Viešųjų kalbų klasifikacija. Kalbos struktūra ir rengimas

1. Viešųjų kalbų klasifikacija.Kalbos struktūra ir rengimas dr. V. Našlėnaitė-Eberhardt

2. Viešųjų kalbų skirstymas Juridinės kalbos gali būti skirstomos pagal šiuos kriterijus: a) tematiką, b) siekiamus tikslus, c) atliekamas funkcijas, d) informacijos perdavimo intencijas. Aristotelio laikais minėtos trys kalbų rūšys pagal tematiką: juridinės, politinės ir proginės. Dabar kalbos skirstomos smulkiau.

3. Viešųjų kalbų klasifikacija Viešosios kalbos pagal tematiką (I)

4. Viešųjų kalbų klasifikacija (II)

5. Viešųjų kalbų klasifikacija (III)

6. Informacijos pateikimo intencijos (R.Koženiauskienė) • Informuoti, pranešti, supažindinti, išaiškinti – pirmoji teisininko intencija, einanti drauge su įrodymu ir įtikinimu. • Įrodyti – pagrindinė kaltinamosios kalbos (prokuroro) intencija. • Įtikinti – pagrindinė ginamosios kalbos (advokato) intencija. • Įteigti – būdinga reklaminėms ir politinėms kalboms. Teisininkų kalbose pateisinama tiktai tada, jei natūraliai išauga iš įrodymų ir įtikinimo galios. • Manipuliuoti – intencija, nepateisinama teisininko kalboje. • Atlikti ritualą – intencija, būdinga teismų kalboms. Laikomasi nustatytos tvarkos, ceremonialo, kuris atsispindi privalomose ištarti frazėse.

7. Informacijos pateikimo intencijos (II) • Įsakyti – intencija, būdinga imperatyviajam kalbėjimui. Atpažinti galima iš gausių reikia, privalu, jokiu būdu negalima. Imperatyvumą galima švelninti kalbos priemonėmis: • Teisme, bausk! • Bauskime! • Turime bausti. • Turėtume bausti. • Argi nebausime?! (Laipsniavimą galima tęsti). • Išprovokuoti – tikslas – gauti informacijos. Gali būti ir pozityvus provokavimas, kai teismui reikia daugiau informacijos.

8. Informacijos pateikimo intencijos (III) • Paskatinti veikti – intencija, einanti dažnai su intencijomis išprovokuoti ir įsakyti. • Sudominti klausytojus – viena iš būtinųjų kalbėtojo intencijų, be kurios neįmanoma įtikinti. • Suintriguoti – intencija, iš pradžių suklaidinti klausytoją, bet vėliau pateikiamas efektingas minčių “išrišimas”. • Sužadinti jausmus – intencija perduoti arba sužadinti reikalingą klausytojo emociją. Dažniau pasitaiko ginamosiose kalbose, bet prireikia įvairiose teisininkų aktualiojose.

9. Taikomosios retorikos patarimai • Rengiantis kalbai reikia turėti omenyje kalbos tematiką, tikslą, funkcijas, kalbos sakymo vietą (adresatą, laiką), išvardintas stilistikos priemones. • Jau pasakius kalbą, galima save įvertinti. Padeda tobulėti, pasitikrinama, kur reikėtų tobulintis. Pagal J.Collins “Kaip įtaigiai kalbėti ir veikti auditoriją”. Klausimai pasitikrinti. Ar įspūdžiui pagerinti naudojate: kalbos ritmą, kalbos tempo kaitą, balso stiprumą, pauzes.

10. Taikomosios retorikos patarimai • Ar visada žiūrite klausytojui tiesiai į akis? Ar užmezgėte ryšį su auditorija? • Ar veiksmingai naudojatės gestais? • Ar nė trumpam neprarandate entuziazmo? • Ar jūsų įžanga buvo sėkminga? • Ar gerai pavyko atsakyti į klausimus? • Ar užbaigėte deramu lygiu? • Ar efektyviai pasinaudojote užrašais? • Ar auditorija reagavo į jūsų kalbą? • Ar buvo suprastas jūsų humoro jausmas? • Ar jums patiko sakyti kalbą?

11. Kalbų natūralioji kompozicija • Dalys formavosi Kvintiliano, Aristotelio, Cicerono, Lisijo laikais. Exordium – įžanga. Partitio – padalijimas, smulkesnis pagrindinės minties suskirstymas. Narratio – pasakojimas (kas, kaip, kada ir dėl ko vyko). Probatio – įrodinėjimo dalis. Loginiai ir emociniai argumentai. Repetitio – pakartojimas, svarbiausių dalykų reziumė. Peroratio – pabaiga (išvados ir apibendrinimai). Šiandien pagrindinės teisininko kalbos dalys yra trys: įžanga, pasakojimas (ir argumentavimas), pabaiga. Du kalbos rengimo etapai: profesionalusis (teisės srities, reikalinga pasiruošti detalųjį planą) ir retorinis (retorinių priemonių parinkimas turint prieš akis motyvus, tikslą ir adresatą).

