šiluma. Kai gerumas nušviečia sielą dar vaikystėje, žmogaus širdyje ir vėliau gimsta noras ištiesti pagalbos ranką silpniesiems, būti greta jų, įsigilinti į jų rūpesčius, sulaikyti nuo blogio bedugnės. Mūsų širdis diktuoja norą dovanoti gerumo sėklą. Mes darome su džiaugsmu ir meile...

9. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Taip jau būna, kad pajuntame norą kažkam pasakyti svarbius gražius žodžius, galvojame kada, kaip juos ištarsime, bet vis atidėliojame ir nepasakome. Atrodo, jog dar netinkamas metas atlapoti širdį, nėra tam tinkamos progos, vis stokoja laiko, nes apie reikšmingus ir svarbius dalykus kalbėti paskubomis lyg ir netinka. Kai susiruošiame - pasirodo, jau nebėra kam jų sakyti, nebėra su kuo išsiaiškinti svarbius dalykus. Neatidėliokime, nepavėluokime ištarti svarbius žodžius tiems, kuriems juos skiriame...

10. “MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Mes visada savo širdyje nešiojame gerumą. Mes norime, kad kiti būtų mums paslaugūs ir patys tokie esame. Mes nepakenčime pikčiurnų, todėl patys dažniau šypsomės. Mes pykstame, kad kiti vėluoja, todėl visada esame punktualūs. Mes nepakenčiame betvarkės, todėl esame tvarkingi. Mes baudžiame drausmės pažeidėjus ir patys esame drausmingi. Mums nepatinka kupini didybės išpuikėliai, nes esame kuklūs, santūrūs, paprasti. Mes pasiilgstame nuoširdumo, nors patys visiems rodome jautrų dėmesingumą. Mes norime, kad aplinkiniai būtų mandagūs, nes patys elgiamės korektiškai, taktiškai ir kultūringai.

11. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Būdami tarp žmonių, privalome žinoti, kuo gyvena šalia esantis, ko jam trūksta, ko jis trokšta, kokie rūpesčiai kamuoja. Kiekvienas turime džiaugtis likimo mums atsiųstais gerais žmonėmis ir privalome stengtis, kad būtume verti gyventi su jais ir būti tarp jų...

12. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Mes mylime ir gerbiame tuos žmones, kurie negaili gero žodžio kiekvienam sutiktam žmogui. Todėl mes pratiname ir vaikus negailėti gerų, širdį sušildančių žodžių, padedančių valingai siekti savojo laimės žiburio.

13. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Visos emocijos yra geros ir niekam nepakenkia, jeigu sugebama jas taip valdyti, kad jos netrukdytų eiti pirmyn ir laisvai išreikšti savąjį žmogiškumą. Juk esame žmonės, o ne stabai. Kas kitas, jeigu ne žmogiškumo emocijos padaro gyvenimo kasdienybę spalvingesnę, tarpusavio santykius daug nuoširdesnius, atviresnius. Apima džiaugsmas, kai įsitikini, kad sutikto žmogaus širdyje neišnykęs jautrumas ir atjauta, kad ji kupina žmogiškų jausmų. Juk žmogiškumas mus vienija...

14. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Laimingi žmonės, kurių pašaukimas surasti šioje žemėje gerumo lobius. Tie lobiai visiems reikalingi, nes gerumas – viena iš svarbiausių žmogiškumo apraiškų. Gerumas – tai žmogaus dvasios dosnumas, širdies šiluma, vidinis grožis. Sulaukdami gerumo iš kitų, dalijame jį greta esantiems, tiems, kuriems jo labai reikia.

15. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Jeigu norite, kad jūsų pasakyti žodžiai pasiektų klausytojų širdis, visada gerai įsiklausykite į savo sakomus žodžius, supraskite tai, ką sakote. Žodis parodo savo galią, atlieka jam skirtą vaidmenį, jeigu mokate tinkamai ir įtikinamai jį ištarti.

16. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Pirmiausia turime būti žmogiški, dvasiškai turtingi ir paslaugūs, padedantys ir užjaučiantys, pasiaukojantys ir mylintys... Mums reikia gerumo, meilės, pagarbos, kad tais pačiais jausmais galėtume pasidalyti su kitais žmonėmis.

17. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Žmogus, nesvarbu, ar nuo darbų pavargęs, ar bėdose ir skurde skendi, turi stengtis, kad jo siela būtų kupina žmogiškosios šilumos. Turi išlikti toks, kaip tas pasakos varguolis, kuris nė marškinių neturėdamas buvo laimingas ir linksmai dainavo...

18. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Mes nuolat papildome, tobuliname ir turtiname savąjį žodyną ir stengiamės, kad labai svarbus ir žmogui reikšmingas žodis kuo dažniau pasipuoštų vaivorykštės spalvomis ir būtų diktuojamas širdies...

19. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kai žmogus gyvena taip, kad visi mato jo atliktus darbus, visi džiaugiasi ir didžiuojasi jo sumanumu, tada suveikia magiškasis panašumo dėsnis – žmogus traukia žmogų, išmintingas traukia išmintingą, kūrėjas – kūrėją...

20. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Žmogiškumas – tai gelmės, kuriose kaupiasi visos moralinės ir dvasinės vertybės. Žmogiškumas – tai gyvenimo kelią nušviečianti saulė, kuri savo nuostabiais spinduliais sušildo artimuosius, greta dirbančius ir besiilsinčius.

21. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Žmogiškumas tarnauja gėrio idealams, pastato užtvaras blogiui, todėl gyvenimas ir dvasinės vertybės įgauna kitą prasmę. Niekas turbūt nesugebėtų apskaičiuoti, kiek žmoguje yra žmogiškumo...

22. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Tai priklauso nuo paties žmogaus – koks jo vidus, kiek jis turi dvasinių vertybių bei žmogiškumo. Visiškai kitoks tampa žmogus, kai žmogiškumas iš jo vidaus išguja pyktį, neapykantą, pavydą, kerštą. Tada iš jo širdies sklinda visiems džiaugsmą teikiantis gerumas. Tokia asmenybė niekada nė vieno neišduoda, neapkaltina, nepasmerkia, nemurkdo į blogio upę. Ieškokite savyje gėrio ir pasistenkite, kad jūsų širdyje daugiausia vietos užimtų žmogiškumas...

23. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Šaltus jausmus lyg ledą tirpdantys gerumo spinduliai reikalingi kiekvienam iš mūsų. Norėdami, kad jie taptų iš tikrųjų veiksmingi, mes kasdien išlaikome ne tokį jau lengvą žmogiškumo egzaminą. Tam reikia psichologiškai nusiteikti, pasitikėti savimi, savo širdyje išsiugdyti pagarbą ir meilę artimui bei jj supančiam pasauliui. Pasak A. de Sent Egziuperi, visiems patinka, kai žmogus švyti savo šviesa... Norisi dar pridurti – kai skleidžia žmogiškumo šilumą ir gerumo spindulius...

24. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Tik tikrai, protingai reguliuojami jausmai padeda išlaikyti žmogiškumo egzaminą. Jautrumas - nevienašališka savybė. Jis turi atsakomąją jėgą. „Kaip šauksi, taip atsilieps", - sako patarlė. Gebėjimas geranoriškai reikšti užplūdusius jausmus, nesidangstyti atjautos kauke žmogų daro žmogišką...

25. “MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kas gali paskatinti žmones mokytis ne tik sudėtingų formulių, bet ir paprasčiausio žmogiškumo, taurumo, pagarbos bei meilės sau ir kitiems? Ką daryti, kad neužvaldytų nuostata – savi marškiniai arčiau kūno? Kaip pasiekti, kad visi mokytųsi pažinti dvasines vertybes, kurių taip trūksta mūsų širdyse?.. Tam reikia poezijos posmų, muzikos garsų, drobėje jamžintos spalvų harmonijos, į širdį pasibeldžiančių nuostabiai sutvarkytų gamtos kampelių grožio, gero auklėjimo, supratimo, kad žmogus privalo būti žmogiškas...

26. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kartais net pats nereikalingiausias, nežymiausias gali tapti reikalingesnis negu išgarsėjęs, daug ką galintis asmuo. Jaučiame pareigą išlikti reikalingi ne tik šeimai, artimiesiems, darbovietei, bet ir tiems, kurie turi tuos pačius įsitikinimus ir pažiūras, siekia tų pačių tikslų, kultūros ir dvasingumo lygio. Mes reikalingi vieni kitiems, kai tenka spręsti sudėtingus gyvenimo uždavinius, išnarplioti neduodančias ramybės problemas, nes esame vienos bendruomenės nariai. Ko gero, niekam nereikalingas tik tas, kuris jaučiasi reikalingas vien pats sau...

27. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Pradedi su kuo nors bendrauti ir pajunti, kad žmogus susidomėjęs klausosi tavo samprotavimų, yra atidus, mandagus. Randame bendrą kalbą, bendrų temų pokalbiams. Kyla noras kartu nueiti išgerti puodelį kavos, apsilankyti kokiame nors renginyje. Bendravimas tampa vis artimesnis, įdomesnis. Vis labiau tausojame vienas kitą, nes įsitikiname, jog esame reikalingi vienas kitam. Tausokime vieni kitus ir užsitarnaukime, kad būtume reikalingi...

28. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Jeigu nori būti laukiamas svečias, belskis į žmonių širdis su savo dovanomis: meile ir gailestingumu, taurumu ir paprastumu, su kilniais darbais ir garbingais poelgiais, sąžine ir teisingumu, gerumu ir paslaugumu. Kai sukaupsi savyje šias dovanas, būsi visur laukiamas svečias.

29. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kartais žmogus ilgai svarsto – atleisti ar neatleisti už padarytą skriaudą. O be reikalo. Visada reikia žmogaus pasigailėti, atleisti jam už klaidas, nes pats nežinai, kas tau gali nutikti šiandien, rytoj, o gal net po kelių minučių, kuo gali pasikeisti tavasis gyvenimas.

30. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Daug yra žmonių, kurie labai nori būti bet kam reikalingi, bet kokių žmonių šlovinami, trokšta būti pastebimi, kad pergalės akimirką sulauktų daug žiūrovų, kurių plojimai pereitų ovacijas. Kol esame kam nors reikalingi, viskas daug sėkmingiau klostosi, dvasinis pasaulis tampa daug turtingesnis, gyvenimas - mielesnis ir gražesnis. Verta dažniau sustoti gyvenimo kelyje ir paklausti savęs: „Ar dar esi kam nors reikalingas?.." Laimingi tie, kurie visą savo gyvenimą išlieka kažkam reikalingi. Sakoma, net kertant medį reikia gerai apžiūrėti ir įsitikinti, ar kartais nebus kam nors reikalingas jo pavėsis...

31. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Ar nebūtų geriau, jeigu žmonės lenktyniautų siekdami būti kuo reikalingesni vieni kitiems, stengdamiesi pagelbėti sunkiame gyvenimo kelyje. Šaunu būtų, jeigu žmonės lenktyniautų turėdami tikslą, kas pirmasis padės kitam nusikratyti kasdienybės nuovargio dulkių, kas pirmasis atskubės gyvenimo skersvėjuose sužvarbusios sielos sušildyti, kas pirmasis parodys savo žmogiškumą...

32. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Gal žmogus retai giliau susimąsto, ar viskas šioje žemėje reikalinga ir reikšminga. Būna, kad iš pažiūros labai reikalingas dalykas tampa nereikalingas, ir atvirkščiai. Visada labai reikšmingas būna žodis, priklausomai nuo to, ar jis mestas akmeniu, ar suspindi žvaigžde... Ilgam įsimena sutikto gero žmogaus šiltas žvilgsnis, jeigu jis su didele meile ir pagarba kalba apie žmones, ištiesia jiems pagalbos ranką, atveria savo širdį. Viskas, ką sutvėrė ir išsaugojo gamta, yra mums reikalinga, tik mokėkime tai tinkamai įvertinti ir pritaikyti gyvenime, sugebėkime suprasti to reikalingumo prasmę. Nepamirškime, kad visi esame priklausomi ir reikalingi vieni kitiems...

33. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kiekvienoje sieloje turi gyventi paslaugumas. Juk žmogaus paskirtis ir yra ne tik susikurti sau vietą po saule, bet ir padėti šalia esantiems... Kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo ryškiau švies vilties spindulėlis, leidžiantis suprasti, kad nebūsi paliktas likimo valiai, kad sunkią valandą vis tiek kas nors tau išties pagalbos ranką, palengvins rūpesčių naštą... Dėkok likimui už galimybę padėti kitam žmogui ir už tai, kad yra žmonių, kurie gali padėti tau...

34. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Gyvenimo kasdienybėje liekame nepadėkoję už šimtus dalykų. Dažniau ištarkime ačiū savo artimiesiems, draugams, bendradarbiams. Negailėkime padėkos žodžių už šilumą širdies tiems, kurie jų verti, nepraraskime dėkingumo jausmo...

35. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Šiuolaikinio gyvenimo logika byloja, jei nori į save atkreipti dėmesį, turėk ką pasakyti tinkamu laiku ir taip, kad visi suklustų, kad įsitikintų, jog jiems esi reikalingas. Vertos dėmesio trumpos, vertingos ir kaip diena aiškios mintys, geros ir perspektyvios idėjos. Norėdami į save atkreipti dėmesį, mes nestatome tarp savęs ir aplinkinių žmonių sienos ir nepabijome atverti savo širdies... Nepamirštame, kad mes linkę traukti prie savęs tai, į ką kreipiame didelį dėmesį...

36. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Dėmesingas žmogus dažniau susilaukia ir kitų dėmesio.Nebūna dienos, kad pas nepagailintį dėmesio aplinkiniamskas nors neateitų, jo nepakalbintų, jam nepaskambintų. Savo dėmesiu mes galime daug padėti, kai kažkam prireikia su kuo norspasitarti vienu ar kitu klausimu. Dėmesys atveria vartus į žmogaus širdį. Dėmesys žmogui nieko nekainuoja, bet juo daug ką galima papirkti ir nupirkti - tvirtą draugystę, šiltus tarpusavio santykius, patikimus ryšius...

37. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Mus vienus su kitais sieja šimtai matomų ir nematomų gijų, tam tikri tarpusavio ryšiai. Geri ir nuoširdūs santykiai tarp žmonių – tai dėmesys ir pagarba, tai pripažinimas, teikiantis pasitikėjimą, padedantis patirti pilnatvės jausmą, tai giedrios nuotaikos ir kūrybingos veiklos laidas. Tarpusavio bendravimui didelę teigiamą įtaką turi troškimas atsiverti vienas kitam, pastangos viską daryti ne formaliai, o iš širdies.

38. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kaip bepuoštume išorę, reikia nepamiršti pamąstyti ir apie pamatus, kurių daugelis gal net nepastebi. Juk medis laikosi ant šaknų, pastatas stovi ant pamatų. Kas turi rūpintis nematoma pastato dalimi, pamatų stiprinimu? Kas turi siekti, kad žmonės savo gyvenimo būstą statytųsi ne ant byrančio smėlio, bet ant tvirtos uolos, patikimų dvasios pamatų?..

39. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Džiaugsmas yra dorybė, kuri suvienija žmogaus laiką su svarbiausiais tikslais ir leidžia jau dabar gyventi ta džiugia akimirka, kurios jis laukia. Džiaugsmas nėra lengvabūdiškas, jis įpareigoja matyti įvykius per visai kitą prizmę. Mąstytojai kviečia žiūrėti į džiaugsmą kaip į įsakymo laikymąsi. Tai toli nuo to spontaniškumo, su kuriuo įprasta sieti paviršutiniškus džiaugsmus. Tad stenkitės dažniau paklusti Dekalogui, liepiančiam tobulėti džiaugsmingai išgyvenant dabarties pilnatvę...

40. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Tikras džiaugsmas gyventi, kai širdis kupina meilės ir draugystės, poezijos ir muzikos akordų, kurie skatina pajusti dvasios palaimą... Kokią didelę jūrą pripiltume per savo gyvenimą, jei kiekvienas surinktume patirto džiaugsmo lašus. Tikra laimė gyventi, kai širdis pilna džiaugsmo, nors ir žinome, kad ji kažkada prisipildys ir liūdesio. Ar prisimeni, žmogau, kada paskutinį kartą buvai kupinas džiaugsmo, ar bent dalelę jo išdalinai kitiems?..

41. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Žmogaus gyvenimas privalo turėti ašį – patikimą ir tikrą. Ją pasirinkus, net ir blogiausiai besiklostančios aplinkybės negali sutrukdyti patirti tikrą gyvenimo pilnatvę... Joks troškimas neišsipildys, joks tikslas nebus pasiektas be žmogaus aktyvumo ir jo didelių pastangų. Senovės filosofas Sofoklis teigė: „Dangus niekada nebūna palankus neveikliesiems". Mes daug ir sąžiningai dirbame, pozityviai žvelgiame į gyvenimą, kad jis mums pasiūlytų daugybę dalykų, už kuriuos bus verta dėkoti likimui. Pamąstykite, ar jūsų gyvenimas turi pagrindinę ašį...

42. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Nepamirškime, kad visi mes esame gyvenimo mokyklos mokiniai ir mokytojai. Vieni norime išmokti, kiti norime išmokyti, pasitaiko ir tokių, kurie nieko nenori, tiesiog plaukia pasroviui... Ir vis dėlto gyvenimas yra neįkainojama mokykla...

43. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” „Nors gerieji darbai bus pamiršti rytoj, vis dėlto darykite gerus darbus“, - sakė Motina Teresė, savo gyvenimu žmones kvietusi rinktis gėrį ir šviesą. Mus supančio pasaulio pagražinimas, praturtinimas priklauso tik nuo mūsų pačių, nuo to, kiek mes padarome prasmingų ir gerų darbų... Kai priemonės patenkina rezultatą, pats sunkiausias darbas yra įveikiamas. Mes mylime savo dirbamą darbą, juo didžiuojamės, branginame jį, kad galėtume juo matuoti savo gyvenimą...

44. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kiekviena pasaulio šalis turi savus įstatymus, tačiau Kūrėjas davė žmonijai amžiną jstatymą, kurio negalima nei pakeisti, nei tobulinti, nei papildyti - Dekalogą. Dešimt Dievo įsakymų tai vienintelis idealus įstatymas, kuris palieka žmogui reikiamą laisvės erdvę, užtikrina galimybę augti ir tobulėti, keistis ir siekti gyvenimo pilnatvės. Šis nemirtingas įstatymas reguliuoja žmogaus elgesį, pačias įvairiausias gyvenimo sferas. Dekalogo nesilaikymas atneša žmonėms daug nelaimių, sugriauna santarvės tvirtovę...

45. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Kokie esame laimingi, kai sieloje išgirstame džiaugsmo motyvą, kai kiekviena kūno ląstelė spinduliuoja džiaugsmą. Džiaugsmas – tai žmogaus gyvenimo brangakmenis. Džiaugsmu spindintis žmogus lyg magnetas prie savęs traukia aplinkinius. Tegul kiekviena gyvenimo diena būna lyg šventė...

46. ,,MOKYTOJŲ VEIDAI, ŠYPSENOS, AKYS IR MINTYS PO SPALVINGU RUDENS DANGUMI...” Džiaugiamės ne tik maloniais dalykais, bet ir tais, kurie tampa gyvenimo pamoka, nors ir nėra malonūs. Nebėgame nuo tų pamokų, nes ir jos yra vertinga likimo dovana. Pastebėję savo tamsiąsias puses, nuspalviname jas šviesiomis spalvomis. Tada gyvenimas pasisuka į gerąją pusę ir teikia daugiau džiaugsmo. Gerai pagalvojame ir įsitikiname, kad ne taip jau dažnai patenkame į tokią situaciją, kad nebūtų nė mažiausios priežasties kuo nors pasidžiaugti. Nepamirštame, kad norint džiaugtis gyvenimu, reikia ir sielos stiprybės, ir humoro jausmo, ir optimizmo. Kasdien kam nors padovanojame malonią akimirką ir tada džiaugsmas užlieja mūsų širdis...