Prof. d r. Dainius Žalimas

1. Prof. dr. Dainius Žalimas TARPTAUTINĖ VIEŠOJI TEISĖ III dalis. Specialioji dalis

2. Diplomatinės ir konsulinės teisės pagrindai Diplomatinė ir konsulinė teisė – kompleksinė tarptautinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja taikių ir oficialių santykių palaikymą tarp valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų per specialias užsienio (išorės) santykių institucijas. DKT sistema: 1. Diplomatinė teisė: 1.1. Klasikinė (tarpvalstybinė) diplomatinė teisė: 1.1.1. Nuolatinio diplomatinio atstovavimo teisė (nuolatinės diplomatinės atstovybės bei diplomatinės privilegijos ir imunitetai); 1.1.2. Specialiųjų misijų teisė (ad hoc atstovavimas). 1.2. Tarptautinių organizacijų diplomatinė teisė: 1.2.1. Tarptautinių organizacijų diplomatinių santykių teisė (aktyvus atstovavimas); 1.2.2. Valstybių atstovavimo tarptautinėse organizacijose teisė (pasyvus atstovavimas). 2. Konsulinė teisė: 2.1. Konsulinių įstaigų teisė. 2.2. Konsulinių funkcijų teisė. 2.3. Konsulinės privilegijos ir imunitetai.

3. Diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai Diplomatinė teisė: • 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių • 1969 m. (Niujorko) Konvencija dėl specialiųjų misijų • ES sutartis (26, 27, 35, 36, kt. str.), Sutartis dėl ES veikimo (220, 221, kt. str.) • Nacionaliniai įstatymai: LR Diplomatinės tarnybos įstatymas, LR įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso, kt. Konsulinė teisė: • 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių • 1967 m. Europos konvencija dėl konsulinių funkcijų • dvišalės tarptautinės sutartys: konsulinės konvencijos (LR turi su Gruzija, Ukraina, Rusija, Kinija, Lenkija), sutartys dėl konsulinės pagalbos trečiosiose šalyse (LR turi su Lenkija dėl konsulinės pagalbos Tunise, Maroke ir Alžyre), sutartys dėl piliečių kelionių režimo, vizų panaikinimo, kt. • ES teisė: ES sutartis (9 str.), Sutartis dėl ES veikimo (20, 23 str.), ES Tarybos sprendimai (dėl ES piliečių gynybos, Bendrosios konsulinės instrukcijos dėl vizų, kt.) • Nacionaliniai įstatymai: LR Konsulinis statutas, sektoriniai įstatymai (Pilietybės, Notariato, kt.), Vyriausybės nutarimai, užsienio reikalų ministro įsakymai, kt.

4. Bendrosios kompetencijos (politinės) institucijos: 1. Valstybės vadovas (RP, jo vadovaujama VGT (UPKT, NST)) 2. Vyriausybė (MP) 3. Parlamentas (Seimas, jo struktūriniai padaliniai (URK, ERK, NSGK, NATO komisija, parlamentinės delegacijos ir parlamentinės ryšių grupės, kt.) Specializuotos institucijos: Valstybės užsienio santykių institucijos Veikiančios valstybės viduje: URM (koordinacija), kitos ministerijos ir įstaigos (specializuoti tarptautinių ryšių padaliniai) Veikiančios valstybės išorėje (užsienyje): Nuolatinės: 1. Diplomatinės įstaigos:diplomatinės atstovybės užsienio valstybėse(ambasados, misijos)ir atstovybės tarptautinėse organizacijose. 2. Konsulinės įstaigos(generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas, konsulinė agentūra) Laikinos: specialiosios misijos ir delegacijos tarptautinių organizacijų institucijose

5. Diplomatinės atstovybės sąvoka ir funkcijos(1961 m. Vienos konvencijos 3 str., LR DTĮ 7 ir 9 str.) • LR diplomatinė atstovybė – užsienio valstybėje ar prie TO nuolat veikianti LR diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su TO palaikyti, įgyvendinti LR užsienio politikos uždavinius ir ginti LR, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. LR diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi URM. • Diplomatinės atstovybės funkcijos (pagal Vienos konvencijos 3 str.) – inter alia: - atstovavimas valstybei (bendroji funkcija, kitos išvestinės); - valstybės, jos fizinių ir juridinių asmenų interesų gynimas(įskaitant diplomatinę gynybą, kurią vykdo ir kitos valstybės institucijos, - valstybės reikalavimo, panaudojant diplomatines ar kitas taikias priemones, pateikimas siekiant įgyvendinti kitos valstybės atsakomybę už žalą, padarytą tarptautinės teisės pažeidimu reikalavimą pateikiančios valstybės piliečiui – fiziniam ar juridiniam asmeniui (TTK 2006 m. Diplomatinės gynybos straipsnių projekto 1 str.)); - derybos su priimančiosios valstybės vyriausybe; - informacijos apie sąlygas ir įvykius priimančiojoje valstybėje rinkimas teisėtomis priemonėmis ir jos perdavimas atstovaujamosios valstybės vyriausybei; - draugiškų santykių tarp atstovaujamosios ir priimančiosios valstybės skatinimas bei ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių plėtra; - konsulinės funkcijos; - DTĮ 9 str. papildomai: 1) LR užsienio politikos uždavinių įgyvendinimas; 2) bendradarbiavimo dėl taikos ir saugumo skatinimas; 3) informacijos apie LR, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas platinimas.

6. Diplomatinės atstovybės personalas(1961 m. Vienos konvencijos 1 str. a-g p., LR DTĮ 14 str.) • Diplomatinis personalas – atstovybės personalo nariai, turintys diplomatinį rangą (įskaitant atstovybės vadovą) DTĮ: LR diplomatinis personalas – diplomatai (diplomatinį rangą turintys statutiniai valstybės tarnautojai, dirbantys pagal diplomato tarnybos sutartį su URM) ir kiti jiems akreditacijos tikslais prilyginti asmenys (kitų ministerijų ir įstaigų skiriami, suderinus su URM, bet neturintys diplomatinio rango ir diplomatinės tarnybos sutarties) – specialieji atašė ir jų pavaduotojai, kariniai atstovai ir jų pavaduotojai, specialieji patarėjai ir jų pavaduotojai Specialusis atašė – LR pilietis, pagal jį delegavusios ministerijos, kitos valstybės institucijos ar įstaigos kompetenciją padedantis įgyvendinti LR užsienio politiką Karinis atstovas – nuolatinis Lietuvos kariuomenės vado atstovas tarptautinėje organizacijoje Specialusis patarėjas - valstybės tarnautojas, laikinai perkeltas dirbti į LR atstovybę prie TO, padedantis įgyvendinti LR užsienio politiką daugiašalių santykių srityje • Administracinis techninis personalas – atstovybės personalo nariai, atliekantys administracines technines funkcijas (pvz., diplomatinio personalo padėjėjai, kanceliarijos darbuotojai, sekretoriai referentai) • Aptarnaujantis personalas – atstovybės personalo nariai, atliekantys aptarnavimo funkcijas (pvz., vairuotojai, sargai, valytojai, virėjai) Privatus namų darbininkas – ne atstovybės personalo narys – asmuo, dirbantis atstovybės nario namuose ir nesantis valstybės tarnyboje (pvz., namų prižiūrėtojas, auklė)

7. Diplomatinių atstovų klasės ir diplomatiniai rangai  (skiriami ir akredituojami prie valstybių vadovų) • Diplomatinių atstovų klasės (Vienos konvencijos 14 str.) – TT reglamentavimo dalykas, tik diplomatiniams atstovams (atstovybių vadovams) ir žymi atstovavimo lygį: - ambasadoriai ir nuncijai; - pasiuntiniai, ministrai ir internuncijai; - reikalų patikėtiniai (chargé d’affaires)(skiriami ir akredituojami prie užsienio reikalų ministrų) Laikinasis reikalų patikėtinis – diplomatas, laikinai einantis atstovybės vadovo pareigas, kol nėra nuolatinio vadovo (Vienos konvencijos 19 str. 1 d., DTĮ 37 str.) • Diplomatiniai rangai (DTĮ 41 str.) – nacionalinės teisės reglamentavimo dalykas, suteikiami visiems diplomatams, žymi diplomato karjerą (pareiginis laipsnis) ir galėjimą eiti atitinkamas pareigas: 1) LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius; 2) LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 3) ministras patarėjas; 4) patarėjas; 5) pirmasis sekretorius; 6) antrasis sekretorius; 7) trečiasis sekretorius; 8) atašė (nepainioti su specialiojo atašė pareigybe)  suteikia RP  suteikia URM

