Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizės pristatymas

1. Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizės pristatymas Vilnius, 2011 m. kovo 18 d.

2. Įvadas Projektą sudaro šios pagrindinės dalys: Analizė • Savanoriškos veiklos kaip samprata ir terminologija • Teisinė savanoriškos veiklos traktavimo analizė • Europos Sąjungos šalių savanoriškos veiklos modeliai: • Didžioji Britanija; • Danija; • Italija; • Lenkija; • Estija; • Lietuva. • Gerosios praktikos pavyzdžiai Lietuvoje (nuo vietos iki tarptautinio lygmens); • Išvados; Visuomenės nuomonės tyrimas

3. Savanorystė • Savanorystė – tai veiksmai, kylantys iš sąmoningo žmogaus noro atlikti tam tikrą darbą nesitikint už tai gauti materialinės naudos. Žmogus, atliekantis tokius veiksmus, t. y. tam tikrus darbus savanoriškai ir nesitikėdamas už tai atlygio, vadinamas savanoriu. • Pagrindinis savanorio tikslas – padėti kitiems, siekiant visuomeninės, o ne asmeninės naudos.

4. Savanorystė • Savanoriu neturėtų būti laikomas asmuo, susijęs su organizacija darbo santykiais (pvz. samdomas ekspertas ar konsultantas) ar narystės pagrindu; • Vienkartinė pagalbos akcija (talka, aplinkos tvarkymas) taip pat nėra laikoma savanoriška veikla; • Pagalba šeimos/giminės nariui, draugui, pažįstamui ar kaimynui taip pat nelaikoma savanoriška veikla

5. Teisiniai aspektai • Santykiai, susiklostantys tarp savanorišką veiklą atliekančių asmenų ir savanorišką veiklą organizuojančių asmenų ar organizacijų, yra civiliniai teisiniai santykiai ir nepatenka į darbo teisės reguliavimo sritį; • Savanoriška veikla apibrėžiama per laisvą iniciatyvą, materialų neatlygintinumą ir socialinį naudingumą. Remiantis šiais savanoriškos veiklos požymiais galima teigti, kad jos organizatoriais turėtų būti juridiniai asmenys, kurių veiklos tikslas taip pat yra visuomeninis naudingumas.

6. Teisiniai aspektai Visuomeninis naudingumas laikomas: • Tarptautinio bendradarbiavimo; • Žmogaus teisių apsaugos; • Mažumų integracijos; • Kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo; • Švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo; • Neformalaus ir pilietinio ugdymo; • Sporto; • Socialinės apsaugos ir darbo; • Sveikatos priežiūros; • Nacionalinio saugumo ir gynybos; • Teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos; • Gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros; • Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos; • Aplinkos apsaugos • Kitos visuomenei naudingos ir nesavanaudiškos sritys.

7. Teisiniai aspektai Savanoriškos veiklos organizatoriai: Remiantis sisteminiu teisės normų aiškinimu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, tinkamais asmenimis, galinčiais organizuoti savanorišką veiklą, yra laikomi įvairūs ne pelno subjektai: • Asociacijos; • Labdaros ir paramos fondai; • Viešosios įstaigos; • Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai; • Tarptautiniai visuomeninių organizacijų padaliniai; • Profesinės sąjungos; • Politinės partijos; • Biudžetinės įstaigos (?);

8. Teisiniai aspektai Savanoriškos veiklos išlaidos: Savanoriams galima kompensuoti jų patiriamas išlaidas, reikalingas savanoriškai veiklai atlikti, kurios nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Į šias kompensacijas gali įeiti: • Maitinimo išlaidos; • Nakvynės išlaidos; • Kelionės į renginio vietą ir grįžimo atgal išlaidos; • Būtinosios komunikacijos išlaidos; • Kitos savanoriškai veiklai reikalingos išlaidos.

9. Teisiniai aspektai Savanorių draudimas • Asmenys, atliekantys savanorišką veiklą, nėra privalomai draudžiami nei socialiniu draudimu, nei sveikatos ar gyvybės draudimu; • Negalima nustatyti privalomo socialinio draudimo savanoriams dar ir dėl to, kad savanoris negauna jokių pajamų, taigi nebūtų aišku, kokia įmoka turėtų būti mokama už jo draudimą; • Privalomos socialinio draudimo įmokos būtų didelis apsunkinimas savanorišką veiklą organizuojančiai organizacijai, o tai sumažintų savanorystės patrauklumą.

