150 likes | 394 Views
Nenoriai, rudeniškai aušta – Lyg vertųs senos sunkios durys…. Ir bus diena – pavargęs paukštis Tokia bejėgė ir paniurus…. Bus pilkas, beasmenis laikas – Jau ne ruduo Ir ne žiema dar…. Ir lis vienodai, nepabaigiamai. Ir trandys trupins sienų medį…. Daiktai toli – jų nepaliesi.
E N D
Nenoriai, rudeniškai aušta – Lyg vertųs senos sunkios durys…
Ir bus diena – pavargęs paukštis Tokia bejėgė ir paniurus…
Bus pilkas, beasmenis laikas – Jau ne ruduo Ir ne žiema dar…
Ir lis vienodai, nepabaigiamai. Ir trandys trupins sienų medį…
Daiktai toli – jų nepaliesi. Aptrauks migla pasaulio ryšį…
Ir - net pravirkti negalėsi. Ir - neišdrįsi…
Ir bus tau – lyg negyvenai. Bus lapkritis – naktis be ryto…
Tušti gandralizdžiai – seniai Gandrai į šilumą išskrido…
Apaugo akmenis vardai. Žolė į amžinybę kviečia…
Tamsa be žiburių… Tiktai Geltonos vilko akys šviečia.
Tai numirsiu, kad gyvenčiau Amžinajam laukime
Ir šventa lyg sakramentas Bus manoji nuodėmė…
Pasakysiu tyliai - ,,baigta”… Padėkosiu…
Ir – užkas mane kaip daiktą… Kaip numirusį užkas… (Tylus) kalbėjimas (lapkričio) lygumoj Juozas Marcinkevičius