8. Diplomatinio atstovo (atstovybės vadovo) skyrimas(1961 m. Vienos konvencijos 4 ir 13 str., LR DTĮ 31 ir 33 str., LR įstatymo dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso 4 ir 6 str.) • Skyrimo proceso stadijos pagal tarptautinę teisę: Kandidato parinkimas ir agremano prašymasAgremanas (4-8 savaitės) – pagrindinė skyrimo sąlygaPaskyrimo aktas, akreditacija ir pareigų vykdymo pradžia (valstybių vadovai arba užsienio reikalų ministrai): pareigos pradedamos eiti nuo įgaliojamųjų raštų įteikimo momento (dažniausiai, įsk. LR) ar nuo pranešimo apie atvykimą ir įgaliojamųjų raštų nuorašų įteikimo URM • Skyrimo procesas pagal LR teisę: Kandidato parinkimas ir neoficialus kandidatūros derinimas (URM) URM teikiamos kandidatūros išankstinis svarstymas Seimo URK (URK rekomendacija) Agremano prašymas ir gavimas diplomatiniais kanalais (URM) Kandidato teikimas Vyriausybei svarstyti (URM) Vyriausybės teikimas Respublikos Prezidentui (nutarimas dėl kandidato pateikimo) Respublikos Prezidento dekretas dėl paskyrimo (Ministro Pirmininko kontrasignacija) Įgaliojamųjų raštų parengimas ir išdavimas (URM ir RP) Įgaliojamųjų raštų įteikimas ir funkcijų pradžia (valstybės vadovui – ambasadorius ir pasiuntinys, UR ministrui – reikalų patikėtinis) Jei būtų skiriamas reikalų patikėtinis (LR nereglamentuota), gavus agremaną, įsakymu jį iš karto paskirtų UR ministras ir jis UR ministro laišką (įgaliojamuosius raštus) teiktų kitos valstybės UR ministrui

9. Diplomato (diplomatinio agento) funkcijų pabaiga(1961 m. Vienos konvencijos 9 str., LR DTĮ 35 ir 36 str.) • Atšaukimas – svarbiausias pagrindas: - pasibaigus paskyrimo terminui (rotacija) ar bet kuriuo kitu metu atšaukiančiojo pareigūno nuožiūra; - atsistatydinimas, įskaitant resurekciją; - netekus pilietybės; - paskelbus persona non grata Atšaukimo procedūra: iniciatyva (URM) Vyriausybės teikimas RP RP dekretas (MP kontrasignacija) kitos valstybės informavimas ir atšaukiamųjų raštų įteikimas • Dismislas – atsisakymas pripažinti asmenį diplomatu jo neatšakus per nustatytą laiką po paskelbimo persona non grata • Diplomato mirtis

10. Diplomatinės privilegijos ir imunitetai(1961 m. Vienos konvencijos 20-36 str.) • Imunitetas – buvimo valstybės jurisdikcijos netaikymas (“išėmimas iš jurisdikcijos”), kyla iš tarptautinio papročio • Privilegija – pirmenybė (teisė), kuri nesuteikiama kitiems buvimo valstybėje esantiems asmenims, kilo iš tarptautinio mandagumo taisyklių • Diplomatinių privilegijų ir imunitetų klasifikacija pagal subjektą: - diplomatinės atstovybės (kaip įstaigos) privilegijos ir imunitetai; - diplomatinės atstovybės personalo ir susijusių asmenų privilegijos ir imunitetai: diplomatinio personalo (diplomatų) ir jo šeimos narių, administracinio techninio personalo ir jo šeimos narių, aptarnaujančio personalo ir jo šeimos narių, privačių namų darbininkų • Diplomatinių privilegijų ir imunitetų klasifikacija pagal objektą: - asmens ir patalpų neliečiamybė; - archyvų ir dokumentų neliečiamybė; - imunitetas nuo jurisdikcijos: nuo baudžiamosios bei nuo civilinės ir administracinės; - fiskalinės privilegijos ir imunitetai: atleidimas nuo mokesčių (išskyrus už paslaugas ar susijusius su privačiais interesais ar privačia veikla), įskaičiuotų į prekės ar paslaugos kainą perkant brangų turtą ar paslaugas mokesčių grąžinimas; - muitų privilegijos ir imunitetai; - asmeninio bagažo neliečiamybė; - susisiekimo ir judėjimo laisvė; - atleidimas nuo socialinio aprūpinimo ir kitų viešųjų prievolių - teisė naudoti atstovaujamosios valstybės simboliką

11. Diplomatinės ir konsulinės funkcijos Diplomatinių atstovybių funkcijos (pgl. 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 3, 27 str.) • atstovavimas valstybei • derybų vedimas • savo valstybės ir jos fizinių bei juridinių asmenų interesų gynimas • informacinė funkcija • draugiškų santykių plėtra • gali vykdyti visas konsulines funkcijas, jas vykdant diplomatinės privilegijos ir imunitetai išlieka • paprastai kontaktuojama su centrinėmis priimančiosios valstybės institucijomis Konsulinės funkcijos (pgl. 1961 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 5, 17, 38 str.) • politinio atstovavimo valstybei nėra • derybų funkcijos nėra • valstybės ir jos fizinių bei juridinių asmenų interesų gynyba vykdoma • informacinė funkcija vykdoma • draugiškų santykių plėtra vykdoma • atskirus diplomatinius aktus galima atlikti tik nesant valstybės diplomatinės atstovybės ir įgaliotos trečiosios valstybės atstovybės, priimančiajai valstybei sutinkant, tai nesuteikia teisės į diplomatines privilegijas ir imunitetus • paprastai kontaktuojama su vietinėmis konsulinės apygardos institucijomis, rečiau su centrinėmis valstybės institucijomis

12. Konsulinių funkcijų klasifikacija: (1963 m. Vienos konvencijos 5 str., LR Konsulinio statuto 14-40 str.) I. Pagrindinės (bendrosios) funkcijos: • atstovaujamosios funkcijos – atstovaujamosios valstybės, jos fizinių ir juridinių asmenų interesų gynyba; • draugiškų santykių su priimančiąja valstybe plėtra; • informacinė funkcija; • administracinės funkcijos; • notarinės ir registracinės funkcijos II. Išvestinės (specialiosios) funkcijos: • konsulinė pagalba; • pasų, kelionės dokumentų, vizų išdavimas; • teisių perėmimo ir palikimo apsauga; • nepilnamečių globos ir rūpybos užtikrinimas; • laikinas piliečių ir juridinių asmenų interesų atstovavimas priimančiosios valstybės įstaigose; • teisinė pagalba – teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimas, pavedimų atlikimas; • navigacinės funkcijos – atstovaujamosios valstybės laivų ir orlaivių priežiūra, inspektavimas, pagalbos jiems teikimas ir ginčų sprendimas; • kitos funkcijos (jei nustato kitos sutartys ar nedraudžia priimančioji valstybė): - ryšiai su išeivija; - konsulinė registracija; - konsulinis dokumentų legalizavimas; - rinkimų ir referendumų organizavimas; - sanitarinė funkcija: informavimas apie pavojingas ligas ir epidemijas ar epizootijas; - mokslo ir kultūros ryšių stiprinimas; - informacijos apie atstovaujamosios valstybės gyvenimą sklaida

13. Konsulinių įstaigų personalas(1963 m. Vienos konvencijos 1, 9, 58-68 str., LR Konsulinio statuto 2, 9, 13 str.) • Personalo rūšys: - konsuliniai pareigūnai (diplomatinio personalo atitikmuo) – asmenys, įgalioti atlikti konsulines funkcijas (įskaitant konsulinės įstaigos vadovą); - konsuliniai darbuotojai (tarnautojai) – administracinio techninio personalo atitikmuo; - aptarnaujantis personalas • Konsulinių pareigūnų rūšys: - karjeros (etatiniai); - garbės • Konsulinių įstaigų vadovų klasės: - generalinis konsulas; - konsulas; - vicekonsulas; - konsulinis agentas

14. Konsulinių įstaigų vadovų skyrimas ir funkcijų pabaiga(1963 m. Vienos konvencijos 10-12, 23, 25 str.) • Skyrimas (specifika: konsulinis patentas ir egzekvatūra, nėra agremano sąlygos, skiria žemesnio lygio pareigūnai – paprastai URM): Kandidatūros parinkimas ir paskyrimas (URM) Konsulinio patento išdavimas ir jo perdavimas diplomatiniais kanalais kitos valstybės URM (URM) Kitos valstybės URM egzekvatūros išdavimas ir funkcijų pradžia • Funkcijų pabaiga: - pranešimas priimančiai valstybei apie konsulinio pareigūno funkcijų pabaigą (atšaukimas ir atsistatydinimas); - egzekvatūros atšaukimas; - dismislas (atsisakymas pripažinti konsulinio personalo nariu po asmens paskelbimo persona non grata ir to asmens neatšaukimo per nustatytą laiką)

15. Tarptautinės žmogaus teisių teisės pagrindai • Tarptautinė žmogaus teisių chartija – žmogaus teisių katalogą įtvirtinantys ir jų laikymosi kontrolės tarptautinį mechanizmą nustatantys tarptautinės teisės aktai: - 1948 12 10 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (patvirtinta JT GA rezoliucija) – pagrindas, universalios paprotinės normos; - 1966 12 16 Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas – universali tarptautinė sutartis (elgesio įsipareigojimai – valstybės “įsipareigoja gerbti ir garantuoti” visiems jų jurisdikcijai priklausantiems asmenims Pakte pripažįstamas teises); - 1966 12 16 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvusis protokolas (I fakultatyvinis protokolas) – JT Žmogaus teisių komiteto kompetencija nagrinėti individualias peticijas; - 1989 12 15 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvusis protokolasmirties bausmei panaikinti (II fakultatyvinis protokolas) - 1966 12 16 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas – universali tarptautinė sutartis (rezultato įsipareigojimai – valstybės “įsipareigoja … visais turimais ištekliais imtis priemonių …, kad laipsniškai būtų visiškai įgyvendintos Pakte pripažįstamos teisės”); - 2008 12 10 Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto fakultatyvusis protokolas – steigiamas panašus į Žmogaus teisių komitetą JT Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas (valstybių pareiškimų ir individualių peticijų nagrinėjimas)

16. Žmogaus teisių sąvoka ir klasifikacija • Žmogaus teisės: - prigimtinės ir neatskiriamos nuo kiekvieno žmogaus asmenybės, todėl pripažįstamos valstybių; - visuomeninės vertybės – teisės ir laisvės, kurių galima reikalauti kiekvienoje visuomenėje • Žmogaus teisės pagal turinį: - elementarios (asmeninės, prigimtinės); - pilietinės ir politinės; - ekonominės, socialinės ir kultūrinės • Žmogaus teisės pagal subjektą: - individualios; - kolektyvinės • Žmogaus teisės pagal jų raidos etapus: - I kartos – individualios teisės (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos katalogas); - II kartos – kolektyvinės (tautų apsisprendimo teisė, čiabuvių tautų teisės); - III kartos – žmogaus ir tautų gerovę apibrėžiančios teisės (teisė į taiką, tolygią plėtrą, sveiką aplinką, vandenį, kt.)

