Politinių ir teisinių teorijų istorija

1. Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

2. II. Politinė ir teisinė mintis senovės Rytuose II. 1. Politinės ir teisinės idėjos senovės Egipte (III-II tūkstantmečiai prieš Kr.). Mitų reikšmė politinėms pažiūroms.

3. Maat Principas: Tiesa, teisė, tvarka, išmintis, tikrumas, tiesumas. Senovės Egipto teisėjų simbolis. Deivė Maat, Saulės dievo Ra duktė

4. Dvigubos tiesos menė

5. II. Politinė ir teisinė mintis senovės Rytuose II. 2. Politinės ir teisinės idėjos senovės Indijoje (II tūkstantmetis – III a. prieš Kr.). Brahmanizmo ideologija. Budizmo įtaka politinėms pažiūroms. Politinės ir teisinės idėjos Arthašastroje.

6. Kastų sistema Purušasūkta yra viena iš vėlyvųjų Rigvedos giesmių, kurioje minimos visos keturios kastos (varnos): Brahmanai Kšatrijai Vaišijai Šūdrai

7. Budos (563-483 m. prieš Kr.) mokymas Kastų sistemos kritika: „Nėra keturių kastų, yra tik viena“. Raginimas sekti dharma. Dharma – tai pasaulį valdantys gamtos dėsningumai, prigimtinis įstatymas, Kosmoso dėsnis, „didžioji darna“.

8. Politinės ir teisinės idėjos Arthašastroje(apie III a. pr. Kr.) Pasisakoma už kastų (varnų) sistemos išsaugojimą. Svarbiausias politikos ir valstybės valdymo principas yra praktinė nauda (artha). Pateisinami prievartiniai valdžios įgyvendinimo metodai, bausmės (danda): „dandagina tiek šį, tiek kitą pasaulį“. Valdovas raginamas veikti pragmatiškai, panaudoti visas prieinamas priemones. Pagrindžiama teisės šaltinių hierarchija: valdovo įsakymas, šventasis įstatymas (religijos nurodymas), teismų sprendimai, papročiai.

9. II. Politinė ir teisinė mintis senovės Rytuose II. 3. Politinės ir teisinės idėjos senovės Kinijoje. Laozi (LaoTzu) (VI a. prieš Kr.) politinės idėjos. Konfucijaus(VI-V a. prieš Kr.) mokymas. Legistųir jų pagrindinio atstovo Šan Janio (ShangYang) (IV a. prieš Kr.) mokymas.

10. Laozi (LaoTzu, LaoDzė) apie 585 – apie 500 prieš Kr. Kūrinys: Laozi, kitaip – „Knyga apie Dao ir De“ (DaoDeJing). Lietuvių kalba: Laozi. Vilnius: Vaga, 1997.

11. Mokymas apie Dao Dao (=Kelias) yra visko, kas egzistuoja visatoje, gimimo ir raidos šaltinis: „Yra toksai, kuris į vieną daiktą susiliejęs, anksčiau už dangų atsiradęs ir už žemę. (...) Jis gali būti laikomas gimdytoju dangaus ir visko, kas po dangumi. Aš nežinau, kuo jis vardu. Man tenka jį vadinti Dao“. Dao yra savaiminis procesas, paklūstantis prigimties dėsniams, nekreipiantis įvykių kokia nors linkme. Blogio šaltinis – žmogaus kišimasis į natūralųjį vyksmą.

12. Dao kaip žmonių santykių reguliatorius Žmonių gyvenimas ir politika turi būti pagrįsta „neveikimu“ (wuwei). Neveikimas yra vertybė: „Prigimtinis kelias yra gebėjimas laimėti nekovojant, gebėjimas be žodžių atsiliepti (...).“ Tobula visuomenė nereikalinga civilizacijos, ji egzistuoja primityvioje kaimo aplinkoje, kur „mažai žemių ir keletas žmonių“. Taip gyvendami žmonės yra draugiški ir taikūs. Jų buitis paprasta, kompaktiška ir netrikdoma jokių permainų. Jiems nereikalingi jokie įtaisai ar rakandai, nėra jokio reikalo plėtoti susisiekimą ar kontaktus tarp vienos šalies ir kitos. Nebūna konfliktinių situacijų ir apmaudo dėl nenusisekusio gyvenimo.

