Politinių ir teisinių teorijų istorija

1. Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

2. V. Politinės ir teisinės idėjos viduramžių Vakarų Europoje V.1. Viduramžių laikotarpio Vakarų Europoje apžvalga Dictatus Papae

3. V.1. Viduramžių laikotarpio Vakarų Europoje apžvalga Chronologinės ribos: 476 m. – apie XVI a. pradžia. Viduramžių valstybingumas. Feodalizmas ir luominė santvarka. Parlamentarizmo pradžia. Ginčas dėl investitūros. Teokratinės teorijos: Dviejų kalavijų teorija, Saulės ir mėnulio teorija, Konstantino dovana.

4. V. Politinės ir teisinės idėjos viduramžių Vakarų Europoje V. 2. Šv. Tomo Akviniečio (apie 1225-1274 m.) politinė ir teisinė doktrina. Valstybės samprata ir mokymas apie valdymo formas. Valstybės valdžios doktrina. Teisės teorija.

5. Svarbiausieji šv. Tomo Akviniečio darbai Teologijos sąvadas (1267-1273). Apie valdžią (1265). In Tomas Akvinietis. Filosofijos traktatų rinktinė. Vilnius: Margi raštai, 2009. Aristotelio Nikomacho etikos komentaras (1266). Aristotelio Politikos komentaras (1268). _______________________ Teologijos sąvado dalis liet.kalba: Šv. Tomas Akvinietis. Apie įstatymus. Vilnius: LOGOS, 2005.

6. Hierarchinė pasaulio sandara Žemesnysis tarnauja aukštesniajam, o aukštesnysis valdo žemesnįjį ir vadovauja jam. Visuomenė – tai keitimasis paslaugomis siekiant gero gyvenimo. Bendro gėrio labui būtina, kad visuomenė turėtų valdančiąją dalį, kaip kad siela valdo kūną ar aukštenė prigimtis valdo žemesnę.

7. Būtinybė gyventi drauge ir valdžios poreikis „Tad žmogui būtina gyventi bendruomenėje, kad vienas paremtų kitą, kad įvairūs žmonės užsiimtų skirtingais proto išradimais, pavyzdžiui, vieni – gydymo menu, kiti – kitkuo, treti – dar kitkuo. (...) Tad jei žmogui natūralu gyventi gausioje bendrijoje, tai žmonių visuma reikalinga kokio nors vadovavimo. Juk žmonių gausoje kiekvienas rūpinasi tuo, kas jam dera, - visuma išsisklaidytų į dalis, jei stigtų to, kas turi rūpintis visumos gėriu. Panašiai žmogaus arba kokio nors gyvūno kūnas suirtų, jeigu jame nebūtų bendrosios vadovaujančiosios jėgos, sutelkiančios visu organus bendrajam gėriui. Apie tai Saliamonas sako: Kur nėra kam vadovauti, tauta žūva“ (Pat 11, 14)“.

8. Dieviškos valdžios kilmės problematika Valdžios esmė Valdžios kilmė (valdžios įgijimo būdas) Valdžios panaudojimas (valdžios vykdymo būdas)

9. Valdymo formų rūšys

10. Monarchijos privalumai Viešpats Ezechieliui: „Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, ir visi turės vieną ganytoją“ (Ez 37, 24). Karalius siekia bendrojo visuomenės gėrio: „Karalius yra tas, kuris vienas valdo miesto ir šalies visuomenę jos bendrojo gėrio labui“. Valdymas natūraliai yra vieno valdymas: „Iš daugelio narių vienas narys, būtent širdis, judina visus kūno narius (...)“. Patirtis rodo, kad „vieno karaliaus valdomos šalys ir miestai džiaugiasi taika, klesti teisingumas ir džiugina turtingumas“.

11. Įstatymo samprata ir požymiai Įstatymas yra tam tikras veiklos matas ir taisyklė, o žmonių veiklos taisyklė ir matas yra protas. Įstatymo tikslas yra bendrasis gėris. Įstatymų leidėjas (dauguma arba viešas asmuo, kurio pareiga rūpintis visais) turi galią bausti, kai jo nurodymo nepaisoma. Kad įstatymas turėtų galią, būtina jį paskelbti. Įstatymas yra ne kas kita kaip proto potvarkis dėl bendrojo gėrio, kurį tas, kuris turi rūpintis bendrija, paskelbė.

12. Įstatymų rūšys Amžinasis įstatymas (lex aeterna) Prigimtinis įstatymas (lex naturalis) Žmogiškasis įstatymas (lex humana) Dieviškasis įstatymas (lex divina)

13. Amžinasis ir prigimtinis įstatymai „Akivaizdu, jog visatos bendriją valdo dieviškasis protas. (...) Ir kadangi dieviškasis protas nieko nemąsto laike, bet Patarlių knygoje sakoma (Pat 8, 23), kad jo mąstymas amžinas, tai šį įstatymą reikia vadinti amžinuoju.“ „Akivaizdu, jog prigimtinis įstatymas yra ne kas kita kaip amžinojo įstatymo dalyvavimas protingame kūrinyje.“

14. Žmogiškasis ir dieviškasis įstatymai „Iš prigimtinio įstatymo nuorodų kaip iš tam tikrų bendrų ir neįrodomų principų žmogaus protas būtinai eina prie tam tikrų paskirų sprendimų. Šie žmogaus proto atrasti paskiri sprendimai vadinami žmogiškuoju įstatymu (...).“ „Norint vadovauti žmonių gyvenimui, be prigimtinio ir žmogiškojo įstatymo, buvo būtina turėti dieviškąjį įstatymą. (...) Dieviškasis įstatymas skirstomas į Senąjį įstatymą ir Naująjį įstatymą“.

