2. 9 . EKONOMINIAI VERTIKALIŲJŲ SUSITARIMŲ ASPEKTAI

1. 2.9. EKONOMINIAI VERTIKALIŲJŲ SUSITARIMŲ ASPEKTAI Pagrindiniai šaltiniai: Commission Notice – Guidelines on Vertical Restraints // [2000] OJ C 291/1-44; L. Peeperkorn. The Economics of Verticals. // Competition Policy Newsletter. June 1998; Vertinant vertikaliuosius susitarimus svarbu prisiminti, kad: 1) apibrėžiant vertikaliųjų apribojimų įtaką konkurencijai būtina išsinagrinėti rinkos struktūrą(svarbi tiekėjų ir pirkėjų rinkos galia, nagrinėjamos prekės pobūdis ir įėjimo į rinką kliūtys); 2) vertikalieji susitarimų apribojimai yra mažiau žalingi nei horizontalieji. Vertikalieji apribojimai nėra vienareikšmiškai naudingi arba žalingi, jie turi tiek prokonkurencinių, tiek antikonkurencinių savybių.

2. 2.9.1. Neigiamas vertikaliųjų apribojimų poveikis • Vertikaliųjų apribojimų keliami pavojai konkurencijai (Vertikaliųjų apribojimų komentarų (VAK) 103 p.): (1) kitų tiekėjų ar pirkėjų neįleidimas padidinant įėjimo į rinką kliūtis (t.y. rinkos uždarymo problema); (2) inter-brand konkurencijos sutrukdymas, įskaitant suokalbio tarp tiekėjų ar pirkėjų sudarymo galimybių palengvinimą (sąmoningas paralelus elgesys); (3) intra-brand konkurencijos ribojimas tarp to paties gerai žinomo prekės ženklo platintojų; (4) kliūčių sukūrimas rinkos integracijai. • Komisija visus galimus vertikaliuosius apribojimus suskirstė į keturias grupes (skirstymo pagrindas - konkretus vertikaliųjų apribojimų grupės daromas neigiamas poveikis konkurencijai): • įsipareigojimų dėl nekonkuravimo grupė, • apriboto platinimo grupė, • perpardavimo kainų palaikymo grupė ir • rinkos padalinimo grupė.

3. A. Įsipareigojimų dėl nekonkuravimo (angl. single branding) grupė (VAK 106-108 p.) • pagrindinis elementas - pirkėjo skatinimas daugiau savo užsakymų tam tikrai prekei teikti vienam tiekėjui. • grupė apima: - įsipareigojimą nekonkuruoti (angl. non-compete obligation) – jo sąvoka apibrėžta BIR 1(b) str., ir - įsipareigojimą įsigyti tam tikrą kiekį (angl. quantity forcing) (žr., pvz., Komisijos sprendimą BP Kemi/DDSF byloje 934/79). - bei susietą pirkimą, kai tiekėjas atsisako parduoti tam tikrą prekę, nebent kartu perkama kita, su ja tiesiogiai nesusijusi prekė. Galimas neigiamas poveikis konkurencijai: (1) rinkos uždarymas (žr. Vaessen/Moris bylą 86/79); (2) rinkos dalys tampa griežčiau apibrėžtos, ir tai gali palengvinti suokalbius; (3) ribojama inter-brand konkurencija, (4) pardavimo kainų padidėjimas, pvz., susiejimo atveju. (5) konkurentų išlaidų padidėjimas [Korah V. and O'Sullivan D. Distribution agreements under the EC competition rules. P. 19].

4. B. Apriboto platinimo (angl. limited distribution) grupė (VAK 109-110 p.) • Grupės pagrindinis elementas: gamintojas parduoda prekes tiktai vienam pirkėjui arba tam tikram ribotam pirkėjų skaičiui. • grupei priklauso šie pagrindiniai vertikalieji susitarimai: - išimtinės distribucijos; - išimtinio klientų paskyrimo susitarimai, - išimtinio tiekimo ir įpareigojimo tiekti tam tikrą kiekį susitarimai, - pasirinktinės distribucijos susitarimai. • Neigiamas poveikis konkurencijai gali būti trejopas: (1) gali būti uždaromos pirkimo rinkos; (2) gali būti sudaromos palankios sąlygos suokalbiams; (3) gali sumažėti intra-brand konkurencija.

5. C. Perpardavimo kainų palaikymo (PKP, angl. resale price maintenance) grupė (VAK 111-112 p.) • Į PKP grupę patenka vertikalieji susitarimai, numatantys pirkėjo įsipareigojimą (arba paskatinimą) perparduoti susitarime nurodytas prekes ne mažesne kaip tam tikra kaina, tam tikra kaina arba ne didesne kaip tam tikra kaina. • Šią kategoriją sudaro minimalios, fiksuotos, maksimalios ir rekomenduojamos perpardavimo kainos; • Neigiamas PKPpoveikis konkurencijai gali būti dvejopas: (1) sumažėja intra-brand konkurencija kainomis; (2) padidėja kainų skaidrumas.

