Naujosios viešosios vadybos ir naujosios viešosios tarnybos sampratos

1. Naujosios viešosios vadybos ir naujosios viešosios tarnybos sampratos

2. Weber biurokratijos principai • Hierarchija ir organizacijos lygmenys • Depersonalizacija • Teisiškai apibrėžta kiekvieno pareigūno veiklos sfera • Rašytiniai dokumentai “bylos” • Įstaiga valdo specialiai tam apmokyti pareigūnai • Pareigybė yra vienintelė ją užimančio darbovietė • Įstaigos valdymas remiasi stabiliomis taisyklėmis

3. Biurokratinis aparatas neefektyvus, nes:(pagal V. Ostromą)‏ • nuolat plėsdamasis vis sunkiau reaguoja į naujus, skirtingus visuomenės poreikius; • iškreipia santykį tarp tam tikros rūšies viešųjų paslaugų paklausos ir pasiūlos; • Biurokratijos veiklos spektras yra per platus, apimantis teikimą tokių paslaugų, kurias sėkmingai galėtų teikti privatus sektorius; • biurokratų veikla vis dažniau orientuota į problemų, krizių sušvelninimą, o ne į jų išsprendimą, tuo labiau ne į jų prevenciją.

4. Viešojo valdymo reformų priežastys • Pagrindinės priežastys, lėmusios viešojo valdymo reformas per pastaruosius du dešimtmečius įvairiuose pasaulio šalyse, tai: • tikslas riboti valstybės išlaidas, mažinti biurokratizmo naštą bei pertvarkyti socialinę politiką; • socialiniai ir demografiniai pokyčiai; • politinė sistema - naujos valdymo idėjos, piliečių spaudimas, partijų pilietinės idėjos.

5. Viešojo valdymo reformų esmė • „geriau dirbanti ir mažiau kainuojanti valdžia“

6. Naujas viešojo valdymo požiūris Įvairių šalių mokslininkai skirtingai įvardijo tą naują viešojo administravimo reformų paradigmą: • C. Pollitt naująjį vadybinį požiūrį vadino menedžerializmu; • kiti postbiurokratine paradigma, ar rinka pagrįstu viešuoju administravimu; • Osborn ir Gaebler – antreprenerių valdžia; • naujasis viešasis valdymas; • ilgainiui prigijo NVV terminas.

7. Pagrindiniai faktoriai, lėmę viešojo administravimo reformą EBPO šalyse • Politiniai • Ekonominiai • Socialiniai • Technologiniai • Aplinkosauginiai • Juridiniai

8. Politiniai faktoriai • neo-liberalizmo ideologija ir globalizacija; • padidėję piliečių lūkesčiai dėl viešųjų paslaugų kokybės; • suinteresuotų pusių reikalavimai dėl didesnės valdžios atskaitomybės ir sprendimų priėmimo skaidrumo; • reikalavimas įtraukti visas suinteresuotas grupes į viešosios politikos formavimo procesus; • politinio elito populiarumo praradimas, naujų visuomenei patrauklių idėjų poreikis;

9. Ekonominiai faktoriai • ekonomiškai aktyvių žmonių skaičiaus didėjimas; • devintojo dešimtmečio biudžeto deficitas; • neigiamas piliečių požiūris į mokesčių didinimą; • profsąjungų vaidmens mažėjimas ir darbo rinkos liberalizavimas

10. Socialiniai • tradicinių socialinių institutų (šeima, klasė) reikšmės sumažėjimas; • tradicinių visuomenės autoritetų (mokykla, bažnyčia, žiniasklaida) sumažėjimas; • vertybiniai visuomenių pokyčiai – nuo įsipareigojimo visuomenei prie savirealizacijos ir individualizmo; • visuomenės senėjimas; • padidėję reikalavimai gyvenimo kokybei; • „tabloidinės visuomenės“ atsiradimas – naujos manipuliavimo visuomenės nuomone galimybės; • visuomenės požiūrio į darbą ir karjerą pokyčiai.

