100 likes | 274 Views
Kartą paklausiau aš kelio. - Tavimi visi važiuoja, eina, bėga, skuba. O tu pats ar nenorėtum kur nors nuvažiuoti?. - Žinoma, norėčiau. Tai sena mano svajonė. Deja, nėra tokio vežimo, į kurį tilpčiau. Esu be galo ilgas. Po kiek laiko vėl jį pakalbinau.
E N D
- Tavimi visi važiuoja, eina, bėga, skuba. O tu pats ar nenorėtum kur nors nuvažiuoti?
- Žinoma, norėčiau. Tai sena mano svajonė. Deja, nėra tokio vežimo, į kurį tilpčiau. Esu be galo ilgas.
- O koks tu pats sau labiausiai patinki – žvyrkelis, asfaltuotas, akmenimis grįstas, žole apaugęs ar dar koks nors?
- Smėlėtas ir žvyruotas aš dulkėmis apkloju pakeleivį ir žolę. Asfaltas mane sukausto, trukdo svajoti.
- Akmenų kelias ypatingas - jis labai triukšmingas, nešiuolaikinis, juo nepaskubėsi.
- Man malonus - oro kelias, jis arti saulės. Dar mielesnis – jūros, jis gilus ir paslaptingas.
- Manau, svarbiausias yra širdies kelias. Juo einantys nesukelia dulkių nei triukšmo, neskuba ir kalbasi labai švariais žodžiais.-