Misija Sibiras 0 7

1. Misija Sibiras 07 by Sima

6. Pimija. 1950-58m.

7. Pirmųjų kapinių tvarkymas (Pimija)

13. 1948-1958m. Narva. Lietuvių kapinaitės

14. Vaišinomės pienu, aviečių ir braškių uogienėmis. Lietuviškai Danutė kalba silpnai – nenuostabu, juk tiek metų praėję. Panašios ir kitų lietuvių tremtinių kalbos žinios – išblukintos laiko. Tikiu ir noriu tikėti, kad jie išsaugoję savyje bent dalelę lietuvybės. (Vita, 19 m.)

15. Visur su savimi nešiausi Lietuvos vėliavą. Buvo manančių, kad reikia man ją susivynioti, nes galiu „gauti į kaulus“ nuo vietinių. Nesupratau, kodėl gali kas prie manęs kabinėtis dėl to, kad esu lietuvis. Tuo nepaprastai didžiuojuosi. (Mindaugas N., 20 m.)

18. Šiandieną buvo turbūt sunkiausias mūsų žygyje klampojimas per taigą. Be to – ten meškų rajonas. Visą kelią desperatiškai daužiau į puodą aliumininį dangtį. (Rūta, 24 m. )

19. Renku šakas, žoles, vis žiūriu žemyn, o pakėlusi galvą nusibraukti prakaito staiga pamatau, kad aplinkui jau panašu į tvarkingas lietuviškas kapinaites. Tikrai daug gali padaryti sutartinai dirbdami 17 žmonių. Žaviuosi kiekvieno iš čia esančių atsidavimu, kantriu darbu. (Rūta, 24 m. )

22. 1952-1957m. Plukdo rąstus

24. Žygiuojant, dalinamės menkiausia šokolado plytele, kartais po vieną džiovintą slyvą, ar sausainių trupinius, paskutinius lašus vandens atsargų. (Tomas Z., 21 m.)

26. Sukritę kryžiai, apsamanojusios ir medžiais užakusios vietos – peizažas įsminga į širdį. Nedaug kuo begalime padėti šiam kultūros paveldui, geriausiu atveju – atitolinti visišką kapinių išnykimą dar 10 – 20 metų. (Mindaugas S., 21 m.)

27. Visi pasiskirstom į komandas – kryždirbių, tvorelių statytojų, paminklų valytojų, medžių kirtėjų ir nešiotojų. Vaikinai atstatinėjo kryžius, panelės kruopščiai tvarkė paminklus. Rusų porelė, atėjusi tvarkyti kapų, stebėjosi mūsų entuziazmu ir palinkėjo sėkmės. (Tomas Z. 21m., Tadas 24 m.)

28. Rusės moters atsiminimai apie lietuvių tremtinius. Bolšoj Ungut.

29. Eidami Bolšoj Unguto gatvele išgirdome žodžius: „Vyrai, kur einate!?“ Visi nuščiuvom ir apsidžiaugėm išgirdę lietuvišką balsą. Tai buvo vietinis gyventojas lietuvis Zigmas Zalagaitis. Lietuvis, ištremtas 10-ies metų, tačiau lietuviškai beveik nešnekantis. (Rūta, 24m.)

31. Atstatau lietuviškuosius maumedinius milžinus. Ilgam jie mėlynėmis įsipiešė pečiuose, dar ilgiau įsmigo širdyje. Kokie didūs... Ir kokie sunkūs! Visu svoriu jie įsirėžė į atmintį.(Mindaugas S., 21 m.)

36. Užsukome pas vienintelę lietuvę kaime – Albiną.Ją 21-erių ištrėmė iš Vilkaviškio. Čia ji ištekėjo už lietuvio, susilaukė vaikų.Dabar jau 81-erių metų, gyvena viena.Ji puikiai šneka lietuviškai: pasakojo apie žiemą, kuomet būdavo 40 laipsnių šalčio, apie darbąmiškuose, kaip gyvena dabar ir kaip gyveno tada. Ji susitaikiusi su savo dalia ir jos nesmerkia, nugyveno gyvenimą taip, kaip jai buvo duota. Kaip ilgesingai ji mus išlydėjo, kaip ilgai dėkojo ir kartojo padėkos žodžius, kad mes ją aplankėme. Pajutau, jog mes jai suteikėme supratimo, kad ji nėra pamiršta. (Vita 19 m., Jurgita 26 m., Tomas P., 23 m.)

40. Ant pastatų dar išlikę sovietinių laikų lozungai, gatvėse sovietiniai automobiliai ir motociklai. Mums egzotika, jiems – įprasta. (Vita, 19 m. )

41. Manos upė

45. Ne vienąsyk mirkom lietuje, daugelio batai, pernakt spėję kiek pradžiūti,  jau po pirmo pusvalandžio vėl buvo šlapi. Maniškiai kliuksėjo ir padai pareiškė norą judėti savarankiškai, tad teko juos pritvirtinti lipnia juostele prie kojų. (Skaistė, 20 m.)

46. Dirbome tikrai iš peties: kapojome krūmus, pjovėme medžius, valėme kapų antkapius, statėme dar nesutrūnijusius kryžius ir jų dalis. Sutvarkę pirmąsias kapinaites jautėmės nuvargę, tačiau buvome patenkinti savo atliktu darbu ir paliktu ženklu. Čia kažkas pagaliau apsilankė, paliko pėdsaką. (Tomas K., 21 m.)

47. Prie laužo pradėjome kalbėtis apie užrašus ant medinių kryžių: „Čia ilsisi Stasys Gasparaitis. Lietuvis iš Lietuvos”, „Matuzevičius Karolis. Lietuvis”. Kiek daug turėjo reikšti tie žodžiai „lietuvis iš Lietuvos”, parašyti ant antkapio, kur paprastai paminimi didžiausi velionio pasiekimai ir nuopelnai. ( Tomas K., 21 m. )

48. Čia, ant kryžių ir tvorelių, po gausiomis samanų paklodėmis, triumfuoja drėgmė. Lietuviškųjų kapinių simboliai bejėgiškai nyksta miško apsuptyje ir laiko tėkmėje. Jau daug metų čia nebuvo įžengęs žmogus. O gal ir mes esame paskutiniai lietuviai, tapę šių kryžių liudininkais. (Jurgita, 26 m.)

50. Žolės buvo ypatingai aukštos, kad net trankėsi į veidus ir erzino. Ėjau rankom skirdama tas žoles, sulaikydama jų smūgius, baidydama muses ir galvojau – gerai, kad Dievas davė dvi rankas, jos labai reikalingos apsiginti nuo musių ir žolių. (Asta, 25 m. )