11. Technologiniai faktoriai • informacinių kompiuterinių technologijų ir interneto įtaka viešųjų paslaugų teikimo procesams; • informacinė visuomenė; • Aplinkosauginiai faktoriai • pasaulinis klimato atšilimas; • neatsinaujančių energijos šaltinių deficito didėjimas; • didėjantis spaudimas vyriausybėms reikalaujant atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus. • Juridiniai faktoriai • didėjanti viršnacionalinių ir viršvalstybinių darinių (pav. Pasaulio bakas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulinė prekybos organizacija, Europos sąjunga) įtaka šalių įstatimdavystei.

12. Vadybinis požiūris viešajame administravime: • NVV požiūris: • Organizacinė struktūra: decentralizuota, kaip firmose • Individai: klientai • Kognityvinis požiūris: pragmatinis, “viešojo pasirinkimo” • Biudžeto formavimas: orientacija į išeigą ir išdavas • Sprendimų priėmimas: decentralizuotas, svarbus • dėmesingumas klientams • Tradicinis požiūris: • Organizacinė struktūra: biurokratinė • Individai: beasmeniai mechanizmo įrankiai • Kognityvinis (pažinimo) požiūris: mokslinis metodas • Biudžeto formavimas: racionalios biudžeto sudarymo sistemos • Sprendimų priėmimas: racionalus

13. Dažniausiai NVV dimensija apibūdinama šiais trimis pagrindiniais bruožais: • 1) NVV kaip ideologija, paremta efektyvumo siekimu visuose viešojo valdymo lygiuose; • 2) NVV kaip mokslinių studijų objektas; • 3) NVV kaip globalinė viešojo sektoriaus reforma (Staponkienė J. Naujosios viešosios vadybos elementų identifikavimas. Viešoji politika ir administravimas, 2005, Nr. 13, p. 83)

14. Naujoji viešoji vadyba kaip viešojo valdymo reformos programa • Biurokratijos modelis ir valstybės finansų modelis - orientuoti į mažas valstybės valdymo struktūras, sudarytas laikantis aiškiai apibrėžtų taisyklių, kurios garantuoja stabilumą ir teisėtumą. • Dabartinis viešasis sektorius yra ypač sudėtinga išteklių paskirstymo sistema, veikianti nuolat kintančioje aplinkoje, tad valdymas turi itin lanksčiai spręsti sudėtingiausius klausimus.

15. Naujosios viešosios vadybos teoriniai šaltiniai: • Viešojo pasirinkimo teorijos (Public Choice Theorie)/ Racionalaus pasirinkimo teorija; • Menedžerizmas (Managerialismus)

16. Viešojo pasirinkimo teorija (Public Choice Theorie) • Viešojo pasirinkimo teorijos argumentai remiasi prielaida, jog visi individai yra racionalūs savanaudžiai. Valdžios tarnautojai elgiasi kaip savo poreikius ir biudžetą maksimizuojantys biurokratai. Norint to išvengti, diegiami rinkos ekonomikos reguliavimo mechanizmai, didesnė konkurencija, atskiriami paslaugų gamintojai ir kontroliuojantys asmenys.

17. Viešojo pasirinkimo teorija (Public Choice Theorie) • Tai neoklasikinė ekonomikos teorija taikoma viešajame sektoriuje • Ji siekia nutiesti tiltą tarp mikroekonomikos ir politikos, žvelgdama į piliečių, politikų ir valstybės tarnautojų veiksmus analogiškai kaip į gamintojų ir vartotojų savanaudiškus veiksmus.

18. Menedžerizmas • pasižymi vadybos principų taikymu specifinėms problemoms spręsti. Menedžerizmas viešajame valdyme veda į galios dekoncentravimą, kuris, vykdant administravimą gali būti pasiektas per decentralizavimą, dereguliavimą ir funkcijų perdavimą. • Thom N., Ritz A. Viešoji vadyba. Vilnius: LTU, 2004, p. 22

19. “Verslininkiškos valdžios” principai: • Katalitinė valdžia • Bendruomenės valdžia • Konkurencinė valdžia • Į misiją orientuota valdžia • Į vartotoją orientuota valdžia • Į rezultatus orientuota valdžia • Į pelną orientuota valdžia • Decentralizuota valdžia • Prevencinė valdžia • Į rinką orientuota valdžia Osborne D., Gaebler T. Reinventing Government, 2002.