10. ES šalių situacija Didžioji Britanija • 1979 metais pasikeitus vyriausybei, konservatorių iniciatyva atsirado „kontraktų kultūra“, turėjusi skatinti organizacijas pradėti valstybei teikti paslaugas. Buvo manoma, kad savanoriška veikla gali būti pigesnė alternatyva valstybės teikiamoms paslaugoms. Nuo tada savanoriška veikla pradėjo plėtotis; • Savanorystė apibrėžiama kaip „neapmokama veikla, kurią atlikdamas individas pasitarnauja savo aplinkai, kitiems žmonėms ar grupėms, išskyrus savo šeimos narius ar artimus giminaičius“, tačiau nėra jokio teisinio reguliavimo (tik compacts); • 2009 m. savanoriškoje veikloje dalyvavo apie 18 milijonų gyventojų. • D. Britanijoje yra apie 170.000 savanoriškų organizacijų; • 2008 – 2011 m. laikotarpiu Trečiojo sektoriaus biuras planuoja investuoti apie 515 milijonų svarų sterlingų (virš 2 mlrd. litų) į trečiojo sektoriaus programas; • Savanorių indėlis į ekonomiką sudaro apie 23 mlrd. svarų (apie 92 mlrd. litų).

11. ES šalių situacija Lenkija • Nuo 1918 m., kai Lenkija atgavo nepriklausomybę, savanoriškos organizacijos prisidėjo formuojant nacionalinį identitetą, tačiau okupacijos metu dauguma jų buvo panaikintos. Savanorystės tradicijos pradėjo formuotis tik nuo 1992-1997 metų; • Savanorystė apibrėžiama kaip „asmuo, kuris savanoriškai ir be jokio atlyginimo teikia paslaugas, remdamasis įstatymu nurodytomis taisyklėmis“. Tai reglamentuoja 2003-04-23 priimtas įstatymas „Dėl viešąją naudą teikiančios veiklos ir savanorystės“; • 2004 m. savanoriškoje veikloje dalyvavo virš 5 mln. (18%) gyventojų. • Lenkijoje yra apie 130.000 ne pelno organizacijų (visų rūšių); • „Tikrųjų NVO“ (2007 m. duomenimis) yra apie 70.000; • 2008 m. vyriausybė priėmė sprendimą įgyvendinti „Paramos pilietinei visuomenei vystyti strategiją 2007 – 2013 m. laikotarpiui“; • Savanorių indėlis į ekonomiką (BVP) nėra apskaičiuojamas;

12. ES šalių situacija Estija • Nepriklausomybės metu savanoriška veikla šalyje itin suaktyvėjo. Didžiausias savanorystės augimas buvo pastebimas 1990 – 2000 metų laikotarpyje; • Savanorystė apibrėžiama kaip „laiko, energijos arba įgūdžių skyrimas veiklai laisva valia ir negaunant už tai jokio atlygio. Savanorių atliekami darbai paprastai neša naudą visuomenei. Pagalba šeimos nariams nėra laikoma savanoriška veikla“. Tačiau savanoriška veikla nėra reglamentuojama jokiais teisės aktais; • 2008 m. savanoriškoje veikloje dalyvavo apie 250 tūkst. (27%) gyventojų. • Estijoje yra apie 16.000 savanoriškų organizacijų, iš kurių 1.500 yra visuomenei naudingą veiklą teikiančios ir turinčios teisę gauti specialią paramą; • Estijoje nėra atlikta oficialių tyrimų, kuriuose būtų apskaičiuota savanoriško darbo vertė ir indelis į šalies BVP, tačiau Estijos savanorystės plėtros organizacija, remdamasi Johno Hopkinso teorija, yra paskaičiavusi, kad ekonominė savanoriško darbo vertė Estijoje siektų apie 2.7 milijardus Estijos kronų (apie 172,5 mln. EUR pagal 2009 m. spalio mėn. valiutos kursą).

