KOKIA STRATEGIJA ĮGYVENDINAMA 97,4 % LIETUVOS TERITORIJOS?

1. KOKIA STRATEGIJA ĮGYVENDINAMA97,4% LIETUVOS TERITORIJOS? 2009 m. balandžio 2d. Praktinė – mokslinė konferencija “EFEKTYVUMAS VIEŠAJAME SEKTORIUJE” Mykolo Romerio universitetas, Vilnius

2. Nuo žemės savininkų – į bežemių visuomenę • SAVININKAI. 1919 m. miestų gyventojai sudarė apie 11 proc.1940 metais apie 75 proc. Lietuvos Respublikos gyventojų sudarė gyvenantieji kaimo vietovėse. Daugumos jų ekonominė veikla buvo tiesiogiai arba netiesiogiai susijusi su žemės ūkiu. • BEŽEMIAI. Pokario metais įvykusi prievartinė kolektyvizacija ir urbanizacija iš esmės pakeitė gyventojų struktūrą: 1990 metais apie 70 proc. Lietuvos gyventojų sudarė miestiečiai. Apie pusę gyvenančių kaime dirbo žemės ūkyje. • BENAMIAI. Daugelis miestų gyventojų buvo apgyvendinti daugiabučiuose namuose. Miestiečių ryšiai su kaimu susilpnėjo: sumažėjo kaime gyvenančių artimų giminių, susilpnėjo paskata lankytis kilmės kaimuose. Lankymąsi kaime pakeitė darbas priemiestiniuose “kolektyviniuose soduose”. Nemaža dabartinės jaunosios kartos negali įvardinti konkrečios vietovės, kurią galėtų vadinti gimtine. Jie neturi savojo “gabalėlio Lietuvos”.

3. NESUPRANTAMA... • Kodėl žmogelis, gyvenantis Vilniaus “daugiablakėje” dėžutėje, manosi esąs pranašesnis už gentainius, gyvenančius savo sodybose Dargaičiuose ar Šakynoje, Viekšniuose ar Tryškiuose? • “Ach, tie runkeliai... Ką jie išmano?” • Miestietis išsiruošė pabūti gamtoje. Po pasivaikščiojimo jis sako žmonai: • Niekaip nesuprantu, kodėl miestų nestato kaimuose. Juk ten toks grynas oras. (Iš “Bernardinai.lt”)

4. Nauja užmiesčio vietovių samprata • “KAIMAS jau nebėra žemės ūkio veiklos sinonimas. Tai sritis, pasižyminti ūkinės veiklos įvairove, įskaitant šiuolaikinę pramonę ir paslaugų sistemą. • Šį procesą palengvina infrastruktūros tobulinimas, naujų transporto linijų tiesimas ir geresnės galimybės pasiekti šias vietoves bei naujos komunikacijos formos.” (“Apie naująją miesto ir kaimo partnerystę. Kaimo vietovių tipologija Europoje. Milanas, 1999. Projekto vadovas – Flavio Boscacci)

5. Šiuolaikinė užmiesčio gyventojų struktūra -2004 • 1. Dirbantieji ne žemės ūkyje. Dauguma jų važinėja dirbti į miestus ir dirba pramonėje, vietinėje prekyboje, statybose, komunaliniame ūkyje, sveikatos apsaugoje, švietime, viešajame administravime ir kt. Jie sudaro apie 34,7 proc. kaimo vietovių gyventojų. • 2. Pensininkai ir neįgalieji – 27,5 proc. • 3. Ūkininkai ir kiti žemės ūkio darbuotojai – 13,1 proc. • 4. Namų šeimininkės ir asmenys, neturintys pastovaus darbo – 12,3 proc. • 5. Moksleiviai, studentai – 10,4 proc. • 6. Kaimo verslininkai – apie 2 proc. (Šaltinis: Gyventojų apklausa Anykščių, Švenčionių, Šiaulių ir Radviliškio raj. – 2005 m. “Socialiniai tyrimai”, 2 (6), 2005, Šiaulių universiteto leidykla)

