200 likes | 762 Views
Pateiktys pamokos temai ”Apie mitus, dievus ir pasaulį” Literatūros vadovėlis “Lingo lego laduto”, psl. 56 - 59. 5 c klasės mo kinių grupinis darbas, Lietuvių kalbos ir tikybos integracinės sankirtos. Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė R. Bernotienė
E N D
Pateiktys pamokos temai ”Apie mitus, dievus ir pasaulį”Literatūros vadovėlis “Lingo lego laduto”, psl. 56 - 59 5c klasės mokinių grupinis darbas, Lietuvių kalbos ir tikybos integracinės sankirtos. Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė R. Bernotienė Tikybos vyr. mokytoja R. Jančauskienė
Senovės lietuvių tikėjimas Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, Kurioj nuo amžių tėvai gyveno. Čia tavo kūnas sau maisto semia, Čia tu ir dvasiai atrasi peno. Maironis
Senovės baltų prigimtinė religija iškelia gamtos šventumą. Senovės baltai garbino ne Dievą Kūrėją, o Jo galių pasireiškimus per gamtą ir per Jo kūrinius. Senovės lietuvių tikėjimo ypatumai
Senovės lietuvių žmogaus samprata Svarbiausios žmogaus dorybės – teisingumas, darbštumas, santūrumas, dosnumas ir darna, t.y. sugebėjimas sugyventi su kitais žmonėmis ir pasauliu. Išvada: pagrindinis senovės lietuvių žmogaus tikėjimo bruožas - pagarba kuriančiajai galiai gamtoje, žmoguje ir visoje gyvybėje.
Trys vyriausi senovės lietuvių dievai Trys senovės baltų dievai Patrimpas, Perkūnas ir Pikuolis pavaizduoti 16a. prūsų metraštyje
Senovės lietuvių dievai ir jų simboliai Perkūnas Aušrinė Žemyna Austėja Andrikis Leda Vėlinas Patulas (vėjų vedlys) Saulė Mėnulis Aukštėjas
Pagerbimo apeigos • Žemyna – Žemė. Švenčių metu pagerbiama žemė - Žemyna. Žemę bučiuodavo svarbiausiais gyvenimo momentais - atsisveikinant su gimtaisiais namais, duodant priesaiką (prisiekiama buvo ir laikant saujoje žemės), atsiprašant pasielgus nedorai, net nusikeikus, nes žemė nemėgstanti keiksmų. • Ugnis – Gabija. Visoje Lietuvoje ugnį laikė šventa, todėl reikia ją gerbti: neteršti, nespjaudyti, nesišlapinti, nespardyti ir nemindžioti, Tikėta, kas ugnį įžeidžia arba teršia, tas susilaukia įvairių bausmių, dar gyvas būdamas, arba po mirties. • Vanduo - tai gyvybės pradžių pradžia. Visose apeigose ir švenčių papročiuose vanduo gerbiamas ir įprasminamas kaip šventa galia ir svarbi apsivalymo priemonė..
Šventos vietos namuose Namuose šventoji vieta - namų alkas- buvo įrengiama gražiausioje trobos kertėje, židinyje ir ant stalo. Kertėje laikomi dievų atvaizdai, protėvių atminimui laikomi su jais susiję daiktai, smilkalai (čiobreliai, ąžuolo lapai, kadugio ir kt. ) vainikai (rugių, ievaro ir kt.), vestuvių sodas, rankšluostinė su apeigų rankšluosčiu, juostomis. Židinyje statoma ugnies aukurėlis, žvakės, pavyzdžiui, Perkūno žvakė. Ant stalo - duona, druska, apeigų gėrimo kaušas, ąsotis.
Šaltiniai, upeliai, versmės – šventosios senovės lietuvių vietovės
Religinės apeigos buvo atliekamos giriose, miškeliuose ir gojuose
Šventais laikomi akmenys Akmenys su duobutėmis Akmenys su “pėdomis”
Kalnai, laukai, daubos – senovės lietuvių alkų (šventyklų) vietovės.
Kriviai - tarpininkai tarp dievų ir žmogaus • Krivis atlikdavo tarpininko vaidmenį tarp dievų ir žmonių. Vyriausiasis krivis - krivių krivaitis. • Krivio padėjėjos – vaidilutės, kurios kurstė ir saugojo ugnį Gabijos garbei. Vaidilutės pasižymėjo dora, skaistumu, tyrumu. • Krivis ir vaidilutės gyveno alkuose, atokiau nuo bendruomenės.
Senovės lietuvių pagrindinės religinės - kalendorinės šventės I.25 - PusiaužiemisII.2 - Perkūno dienaII.28 - UžgavėnėsIII.21 - Pavasario lygėIV.29-30 - JorėV.13 - Mildos šventėVI.23 - Rasos šventė, KupolinėsVIII.15 - Žemynos šventė IX.21 - Rudens lygėX.21 - Krivio dienaXI.1 - IlgėsXI.2 - VėlinėsXII.21 - SaulėgrįžaXII.25 - Praamžiaus diena