13. ES šalių situacija Danija • Savanoriška veikla pradėjo plėtotis 20 amžiaus pradžioje; • Savanorystė apibrėžiama kaip „savanoriška ir neprivaloma, neapmokama, atliekama dėl kitų žmonių, išskyrus savanorio šeimos narius ir gimines, atnešanti naudą kitiems žmonėms, o ne savanoriui ar jo šeimai ir formali, t. y. spontaniški veiksmai nelaikomi savanoryste“. Savanoriška veikla nėra reglamentuojama teisės aktais. • 2004 m. savanoriškoje veikloje dalyvavo apie 35 % arba 1,477 mln.gyventojų. • Danijoje yra apie 65.500 savanoriškų organizacijų; • Skaičiuojant savanoriško sektoriaus pajamas, gautas iš produktų gamybos arba paslaugų teikimo, 2003 metais šio sektoriaus indelis į šalies BVP siekė 36,747 milijardus Danijos kronų arba 2,6% viso BVP. • Tačiau žinant, jog didžioji dalis savanoriško sektoriaus pajamų yra gaunama iš centrinės bei vietinės valdžios subsidijų, narystės mokesčio, aukų ir kitų surenkamų lėšų, gaunama papildomai 62,498 milijardus Danijos kronų arba 4,5% įnašą į BVP. • Galiausiai įskaičiuojant ir sektoriuje atliekamo neapmokamo savanoriško darbo vertę, lygią 35,309 milijardams Danijos kronų arba 2,5% dydžio indelį į BVP; • Taigi bendras sektoriaus indelis į šalies BVP siekia 134.554 milijardųDanijos kronų arba 9,6% viso BVP.

14. ES šalių situacija Italija • Iki XIX amžiaus pagrindinės ne pelno organizacijos buvo religinės institucijos, o nuo 1990 – 2000 ne pelno organizacijų padėtis pradėjo vėl stiprėti, o pagrindinė to priežastis buvo gerovės sistemą ištikusi finansinė krizė, privertusi valstybę sumažinti išlaidas; • Savanorystė apibrėžiama kaip „oficialaus ir neoficialaus pobūdžio veiklą, kuri atliekama visą ir ne visą darbo dieną gimtinėje arba užsienio šalyje. Šią veiklą asmuo atlieka laisva valia, laisvu pasirinkimu ir nesitikėdamas piniginio atlygio. Savanoriška veikla yra naudinga tiek pačiam savanoriui, tiek bendruomenei arba plačiajai visuomenei“. • Savanoriškos veiklos apibrėžimas Italijoje buvo įtvirtintas 1991 metais priėmusSavanoriškos veiklos pagrindų įstatymą Nr. 266/91. Pagal jame pateiktą apibrėžimą, savanorystė turi būti: savanoriška, neatlygintina, atliekama nesitikint finansinės naudos ir vien tik solidarumo tikslais. • 2006 metų tyrimo duomenimis, savanoriškoje veikloje dalyvavo 1,125 milijono gyventojų (būtent organizacijose) • Italijoje yra apie 35.200 savanoriškų organizacijų (2007 m. duomenys); • Šalyje nėra apskaičiuojamas savanoriška veiklos indėlis į ekonomiką, pagal 2006 m. tyrimą savanoriškai veiklai buvo skirta 3,2 milijonai valandų per savaitę – tai prilygsta darbui, kurį atliktų 80.600 visu etatu dirbantys darbuotojai.

15. ES šalių situacija Lietuva • Savanoriška veikla Lietuvoje pradėjo plėtotis šaliai 1990 metais atgavus nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos; • Savanorystė apibrėžiama kaip „savanoriškos veiklos organizatoriaus organizuojama, savanorio laisva valia atliekamaneatlygintina,su pelno gavimu nesusijusi visuomenei naudinga veikla“ (pagal 2011 m. „Savanoriškos veiklos įstatymo“ projektą); • 2011 metų visuomenės apklausos duomenimis, savanoriškoje veikloje dalyvavo 34% milijono gyventojų, o 78% teigė, jog žino kas yra savanoriška veikla; • Lietuvoje yra apie 20.300 savanoriškų organizacijų (2009 m. duomenys); • Savanoriškos veiklos indėlis į ekonomiką (BVP) nėra apskaičiuojamas.

16. Geroji praktika Savanorių asmeninės istorijos apie savanorišką patirtį: • Vietos – bendruomenės lygiu: Nijolė Šerkšnienė, 43 metai (savanoriauja nuo 1998 metų. Pal. J. Matulaičio socialinis centre) ir Vytautė Paškevičiūtė, 29 metai (savanoriauja vaikų dienos centre, parapijoje); • Nacionaliniu lygiu: Justina Stefanovič, 28 metai (savanoriauja „Vaikų linija“, „Socialinis veiksmas); • Tarptautiniu lygiu: Nijolė Arbačiauskienė, 76 metai (Pagyvenusios moters veiklos centro įkūrėja) ir Milisenta Misevičiūtė, 28 metai (savanoriauja Bolivijoje).