6. D. Rinkos padalinimo (angl. market partitioning) grupė (VAK 113-114 p.) • Į grupę patenka susitarimai, tiesiogiai ar netiesiogiai ribojantys pirkėjo laisvę pirkti arba parduoti tam tikrą prekę konkrečioje teritorijoje (nurodoma vieta, kur pirkėjas gali pirkti ar parduoti prekes); • Pagrindinis neigiamas poveikis konkurencijai - intra-brand konkurencijos sumažėjimas; • susitarimai, lemiantys nacionalinių rinkų izoliuotumą ir tokiu būdu užkertantys kelią prekybai tarp valstybių narių, pažeidžia EB sutarties 81(1) str. (Žr. pvz., Parker Pen v Commission bylą T-77/92). • nors nacionalinės rinkos integracija Lietuvai nėra aktuali, nacionalinės kompetentingos institucijos, vertindamos susitarimus pagal EB sutarties 81 str., privalo vadovautis integruotos rinkos tikslu; • bendros rinkos integracijos procesui gali trukdyti absoliuti teritorinė apsauga, t.y. vertikaliajame susitarime numatyti gamintojo įsipareigojimai suteikti platintojui išimtines platinimo teises tam tikroje teritorijoje ir drausti kitiems platintojams importuoti prekes į šią teritoriją bei ginti platintoją nuo paralelaus importo. Vertikaliųjų apribojimų deriniai • kelių vertikaliųjų apribojimų derinys nebūtinai sustiprina neigiamą poveikį konkurencijai (žr. ETT išvadą Delimitis v Henninger Bräu byloje C-234/89). Kartais toks derinys yra mažiau kenksmingas konkurencijai, nei apribojimų taikymas atskirai vienas nuo kito (žr. VAK 119(6) p.); • tačiau paprastai vertikaliųjų apribojimų deriniai padidina galimą neigiamą poveikį konkurencijai (VAK 119(6) p., t.p. žr. L. Peeperkorn. ).

7. 2.9.2. Teigiamas vertikaliųjų apribojimų poveikis • esant tam tikroms sąlygoms, prokonkurencinės vertikaliųjų apribojimų savybės gali sušvelninti arba visiškai panaikinti jų potencialų neigiamą poveikį konkurencijai. • ŪS susitarimuose numatyti vertikalieji apribojimai gali padėti išspręsti keletą aktualių problemų: A. „Nepagrįsto pasipelnymo“ (angl. free rider) problema (VAK 116(1) p.); B. Galimybės „atverti rinkas ar įeiti į naujas rinkas“ užtikrinimas (VAK 116(2) p.); C. Nepagrįsto pasipelnymo liudijimo (angl. certification) problema (VAK 116(3) p.); D. „Pasisavinimo problema” (angl. appropriation problem) (Žalioji knyga, 59(i) p.); E. Galimybė išspręsti vadinamąją „sulaikymo problemą“ (angl. hold-up problem) (VAK 116(4) p.); F. Know-how apsauga (VAK 116(5) p.); G. „Dvigubo antkainio“ (angl. double marginalisation) problema(Žalioji knyga, 58 p.); H. „Masto ekonomija platinimo srityje” (VAK 116(6) p.) ir kt. (žr. VAK 116 p. ir pan.).

8. 2.10. BENDRŲJŲ IŠIMČIŲ, TAIKOMŲ VERTIKALIESIEMS SUSITARIMAMS, YPATUMAI Reglamentas 2790/99 (BIR): • Reglamentas apima visus vertikaliuosius platinimo susitarimus, išskyrus motorinių transporto priemonių platinimą (apibrėžimas – 2(1) str., taikymo sritis – t.p. 2 str.; • Kiekybinis kriterijus: vienos iš susitarimo šalių (priklausomai nuo taikomo vertikalaus apribojimo – tiekėjo arba pirkėjo) rinkos dalis (30 %); • Reglamentas numato „sunkių“ apribojimų sąrašą (4 str.), taip pat jame yra „pilkieji apribojimai“ (5 str.); • Reglamente yra nuostatos dėl BIR taikymo anuliavimo konkrečiam susitarimui (7 str.; Komisijos ar valstybės narės sprendimu) ar susitarimų grupei (kumuliacinis poveikis – 8 str.). Reglamento 1400/2002bruožai: • taikomas vertikaliesiems susitarimams, kurių šalys susitaria pirkti, parduoti ar perparduoti naujas motorines transporto priemones, jų atsargines dalis arba teikti jų remonto bei aptarnavimo paslaugas (2(1) str.); • nustatyta 30 % tiekėjo atitinkamos rinkos dalies riba; išimtis: naujųjų transporto priemonių kiekybinės pasirinktinės distribucijos sistemoms taikomas 40 % rinkos dalies slenkstis (Preambulės 7 p., 3(1) str.); • Reglamente paliktas galioti „baltasis“ sąlygų sąrašas. Pvz., 3 str. 5(a) p.; • “sunkių” apribojimų (4 str.) turinys diferencijuojamas priklausomai nuo vertikalaus susitarimo tipo.

