Politinių ir teisinių teorijų istorija

Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis VIII. 1. Švietimo epochos politinės ir teisinės minties bendrieji bruožai. Racionalumas Sekuliarizacija Švietimo sistemos plėtra Aktyvi leidybinė veikla Liudvikas XIV lankosi Prancūzijos mokslų akademijoje, 1661 m.

VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis VIII. 2. Voltero(1694-1778 m.) politinės ir teisinės pažiūros. Valstybės kilmė ir valdymo formos. Apšviestasis absoliutizmas

Svarbiausieji kūriniai Filosofiniai laiškai apie Angliją (1733) Apmąstymai apie tautų papročius ir dvasią (1754) Filosofinis žodynas (1764) Liet. k.: Volteras. Kandidas, arba Optimizmas. Vilnius: Versusaureus, 2009.

Prigimtinės teisės doktrina „Mes visi esame žmonės ir turime gyventi pagal prigimtinius įstatymus – proto įstatymus, kurie kiekvienam žmogui suteikia laisvę ir lygybę. Karališkasis absoliutizmas ir luomų privilegijos priešingos žmogaus prigimčiai ir dėl to turi būti panaikintos“.

Prigimtinės būklės bruožai Žmogus negimsta piktas. Visi vaikai naivūs; visi jauni žmonės patiklūs ir draugiški; vedusieji myli savo vaikus; atjauta slypi visų širdyse. Siekis kariauti nėra esmingas žmonių giminės bruožas. Žmones būdingas polinkis bendrauti. Vienatvė – nenatūrali būsena. Žmogus – „socialinis gyvūnas“, kuris siekia susivienyti su panašiais į save. Būdamas vienas, žmogus yra silpnas ir pasmerktas mirčiai.

Visuomenės sutartis Prigimtinėje būklėje kiekvienas individas pats gina savo interesus, baudžia juos pažeidusius asmenis. Visuomenės sutartis sudaroma tam, kad laisvė, lygybė ir nuosavybė būtų patikimai užtikrintos. Susivieniję į valstybę individai valstybės naudai atsisako prigimtinėje būklėje turėtos teisės savarankiškai savo pačių jėgomis užtikrinti prigimtinių įstatymų vykdymą. Tai nereiškia, kad individai atsisako prigimtinėje būklėje turėtų teisių. Visuomenės sutartimi individai įsipareigoja paklusti valstybės įstatymams: „Laisvės esmė – priklausyti tik nuo įstatymų“.

Valdymo formos Demokratija = Respublika: „Man patinka matyti, kaip laisvi žmonės patys kuria įstatymus, kurių valdomi ir gyvena“. Atstovaujamoji demokratija = Aristokratija Monarchija: „Monarchija ir despotija – du broliai“.

VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis VIII. 3. Šarlis de Monteskje (1689-1755 m.). Teisės dvasia. Valstybės santvarkų klasifikacija. Laisvės samprata. Politinė laisvė. Valdžių padalijimo teorija.

Svarbiausieji Šarlio de Monteskje kūriniai Persų laiškai (1721) Samprotavimas apie romėnų didybės ir nuopuolio priežastis (1749) Apie įstatymų dvasią (1748) (liet. k. Apie įstatymų dvasią. Vilnius: Mintis, 2004).

Įstatymų dvasia (I) „Įstatymas, kalbant apskritai, yra žmonių protas, nes jis valdo visas žemės tautas; o kiekvienos tautos politiniai ir civiliniai įstatymai turi būti ne daugiau kaip daliniai šio proto pasireiškimo atvejai. Įstatymai turi būti glaudžiai susiję su tautos, kuriai jie skiriami, ypatybėmis, ir tik nepaprastai retais atvejais vienos tautos įstatymai gali tikti kitai valstybei. Būtina, kad įstaymai atitiktų esančios ar būsimos vyriausybės prigimtį ir principus, kad jie tobulintų jos struktūrą (tai politinių įstatymų uždavinys), kad palaikytų jos egzistavimą (tai civilinių įstatymų uždavinys)“.

Įstatymų dvasia (II) „Jie turi atitikti fizines šalies ypatybes, jos klimatą – šaltą, karštą, vidutinį, - dirvožemio ypatybes, šalies būklę, dydį, tautos gyvenimo būdą – žemdirbių, medžiotojų ar piemenų, - laisvės laipsnį, atitinkantį valstybės santvarką, gyventojų religiją, jų polinkius, turtingumą, gyventojų skaičių, prekybą, tautos būdą ir papročius; pagaliau jie susiję tarpusavyje ir priklauso nuo savo kilmės aplinkybių, įstatymų leidėjo tikslo, nuo įstatymų priėmimo tvarkos. Juos reikia tirti visais atžvilgiais. (...) Bus išnagrinėtos visos šios aplinkybės; jų visuma sudaro tai, kas vadinama įstatymų dvasia“.