20. “Verslininkiškos valdžios” principai I • 1) Katalitinė valdžia: vairavimas, o ne irklavimas. Valdžios institucijos turi generuoti sprendimus, o paslaugų teikimą perduoti privačiam sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms arba paslaugas teikiančioms įstaigoms. Politikos formavimas ir administravimas turi būti atskirtas nuo paslaugų teikimo. • 2) Bendruomenės valdžia: įgaliojimas, o ne tarnavimas. Valdžia turi ne tik teikti paslaugas gyventojams, bet ir skatinti žmones pačius spręsti savo problemas, remti gyventojų dalyvavimą jiems svarstant ir sprendžiant aktualius reikalus.

21. “Verslininkiškos valdžios” principai II • 3) Konkurencinė valdžia: sukuriamos konkurencinės paslaugų teikimo sąlygos. Konkurencija yra viena iš priemonių, kuria galima pagerinti viešųjų paslaugų kokybę ir užtikrinti efektyvesnį viešąjį paslaugų teikimą. • 4) Valdžia, kuri vadovaujasi misija, o ne taisyklėmis. Valdžios institucijų veiklos orientyrais tampa efektyvumas ir veiksmingumas. Kadangi per didelis veiklos reglamentavimas dažnai ne padeda, o trukdo, siekiama mažinti taisyklių ir procedūrų skaičių.

22. “Verslininkiškos valdžios” principai III • 5) Valdžia, besiorientuojanti į rezultatus: siekiama finansuoti rezultatus, o ne sąnaudas. Valdžios institucijose daugiau dėmesio pradedama skirti veiklos rezultatų nustatymui ir vertinimui, biudžetas sudaromas institucijos veiklos prioritetus pagrindus pagal numatomus rezultatus. • 6) Valdžia, besiorientuojanti į klientus: siekiama tenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius. Valdžios institucijos įvairiais būdais tiria, kaip klientai vertina teikiamas viešąsias paslaugas – atlieka gyventojų apklausas, numato piliečių skundų ir prašymų nagrinėjimo procedūras. Įgyvendinamas visuotinėskokybės vadybos principas, teigiantis jog svarbiausias asmuo organizacijai yra klientas.

23. “Verslininkiškos valdžios” principai IV • 7) Valdžia, veikianti kaip įmonė: uždirbanti, o ne išleidžianti. Valdžios institucijos ne tik išleidžia biudžeto lėšas finansuodamos įvairias programas ar priemones, bet ir ieško būdų, kaip uždirbti lėšų, pavyzdžiui, nuomoja žemės sklypus ar patalpas, teikia paskolas už palūkanas, teikia paslaugas, už kurias tiesiogiai moka paslaugų vartotojai. • 8) Prevencinė valdžia: užuot taisius padėtį, siekiama užkirsti kelią problemoms atsirasti. Valdžios institucijos ne tik sprendžia susidariusias problemas, bet ir įgyvendina priemones, kuriomis sumažinama problemų atsiradimo galimybė, pavyzdžiui, ne tik gesinami gaisrai miškuose, bet ir imamasi gaisrų prevencijos.