17. EŽTK įtvirtintų žmogaus teisių klasifikacija(elementarios, pilietinės ir politinės teisės) I. Pagal turinį: • Elementarios teisės– neatimamos ir neribojamos, be kurių žmogaus asmenybė negalima (EŽTK 2, 3 str. (Konvencijos šerdis) – teisė į gyvybę, apsauga nuo kankinimų ir nežmoniško elgesio; EŽTK 4 str. – vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas; 6 ir 13 Protokolai (mirties bausmės panaikinimas), 4 Protokolo 1 str. (draudimas atimti laisvę dėl sutartinės prievolės nevykdymo), EŽTK 14 str. ir 12 Protokolas (diskriminacijos draudimas)) • Teisė į laisvę ir saugumą– EŽTK 5 str. (leidžiami teisėti laisvės apribojimo pagrindai ir garantijos sulaikytiesiems) • Teisminės garantijos– teisė į teisingą teismą, baudžiamojo proceso garantijos (įskaitant teisę į apeliaciją ir žalos atlyginimą), nullum crimen sine lege ir ne bis in idem, teisė į veiksmingą gynybos priemonę (EŽTK 6, 7, 13 str., 7 protokolo 2, 3, 4 str.) • Privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamybė– pagarba privačiam ir šeimos gyvenimui, būsto ir korespondencijos neliečiamybė, teisė į santuoką ir sutuoktinių lygiateisiškumas, teisė į mokslą (EŽTK 8, 12 str., 1 Protokolo 2 str., 7 Protokolo 5 str.) • Pagrindinės laisvės– demokratijos, kaip Europos viešosios tvarkos, pagrindas: minties, sąžinės ir religijos, saviraiškos, susirinkimų ir asociacijų, rinkimų laisvės (EŽTK 9, 10, 11 str., 1 Protokolo 3 str.) • Nuosavybės teisė– socialinė jos paskirtis (1 Protokolo 1 str.) • Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą– judėjimo laisvė, draudimas išsiųsti piliečius, draudimas kolektyviai ar savavališkai išsiųsti užsieniečius (4 Protokolo 2, 3, 4 str., 7 Protokolo 1 str.) II. Pagal apimtį: • Absoliučios– besąlyginės ir neribojamos – elementarios teisės: teisė į gyvybę, kankinimų ir vergijos draudimas, nullum crimen sine lege, ne bis in idem (EŽTK 2, 3 str., 4 str. 1 d., 7 str., 7 Protokolo 4 str.) • Ribojamos– EŽTK nustatyti ribojimo pagrindai, nėra valstybių nuožiūros laisvės: teisė į laisvę (EŽTK 5 str., 4 Protokolo 1 str.) • Sąlyginės– ribojamos valstybių nuožiūros laisvės (margin of appreciation) ribose atsižvelgiant į individualias politines, istorines, socialines ir ekonomines sąlygas, EŽTK nenustato ribojimo pagrindų, tik sąlygas ir kriterijus:privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamybė, pagrindinės laisvės, nuosavybės teisė, kilnojimosi laisvė ir draudimas savavališkai išsiųsti užsieniečius (EŽTK 8, 9, 10, 11, 12 str., 1 Protokolo 1, 2, 3 str., 4 Protokolo 2 str., 7 Protokolo 1, 5 str.)

18. Žmogaus teisių ribojimų rūšys, pagrindai, sąlygos ir kriterijai(EŽTK 15 str. ir sąlyginės teisės, TPPTP 4 str. ir sąlyginės teisės, TESKTP 4 str.) • Laikini ribojimai: - pagrindas – karo ar kitokia nepaprastoji padėtis, dėl kurios kyla grėsmė valstybės (tautos) gyvavimui; - ribojimai tik ribojamoms ir sąlyginėms teisėms (absoliučios neribojamos); - ribojimų kriterijai – būtinumas ir proporcingumas (tiek, kiek reikia dėl susidariusios padėties); - ribojimų sąlygos – neprieštaravimas kitiems tarptautiniams įsipareigojimams (pvz., dėl prievartinių dingimų draudimo) ir nediskriminuojantis pobūdis (TPPTP tik, bet be politinio ir pilietinio statuso kriterijaus); - procedūrinis reikalavimas – depozitaro (ET ar JT Generalinio sekretoriaus) informavimas apie priemones ir jų priežastis bei jų nutraukimą • Nuolatiniai ribojimai: - taikomi ir nepaprastosios padėties, ir įprastinėmis sąlygomis; - ribojimai ribojamoms ir sąlyginėms teisėms (ribojamoms pagrindus nustato tarptautinė teisė, taikomi būtinumo ir proporcingumo kriterijai, o sąlyginėms – valstybė nuožiūros laisvės ribose laikydamasi žemiau pateiktų sąlygų ir kriterijų); - įstatyminis ribojimų pagrindas – nustatomi įstatymu (viešumas); - EŽTK įvardintas teisėtas tikslas– valstybės ir visuomenės saugumas, ekonominė gerovė, viešoji tvarka, nusikaltimų prevencija, žmonių sveikatos ar moralės apsauga, kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga; - būtinumas demokratinėje visuomenėje(visuomeninis imperatyvas – pressing social need) – ne daugumos diktatūros, o pliuralistinės ir gerbiančios mažumas visuomenės poreikiai; - proporcingumas tikslui (pakankama individualizacija, nepaneigiama teisės esmė ir veiksmingumas)

19. JT Žmogaus teisių komiteto kompetencija ir jurisdikcija(TPPTP 40-42 str., TPPTP I fakultatyvinio protokolo 1-5 str.) • Kompetencija – TPPTP įgyvendinimo kontrolė (kontrolinės funkcijos): • Bendroji kontrolė – valstybių periodinių ataskaitų (per 1 m. ir po to kas 5 m.) apie Pakto įgyvendinimą nagrinėjimas ir pastabų teikimas • Specialioji kontrolė – ginčų dėl TPPTP pažeidimų sprendimas (sutaikymo mechanizmas): tarpvalstybiniai ginčai (Pakto 41 str.) ir individualios peticijos (I fakultatyvinio protokolo 1-5 str.) • Jurisdikcijos ginčams spręsti sąlygos: Valstybių pareiškimams nagrinėti: - Ginčo šalys pripažįsta Komiteto kompetenciją gauti ir nagrinėti valstybių pareiškimus (pgl. Pakto 41 str. 1 d.) - Ratione materiae: Pakte įtvirtintos žmogaus teisės (Pakto nuostatos) pažeidimas - Ratione loci: pažeidžiamos atsakingos valstybės jurisdikcijai priklausančio asmens teisės - Ratione temporis: 1) pažeidimas įsigaliojus Paktui atsakingai valstybei; 2) bet kada klausimo neišsprendus per 6 mėn. nuo pirmutinio pranešimo - Vidaus teisinės gynybos priemonių išsėmimo taisyklė (local remedies rule): prieinamos ir veiksmingos priemonės Individualioms peticijoms nagrinėti: - Atsakinga valstybė yra I fakultatyvinio protokolo šalis - Ratione materiae: Pakte įtvirtintos žmogaus teisės (Pakto nuostatos) pažeidimas - Ratione personae: tik fizinis asmuo, kuris yra pažeidimo auka - Ratione loci: pažeidžiamos atsakingos valstybės jurisdikcijai priklausančio asmens teisės - Ratione temporis: 1) pažeidimas įsigaliojus Paktui atsakingai valstybei; 2) nėra apribojimo – bet kada po galutinio nacionalinio sprendimo - Vidaus teisinės gynybos priemonių išsėmimo taisyklė (local remedies rule): prieinamos ir veiksmingos priemonės - Kitos priimtinumo sąlygos individualioms peticijoms: peticija nėra anoniminė, nėra piktnaudžiavimas peticijos teise, nėra nesuderinama su Pakto nuostatomis (pgl. 5 str. neginama veikla prieš Pakte pripažintas teises ar laisves), nėra nagrinėjama kitos tarptautinės institucijos (pvz., EŽTT, AŽTK ar AŽTT)