Prigimtinės būklės bruožai Taikos siekimas. Siekimas gauti maisto. Prašymas, vieno žmogaus nukreiptas kitam. Noras gyventi visuomenėje.

Prigimtinės būklės pabaiga ir įstatymų atsiradimas Žmonėms susivienjus į visuomenę, prasideda karai. Karams užbaigti sukuriami įstatymai: Tarptautinė teisė; Politinė teisė; Civilinė teisė.

Valdymo formos Yra trys valdymo būdai: respublikinis, monarchinis ir despotinis. Monarchija – kai valdo vienas žmogus, bet per nustatytus nekintamus įstatymus; jai reikalingos tarpinės valdžios. Despotija – kai valdoma be jokių įstatymų ir taisyklių vieno žmogaus valia ir savivale; jai būdinga vizirio pareigybė ir religijos reikšmė. Respublika– kai aukščiausia valdžia yra arba visos tautos, arba jos dalies rankose.

Respublika Respublikos gali būti: Demokratinės; Aristokratinės. Respublika – tai valdymas per atstovus (įgaliotinius): Tauta gali gebėti kontroliuoti kitų žmonių veiklą, bet neįstengia pati tvarkyti savo reikalų. Pagrindiniai respublikos įstatymai yra tie, kurie apibrėžia balsavimo teisę.

Politinės laisvės samprata „Politinė laisvė nėra ko tik nori darymas. Valstybėje, tai yra visuomenėje, kurioje yra įstatymai, laisvė (...) yra teisė daryti viską, kas leidžiama įstatymais. Jei pilietis galėtų daryti tai, kas įstatymais draudžiama, jis neturėų laisvės, nes tą patį galėtų daryti ir kiti piliečiai.“

Politinę laisvę saugantys įstatymai Įstatymai, nustatantys politinę laisvę priklausomai nuo jo santykio su valstybės sankloda. Šie įstatymai įtvirtina valdžių padalijimą. Įstatymai, nustatantys politinę laisvę piliečiui. Šie įstatymai užtikrina piliečių saugumą (tai – baudžiamieji įstatymai).

Valdžių padalijimo tikslas Politinė laisvė būna tik tada, kai nepiktnaudžiaujama valdžia. Kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti valdžia, reikia tokios tvarkos, kuriai esant valdžios galėtų viena kitą prilaikyti.

Valstybės valdžios „Kiekvienoje valstybėje yra trijų rūšių valdžia: įstatymus leidžianti valdžia, vykdomoji valdžia, užsiimanti tarptautinės teisės klausimais, ir vykdomoji valdžia, užsiimanti civilinės teisės klausimais. Pirmoji valdžia, arba institucija, leidžia laikinus arba pastovius įstatymus, taiso arba atmeta esamus įstatymus. Antroji valdžia paskelbia karą arba sudaro taikos sutartį, siunčia arba priima pasiuntinius, užtikrina saugumą, užkerta kelią antpuoliams. Trečioji valdžia baudžia už nusikaltimus ir sprendžia privačių asmenų konfliktus. Paskutiniąją valdžią galima pavadinti teismine, o antrąją – tiesiog vykdomąja valstybės valdžia.“

Įstatymų leidžiamoji valdžia Priklauso liaudžiai, bet įgyvendinama jos išrinktų atstovų. Atstovams suteikiamas laisvas mandatas. Priima įstatymus ir stebi, ar gerai tų įstatymų laikomasi. Ji pavedama dviems susirinkimams – kilmingųjų susirinkimui ir tautos atstovų susirinkimui. Vieta kilmingųjų susirinkime yra paveldima. Kilmingųjų susirinkimas turi teisę panaikinti, o ne nuspręsti.

Vykdomoji valdžia Vykdomoji valdžia yra monarcho rankose. Nustato įstatymų leidėjų susirinkimų posėdžio sušaukimo laiką ir jo trukmę. Turi teisę stabdyti įstatymų leidėjo susirinkimo veiksmus, priešingu atveju „įstatymų leidžiamoji valdžia taps despotiška, nes, turėdama galimybę suteikti sau bet kurią valdžią, kurios geidžia, ji sunaikins visas kitas valdžias“. Monarchui neleidžiama dalyvauti įstatymų leidyboje, išskyrus panaikinimo teisę. Įstatymų leidėjas negali teisti asmens, turinčio vykdomąją valdžią: „Pastarojo asmenybė turi būti šventa, nes ji reikalinga valstybei tam, kad įstatymų leidėjų susirinkimas nepavirstų tironija“.