6. Šiuolaikinė užmiesčio gyventojų struktūra -2008 • Dirbantieji neagrariniuose sektoriuose – 42 proc. • Pensininkai ir neįgalieji – 28 proc. • Ūkininkai, žemdirbiai – 10 proc. • Ilgalaikiai bedarbiai ir praradę motyvaciją dirbti (keisti profesiją, darbo vietą, gyvenseną) – 6 proc. • Vaikai, moksleiviai, studentai – 10 proc. • Kaime dirbantys verslininkai – 4 proc. (Šaltinis: “Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos”, 1 (10), 2008, Šiaulių universiteto leidykla, p. 64-81)

7. KAIMO VIETOVIŲ POKYČIAI • BLOGOS ŽINIOS: Kaimo gyventojų emigracija. Pagrindinės priežastys – nedarbas arba menkas atlyginimas, kurio nepakanka pragyvenimui, profesinių ir ekonominių perspektyvų stoka. Darbo vietų išsilavinusiems žmonėms stoka. • Asocialiai besielgiančių ir praradusių motyvaciją dirbti asmenų gausėjimas kaime. Senyvo amžiaus asmenų gausa. Nusikalstamumo plitimas. • GEROS ŽINIOS. Kaimo vietovių ūkinės veiklos įvairinimas. Naujų veiklos sričių ir naujo tipo darbo vietų atsiradimas: netradicinis ūkininkavimas, ne žemės ūkio veikla. Pramonės ir paslaugų plėtra neurbanizuotose vietovėse. Važinėjantys dirbti į miestus ir kitas vietoves. • Naujos gyventojų kategorijos. Nesusiję su pirmine žemės ūkio gamyba: verslininkai, tarnautojai, menininkai, mokslininkai ir kt. • Bendruomenių formavimasis. Vietos veiklos grupės (VVG) ir integruotų plėtros strategijų kūrimas. Nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaidmens augimas.

8. Pereinamojo laikotarpio problemos • Pagrindinė kliūtis gyventojų verslumo ugdymui - jų nesugebėjimas disponuoti privatine nuosavybe. • Neefektyvi “vieno lygmens” savivaldos sistema: savivaldybių teritorijos – per didelės, neskatinančios tiesioginio gyventojų dalyvavimo. Proporcinė (partinė) rinkimų į savivaldybes sistema neužtikrina tiesioginio gyventojų atstovavimo. Būtina didinti seniūnijų vaidmenį. 2-3 lygių savivalda: seniūnijos, valsčiai, mažosios apskritys? Europinio dydžio regionai – koks jų vaidmuo? • Užsitęsusi žemės reforma (privatinės žemės nuosavybės restitucija) neskatina efektyvaus ūkininkavimo. Neįdiegta žemės savininkų kooperacija su produkcijos supirkimo, perdirbimo ir prekybos institucijomis sąlygojo nelygiateisę žemdirbių padėtį, neadekvačias darbo sąnaudoms produkcijos supirkimo kainas. • Ryškus kaimo gyvenviečių ištuštėjimas sąlygojo švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, buitinio aptarnavimo, gyventojų saugumo ir kitų paslaugų sistemos silpnėjimą, šias paslaugas teikusių įmonių ir įstaigų uždarymą.

9. Naujųjų funkcijų sistemos būtinybė • Darnios plėtros būtinybė reikalauja traktuoti visą valstybės teritoriją kaip vieningą gyvybinę erdvę. • Gyvenamoji vieta negali būti kliūtimi visapusiškam asmenybės ugdymui. Kaimo gyventojai turi įgyti galimybę žymiai aktyviau dalyvauti visuomenės reikalų tvarkyme. • Kaimo gyventojų galimybė uždirbti turi būti tokia pat, kaip ir gyvenančių miestuose. Vietoje dotacijų - realios kainos už kaime sukurtas prekes ir paslaugas.Būtina gyventojams mokėti už jų sukuriamas viešąsias vertybes.