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikcija(EŽTK 32-35 str.; 47 str. – konsultacinė jurisdikcija pagal ET MK prašymą) • Tarpvalstybinės bylos (EŽTK šalys) ir individualios peticijos (EŽTK šalis ir pažeidimo metu jos jurisdikcijai priklausęs asmuo) - Rationepersonae individualioms peticijoms: ne tik fizinis asmuo, bet ir asmenų grupė bei nevyriausybinė organizacija, esantys pažeidimų aukomis • Bendros priimtinumo sąlygos: - Rationemateriae: EŽTK įtvirtintos žmogaus teisės ar laisvės pažeidimas - Rationeloci: pažeidžiamos atsakingos valstybės jurisdikcijai priklausančio asmens teisės - Rationetemporis: 1) pažeidimas įsigaliojus EŽTK atsakingai valstybei; 2) peticija pateikiama per 6 mėn. nuo galutinio nacionalinio sprendimo - Vidaus teisinės gynybos priemonių išsėmimo taisyklė (exhaustionoflocalremediesrule): prieinamos ir veiksmingos priemonės • Papildomos individualių peticijų priimtinumo sąlygos: - peticija nėra anoniminė - peticija nėra nagrinėjama kitos tarptautinės institucijos (pvz., JT ŽTK) - peticija nėra piktnaudžiavimas peticijos teise - peticija nėra nesuderinama su EŽTK nuostatomis (17 str. – democracycapable to defenditself koncepcija) - peticija nėra akivaizdžiai nepagrįsta (manifestlyill-founded) - didelės žalos kriterijus (14 Protokolas): jei pagarba žmogaus teisėms nereikalauja nagrinėti ir jei byla tinkamai nagrinėta nacionaliniu lygiu

21. EŽTT struktūra(EŽTK 25-31, 42-44 str.) • Plenariniai Teismo posėdžiai (visi teisėjai) – organizaciniai ir administraciniai klausimai Byloms nagrinėti: • Vieno teisėjo Teismas – individualių peticijų nepriimtinumo nutarimai ir išbraukimas iš bylų sąrašo, kai nereikia tolesnio tyrimo (galutinis sprendimas) • Komitetai (3 teisėjai) – vienbalsiai individualių peticijų bylose (galutiniai sprendimai): 1) nepriimtinumo nutarimai ir išbraukimas iš bylų sąrašo, kai nereikia tolesnio tyrimo; 2) priimtinumo nutarimas ir sprendimas iš esmės kartu, kai yra „pilotinių bylų“ (susiformavusi Teismo praktika) • Kolegijos (7 teisėjai) – balsų dauguma (galutiniai sprendimai dėl esmės, kai šalys deklaruoja neprašysiančios bylos perduoti arba neperduoda jos per 3 mėn. Didžiajai kolegijai arba Didžiosios kolegijos 5 teisėjų komisijai atmetus prašymą perduoti bylą Didžiajai kolegijai nesant sudėtingo klausimo): 1) kai nėra Vieno teisėjo Teismo ar Komiteto sprendimo, individualių peticijų bylose sprendimas dėl priimtinumo ir esmės (dėl priimtinumo gali būti atskirai); 2) tarpvalstybinėse bylose sprendimai dėl priimtinumo ir sprendimai dėl esmės (kartu tik išskirtiniais atvejais); 3) kai byla susijusi su sudėtingu EŽTK aiškinimo klausimu arba sprendimas gali keisti Teismo praktiką, šalims neprieštaraujant gali perduoti jurisdikciją Didžiajai kolegijai • Didžioji kolegija (17 teisėjų) – balsų dauguma (galutiniai sprendimai): 1) sprendimai tarpvalstybinėse ir individualių peticijų bylose, kai Kolegija perdavė jurisdikciją arba šalies prašymas perduoti bylą pripažįstamas pagrįstu; 2) svarsto ET MK prašymus (priimtus po šalies informavimo 2/3 balsų) pripažinti, kad valstybė nevykdo galutinio Teismo sprendimo; 3) teikia konsultacines išvadas ET MK prašymu (priimtu balsų dauguma)

22. Pilietybės klausimų reglamentavimas tarptautinėje teisėje(1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės, 2006 m. JT TTK Diplomatinės gynybos straipsnių projektas) • Pilietybė – asmens ir valstybės teisinis ryšys, nenurodantis jo etninės kilmės (EK 2 str. a p.): - valstybės kompetencijos rezervuota sritis – nacionalinė teisė apibrėžia piliečius; - pilietybės įgijimo pagrindų sąrašas nėra išsamus, bet jie turi būti suderinami su tarptautine teise (filiacija (jus soli ir jus sanquinis), natūralizacija, optacija, transferas, kt.); - pilietybės santykių pagrindu nebūtinai yra efektyvus ir tikras asmens bei valstybės ryšys; - pilietybės įgijimo teisėtumo prezumpcija; - pilietybės netekimo pagrindų pasirinkimo laisvė ir jų suderinamumas su tarptautine teise (EK 7 str.: savanoriškas kitos valstybės pilietybės įgijimas, pilietybės įgijimas apgaule, savanoriška tarnyba kitos valstybės ginkluotosiose pajėgose, pažeidžiantis gyvybinius valstybės interesus elgesys, tikro ryšio nebuvimas gyvenant užsienyje, įvaikinimas vaikui įgyjant kitą pilietybę) • Pilietybės reglamentavimo tarptautiniai teisiniai principai (EK 4 str.): - kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę (VŽTD 15 str., Vaiko teisių konvencijos 7 str.); - bepilietybės atvejų vengimas (1961 m. Konvencija dėl bepilietybės atvejų mažinimo); - draudimas savavališkai atimti pilietybę (VŽTD 15 str.); - pilietybės automatiškai nekeičia santuokos sudarymas, jos nutraukimas ar sutuoktinio pilietybės pakeitimas (1957 m. Konvencijos dėl ištekėjusių moterų pilietybės 1 str.); - nediskriminavimas (EK 5 str.) – piliečių dėl lyties, religijos, rasės, tautybės, etninės kilmės ir pagal pilietybės įgijimo būdą (leidžiamos preferencijos dėl kilmės reglamentuojant pilietybės įgijimą) • Dviguba pilietybė – valstybių nuožiūros klausimas, realus tarptautinio gyvenimo faktas Minimaliai būtini dvigubos pilietybės atvejai (EK 14 str.) – nesusiję su asmens valia atvejai: - vaikams (iki pilnametystės), automatiškai įgijusiems kelias pilietybes gimimu; - automatiškai (ipso facto) įgijus kitos šalies pilietybę dėl santuokos sudarymo

23. Tarptautinės humanitarinės teisės pagrindai • THT – tarptautinės teisės šaka, kurią sudaro lex specialis žmogaus teisių apsaugos normos, reglamentuojančios žmogaus apsaugą ginkluotų konfliktų metu ir atitinkamus kariavimo būdų ir priemonių ribojimus • THT pagrindiniai šaltiniai: Hagos teisė – karo papročiai ir taisyklės: 1907 m. Hagos konvencijos dėl karo įstatymų ir papročių (14 konvencijų: IV – dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, V – dėl neutralių valstybių ir asmenų teisių ir pareigų sausumos karo metu, IX – dėl karinių jūrų pajėgų bombardavimų karo metu, XIII – dėl neutralių valstybių teisių ir pareigų jūrų karo metu) Ženevos teisė – žmogaus teisių teisės lex specialis: - 1949 m. 4 Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos: I – dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo, II – dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūrose padėties pagerinimo, III – dėl elgesio su karo belaisviais, IV – dėl civilių apsaugos karo metu; - 1977 m. 2 Ženevos konvencijų papildomi protokolai: I Protokolas – dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos, II Protokolas – dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos; - 2005 m. Ženevos konvencijų III Protokolas – dėl papildomos skiriamosios emblemos (Raudonojo Kristalo) 1954 m. UNESCO Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu ir 2 jos protokolai (I – 1954 m. dėl kultūros vertybių išvežimo ir grąžinimo, II – 1999 m. dėl sustiprinto apsaugos režimo)

