Prioritetinės sritys / situacija

1. NVO sektoriaus stiprinimo ir plėtros gairės 2013-2015Martinas ŽaltauskasNVO informacijos ir paramos centro direktoriusNVO reikalų koordinavimo komisijos pirmininkės pavaduotojas2013 m. vasario 28 d., Vilnius

2. Prioritetinės sritys / situacija • Tikrasis NVO skaičius Lietuvoje nėra žinomas; • Sunku atskirti NVO pagal teisinę formą ar veiklos pobūdį (valstybės institucijų įsteigtos; verslo susivienijimai; profesinių interesų asociacijos; vien tik į pajamų generavimą orientuotos; pan.); • NVO taikomi tolygūs mokestiniai / viešųjų pirkimų standartai kaip ir verslo įmonėms ar valstybės institucijoms; • NVO skiriamo finansavimo iš valstybės institucijų įstatyminės bazės / legitimumo nebuvimas jau daugiau kaip 20 metų; • NVO ir valstybės institucijų konsultavimosi tradicijų fragmentiškumas, didesnė orientacija į personalinius ryšius; • Viešųjų paslaugų perleidimas NVO sektoriui – misija (ne)įmanoma?

3. NVO duomenų bazės • Šiuo metu turima NVO duomenų bazė

4. NVO duomenų bazės • Sukurti ir nuolat atnaujinti išsamią NVO duomenų – kontaktų bazę, kuri būtų prieinama viešai kiekvienam piliečiui; • Sukurti ir nuolat atnaujinti išsamią NVO duomenų – dokumentų bazę, kuri būtų prieinama valstybės institucijoms (ir rėmėjams?) • Siūlomas NVO duomenų bazės modelis:

5. NVO duomenų bazės www.3sektorius.lt Šiuo metu yra virš 1.400 NVO Siekis iki 2015 metų turėti bent 5.000

6. NVO statusas NVO pagal teikiamą įstatymą apibrėžiama kaip: nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno  ar politinės valdžios siekimas arba vien tik religijos tikslų įgyvendinimas. Valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime. NVO pagal teikiamą įstatymą nelaikoma: 1) politinės partijos; 2) profesinės sąjungos bei darbdavių organizacijos ir jų susivienijimai; 3) įstatymų nustatyta tvarka steigiamos organizacijos, kuriose narystė yra privaloma atitinkamos profesijos atstovams; 4) vien tik pelną savo dalyviams skirstančių juridinių asmenų susivienijimai; 5) bendrijos (daugiabučių namų savininkų, individualių gyvenamųjų namų savininkų, garažų savininkų, sodininkų, poilsio namų savininkų, kūrybinių dirbtuvių savininkų ir kitų negamybinių pastatų patalpų savininkų ir pan.) ir kitokios bendro nekilnojamojo turto valdymo tikslu įsteigtos bendrijos; 6) šeimynos.

7. NVO statusas • Asociacijos • Fondai • Nėra jokių esminių išskirtinumų • Viešosios įstaigos • Valstybinių institucijų; verslo įmonių; profesinių interesų asociacijos. • Fizinių asmenų; NVO sąjungos; mišrūs susivienijimai. • Tik fizinių ir privačių juridinių asmenų (valstybės institucijos negali). NB. Masiškai steigiasi biudžetinių įstaigų LPF • Valstybės/savivaldybės institucijų; • Fiziniai asmenys, verslo įmonės • Į verslą orientuotos VŠĮ

8. NVO statistika • Problema: • Neturint išsamios NVO duomenų bazės, nežinant aiškaus NVO skaičiaus, negalint identifikuoti tikrųjų NVO, statistinių duomenų rinkimo ir analizavimo galimybės lieka ribotos. • Siūlymas: • Sudaryti sutartį su Statistikos departamentu, jog (priėmus NVO įstatymą) pagal teisines formas (asociacijos, LPF, VŠĮ), kas 2 metai būtų renkami tokie duomenys: • NVO dalyvių skaičius: dalininkai, nariai, darbuotojai, savanoriai; • Finansavimo šaltiniai: nario mokestis, valstybės finansavimas (projektų finansavimo atžvilgiu), parduodamos paslaugos (įskaitant ir viešųjų pirkimų būdu laimimus konkursus), parama gaunama užsienio šalių, verslo įmonių parama, privačių asmenų aukos, pajamos iš 2proc., kita. • Veiklos pobūdis: veiklos sritis pagal viešosios politikos pobūdį.