24. “Verslininkiškos valdžios” principai V • 9) Decentralizuota valdžia: pereinama nuo hierarchijos prie dalyvavimo ir komandinio darbo. Valdžios institucijų ir kitų viešojo sektoriaus organizacijų valdymo struktūra yra decentralizuojama, suteikiamos didesnės sprendimų priėmimo galios organizacijų padalinių vadovams ir specialistams, skatinamas darbuotojų aktyvumas ir komandinis darbas. Decentralizacija įgyvendinama suteikiant didesnį savarankiškumą viešąsias paslaugas teikiančioms įstaigoms, pavyzdžiui, mokykloms, ligoninėms. • 10) Į rinką besiorientuojanti valdžia: kaita reguliuojama rinkos svertais. Valdžios institucijos atsisako centralizuotų viešųjų programų ir tradicinių reguliavimo būdų. Siekiant viešųjų tikslų pradedama labiau išnaudoti rinkos galimybes, reguliavimo politika vis labiau remiasi įtaka rinkos dalyvių paskatoms, o ne nurodymais ir draudimais. Pavyzdžiui, aplinkos apsaugos srityje pradedama taikyti „žaliuosius mokesčius“ ir kitas naujoves, atsisakant tradicinių baudų už aplinkos teršimą.

26. Praktinė užduotis Dirbdami mažose grupėse po tris, nustatykite tris(3) labiausiai praktikoje besireiškiančius principus ir vieną(1), kurio efektyvesnės raiškos norėtumėte, bet pasigendate.

27. Naujoji viešoji vadyba – tai plati sąvoka, apimanti įvairaus pobūdžio viešojo sektoriaus reformas, kurios siekia įdiegti privataus sektorius valdymo modelius bei padidinti biurokratinių valdymo struktūrų efektyvumą ir atskaitomybę.

28. Viešojo valdymo modernizavimo reformos LietuvojeVidurio ir Rytų Europos šalyse • XX amžiaus pabaigoje, kai Vakarų valstybėse vyko NVV principų sklaida, Vidurio ir Rytų Europos šalyse vyko esminiai pokyčiai – socialistiniu planavimu pagrįsti ūkiai buvo transformuoti į kapitalistinę rinkos ekonomiką, susikūrė liberalios demokratijos; • valstybės tarnybos reformas Lietuvoje – 1999 m. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas rėmėsi Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos valstybės tarnybos modeliais • Labiausiai NVV principų diegimą Vidurio ir Rytų Europoje skatina integracijos į Europos Sąjungą procesai

29. Kontinentinei Europai būdinga mišri viešojo valdymo sistema, turinti ir tradiciniam vėberiniam viešajam modeliui, ir NVV koncepcijai būdingų savybių

30. NVV apraiškos Lietuvoje • Valstybės ir vietos savivaldos institucijose diegiamas strateginis biudžeto planavimas, programinis finansavimas, kuriuo yra įtvirtinamas biudžeto formavimo pagal rezultatus principas; • "Saulėlydžio" ir "Saulėtekio" komisijų iniciatyvos, kuriomis buvo siekiama sumažinti ir racionalizuoti valdymo išlaidas, supaprastinti verslo reguliavimą Vidaus audito ir kitų institucinių mechanizmų, skirtų viešųjų institucijų atskaitomybei didinti, diegimas; • Valstybės tarnautojų tobulinimosi centro ir Lietuvos viešojo administravimo instituto organizuoti vadybos seminarai valstybės tarnautojams; • Viešųjų konkursų organizavimas; • Nevalstybinių viešųjų paslaugų tiekėjų – švietimo įstaigų, sveikatos priežiūros įstaigų, socialines paslaugas teikiančių organizacijų veiklos plėtra; • Paslaugų teikimas internetu ir kt.

31. Viešojo sektoriaus reformų pirmosios ėmėsi Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada bei Prancūzija. • Kontinentinėse Europos šalyse NVV principų taikymas yra sudėtingas dėl tradicinio viešojo administravimo modelio vyravimo. Tose Europos šalyse tradiciniam, vėberiniam viešojo valdymo modeliui susiliejus su NVV principams, formuojasi tarpinis viešojo valdymo modelis vadinamas „viešuoju valdymu“ arba „naująja viešąja tarnyba“. Šiame tarpiniame modelyje pagrindiniai reformų akcentai yra ne verslo vadybos principų diegimo prioritetas, bet bendruomenių teisių plėtra įtakojant viešojo valdymo (ypač lokaliniame lygmenyje) sprendimus.