24. THT principai • Martenso išlyga – konvencinėje teisėje nenumatytais atvejais civiliai ir kombatantai saugomi remiantis THT principais, paprotinėmis normomis, humanizmo principais ir visuomenės sąžine • Neutralumas – THT taikymas neįtakoja konflikto šalių statuso • Pagrindinis principas – humanizmo principas: - karinė būtinybė derinama su pagarba žmogui; - negalima viršijanti karinę būtinybę žala; - nedalyvaujančių konflikte asmenų teisė į pagarbą, gynybą ir humanišką elgesį; - šalių teisė rinktis kariavimo būdus ir priemones nėra neribota • Bendrieji principai: - Neliečiamybės principas: neliečiami kritusieji mūšio lauke, saugoma pasidavusiųjų gyvybė, kankinimų ir nežmoniško elgesio draudimas, žmogaus teisių, garbės, šeimyninio gyvenimo ir įsitikinimų gerbimas, kt. - Nediskriminacijos principas: elgesiui su visais žmonėmis, galima pozityvi diskriminacija tam tikrų kategorijų žmonių apsaugos labui - Saugumo principas: asmeninė atsakomybė, represalijų ir kolektyvinių bausmių draudimas, teisinio subjektiškumo pripažinimas ir draudimas atsisakyti savo teisių • Karo aukų apsaugos specialieji principai: - Neutralumo principas – humanitarinės pagalbos nešališkumas (medicinos ir religinio personalo speciali apsauga); - Normalumo principas – ginamų asmenų teisė į žmonišką gyvenimą (karo belaisvių apsaugos normos); - Gynybos principas – valstybė atsako už jos jurisdikcijai priklausančius ginamus asmenis (karo belaisvius ir civilius) • Karo teisės specialieji principai: - Ribojimų rationae personae pagrindu principas – bendra civilių apsauga ir pozityvi diskriminacija (civilių ir kombatantų atskyrimas, represalijų prieš civilius draudimas, kt.); - Ribojimų ratione loci pagrindu principas – puolimas tik prieš karinius objektus (civilinių objektų, neginamų vietovių, kultūros vertybių, pavojingų gyventojams objektų puolimo, plėšimų draudimas); - Ribojimų ratione conditionis pagrindu principas – kariavimų būdų ir priemonių, lemiančių neproporcingą žalą, draudimas (nediskriminacinio pobūdžio ar neproporcingą žalą sukeliančių puolimų draudimas, aplinkos apsaugos paisymas, bado ir klastos priemonių draudimas)

25. Valstybės neutralitetas • Neutralitetas – valstybės įsipareigojimas nedalyvauti (tarptautiniame) ginkluotame konflikte (konfliktuose) ir neremti jokios jo (jų) šalies • Neutraliteto rūšys: • Adhoc neutralitetas – įsipareigojimas konkretaus ginkluoto konflikto atžvilgiu (1939 09 01 – 10 10 LR Antrojo pasaulinio karo pradžioje); • Nuolatinis neutralitetas – įsipareigojimas visų ginkluotų konfliktų atžvilgiu, įskaitant nedalyvavimą politinėse saugumo ir karinėse gynybos organizacijose, kurių narės susaistytos tarpusavio pagalbos įsipareigojimais: pripažintas neutralitetas (1815 m. Šveicarija), sutartinis neutralitetas (1955 m. Austrija), deklaruotas neutralitetas (Malta, Turkmėnistanas, kt.) • Neutralių ir kitų valstybių teisės ir pareigos (1907 m. V ir XIII Hagos konvencijos): užkirsti kelią, uždrausti, susilaikyti nuo veiksmų, aktyviai veikti

26. Ginkluotų konfliktų rūšys(1949 m. Ženevos konvencijų 2 str., 1977 m. I Protokolo 1 str. 4 d., II Protokolo 1 str.) • Tarptautiniai ginkluoti konfliktai – ginkluoti konfliktai tarp: - valstybių (Ženevos konvencijos); - valstybių ir kovojančių dėl nepriklausomybės tautų (I Protokolas) • Netarptautiniai ginkluoti konfliktai (II Protokolas)– valstybės teritorijoje tarp jos (vyriausybinių) ginkluotųjų pajėgų ir nevyriausybinių (opozicinių) ginkluotų pajėgų ar grupių, atitinkančių šias sąlygas: atsakingos vadovybės buvimas, valstybės teritorijos dalies kontrolė, nenutrūkstamų ir suderintų karo veiksmų vykdymas, II Protokolo taikymas - Nepriskiriami netarptautiniams ginkluotiems konfliktams stichiniai ir nepakankamo intensyvumo vidaus neramumai ir įtampos: riaušės, paskiri ir stichiniai prievartos veiksmai, kiti panašaus pobūdžio atvejai

27. Kombatantai(III Ženevos konvencijos 4 str., I Protokolo 43-47 str.) • Kombatantai – besiskiriantys nuo civilių teisėti karo (tarptautinio ginkluoto konflikto) veiksmų dalyviai, turintys teisę į karo belaisvio statusą Kombatantas – teisėtas puolimo objektas Civilio statuso prezumpcija (I Protokolo 50 str.) – kilus abejonei • Kombatantų kategorijos ir požymiai: - reguliariosios pajėgos (įskaitant savigynos ir savanorių pajėgas): atsakingas vadas ir vidaus drausmė, užtikrinanti THT laikymąsi; - nereguliariosios pajėgos – okupuotos teritorijos savigynos ir savanorių būriai, partizanai, neokupuotos teritorijos gyventojai, stichiškai besigriebiantys ginklo artėjant frontui: - iki I Protokolo – 4 požymiai: atsakingas vadas, skiriamieji ženklai, atviras ginklo nešiojimas, karo įstatymų ir papročių laikymasis; - pagal I Protokolą (44 str. 3 d.) – 1 požymis: išsiskyrimas iš civilių atvirai nešiojant ginklą (operacijos metu ar išsidėstant prieš puolimą, kad matytų priešininkas) • Prilygintas kombatantams personalas – ne kombatantai, bet turi teisę į karo belaisvio statusą: medicinos ir religinis personalas, lydintys ginkluotąsias pajėgas žurnalistai, civilių laivų ir orlaivių įgulų nariai • Ne kombatantai – neteisėti karo veiksmų dalyviai, kuriuos galima bausti už dalyvavimą ginkluotame konflikte: - šnipai (I Protokolo 46 str.) – apgaule ir klasta renkantis informaciją apie ginkluoto konflikto šalį asmuo; - samdiniai (I Protokolo 47 str.) – specialiai užverbuotas, karo veiksmų dalyvis, užsienietis, ne konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys, nesiųstas kitos valstybės oficialiai užduočiai vykdyti, asmeninės naudos interesas – pažadėtas atlyginimas, gerokai viršijantis to paties rango kombatantams, priklausantiems tai pačiai konflikto šaliai

28. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikcija(TBT Romos statuto 5-8 str.) • Ratione materiae – tarptautiniai nusikaltimai: 1) genocido nusikaltimas– siekis sunaikinti visą ar dalį nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės (grupei priklausančių žmonių žudymas, žalojimas, tyčinis sąlygų žūti sudarymas, gimstamumo ribojimas, vaikų perdavimas), gali būti atliktas ir ginkluoto konflikto, ir taikos metu; 2) nusikaltimai žmoniškumui– tie patys ir daugiau veiksmų (pvz., pavergimas, persekiojimas, deportavimas, prievartinis dingimas), kai tai yra tyčiniai didelio masto ar sistemingi civilių užpuolimai (tokios valstybės ar organizacijos politikos užpuldinėti civilius vykdymas), nesant siekio sunaikinti tam tikrą žmonių grupę ar jos dalį, gali būti vykdomi ir ginkluoto konflikto, ir taikos metu; 3) karo nusikaltimai– sunkūs karo įstatymų ir papročių pažeidimai (Ženevos konvencijų, jų protokolų, kitų THT aktų ir paprotinių normų), gali būti pavieniai aktai, nukreipti ir prieš civilius, ir prieš kombatantus (panašūs ir dar daugiau veiksmų: pvz., civilinio objekto puolimas, neteisėtas apsauginės emblemos naudojimas, pasidavusio kombatanto ar karo belaisvio nužudymas, nepateisinamas karine būtinybe turto sunaikinimas, įkaitų paėmimas, pareiškimas dėl nepasigailėjimo, bado naudojimas, žeminantis elgesys, kt.), ir vykdomi tik ginkluoto konflikto metu; 4) agresijos nusikaltimas– apibrėžimas fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės tikslais dar neįsigaliojęs, todėl kol kas jurisdikcija nevykdoma (2010 06 11 peržiūros konferencijos rezoliucija RC/Res.6 patvirtintos Romos statuto pataisos – 8 bis str.: 1974 m. JT GA Rezoliucijoje dėl agresijos apibrėžimo apibrėžtų agresijos aktų planavimas, rengimas, pradėjimas ar vykdymas, kai tai atlieka galintys efektyviai kontroliuoti ar vadovauti valstybės politiniams ar kariniams veiksmams asmenys)

29. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikcija – tęsinys(TBT Romos statuto 11-17, 20 str.) • Ratione temporis – nusikaltimas, padarytas po Teismo Statuto įsigaliojimo (2002 07 01) ir po jo įsigaliojimo atitinkamai valstybei, jei ji nepripažino Teismo jurisdikcijos atgal iki Statuto įsigaliojimo datos • Ratione loci – nusikaltimas padarytas valstybės, Statuto dalyvės, teritorijoje ar joje registruotame laive ar orlaivyje,arba: • Ratione personae – nusikaltimo padarymu įtariamas valstybės, Statuto dalyvės pilietis, kad ir kur nusikaltimas būtų padarytas • Jurisdikcijos papildomumas – Teismas vykdo jurisdikciją, kai to negali (dėl objektyvių priežasčių) arba nenori (dėl subjektyvių priežasčių) daryti atitinkama valstybė: - nacionalinis teismas siekė apsaugoti asmenį nuo atsakomybės; - nacionaliniame teisme byla nepagrįstai vilkinama; - nacionaliniame teisme nėra nepriklausomo ir nešališko bylos nagrinėjimo • Jurisdikcijos vykdymo atidėjimas – JT ST įsiterpimas: ST gali atidėti vykdymą 12 mėn. priimdama rezoliuciją pagal JT Chartijos VII skyrių prašant Teismo nevykdyti jurisdikcijos; galimas pakartotinis prašymas • Jurisdikcijos vykdymo pradžia– gali pradėti šių subjektų iniciatyva: 1) valstybės, Statuto dalyvės, kreipimasis; 2) JT ST kreipimasis pagal JT Chartijos VII skyrių; 3) prokuroras proprio motu • Kiti priimtinumo pagrindai: - byla neištirta nacionaliniu lygiu ir nebus ne bis in idem principo pažeidimo; - byla pakankamai rimta