10. Naujųjų funkcijų sistema • 1. Rezidencinė • 2. Ūkinės veiklos diversifikacijos • 3. Relaksacijos ir reabilitacijos • 4. Edukacinė • 5. Etnografinio ir dorovinio paveldo išsaugojimo • 6. Kraštovaizdžio puoselėjimo

11. Rezidencinė funkcija • Poindustrinėje visuomenėje formuojasi nauja būsto samprata: nuo buto daugiabučiame name prie nuosavo, vienai šeimai skirto namo. • Būtinybė sukurti šeimai patogesnę ir saugesnę aplinką. Nauja sodybos koncepcija: sodas, parkas, sporto aikštelės, plaukymo baseinas ir kt. Gyvenamosios vietos vaidmuo asmenybės ugdymui: asmeninė biblioteka, fonoteka, dailės kūriniai. • Privatinės nuosavybės vaidmens atkūrimas sąlygoja būtinybę augančią kartą ugdyti nuosavoje namų valdoje. • Stiprėja vyresniųjų patirties perėmimo ir kartų bendravimo poreikis, jų dvasinio bendravimo būtinybė. • Formuojasi nauji užmiesčio gyvenviečių tipai, atspindintys socialinės stratifikacijos pokyčius, gyventojų siekį burtis į namų savininkų bendrijas pagal profesines grupes, namų valdos architektūros tipus ir kt. • Turi radikaliai keistis kaimo gyvenviečių infrastruktūra: apsirūpinimas energija ir vandeniu, nuotekų bei atliekų tvarkymas.

12. Ūkinės veiklos diversifikacija • Poindustrinėje visuomenėje keičiasi miesto ir kaimo vaidmuo ekonomikoje. Pažangiausias technologijas naudojanti įmonė gali būti įkurta užmiestyje, kur yra patogus susiekimas automobiliais ir greitasis internetas. • Pereinama nuo stambių įmonių prie specializuotų filialų sistemos. Įmonių pastatai surenkami iš lengvų konstrukcijų. Esant reikalui, įmonė greitai perkeliama į kitą vietą. • Naujųjų informacinių technologijų dėka daugėja darbų, kuriuos galima atlikti namuose. • Paslaugų sistemos pokyčiai sąlygoja naujo tipo darbo vietų kūrimą. Stiprėja globos ir ugdymo, turiningo laisvalaikio praleidimo paslaugų, sveiko gyvenimo būdo poreikis.

13. Relaksacijos ir reabilitacijos funkcija • Miestiečiai į užmiestį dažniausiai vyksta, norėdami pailsėti ir pasigydyti. Naujosios kaimo gyventojų kategorijos taip pat labiausiai vertina kaimo relaksacinį ir reabilitacinį poveikį. • Būtinybė kurti naujas sporto ir sveikatingumo zonas. Šios zonos skirstomos į kolektyvinio naudojimo, mažų grupių, pritaikytos šeimoms bei individams. • Asmeninių ir kolektyvinių švenčių, laisvalaikio praleidimo ir pramogų kompleksai. • Naujų pažintinio ir sportinio turizmo maršrutų plėtra. • Naujų kurortinio gydymo ir reabilitacijos zonų kūrimas įvairaus amžiaus asmenims. • Religijos vaidmuo reabilitacijos ir resocializacijos procesuose. Relaksacijos ir reabilitacijos funkcijos plėtra sąlygoja naujo tipo darbo vietų kūrimą užmiesčio vietovėse.

14. Edukacinė funkcija • Šiuolaikinis žmogus - ypatingai atitrūkęs nuo gamtos. Jis nepažįsta augalų ir gyvūnų, nesuvokia gamtos poveikio savijautai ir elgsenai. Jis naudojasi gamtos gėrybėmis, bet nesirūpina, kaip ją saugoti ir puoselėti. Primityvus elgesys gamtoje rodo mąstymo ir jausmų degradaciją, aktyvaus žodyno menkėjimą. • Gamtą visapusiškai pažinti galima tik tiesiogiai ir sistemingai su ja bendraujant, o ne iš televizijos laidų, filmų ar interneto šaltinių. • Stiprėja poreikis atsigręžti į tautos istoriją ir jos kultūros raidą. Giliau suvokti meno kūrinius galima tik susipažinus su kūrybos procesu. Ypatingą reikšmę turi lankymasis menininkų gimtinėse ar jų darbo vietose, jų pasaulėjautą formavusios aplinkos suvokimas. • Būtina sukurti istorijos, kultūros ir gamtos paminklų lankymui pritaikytą infrastruktūrą, reklamos sistemą, parengti kelionių vadovus.