15. V. Politinės ir teisinės idėjos viduramžių Vakarų Europoje V. 3. Marsilijus Paduvietis (apie 1275-1343 m.). Valstybės ir valdžios teorija. Teisės teorija. Valstybės ir Bažnyčios santykis. 1319 m. portretas

16. Svarbiausias kūrinys Taikos gynėjas (lot. Defencor pacis), 1324 Imperatorius Liudvikas Bavaras (1328-1347)

17. Mokymas apie valstybę ir valdžią Valstybė yra organizacija žmonių, paklūstančių esamai teisės sistemai. Valstybė yra „tobula bendruomenė“ (lot. communitas perfecta) ir suteikia viską, ko reikia geram gyvenimui. Valstybė kaip „gyva būtybė“, sudaryta iš dalių, kurios atlieka jos gyvybei būtinas funkcijas. Visos visuomenės dalys bendradarbiauja gero gyvenimo labui. Geras gyvenimas reiškia gėrį šiame gyvenime ir taip pat būsimajame. Pilietinė valdžia yra taikos ir tvarkos priemonė. Religija naudinga šiame gyvenime, nes padeda siekti išganymo būsimajame.

18. Įstatymų rūšys (I) Dieviškasis įstatymas: „Tai – tiesioginis Dievo įsakymas be žmonių svarstymo, kokie sąmoningi žmonių veiksmai yra darytini arba vengtini šiame pasaulyje, tik tam, kad būtų pasiektas aukščiausias tikslas arba tam tikra žmogaus trokštama būsena būsimajame gyvenime“.

19. Įstatymų rūšys (II) Žmogiškasis įstatymas: „Tai – visų piliečių arba dominuojančios jų dalies įsakymas, tiesiogiai kylantis iš įgaliotųjų kurti įstatymus svarstymo, kokie sąmoningi žmonių veiksmai yra darytini arba vengtini šiame pasaulyje, kad būtų pasiektas aukščiausias tikslas ar tam tikra žmogaus trokštama būsena šiame pasaulyje. Aš turiu omenyje įsakymą, kurio pažeidimas šiame pasaulyje užtraukia pažeidėjui skiriamą bausmę ar baudą“.

20. Žmogiškasis įstatymas Žmogiškasis įstatymas – tai taisyklės, kurios nustato, kas valstybėje teisinga ir naudinga. Šios taisyklės kyla iš papročių, tradicijų, tautos sprendimų ar kitokių valdžios nurodymų. Įstatymai yra visiems privalomi. Įstatymų vykdymas užtikrintas prievarta.

21. Įstatymų leidėjas (I) „Įstatymų leidėjas, arba pirmoji ir tikroji įstatymą sukurianti priežastis, yra tauta, arba piliečių bendruomenė, arba jos dominuojanti dalis, savo nuožiūra, arba valia, žodžiu išreikšdama visuotiniame piliečių susirinkime , įsakanti arba nusprendžianti, kad kas nors iš to, kas susiję su pilietine žmonių veikla, būtų daroma arba nedaroma, grasindama atpildu arba žemiška bausme.“

22. Įstatymų leidėjas (II) Tautos priimti įstatymai tarnauja bendrajam gėriui. Tauta geriau paklūsta jos pačios priimtiems įstatymams. Šie įstatymai visiems žinomi. Dauguma dispnuoja galia priversti įstatymams paklusti tuos, kurie to daryti nenori. Kiekvienas gali pastebėti įstatymo trūkumus ir pasiūlyti atitinkamas pataisas.

23. Vykdomoji valdžia Vykdomoji valdžia sudaroma arba išrenkama piliečių. Geriausia, kai vykdomoji valdžia patikėta renkamam monarchui. Vykdomoji valdžia privalo veikti pagal įstatymus, tai reiškia, kad jos pareigas ir galias nustato tauta. Vykdomoji valdžia turi būti vieninga ir aukščiausia, kad jos galia viršytų bet kurios grupuotės galią. Vykdomoji valdžia gali būti pašalinta tos galios, kuri ją išrinko, t.y. tautos.

24. Valstybė ir Bažnyčia Dvasininkai teikia religinius patarnavimus (jų veikla lyginama su gydytojų patarimu). Dvasininkai neturi jokios prievartos galios, ji gali tik patarti ir mokyti, perspėti ir nurodyti būsimus nuodėmės padarinius. Dvasininkai atsako civiliniams teismams už žmogiškųjų įstatymų pažeidimus. Kristus neturėjo jokios pasaulietinės valdžios; priešingai – tos valdžios klausęs ir buvęs jos nuteistas. Jei dvasiniai nusižengimai užtraukia žemišką bausmę, jie ipso facto tampa nusižengimais žmogiškajai teisei. Bažnytinė pareigos, kaip ir bažnytinė nuosavybė, yra pilietinių pareigūnų dovana.