30. TBT struktūra(TBT Romos statuto 34-43 str.) • Prezidiumas – Pirmininkas ir 2 pavaduotojai: atsako už Teismo, išskyrus Prokuratūrą, administravimą • Skyriai ir kolegijos (kolegijos vykdo teismines funkcijas): - Apeliacinis skyrius (Pirmininkas ir dar 4 teisėjai) – Apeliacinę kolegiją sudaro visi skyriaus teisėjai; - Teisminio nagrinėjimo skyrius (ne mažiau kaip 6 teisėjai) – kolegiją sudaro 3 skyriaus teisėjai; - Ikiteisminio tyrimo skyrius (ne mažiau kaip 6 teisėjai) – kolegiją sudaro 3 skyriaus teisėjai arba 1 skyriaus teisėjas; • Prokuratūra – savarankiškas ir nepriklausomas Teismo padalinys, vadovaujamas prokuroro (turi pavaduotojus) ir atsakantis už Teismui perduodamas bylas, ikiteisminį tyrimą ir kaltinimo palaikymą • Sekretoriatas – neteisminis Teismo administravimas ir aptarnavimas, vadovauja sekretorius, vadovaujamas Teismo Pirmininko

31. Teisinė pagalba • Teisinė pagalba – tam tikrų teisinių aktų atlikimas vienoje valstybėje kitos valstybės naudai: teisinių dokumentų rengimas, persiuntimas ir įteikimas, baudžiamojo ir civilinio procesų veiksmų atlikimas (kratos, poėmiai, įrodymų rinkimas, liudytojų apklausa, ekspertizės, kt.), teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas, asmenų paieška, ekstradicija, atliekančių bausmę asmenų perdavimas, teisinę reikšmę turinčių duomenų persiuntimas (apie teistumą, pan.) - teikiama per atsakingas (įgaliotas) institucijas: LR Teisingumo ministerija ir Generalinė prokuratūra • Teisinės pagalbos sritys: • Informacinis bendradarbiavimas; • Teisinė pagalba civilinėse (ir šeimos) bylose; • Teisinė pagalba baudžiamosiose (ir administracinėse) bylose; • Ekstradicija (gali priklausyti teisinei pagalbai baudžiamosiose bylose); • Nuteistųjų asmenų perdavimas • Pagrindas – dvišalės ir daugiašalės tarptautinės sutartys, ES teisės aktai (specialios ES taisyklės teisminio ir policijos bendradarbiavimo srityje): • Dvišalės sutartys: LR turi su Rusija, Baltarusija, Lenkija, Moldova, Ukraina, Kinija, Kazachstanu, Uzbekistanu, JAV, Armėnija, Azerbaidžanu, Estija bei Latvija (trišalė sutartis), kt. • Daugiašalės sutartys: ET konvencijos (1959 m. Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, 1968 m. ET konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę, 1977 m. Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo), ES sutartys (2000 m. ES konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose), JT konvencijos (1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo) • ES teisės aktai: 2002 06 13 Tarybos pamatinis sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, 2000 12 22 Tarybos reglamentas 44/2001/EB dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Briuselis I), 2003 11 27 Tarybos reglamentas 2201/2003/EB dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo ir vykdymo, kt.

32. Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai • Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai – kriminaliniai nusikaltimai, kuriais nepažeidžiamos tarptautinės teisės normos, bet kurių pasekmės peržengia vienos valstybės ribas (žalingos kelioms valstybėms) ir kova su kuriais dėl to yra tarptautinės bendrijos interesas • Skirtumai nuo tarptautinių nusikaltimų: • nesikėsina į fundamentalias tarptautinės bendrijos vertybes ir nėra sunkūs jus cogens normų pažeidimai; • nusikaltimų sudėtis apibrėžia tik tarptautinės sutartys (ne bendroji TT) siekiant unifikuoti nacionalinius baudžiamuosius įstatymus kovos su tarptautiniu nusikalstamumu interesais; • gali būti taikoma senatis, taikomas lex retro non agit principas, nėra universalios jurisdikcijos; • tam tikra valstybių nuožiūros laisvė perkeliant nusikaltimų sudėtis į nacionalinę teisę ir nustatant bausmes • Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai: • terorizmo nusikaltimai (antiteroristinės konvencijos); • prekyba žmonėmis ir prostitucija (1904 m. Tarptautinis susitarimas ir 1910 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su prekyba baltosiomis vergėmis, 1921 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su prekyba moterimis ir vaikais, 1933 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su prekyba pilnametėmis moterimis, 1949 m. JT konvencija dėl kovos su žmonių prekyba ir trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijai); • pornografija (1923 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su pornografinių leidinių apyvarta ir prekyba, JT Vaiko teisių konvencijos 2000 m. fakultatyvusis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos); • narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamyba ir platinimas (1961 m. JT Bendroji narkotinių medžiagų konvencija, 1988 m. JT Konvencija dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta); • finansiniai nusikaltimai (1929 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su pinigų padirbinėjimu, 1994 m. ET konvencija dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo); • tarptautinis organizuotas nusikalstamumas (2000 m. JT konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą); • korupcija (1999 m. ET Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos); • elektroniniai nusikaltimai (2001 m. ET konvencija dėl elektroninių nusikaltimų); • piratavimas (?) (1982 m. JT Jūrų teisės konvencijos 101 str.); • kt. • Teisinio reglamentavimo specifika: • aut dedere aut judicare principas; • pagrindas ekstradicijai, nesant kitų dvišalių ar daugiašalių sutarčių

33. Terorizmo nusikaltimai • Terorizmas – socialinis reiškinys, pasižymintis neatrankinio pobūdžio kriminaliniais aktais (teroristinėmis veikomis), kurie pasižymi šiais bruožais: 1) paprastai yra susiję su politiniais motyvais ir tikslais, 2) jais siekiama įbauginti visą visuomenę, kad būtų sudarytos palankios sąlygos keliamiems reikalavimams tenkinti, 3) todėl be atrankos puolama kuo daugiau civilių – siekiama kuo didesnės žalos visuomenei (tiesiogiai nesusijusiems su keliamų reikalavimų tenkinimu žmonėms) • Sektorinis reglamentavimas kovojant su terorizmo nusikaltimu (teroristinėmis veikomis) : - JT antiteroristinės konvencijos – 16 tarptautinių sutarčių, kuriuose dalyvauti valstybes įpareigoja JT ST rezoliucijos (tarptautinio susisiekimo (oro ir jūrų transporto) apsauga, sprogstamųjų ir branduolinių medžiagų kontrolė, kova su terorizmo finansavimu): 1963 m. Tokijo konvencija dėl nusikaltimų ir tam tikrų kitų veiksmų, padarytų orlaiviuose, 1970 m. Hagos konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu, 1971 m. Monrealio konvencija dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą, 1988 m. Protokolas dėl kovos su smurtu tarptautinę civilinę aviaciją aptarnaujančiuose oro uostuose, papildantis Konvenciją dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą, 1991 m. Konvencija dėl plastikinių sprogstamųjų medžiagų žymėjimo aptikimo tikslais, 1988 m. Konvencija dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš saugią jūrų laivybą (su 2005 m. Protokolu), 1988 m. Protokolas  dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš stacionarių platformų kontinentiniame šelfe saugą (su 2005 m. Protokolu), 1973 m. Konvencija dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos, 1979 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su įkaitų ėmimu, 1997 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais, 1999 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su terorizmo finansavimu, 1979 m. Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencija (su 2005 m. pakeitimais), 2005 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su branduolinio terorizmo veiksmais; - 1977 m. ET konvencija dėl kovos su terorizmu (įpareigoja kriminalizuoti daugumą JT antiteroristinėse konvencijose apibrėžtų teroristinių veikų ir nelaikyti jų politiniais nusikaltimais) • Speciali tarptautinė kontrolės institucija – JT ST Antiterorizmo komitetas (Counter-Terrorism Committee), įsteigtas pagal 2001 09 28 ST rezoliuciją Nr. 1373(2001): kovos priemonės, jų kontrolė, teroristinių organizacijų sąrašas