9. NVO steigimas, dokumentų keitimai ir likvidavimas • Problema: • Įkurti NVO kainuoja nuo 100 Lt (LPF) iki 700 Lt (VŠĮ ar asociaciją). Tai nėra problema, tačiau dokumentų (įstatų keitimas, valdybos, direktoriaus, visuotinių šaukimai ir pan.) kainuoja nė kiek nemažiau. Tuo labiau, norint likviduoti NVO – kaina svyruoja nuo 500 iki 1500 Lt, todėl dauguma steigėjų nesiima jų likviduoti. • Siūlymas: • Registraciją palikti kokia yra šiuo metu; • Valdybos narių, direktoriaus keitimą supaprastinti, pranešant RC el. būdu. Arba prisijungus RC el. duomenų sistemoje (kurios nėra) arba tiesiog nusiunčiant protokolų+JAR formas el. paštu atitinkamam RC skyriui; • Įstatų keitimo nebederinti su notaru – tiesiog pristatyti RC, kuris įstatų pakeitimus turėtų užregistruoti nemokamai; • Atsisakyti paramos gavėjo statuso – tai perteklinis dokumentas; • Suteikti teisę NVO prašymu likviduoti juridinį asmenį nemokamai (be likvidatoriaus), arba pačiam RC inicijuoti NVO likvidavimą per 7 metus (jei per 5 metus neteikė jokių dokumentų – per metus nusiųsti bent 2 perspėjimus, o 7-aisias metais likviduoti);

10. Viešųjų paslaugų perleidimas NVO • Problema: • Viešųjų paslaugų teikimas Lietuvoje vis dar apsiriboja valstybės institucijų teisėje, nors pažangių valstybių bei kai kurių Lietuvos savivaldybių patirtis parodė, jog NVO teikiamos paslaugos (valstybei ar savivaldybei tik administruojant joms skiriamas lėšas) yra daug pigesnės, efektyvesnės ir tiesiogiai prieinamesnės tų pačių paslaugų gavėjams. • Dabartinė situacija: • LR Seimas LR Vyriausybės užsakymu atliko Europos valstybių studiją „Valstybės funkcijų delegavimas nevyriausybinėms organizacijoms“ (2011-03-14); • Nacionalinė NVO koalicija sudarė preliminarų sąrašą funkcijų, kurias valstybė galėtų deleguoti NVO, reorganizuojant/uždarant šiuo metu veikiančias biudžetines / viešąsias įstaigas ar specialias biudžetines programas; • Siūlymas: • Surengti susitikimus su ministerijų ir LRV atstovais bei sudaryti specialią darbo grupę/komisiją, kuri parengtų viešųjų paslaugų perleidimo NVO galimybių analizę.

11. NVO finansavimas • Probleminės sritys: • Valstybės ir savivaldybių teikiamas finansavimas NVO (pagal skelbiamus projektų atrankos konkursus) yra neteisėtas. Pagal BSĮ finansuoti galima tik „savas“ organizacijas (t.y. biudžetines ir VŠĮ, kurių dalininkas yra) arba pirkti paslaugas viešųjų pirkimų būdu. Joks teisės aktas nenumato galimybės skirti lėšas pagal konkursus. • Valstybė neturi sukūrusi bendros programos/fondo NVO sektoriaus stiprinimui ar pilietinių iniciatyvų plėtojimo projektams finansuoti (tai finansavo užsienio šalys, dabar laikinai keičia EEE/Norvegijos, Šveicarijos, kt. fondai); • Valstybės institucijos „neaudituoja“ NVO sektoriui skiriamo finansavimo dydžių pagal atskiras programas ir sritis. Neturi aiškios NVO finansavimo politikos krypties bei gairių, todėl sunku tikėtis aiškių rezultatų iš NVO projektų bei NVO sektoriaus (ypač, kai administruojami itin mažos apimties projektai – pvz. nuo 100 ar 1000 lt). • Vis dar neaiškus 2014-2020 metų finansinės perspektyvos modelis – kokios galimybės bus sudarytos NVO gauti finansavimą projektams, kas atsakingas už konkrečių priemonių ir veiksmų rengimą, kaip NVO gali būti ar bus įtraukti į jų rengimą.