Teisminė valdžia Teisminė valdžia neturi priklausyti nuolat veikiančiai institucijai. Teisminę valdžią įgyvendina asmenys, „tam tikrais metų laikotarpiais įstatymo nustatytu būdu pakviečiami iš liaudies“. Būtina suteikti galimybę pasirinkti teisėją. Nuosprendžiuose visada turi būti tik tikslus įstatymo tekstas: „Teisėjai (...) ne daugiau kaip lūpos, tariančios įstatymo žodžius“. Reikia, kad teisėjai būtų tos pačios visuomeninės padėties kaip ir teisiamasis. „Teisminė [valdžia] tam tikra prasme nėra valdžia“.

VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis VIII. 4. Žano Žako Ruso (1712-1778) politinės ir teisinės idėjos. Prigimtinė būklė ir valstybės kilmė. Visuomenės sutarties koncepcija. Tautos suvereniteto doktrina. Mokymas apie valdymo formas. Teisės teorija.

Svarbiausieji Žano Žako Ruso kūriniai Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus (1754). Apie visuomenės sutartį, arba politinės teisės principai (1762) Šių kūrinių publikacija lietuvių kalba: Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1979.

Valstybės atsiradimas (I) Prigimtinėje būklėje žmonės laisvi ir laimingi. Palaipsniui atsiranda privatinė nuosavybė: Pirmasis, kuris, aptvėręs žemės sklypą, sumanė pasakyti: „Čia mano!“ ir rado tokių lengvatikių, kurie tuo patikėjo, buvo tikrasis pilietinės visuomenės įkūrėjas“. Su privatine nuosavybe atsiranda socialinė (politinė) nelygybė: „Panaikinus lygybę prasidėjo baisinga netvarka; taip neteisėti turtingųjų grobimai, vargingųjų plėšikavimas ir nežabotos vienų ir kitų aistros. (...) Gimstanti visuomenė atsidūrė baisiausio karo stovyje: paskendusi ydose ir nusivylusi žmonių giminė nebegalėjo nei grįžti atgal, nei atsisakyti savo nelemtų pasiekimų; ji tik užsitraukė gėdą ir (...) atsidūrė ant bedugnės krašto“ .

Valstybės atsiradimas (II): Turtingųjų sąmokslas Turtingųjų sąmokslas: siūlymas vargšams vienytis: „Susivienykime, kad apgintume nuo išnaudojimo silpnuosius, sutramdytume garbėtroškas ir kiekvienam garantuotume teisę turėti tai, kas jam priklauso“. Vargšai lengvatikiai patikėjo ir „puolė tiesiai į grandines, tikėdamiesi šitaip užsitikrinti sau laisvę. (...) Tokia buvo arba turėjo būti kilmė visuomenės ir įstatymų, kurie suteikė naujų jėgų turtingiesiems ir uždėjo naujus pančius silpniesiems, nesugrąžinamai panaikino prigimtinę laisvę, visiems laikams įvedė nuosavybės ir nelygybės įstatymą, (...) visą žmonių giminę nuo šiol pasmerkė darbui, vergijai ir skurdui“.

Teisės ir valdžios pagrindas Jėga nesukuria teisės ir teisėtos valdžios: „Jei reikia paklusti jėgai, tai nėra jokios būtinybės paklusti iš pareigos; ir jei žmogus daugiau neverčiamas paklusti, tai jis jau ir nebeturi tai daryti“. Siekiant sujungti teises ir pareigas bei grąžinti teisingumą, būtini susitarimai ir įstatymai.

Visuomenės sutartis Visuomenės sutarties tikslas: „Surasti tokią asociacijos formą, kuri savo bendra jėga gintų ir globotų kiekvieno asociacijos nario asmenybę ir nuosavybę ir kurioje kiekvienas, susijungdamas su visais, vis dėl to yra pavaldus tik pats sau ir lieka toks pat laisvas, kaip ir anksčiau“. Visuomenės sutarties rezultatas: „Kiekvienas iš mūsų savo asmenį ir visą savo galią paveda aukščiausiajai bendrosios valios vadovybei; dėl to kiekvienas narys tampa neišskiriama visumos dalimi“.