34. Ekstradicija(1957 m. Europos konvencija dėl ekstradicijos) • Ekstradicija – oficialus besislepiančio nuo teisingumo asmens perdavimas kitai valstybei siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn (ekstradicija siaurąja prasme) ar įvykdyti jam paskirtą bausmę (ekstradicija plačiąja prasme): • tarpvalstybinės teisinės pagalbos forma – vykdoma dvišalės ar daugiašalės teisinės pagalbos ar ekstradicijos sutarties pagrindu; • oficialus aktas – atliekamas oficialiai prašant kitai valstybei, pagal oficialų kompetentingos institucijos sprendimą ir oficialia forma; • procesinis veiksmas – vykdomas teisminės valdžios pagal vidaus teisę ir taikant atitinkamas teisingo teismo proceso garantijas; • tikslas – užtikrinti kitos valstybės baudžiamosios jurisdikcijos vykdymą; • ekstradicijos pareiga nėra absoliuti – išimtys dėl perduodančios valstybės interesų ir jurisdikcijos bei žmogaus teisių apsaugos; • ekstradicija nelaikomos specialios asmenų perdavimo procedūros: nuteistųjų asmenų perdavimas (kai turima ekstradicija siaurąja prasme), perdavimas tarptautiniams baudžiamiesiems teismams, Europos arešto orderio procedūra • Atsisakymo vykdyti ekstradiciją pagrindai: • veika nėra nusikalstama pagal prašomos išduoti valstybės įstatymus; • pagal abiejų šalių įstatymus gresianti ar paskirtoji bausmė yra mažesnė už nustatytą minimumą (1 m. ar 4 mėn. laisvės atėmimo); • politinio nusikaltimo išlyga; • non bis inidem taisyklė arba prašomos išduoti valstybės tyrimas dėl to paties nusikaltimo; • pilietybės išlyga – galimybė neišduoti savo piliečių; • baudžiamojo persekiojimo ar nubaudimo senatis pagal vienos iš valstybių teisę; • mirties bausmės išlyga; • nusikaltimo vietos išlyga – prašomos išduoti valstybės ar jos jurisdikcijai priklausanti teritorija; • amnestija prašančioje šalyje; • inabsentia nuteisimo išlyga – jei nuteisimas neatitinka minimalių teisės į gynybą reikalavimų; • persekiojimo tik už nusikaltimą, už kurį prašoma išduoti, išlyga; • karinių nusikaltimų išlyga – veikos, nesančios nusikaltimais pagal įprastinę baudžiamąją teisę (nusikaltimai krašto apsaugai); • finansinių nusikaltimų išlyga – jei prašomos išduoti valstybės teisė kitaip kvalifikuoja veiką ar nustato kitokias finansines taisykles

35. Tarptautinės jūrų teisės pagrindai • Tarptautinė jūrų teisė – tarptautinės teisės šaka, kurios normos nustato jūros erdvių teisinį režimą ir reglamentuoja su jų naudojimu susijusias tarptautinės teisės subjektų teises ir pareigas • Pagrindiniai šaltiniai – 1982 m. JT Jūrų teisės konvencija - pakeitė 1958 m. 4 Ženevos konvencijas (dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos, dėl atvirosios jūros, dėl kontinentinio šelfo ir žvejybos, dėl atvirosios jūros gyvųjų išteklių apsaugos) • Jūrų erdvės: 200 jm. Išskirtinė ekonominė zona 188 jm. 24 jm. Bazinė linija Didžiausio atoslūgio linija Gretutinė zona Atviroji jūra 12 jm. Teritorinė jūra 12 jm . Vidaus vandenys Pakrantė 200 jm. 188 jm. Kontinentinis šelfas Max. – 350 jm. 100 jm. Rajonas Žemyno povandeninio krašto išorinė riba – 2500 m gylio

36. Teritorinės jūros režimas(Jūrų teisės konvencijos 3-7, 17-21, 27, 28 str.) • Taikaus plaukimo teisė – visų valstybių laivų teisė plaukti per pakrantės valstybės teritorinę jūrą, jeigu plaukimas yra: - nenutrūkstamas ir greitas (sustojimo dėl įprastos navigacijos, nenugalimos jėgos ar pagalbos teikimo išlygos); - taikus - nekelia grėsmės pakrantės valstybės taikai, tvarkai ir saugumui (nėra taikus, kai, pvz., grasinama jėga ar ji naudojama, dalyvaujama manevruose ar pratybose naudojant ginklus, renkama informacija, kelianti grėsmę pakrantės valstybės gynybai ar saugumui, vykdoma propaganda prieš pakrantės valstybės gynybą ar saugumą, paleidžiamas ar nusileidžia orlaivis ar karinis prietaisas, pažeidžiant pakrantės valstybės muitinės, mokesčių, imigracijos ar sanitarijos įstatymus pakraunamos ar iškraunamos prekės arba įsodinamas ar išsodinamas asmuo, sąmoningai ir dideliu mastu teršiama aplinka, žvejojama, vykdomi tyrimai ar stebėjimai, trukdoma pakrantės valstybės ryšio sistemų ar bet kokių kitų įrenginių ar įrengimų darbui, vykdoma bet kokia kita veikla, tiesiogiai nesusijusi su plaukimu) • Baudžiamoji jurisdikcija plaukiančiame per teritorinę jūra laive – laivo vėliavos valstybės, išskyrus šiuos pakrantės valstybės jurisdikcijos atvejus: • nusikaltimo pasekmės susijusios su pakrantės valstybe; • nusikaltimas trikdo šalies ramybę arba tvarką teritorinėje jūroje; • laivo kapitonas arba laivo vėliavos valstybės diplomatas ar konsulinis pareigūnas prašo vietos valdžios institucijų pagalbos; • būtina siekiant užkirsti kelią neteisėtai prekybai narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis; • būtina sulaikyti asmenį arba atlikti tyrimą užsienio laive, kuris plaukia teritorine jūra palikęs vidaus vandenis • Civilinė jurisdikcija plaukiančiam per teritorinę jūrą laivui – pakrantės valstybė neturi jurisdikcijos laivui, išskyrus šiuos atvejus, kai galimi vykdomieji veiksmai ar laivo areštas: • įsipareigojimus prisiėmė pats laivas ir atsakomybė atsirado pačiam laivui jam plaukiant pakrantės valstybės vandenimis ar tokio plaukimo tikslais; • laivas plaukia teritorine jūra po to, kai paliko vidaus vandenis

37. Išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo režimas(Jūrų teisės konvencijos 55-61, 76-81 str.) • Išskirtinė ekonominė zona – išimtinės ir suverenios pakrantės valstybės teisės: • tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, kitaip tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę ekonominę zoną (gaminti energiją vandens, srovių ir vėjo pagalba); • vykdyti jurisdikciją dėl dirbtinių salų, įrenginių ir statinių statymo ir naudojimo, jūrų mokslinių tyrinėjimų, jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo; • statyti, leisti ir reglamentuotidirbtinių salų, įrenginių ir statinių statybą, naudojimą ir eksploatavimą • Kontinentinis šelfas – išimtinės ir suverenios pakrantės valstybės teisės į kontinentinį šelfą, kiek tai susiję su jo tyrimu bei jo gamtos turtų eksploatavimu

38. Atvirosios jūros režimas(Jūrų teisės konvencijos 86-115 str., ypač 87, 110, 111 str.) • Atvirosios jūros režimo principai: atvirumas ir visų valstybių lygiateisiškumas, taikus naudojimas, suvereniteto pretenzijų nepripažinimas • Atvirosios jūros laisvės: • laivybos laisvė; • skridimo laisvė; • laisvė kloti povandeninius kabelius ir vamzdynus; • laisvė statyti tarptautinės teisės leidžiamas dirbtines salas ir kitus įrenginius; • žvejybos laisvė; • mokslinių tyrimų laisvė • Apžiūros teisė – karo laivo (orlaivio) teisė sustabdyti ir apžiūrėti kitos valstybės civilinį laivą esant pakankamo pagrindo įtarti, kad: • laivas užsiima piratavimu; • laivas užsiima prekyba vergais; • laivas užsiima transliavimu be leidimo; • laivas neturi nacionalinės priklausomybės; • laivas turi tą pačią nacionalinę priklausomybę, kaip ir karo laivas, nors plaukia su kitos valstybės vėliava arba atsisako iškelti savo valstybės vėliavą • Persekiojimas karštais pėdsakais (hotpursuit) – pakrantės valstybės karo ar kitokio tam įgaliojimus turinčio laivo ar orlaivio teisė persekioti užsienio laivą karštais pėdsakais, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad laivas pažeidė pakrantės valstybės įstatymus, susijusius su vidaus vandenų, teritorinės jūros, gretutinės zonos, išskirtinės ekonominės zonos ar kontinentinio šelfo režimu, ir tenkinant šias sąlygas: • persekiojimas turi būti pradėtas, kai laivas ar viena iš jo valčių yra persekiojančios valstybės vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje, gretutinėje zonoje ar, išskirtinės ekonominės zonos ar kontinentinio šelfo režimo pažeidimo atveju, - išskirtinėje ekonominėje zonoje ar vandenyse virš kontinentinio šelfo; • persekiojimo procesas yra nenutrūkstamas; • buvo duotas vaizdinis ar garsinis signalas sustoti už tokio atstumo, kad būtų galima iš to užsienio laivo tokį signalą pamatyti ar išgirsti; • persekiojimas turi baigtis persekiojamam laivui įplaukus į savo ar trečiosios valstybės teritorinę jūrą