15. Etnografinio ir dorovinio paveldo išsaugojimo funkcija • Kraštotyrinės veiklos panaudojimas asmenybės ugdymui. Pasakojamosios tautosakos, liaudies dainų, patarlių ir pan. rinkimas. Apylinkių istorijos nagrinėjimas. “Gyvosios istorijos” renginių organizavimas. Architektūrinio paveldo atkūrimas. • Etnografinių amatų ir kaimo verslų atkūrimas. Potencialios paklausos ir pasiūlos tyrimas. Etnografinės kūrybos pagrindų nagrinėjimas užmokyklinėje veikloje. Parodų, seminarų, kūrybinių stovyklų ir pan. Organizavimas jaunimui. Šiuolaikinių etnografinės kūrybos bruožų išryškinimas. • Tautos dorovinio paveldo (papročių, tradicijų, bendravimo stiliaus, gyvenimo būdo) nagrinėjimas, pasitelkiant švietimo ir kultūros įstaigas, religines organizacijas, vietos bendruomenes ir kt.

16. Kraštovaizdžio puoselėjimo funkcija • Senųjų ir šiuolaikinių kraštovaizdžio tvarkymo tradicijų nagrinėjimas: dvarų ir senųjų gyvenviečių planavimo ypatybių analizė. Susipažinimas su naujomis gyvenviečių planavimo kryptimis Lietuvoje ir užsienyje. Savita gyvenviečių architektūra. • “Lietuvai pagrąžinti draugija”. Parkų, aikščių, kelkraščių tvarkymas, gėlynų ir kitų želdinių, alpinariumų ir pan. įrengimas gyvenvietėse. Sodybų ir gyvenviečių tvarkymo konkursų organizavimas. • Unikalių kraštovaizdžio puoselėjimo projektų kūrimas ir įgyvendinimas. Pavyzdžiai: Skuodo rajono Mosėdžio Vaclovo Into akmenų parkas Bartuvos pakrantėse, Izidoriaus Nevidanskio Žemaičių botanikos sodas ir kt. • Visuomenės ir kultūros veikėjų atminimo vietų sutvarkymas. • Miškų atsodinimas ir naujų miško parkų bei atminimo giraičių (pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus Ožkabaliuose ir kt.) įkūrimas.

17. Išvados • Valstybės strateginio valdymo tikslas – darni visų jos regionų ir sektorių plėtra. Jokia gyvenamoji vietovė negali tapti kliūtimi visaverčiam asmenybės ugdymui. • Visi socialiniai sluoksniai turi būti vienodai atstovaujami, turintys lygias galimybes dalyvauti valstybės valdyme. Nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos jiems turi būti vienodai atlyginama už darbą, užtikrinama vienoda asmens gyvybės, sveikatos, orumo ir nuosavybės apsauga. • Darnią plėtrą gali sąlygoti valstybės teritorijos šiuolaikinių funkcijų sistema: 1) rezidencinė; 2) ūkinės veiklos diversifikacijos; 3) relaksacijos ir reabilitacijos; 4) edukacinė; 5) etnografinio ir dorovinio paveldo išsaugojimo; 6) kraštovaizdžio puoselėjimo.

18. NE PER BALANDŽIO PIRMĄJĄ ... • Universiteto valytojas vakare ir vėl randa prišnerkštą tualetą. Nejučia ištaria pats sau: • “Ir kokia kiaulė juo naudojasi?” • Staiga iš kažkur atsiliepia prikimęs, labai nepatenkintas balsas: • Kada jūs, žmonės, baigsit mus įžeidinėti? Aš čia nevaikštau. Nerūkau ir po to nepalieku atviro lango šaltą žiemos dieną. • Nepalieku nenuleisto “turinio” unitaze. Nepridrabstau tualetinio popieriaus skiaučių ir “kramtoškių” šalia šiukšlių kibiro...

19. Kontaktai: • Doc.dr. Jonas Jasaitis • Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto • Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius • Tel. 8 41 590 412; 8 699 689 47 • E-paštas: kptc@smf.su.lt • www.smf.su.lt (Fakultetas – Centrai)