1 / 12

Absurdo teatras

Absurdo teatras. garsesni Adamov Beckett Genet Ionesco Pinter. kiti Albee Arrabal G ű nter G rass Pinget N.F. Simpson. Terminas taikomas dramaturgų kūriniams, parašytiems 1950-1960.

rodd
Download Presentation

Absurdo teatras

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript

  1. Absurdo teatras

  2. garsesni Adamov Beckett Genet Ionesco Pinter kiti Albee Arrabal Gűnter Grass Pinget N.F. Simpson Terminas taikomas dramaturgų kūriniams, parašytiems 1950-1960

  3. I k. terminas panaudotas britų kritiko ir teatro režisieriaus Martino Esslino knygoje The Theatre of the Absurd (1961) šių dramaturgų kūrinius jis apibūdino kaip “absurdo teatrą”: • rumuno Eugène Ionesco • airio Samuel Beckett • prancūzo Jean Genet • amerikiečio Edward Albee • brito Harold Pinter

  4. Mintis, kad žmogus yra absurdiškas,nėra nauja Aristofano, Cervantes’o, Moliere’o, Swifto, Balzaco, Dickenso, etc. kūriniuose: • suvokiama, kad didelė dalis žmogaus elgesio yra iš esmės absurdiška • žmogaus komiškumas

  5. homo absurdus įgijo gana specifinę reikšmę XX a. dėl poreikio paaiškinti betikslį žmogaus vaidmenį ir padėtį visatoje, kuri įsivaizduojama kaip neturinti jokios pastebimos priežasties egzistuoti

  6. Gyvenimas iš esmės absurdiškas, be matomo tikslo, neturintis harmonijos su aplinka, kankinamai liūdnas, ir tuo pat metu lakoniškai juokingas. destruktyvi laiko prigimtis, vienatvės jausmas priešiškame pasaulyje at(si)skyrimo nuo kitų žmonių jausmas. Albert’o Camus Sizifo mitas

  7. XX a. 6 dešimt. pr. daug samprotavimų apie absurdą imta artikuliuoti dramose, kurios inscenizavo Camus viziją - žmonės, kovojantys su patirties iracionalumu “metafizinės kančios” būsenoje

  8. Absurdo dramose nėra formalios logikos ir įprastos struktūros ir forma, ir turinys pabrėžia komunikavimo sunkumus

  9. idėjos būties absurdiškumas žmogus kaip bejėgė marionetė racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje individo vienatvė žmonių nekomunikabilumas raiška absurdiškos situacijos nerišlus, beprasmis dialogas sveikam protui prieštaraujantys personažų paveikslai statiška kompozicija farso forma Absurdo drama

  10. Žmogus, labiau negu visos kitos gyvos būtybės, žino, kad jis mirs, ir kad, ką jis bepasieks per savo gyvenimą - yra beprasmiška, tik bergždžios pastangos. Jis laukia nežinia ko; tikisi kažko reikšmingo atsitinkant, viltis iš jo atimama, bet niekada jos neatsisako. Kažkurveikia nematomos ir nesuvokiamos galios, bet niekas iki galo nežino, kas jos yra ir iš kur ateina. Tai niūrus ir slogus požiūris, bet dažnai jis yra maištingai juokingas.

  11. Šiuo požiūriu žvelgiama į varančias iš proto „gamtos“ (ar kas tai bebūtų) išdaigas, kurios valdo žmoniją, desperatiškai bandant suprasti, kas vyksta, bet nesugebant to padaryti. Pasaulis nestovės vietoje; daiktų dydis, forma ir kiekis be jokios priežasties. Garsų serija, kuri vadinama kalba, yra skirta bendrauti, bet per daug dažnai ji užkerta kelią bet kokiam prasmingambendravimui.

  12. Naudota literatūra ir toliau skaityti • Baužytė, Galina. “Absurdo drama”, “Samiuelis Beketas”// XX a. Vakarų literatūra II dalis 1945-1985: vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1995, p. 212, 216-219.

More Related