12. Įžanga Teismų kalbos įžangos paskirtis – parengti klausytojus priimti bylos turinį. Iš retorikoje minimų įžangos tikslų teismų kalboms būdingi šie. 1. Įprastoji įžanga (dažniausiai kaltintojų kalbose). Svarbu intelektualiai parengti klausytojus (atskleisti temą, pakreipti tinkama linkme, prieiti prie reikalo). Svarbu deramai (ir tinkamu tonu) išdėstyti faktinę medžiagą. Gausios stilistinės priemonės visai nebūtinos. • Paveikioji įžanga (dažniau ginamųjų kalbose). Svarbu parengti klausytojus įgyjant jų pasitikėjimą, palankiai nuteikti ne tik savęs, bet ir ginamojo naudai. Įprasta, kad kaltintoju tikima labiau, todėl paveikumo labiau siekti turi gynėjas. Kartais pravartu ir emociškai nuspalvinti mintį. Galima pasirinkti citatų, retorinių klausimų, supriešinimo, kontrasto, paralelizmo pavyzdžių. Įžangos paveikumas l. priklauso ne tik nuo kalbėtojo tono, bet ir nuo kalbos priemonių. Kai siekiama įtraukti į savo mintis ir klausytoją, geriausia kalbėti dgs. pirmu asmeniu, nevengti klausiamųjų sakinių.

13. Pasakojimas ir argumentavimas • Tai juridinio diskurso kūnas (Patillon). Pateikiama įvykio ar nusikaltimo “anatomija”. Ne taip svarbu stilistiniai gražumai, kaip labai svarbu perteikti įvykius tiksliai. Kituose tekstuose vengiama pasikartojimų, bet dėstant aplinkybes vardan tikslumo gali būti ir nuobodu ir negražu. Grožinėje literatūroje galima rasti įtaigių, intriguojančių pasakojimų. Tikrose teismo kalbose siekiama santūrumo ir tikslumo. • Teisinis argumentavimas – atskira mokslo sritis (R. Alexy). Skiriasi teisinis-procesinis ir retorinis-psichologinis argumentavimas. Pirmuoju atveju “dėmesio centre yra įstatymo veikos požymių įrodymas arba paneigimas” (Justickis), o antruoju svarbiau mokėjimas įtikinti. Pabaiga – trumpa, aiški, svari. Psichologai sako, kad pabaigoje pateikta informacija geriausiai išlieka atmintyje.

14. Retorinė argumentacija • Įtikinimo yra trys būdai: vieni jų priklauso nuo kalbėtojo charakterio (etos), kiti – nuo klausytojų nusiteikimo (pafos), treti – nuo pačios kalbos (logos). Aristotelis Šiuolaikinės komunikacijos teoretikai pateikia daug daugiau įtikinimo būdų (pagal B. E. Bradley, iš Z. Nauckūnaitės): – išdėstyti argumentus, t.y. įrodyti; – sukurti bendrumo atmosferą („mes kartu“, „mūsų tas pats požiūris“); – išgauti teigiamą atsakymą („taip“); – įteigti sutikimą („manau, jūs visi sutinkate, kad ...“, „kaip žinote, ...“);

15. Retorinė argumentacija (tęsinys) – parodyti, kad prašomas elgesys yra sankcionuotas gerbiamo žmogaus arba kompetetingos grupės; – parodyti, kad pasiūlymas sutampa su klausytojų įsitikinimais; – sukelti klausytojų baimę; – paaiškinti, koks atlyginimas arba paskatinimas laukia; – pateikti išsamią prašomos veiklos instrukciją, lyg sutikimas jau būtų gautas.

16. Retorinė argumentacija Įtikinimas truputį panašus į spaudimą, prievartą. Kad prievarta būtų subtili, veikiama trimis kryptimis: • Informuojamas protas, kad klausytojas aiškiai suvoktų dalyką ir manytų jį esant vertą dėmesio; • Sužadinamas jausmas – jungtis tarp proto ir valios: „sukelti jausmai – viena vertus – baigia perkalbėti protą, antra vertus – paskatina valią“ (J. Eretas); • Skatinamas pasiryžimas, kad klausytojas ne tik mąstytų, bet ir darytų tai, ko oratorius pageidauja. Be valios akto kalba savo tikslo nepasieks, ji bus, anot J. Ereto, tik tuščiaviduris žiedas.

17. Retorinė argumentacija „Topo“ sąvoka ateina iš Aristotelio „Retorikos“. Tai tarsi pagrindo vieta (gr. topos) ar aiškinimo punktas argumentui. Pagrindimo vieta nusakoma bendrąja sąvoka. Topams rasti reikalinga bendroji teisininko erudicija ir profesionalumas – išmanyti, kur ieškoti ir surinkti faktų, įrodymų, aplinkybių, žinoti, kur ieškoti ir rasti straipsnį, kodeksą, susijusį su konkrečia byla, reikalingą savo mintims paremti. Plačiai suvokiama topika – teismo procesas (kiekviena jo sudėtinė dalis yra topas). Siaurai suvokiama topika – argumentacinių topų visuma, reikalinga savo teiginiui pagrįsti. Topika visur siejama su protingo pagrindimo sąvoka, racionalia diskusija ir racionaliais sprendimais.

18. Retorinė argumentacija 111111111