12. Viešųjų pirkimų procedūros Problema: Viešųjų pirkimų įstatymo nuostata, jog VPO tampa tas juridinis vienetas, kurio daugiau kaip 50proc. Metinių pajamų sudaro iš valstybės institucijų gautos lėšos, suponuoja loginę išvada – beveik visos Lietuvoje veikiančios NVO yra VPO ir turi vadovautis VPĮ ir prekes/paslaugas pirkti pagal pasitvirtintas VPT. 2012 metais NVO, kartu su kelių biudžetinių įstaigų atstovais pradėjo lobizmo veiklas (ypatingai po politinių partijų išsieliminavimo) Vyriausybėje, LR Seime, ministerijose ir pan., siekiant arba sudaryti sąmoningas sąlygas perkant prekes/paslaugas pagal VPĮ arba supaprastinti VPT taisykles pagal kitų ES šalių praktiką ir bendrąsias normas. Pasiektas sutarimas – VPĮ pakeitimai, priimti 2012 m. rudenį, tačiau koks tų pakeitimų turinys iki galo lieka neaišku. Taip pat neįtrauktas esminis siūlymas – nustatyti 50.000 Lt metinę ribą prekėms ir paslaugoms, kurios patenka į tą patį BVPŽ ir kurias būtų galima pirkti be VPĮ procedūrų. Taip pat panaikinti reikalavimą NVO sudarinėti metinį viešųjų pirkimo planą, kadangi NVO nuolat vykdo skirtingus projektus, tad iš anksto numatyti to paties BVPŽ prekės/paslaugos pirkimo sumos dydį yra praktiškai neįmanoma (tai taikytina biudžetinėms įstaigoms, arba konkrečiai kiekvienam projektui, bet ne metiniam visos organizacijos planui).

13. NVO konsultavimasis su valstybės institucijomis Problema: Šiuo metu vykstantis valstybės institucijų konsultavimasis su NVO vyksta fragmentiškai, daugiau yra orientuotas į personalinius santykius, pažinčių ryšius. Tarpsektorinių asmenų santykiai yra gerai, tačiau tokiu būdu neužtikrinamas bendras NVO sektoriaus įtraukimas į sprendimų priėmimo (pirminėje stadijoje) procesus. 2009 m. suburta Nacionalinė NVO koalicija sutarė bendruosius NVO sektoriaus klausimus diskutuoti ir sprendimus priimti bendrai. Šakiniai klausimai, liečiantys konkrečias viešosios politikos sritis yra konkrečios NVO asociacijos reikalas, į kuriuos kitos asociacijos nepretenduoja daryti įtakos. Tačiau tai yra tik NVO sektoriaus vidaus susitarimas, kuris nepaliečia plataus valstybinių institucijų sektoriaus, todėl yra būtina tokius tarpsektorinius santykius sureguliuoti. Šią iniciatyvą ėmėsi spręsti Teisingumo ministerija (ragindama NVO siųsti užklausas ministerijoms), tačiau NVO tuo pernelyg nesusidomėjo. Taip pat šią problemą bus bandoma spręsti LR Seimui pateikus NVO įstatymą. Siūlymas: Siekiant paskatinti glaudesnį centrinės valdžios institucijų ir NVO konsultavimosi mechanizmą, siūloma LR Seimui, LR Vyriausybei bei su ja susijusioms institucijoms pateikti pavyzdinius sutarties projektus, kurie būtų pasirašyti tarp NVO ir konkrečios institucijos.

15. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras • Odminių g. 12, LT-01122 Vilnius • Tel. 8 5 212 60 45, 261 87 82; • El.paštas: info@nisc.lt; Puslapis: www.nisc.lt www.3sektorius.lt