Visuomenės sutarties pasekmės Atsiranda suverenas. Suvereno nevaržo jokie įstatymai: „Nėra ir negali būti jokio įstatymo, kuris būtų privalomas visai Tautai. Tautai neprivaloma netgi visuomenės sutartis“. Suvereno įgaliojimai nedalūs. Valdymas grindžiamas bendrąja valia. Žmogus tampa laisvas – vietoje netvarkingos laisvės prigimtinėje būklėje jis įgija pilietinę laisvę ir nuosavybės teisę, kurią gina bendroji valia.

Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios Įstatymų leidžiamoji valdžia turi būti vykdoma tik pačios tautos tiesiogiai. Vykdomoji valdžia, „atvirkščiai – negali priklausyti visai tautos masei kaip suverenui, nes šios valdžios sprendimai apskritai nepriskirtini įstatymo sričiai, o todėl nepriklauso suvereno, kurio aktai gali būti tik įstatymai, kompetencijai“.

Valdymo formos Kriterijus: kieno rankose vykdomoji valdžia Monarchija; Aristokratija; Demokratija. Respublika – tai valdymas pagal įstatymus: „Respublika aš vadinu bet kurią Valstybę, kuri yra valdoma įstatymų pagalba, nežiūrint į tai, koks gi būtų valdymo būdas“.

Vykdomosios valdžios kontrolė Periodiškai šaukiamuose tautos surinkimuose pateikiami du klausimai: Ar suverenas nori išlaikyti esamą valdymo formą? Ar tauta ir toliau nori palikti administravimą rankose tų, kuriems jis dabar patikėtas?

VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis VIII. 5. XVIII a. Prancūzijos revoliucijos politinių ir teisinių idėjų apžvalga. Konstitucionalistai. Žirondistai. Jakobinai.

Pirmieji Prancūzijos revoliucijos etapai Konstitucionalistų dominavimas (1789-1791 m.). 1791 m. rugsėjo 3 d. konstitucija. Žirondistai (1791-1792). Monarchijos panaikinimas 1792 m.rugsėjo 22 d. Jakobinų diktatūra (1793-1794 m.). 1793 m. birželio 24 d. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir konstitucija.

Konstitucionalistų idėjos Suverenitetas priklauso tautai; jis vientisas, nedalomas, nenusavinamas ir neatimamas. Luominės santvarkos ir luomų privilegijų panaikinimas. Prigimtinių ir pilietinių teisių garantijos. Valdžių padalijimu grindžiamos konstitucinės monarchijos įtvirtinimas. Rinkimų teisė suteikta aktyviems piliečiams.

Žirondistų idėjos Respublikos paskelbimas. Diskusijos federalizmo klausimu. Kolektyvo primatas prieš individą: Laisvė – tai būtinybė ir pareiga veikti paklūstant bendroms taisyklėms, kurios kyla iš kolektyvo daugumos, o ne individualaus proto. Lygybė yra kiekvienam suteiktos lygios teisės. Ekonominis liberalizmas derinamas su protekcionizmu.

Jakobinų idėjos Prigimtinės teisės yra: laisvė, lygybė, saugumas ir nuosavybė. Įstatymas („bendros valios išraiška“) saugo visuomenės ir asmens laisvę nuo valdančiųjų priespaudos. Tautos suverenitetas ir jos teisė peržiūrėti savo konstituciją: „Nė viena karta negali priversti ateities kartų paklusti savo įstatymams“. Skelbiama teisė priešintis priespaudai. Įstatymų leidyboje derinama tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formos. Nekalbama apie valdžių padalijimą. Teroro vykdymas.

VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis VIII.6.1. Tomo Peino (1737-1809 m.) mokymas apie valstybės kilmę. Valdymo formos. Politinis idealas.

Svarbiausieji kūriniai Sveikas protas (1776) (liet. Tomas Peinas. Sveikas protas.InNepriklausomybė, demokratija, viešumas. Vilnius: Mintis, 1990). Žmogaus teisės (1791) (liet. Thomas Paine. Žmogaus teisės. Vilnius: Naujoji Rosma, 2003).