9. Reglamentas 772/2004(Technologijų perdavimo reglamentas): • Reglamentas taikomas dvišalėms grynosioms ir mišriosioms patentų, know-how bei autorinių teisių į programinę įrangą licencinėms sutartims, taip pat susitarimams, numatantiems sąlygas dėl kitų intelektinės nuosavybės teisių (pvz., teisių į prekės ženklą) licencijavimo ar jų perdavimo bei sąlygas, susijusias su prekių pirkimu-pardavimu, jei minėtos sąlygos nėra pagrindinis technologijų perdavimo susitarimo objektas ir jos yra tiesiogiai susijusios su susitarimo prekių gamyba (1-2 str.); • kiekybinė reglamento taikymo sąlyga – rinkos dalies slenkstis: jeigu sutarties šalys – konkurentai – reglamentas taikomas, jei bendra šalių rinkos dalis neviršija 20 %, jei šalys – ne konkurentai-kiekvienos iš šalių rinkos dalis neturi viršyti 30 % (Reglamento 3 str.). • Reglamente numatytas „juodasis sąrašas“ (4 str.) sunkiuosius apribojimus diferencijuoja pagal sutarties šalių pobūdį, dauguma 4(2) str. pateiktų apribojimų ir išimčių iš jų yra panašūs į atitinkamus BIR 4 str. nuostatas. • Reglamente numatytas ir “pilkųjų apribojimų” sąrašas(5 str.).

10. 2.11.VERTIKALIŲJŲ SUSITARIMŲ SĄLYGINIS KLASIFIKAVIMAS IR VERTINIMO YPATUMAI Pagrindiniai šaltiniai: • D. Švirinas. Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje: daktaro dis. soc. mokslai: teisė (01S)/ LTU. –V., 2004. Sąlyginai galima išskirti šias vertikaliųjų susitarimų kategorijas (rūšis): -komercinio atstovavimo sutartys; -pasirinktinės distribucijos susitarimai; -franšizės susitarimai; -išimtinės distribucijos ir išimtinio tiekimo susitarimai; -susitarimai, numatantys perpardavimo kainų palaikymą; -susitarimai dėl įsipareigojimo nekonkuruoti.

11. Komercinio atstovavimo sutartys I.Samprata. • Komercinio atstovavimo sutartis (KAS) – tai ŪS sudaryta sutartis su prekybos agentu; • „prekybos agento“ (tikrojo) sąvoka pateikiama Tarybos Direktyvoje Nr. 86/653/EEC (1(2) str.; LR CK 2.152 str. pateikta identiška sąvoka), o KAS detaliau nagrinėjami Vertikaliųjų apribojimų komentaruose (VAK) (12-20 p.); • pagal KASagentas veikia atstovaujamojo interesais ir savo ar atstovaujamojo vardu derasi ir/ar sudaro su trečiaisiais asmenimis sutartis dėl konkrečių prekių bei paslaugų pirkimo arba pardavimo. II. Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos: 1. KAS vertinimas EB konkurencijos teisės požiūriu daugiausia priklauso nuo sutarties rūšies, kurių gali būti dvi: a) tikrosios (genuine) ir b) netikrosios (non-genuine) KAS. 2. EB konkurencijos teisėje nėra vieningo ir aiškaus šių dviejų rūšių atskyrimo kriterijaus: - EB Teismų praktikoje (pvz., Suiker Unie byloje 40/73) vyraujančiu kriterijumi pripažįstamas agento integracijos į atstovaujamojo ŪS organizaciją laipsnis, - Komisija (VAK bei savo praktikoje – pvz., ARG/Unipart byloje 84/88) daugiau vadovaujasi kitokiu faktoriumi - agento prisiimta finansine ar komercine rizika. 3. KAS bei tam tikrais atvejais komiso sutartims gali būti taikomos ir KĮ 5 bei 6 str. sąlygos. [plačiau žr. Daivis Švirinas. Civilinės teisės ir konkurencijos teisės normų sąveika // Jurisprudencija. 2002, Tomas 28(20). 42-52].