39. Tarptautinės oro teisės pagrindai • Tarptautinė oro teisė – tarptautinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja tarptautinius civilinės aviacijos skrydžius ir kitokį oro erdvės naudojimą • Pagrindiniai šaltiniai: • 1919 m. Paryžiaus konvencija dėl oro navigacijos; • 1944 m. Čikagos konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos (ICAO konvencija); • 1944 m. Susitarimai dėl tranzito ir dėl tarptautinio oro transporto; • 1929 m. Varšuvos konvencija dėl tarptautinių vežimų oru tam tikrų taisyklių suvienodinimo; • 1948 m. Ženevos konvencija dėl teisių į orlaivį pripažinimo; • 1952 m. Romos konvencija dėl užsienio orlaivio žalos, padarytos tretiesiems asmenims sausumoje, atlyginimo • Pagrindiniai principai: • Visiškas ir išimtinis valstybių suverenitetas savo oro erdvei (virš sausumos ir vandenų teritorijos, įskaitant teritorinę jūrą); • Skrydžių atviroje oro erdvėje laisvė; • Tarptautinės civilinės aviacijos saugumo užtikrinimas • Tarptautinio oro susisiekimo (vežimų) režimas – „oro laisvės“: • Pirmoji oro laisvė – tranzitinis skrydis be nusileidimo suteikusios tokią laisvę trečiosios valstybės teritorijoje; • Antroji oro laisvė – tranzitinis skrydis nusileidžiant trečiojoje valstybėje nekomerciniais tikslais; • Trečioji oro laisvė – teisė atvežti į kitą valstybę keleivius, paštą ir krovinius iš orlaivio registracijos šalies; • Ketvirtoji oro laisvė – teisė išvežti iš kitos valstybės keleivius, paštą ir krovinius į orlaivio registracijos šalį; • Penktoji oro laisvė – teisė atvežti į kitą valstybę ir išvežti iš jos keleivius, paštą ir krovinius vežant juos iš ar į bet kokias trečiąsias šalis; • Šeštoji oro laisvė – teisė vykdyti oro vežimus tarp kitų šalių per savo šalies teritoriją; • Septintoji oro laisvė – teisė vykdyti oro vežimus tarp kitų šalių aplenkiant savo šalies teritoriją; • Aštuntoji oro laisvė – kabotažiniai vežimai (teisė vykdyti oro vežimus kitoje šalyje tarp kelių jos punktų) • Pagrindinės tarptautinės organizacijos: ICAO, Europos civilinės aviacijos konferencija (ECAC), Europos oro navigacijos saugumo organizacija (Eurokontrolė), Afrikos civilinės aviacijos komisija (AfCAC), Lotynų Amerikos civilinės aviacijos komisija (LACAC), Arabų valstybių civilinės aviacijos taryba (CACAS), Tarptautinė oro transporto asociacija (IATA – nevyriausybinė, konsultacinis statusas JT)

40. Tarptautinės kosmoso teisės pagrindai • Tarptautinė kosmoso teisė – tarptautinės teisės šaka, kurios normos nustato kosmoso erdvės ir dangaus kūnų teisinį režimą bei reglamentuoja tarptautinės teisės subjektų santykius, susijusius su kosmoso, dangaus kūnų ir kosminės technikos naudojimu • Pagrindiniai šaltiniai: • 1963 12 13 JT GA (rezoliucija Nr. 1962(XVIII)) Deklaracija dėl valstybių veiklos tiriant ir naudojant kosmoso erdvę teisinių principų; • 1967 m. Sutartis dėl valstybių veiklos tiriant ir naudojant kosmoso erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, teisinių principų (Kosmoso sutartis); • 1979 m. Susitarimas dėl valstybių veiklos Mėnulyje ir kituose dangaus kūnuose (Mėnulio susitarimas); • 1968 m. Susitarimas dėl kosmonautų gelbėjimo, jų ir į kosmosą paleistų objektų grąžinimo (Gelbėjimo susitarimas); • 1975 m. Konvencija dėl leidžiamų į kosmosą objektų registracijos (Registracijos konvencija); • 1972 m. Konvencija dėl tarptautinės atsakomybės už kosminių objektų padarytą žalą (Atsakomybės konvencija) • Pagrindiniai principai: • Kosmoso erdvės tyrimas ir naudojimas visos žmonijos interesais (res communis); • Tyrimų ir naudojimo atvirumas visoms valstybėms be diskriminacijos; • Draudimas reikšti suvereniteto pretenzijas ir pasisavinti (res extra commercium); • Tyrimai ir naudojimas taikiems tikslams; • Kosminės erdvės ir dangaus kūnų demilitarizavimas ir neutralumas; • Valstybių atsakomybė už nacionalinę (vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų) veiklą kosmose; • Valstybių bendradarbiavimas ir tarpusavio pagalba; • Kosmonautai kaip žmonijos pasiuntiniai kosmose – visokeriopa pagalba nelaimę patyrusiems kosmonautams; • Valstybės jurisdikcija ir kontrolė joje registruotiems paleistiems į kosmosą objektams; • Valstybės atsakomybė už joje registruotų kosminių objektų padarytą žalą kitoms valstybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims; • Kosminės erdvės ir dangaus kūnų aplinkos apsauga – pareiga šalinti ir grąžinti nenaudojamus ir nereikalingus kosminius objektus • Pagrindinės tarptautinės organizacijos: Europos kosmoso agentūra (ECA), kosminio ryšio organizacijos (INTELSAT, INMARSAT, EUTELSAT, ARABSAT)

41. Tarptautinės ekologinės teisės pagrindai • Tarptautinė ekologinė teisė – tarptautinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja tarptautinės teisės subjektų santykius, susijusius su aplinkos (floros, faunos, hidrosferos, atmosferos, litosferos, kosmoso) apsauga ir racionaliu jos išteklių naudojimu • Pagrindiniai šaltiniai: • 1979 m. Konvencija dėl transnacionalinės oro taršos dideliu atstumu; • 1985 m. Rėminė konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos; • 1982 m. JT Jūrų teisės konvencija; • 1980 m. Konvencija dėl branduolinių medžiagų fizinės apsaugos; • 1973 m. Vašingtono konvencija dėl nykstančių laukinės floros ir faunos rūšių tarptautinės prekybos; • 1972 m. Konvencija dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis medžiagomis prevencijos; • 1991 m. Espoo konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo transnacionaliniame kontekste; • 1986 m. Konvencija dėl operatyvaus informavimo apie branduolinę avariją ar avarinę radiacinę situaciją; • 1986 m. Konvencija dėl pagalbos branduolinės avarijos ar avarinės radiacinės situacijos atveju; • 1992 m. Helsinkio konvencija dėl pramoninių avarijų transnacionalinio poveikio; • 1993 m. Lugano konvencija dėl civilinės atsakomybės už žalą dėl keliančios grėsmę aplinkai veiklos • Pagrindiniai principai: • Apsauga dabartinės ir būsimųjų kartų labui; • Aplinkosauginis bendradarbiavimas; • Transnacionalinės žalos prevencija; • Išankstinis poveikio aplinkai vertinimas; • Atsargumo (precautionary) principas; • Keitimasis ekologine informacija; • Karinio ir kitokio priešiško poveikio aplinkai draudimas; • Tarptautinių aplinkosauginių įsipareigojimų vykdymo kontrolė; • Ekologinis saugumas • Pagrindinės tarptautinės organizacijos: UNEP

42. Tarptautinės ekonominės teisės pagrindai • Tarptautinė ekonominė teisė – tarptautinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja tarptautinės teisės subjektų santykius tarptautinių ekonominių santykių srityje siekiant juos harmonizuoti ir plėtoti abipusės naudos pagrindu • Specifika: • persipynimas su tarptautinės privatinės teisės reglamentuojamais santykiais; • sąveika su nacionalinėmis teisinėmis sistemomis (rėminės ir skėtinės sutartys) • Pagrindinės sritys: • tarptautinė prekybos teisė; • tarptautinė finansų teisė; • tarptautinė investicijų teisė; • tarptautinė transporto teisė; • tarptautinė muitų teisė; • tarptautinė turizmo teisė; • tarptautinė mokslo ir technikos teisė • Pagrindiniai principai: • bendradarbiavimo principas; • visateisio valstybių dalyvavimo principas; • valstybių suvereniteto jų gamtiniams ištekliams ir ekonominei veiklai principas; • preferencinio režimo besivystančioms šalims principas; • tarptautinio socialinio teisingumo principas; • prekybos laisvės principas; • nediskriminacijos principas; • abipusiškumo principas; • sąžiningos konkurencijos principas; • visų valstybių laisvės naudotis jūra principas; • subalansuotos ir tolygios plėtros principas • Pagrindiniai reglamentavimo režimai: • didžiausio palankumo, nacionalinis, specialusis ir preferencinis režimai; • Prekybinių ir ekonominių valstybių sąjungų formos: laisvosios prekybos zonos, muitų sąjungos, ekonominės sąjungos ir preferencinės sistemos • Pagrindiniai šaltiniai: 1974 m. JT GA Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartija, 1947 m. GATT, 1994 m. Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis (GATS), 1994 m. Susitarimas dėl intelektinės nuosavybės teisių prekybos aspektų (TRIPS) ir vėlesni (po 1995 m.) PPO susitarimai, žaliavų susitarimai (dėl kaučiuko, alavo, cukraus, kavos, kakavos, aliejaus, grūdų, medienos) • Pagrindinės tarptautinės organizacijos: UNCTAD, PPO, TVF, TRPB (PB), MIGA, PTO, ERPB, žaliavinės organizacijos