Visuomenė v. Valstybė „Visuomenę sukuria mūsų reikmės, o valdžią – mūsų ydos; pirmoji tarnauja visų gerovei teigiamai, nes vienija kilnius polėkius, o antroji – neigiamai, tramdydama mūsų ydas. Pirmoji skatina šlietis vieną prie kito, antroji gimdo nesantarvę. Pirmoji yra užtarėja, antroji – baudėja. Visuomenė visokiu pavidalu yra palaima, tuo tarpu net pati geriausia valdžia yra vien tik neišvengiamas blogis.“

Visuomenės sutartis Valstybė būtų nereikalinga „tol, kol žmonės būtų absoliučiai teisingi vienas kitam“. Valstybės paskirtis bei tikslas – laisvė ir saugumas. Visuomenės sutartimi atsisakoma dalies prigimtinių teisių. Įsteigta aukščiausioji valdžia priklauso tautai, kuri yra suverenas. Iš tautos suvereniteto kyla jos teisė priešintis valdžiai.

Valdymo formos Monarchija: „Jos ir yra žmogaus prigimties gėda“. Respublika: „Patogiausia įstatymų leidimą patikėti iš visų gyventojų išrinktai žmonių grupelei, kurios interesai, kaip tikimasi, sutaps su reikmėmis tų, kurie juos išrinko“.

Monarchijos kritika Paveldima monarcho valdžia nepriklauso nuo liaudies; todėl konstitucijos prasme niekuo neprisideda prie valstybės laisvės. Absoliučios valdžios troškimas yra įgimta monarchijos liga. Žmonių padalijimo į karalius ir valdinius neįmanoma paaiškinti jokia gamtos ar religine priežastimi; visi žmonės gimsta lygūs, ir nė vienas neturėtų naudotis teise iškelti savo šeimą visiems laikams virš kitų žmonių. Karalių puikybė stumia žmones į karus. Monarchija atveria duris kvailiams, nedorėliams ir neišmanėliams. Monarchinėse valstybėse karalius yra įstatymas, o laisvose šalyse įstatymas privalo būti karalius.

Politinių reformų planas Kasmet šaukti kolonijų asamblėjas, kuriose visi išrinkti atstovai turi būti lygiateisiai. Kiekviena kolonija siunčia savo delegatus į kongresą. Kiekvienas kongresas renka prezidentą. Įstatymai priimami ne mažesnės kaip 3/5 kongreso daugumos. Ragina priimti chartiją, kuri garantuotų visų žmonių laisvę ir turto saugumą, o pirmiausia – laisvę išpažinti kiekvieną religiją.

JAV konstitucijos trūkumai Dviejų rūmų kongresas, pernelyg ilga senatorių kadencijos trukmė. Vienasmenį prezidentą derėtų pakeisti kolegialia institucija. Kritikuojama prezidentui suteikta veto teisė. Kritikuodamas teisėjų nekeičiamumą, mano, kad jie turėtų būti perrenkami ir atsakingi tautai. Kiekviena karta turėtų spręsti, kokia turėtų būti konstitucijos keitimo procedūra.

VIII. Švietimo epochos politinė ir teisinė mintis VIII.6.2. Tomo Džefersono (1743-1826 m.) mokymas apie respubliką ir demokratiją.

Svarbiausieji darbai Pagrindinis JAV nepriklausomybės deklaracijos (1776 m. liepos 4 d.) teksto autorius Užrašai apie Virdžinijos valstiją (1785).

Visuomenės sutartis ir valdžios paskirtis Visi žmonės sutverti lygūs ir visi apdovanoti savo kūrėjo kai kuriomis neatimamomis teisėmis, kurioms priklauso: gyvybė, laisvė ir laimės siekimas. Neatimamoms žmonių teisėms užtikrinti tarp žmonių įsteigtos vyriausybės. Jei vyriausybė tampa pražūtinga šiam tikslui [neatimamų teisių apsaugai], tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir įsteigti naują vyriausybę. Kai daugybė piktnaudžiavimų ir uzurpacijų atskleidžia ketinimą perduoti tautą neriboto despotizmo valdžion, tai ji turi ne tik teisę, bet ir privalo nuversti tokią vyriausybę.

Revoliucijos būtinybė (nauda) (I) Kaltinimai metropolijai: • Atsisakydavo tvirtinti visų labui naudingus ir reikalingus įstatymus; • Varžė atstovavimo teisę, paleisdavo Atstovų rūmus; • Apsunkindavo teisingumo vykdymą, laikydavo teisėjus visiškai priklausomus nuo savo valios; • Varžė prisiekusiųjų teismų veiklą; • Nustatinėjo mokesčius be kolonijų gyventojų sutikimo; • Karalius atsisakė valdyti kolonijų gyventojus, juos globoti ir paskelbė jiems karą.

Politinių ir teisinių teorijų istorija