13. Valstybės valdymas Idealiausia politinė santvarka yra tuomet, kai žmonės net nenumano egzistuojant valstybines institucijas ir šalies valdovą, nes nejaučia tų institucijų spaudimo ar savivalės: „Geriausias iš geriausių yra tas, kurio nepamena turį“. Valdovas savo kišimusi neturi trukdyti veikti Dao: „Jei santūrus yra valdovas, atvirumu gyvena žmonės; jei priekabus yra valdovas, gyvena žmonės slapumu.“

14. Pamokymas Konfucijui „Humaniškumas ir teisingumas, apie kurį tu kalbi, visai nereikalingi. Dangus ir žemė dėsningai gyvuoja, saulė ir mėnulis natūraliai šviečia, žvaigždės taip pat paklūsta natūraliai tvarkai, laukiniai paukščiai ir žvėrys gyvena savais instinktais, medžiai natūraliai auga. Tau irgi vertėtų prisilaikyti natūralių Dao ir De įstatymų. Nebūtina aktyviai skleisti mokymą apie humaniškumą ir teisingumą. Tai, ką tu darai, primena žmogų, kuris muša į būgną prisišaukdamas nelaimes.“

15. Konfucijus (Kung Fu Tzu), apie 551 – apie 479 m. prieš Kr. Kūrinys: „Lunyu“, liet. „Apmąstymai ir pašnekesiai“. Lietuvių kalba: Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai. Vilnius: Pradai, 1994.

16. Humanizmas (jen) kaip vertybė Humanizmas yra visuomeninio gyvenimo pamatas, svarbiausias visuomenės narių bendravimo principas. Humanizmo esmė – „nedaryti kitiems to, ko pats sau nelinkėtum“.

17. Hierarchijos reikšmė Kiekvienas turi tenkintis užimama vieta visuomenėje: „Valdovas privalo būti valdovu, valdininkas – valdininku, tėvas – tėvu, sūnus – sūnumi.“ Visuomenė padalyta į kilnius ir prastus žmones: „Kilnus žmogus yra darnus, sklidinas vidinės ramybės, o paprastas žmogus – tarsi traukulių tampomas, jis visada jaučia stygių ir baimę.“

18. Visuomenės kaip didelė šeima Visuomenė su visomis jos hierarchinėmis struktūromis traktuojama kaip didelė šeima, kurioje visiems turi tekti tie patys išgyvenimai: „Gerbkite tėvus! Pagarbumas tėvams ir broliškas nuolankumas – šios vertybės veikia politiką. Kas šias dorybes puoselėja, tas prisideda prie valstybinės ir visuomeninės tvarkos“.

19. Valdymas Geriausios visuomenės valdymo priemonės – auklėjimas ir švietimas. Valdovas turi auklėti pavaldinius savo pavyzdžiu, tuomet jis „valdo nevaldydamas“: „Jums [valdovams] tereikia siekti gėrio, tada ir žmonės pasidarys geresni. (...) Kilnaus vyro moralė prilygsta vėjui; paprasto žmogaus moralė panaši į žolę. Žolė linksta ten, kur pučia vėjas.“ Valdyti turi gabiausieji ir išmintingiausieji. Valdovas turi turėti pasitikėjimą: „Kai žmonės nepasitiki savo vyriausybe, valstybė negali gyvuoti“.

20. Tradicija ir ritualas (li) Valdant visuomenę reikia vadovautis tradicija ir ritualu. Įstatymų ir bausmių suabsoliutinti nedera: „Kai įstatymais siekiama paklusnumo, o bausmėmis tvarkos, tada žmonės, mėgindami išvengti įstatymų ir bausmių, praranda bet kokį sąžinės jautrumą, o kai valdoma pagal dorovines nuostatas, kai tvarka pasiekiama laikantis ritualų ir teisingų elgesio normų, tada žmonės ne tik nepraranda sąžinės, bet darosi paklusnūs iš įsitikinimo.“

21. Legizmo bruožai Ritualas (li) v. Įstatymas (fa) Įtikinėjimas v. Prievarta Griežtos bausmės Kolektyvinė atsakomybė Plati politinė ir ekonominė reforma Aristokratijos nušalinimas Ekonominis pagrindas - žemdirbystė Valstybės centralizavimas Tikslas – karalystės pergalė

22. Šan Janis (ShangYan), apie 390 – 338 m. prieš Kr. Kūrinys: „Šano srities valdytojo knyga“.

23. Šan Janio mokymas „Seniau žmonės buvo paprasti ir todėl sąžiningi; dabar žmonės gudrūs ir todėl nesąžiningi.“ „Gerumas ir žmogiškumas – blogo elgesio motina.“ „Išmintingas kuria įstatymus, o kvailas yra jais ribojamas; gabus keičia ritualą, o netikęs yra jo suvaržytas.“ Būtini griežtas bausmes nustatantys įstatymai; bausmių turi būti daug. Griežtai bausti ir už nereikšmingus nusižengimus. Skatinti įtarinėjimą, įskundimus.