12. Pasirinktinės distribucijos susitarimai I. Samprata. • Pasirinktinės distribucijos susitarimu (PDS) tiekėjas apriboja prekiautojų, platinančių jo produktus, skaičių, taikydamas jiems tam tikrus pasirinkimo kriterijus ir įpareigodamas juos susilaikyti nuo produkcijos pardavimo neįgaliotiems platintojams (norminis apibrėžimas pateiktas BIR 1(d) str.); • pagal platintojų atrankos kriterijų pobūdį ir susitarimo sąlygų ypatumus, skiriamos dvi pasirinktinės distribucijos formos: -grynai kokybinė, arba paprasta (ETT Metro II byloje 75/84 įvesta sąvoka), ir -kiekybinėpasirinktinė distribucija. II. Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos: 1. Kokybinė pasirinktinė distribucija paprastai nepažeidžia 81(1) str., kiekybinė vertinama griežčiau. 2. PDS neretai vertinami pagal Metro byloje 26/76 ETT suformuluotus kriterijus (vadinamoji „Metro doktrina“): a) prekės pobūdis; b) platintojų atrankos kriterijų objektyvumas, jų kokybinis, nediskriminacinis pobūdis; c) šių kriterijų būtinumas ir proporcingumas. 3. Metro doktrina pasižymi ribotumu ir rinkos analizės stoka:(pvz., žr. ETT išvadas Yves Saint Laurent Parfums byloje T-19/92, t.p. Lancome byloje 99/79) ir žr. Komisijos sprendimą Villeroy&Boch byloje 616/85); 4. BIR nedaroma skirtumo tarp kiekybinės ir kokybinės pasirinktinės distribucijos(t.p. žr. VAK 184-198 p.).

13. Franšizės susitarimai I. Samprata. • Nei BIR, nei Vertikaliųjų apribojimų komentarai franšizės susitarimų (FS) sąvokos nepateikia, o praktikoje remiamasi jau nebegaliojančiame Reglamente 4087/88 pateikta šių susitarimų definicija: FS – “susitarimai, pagal kuriuos ŪS, franšizės davėjas, perduoda kitam ŪS, franšizės gavėjui, už tiesioginį ar netiesioginį finansinį atlyginimą leidimą naudoti franšizę, turint tikslą parduoti tam tikras prekes ir/ar paslaugas”. “Franšizė“- visuma pramoninės ir intelektinės nuosavybės teisių (prekės ženklai, know-how ar patentai ir pan.); • LR CK (6.766 str.) pateikiama norminė FS sąvoka. II. Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos: 1. ETT praktikoje (žr. Pronuptia de Paris bylą 161/84)skiriamos trys FS rūšys: paslaugų, platinimo ir gamybos. BIR bei susiformavusios praktikos taisyklės taikomos tik paslaugų ir platinimo FS, o gamybos (pramoniniai) FS į šių taisyklių taikymo sferą nepatenka. 2. Nustatyti FS statusą ir atskleisti jų esmę bei specifiką padėjo ETT sprendimas minėtoje Pronuptia de Paris byloje, kurioje Teismas pripažino, kad: 1) FS, jei nenumato nepateisinamų teritorinių apribojimų, savo esme nepažeidžia 81(1) str.; 2) vertikalūs apribojimai, kurie būtini perduoto know-how ir franšizės tinklo identiteto ir reputacijos apsaugai užtikrinti, yra pateisinami 81(1) str. kontekste. 3. BIR 2(3) str. analizė leidžia teigti, jog BIR gali būti taikomas ir FS, jei jie atitinka šiame straipsnyje nustatytas sąlygas dėl intelektinės nuosavybės teisių (INT) perleidimo. BIR kiekybinės sąlygos (tiekėjo 30 % rinkos dalis) FS taikymas kelia tam tikrų probleminių klausimų: nėra visiškai aišku, kokioje atitinkamoje rinkoje turi būti skaičiuojama franšizės davėjo rinkos dalis.

14. Išimtinės distribucijos ir išimtinio tiekimo susitarimai I. Samprata. • Išimtinio tiekimo(IT) esmė: visoje Bendrijoje (ar Lietuvoje) yra tik vienas pirkėjas, kuriam tiekėjas kuris tiesiogiai ar netiesiogiai įsipareigoja tiekti savo produkciją konkrečiam vartojimui ar perpardavimui (t.p. žr. BIR 1(c) str.); • Išimtinė distribucija(ID) pasireškia tuo, kad tiekėjas įsipareigoja parduoti prekes tik vienam platintojui, perparduodančiam prekes konkrečiai apibrėžtoje, jam išimtinai paskirtoje teritorijoje (Vertikaliųjų apribojimų komentarų (VAK) 161 p.). II. Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos: 1. Pagrindinės, klasikinės ID susitarimų bylos yra Consten and Grundig v Commission byla 56, 58/64 ir Societe La Technique Miniere v. Maschinenbau Ulm byloje 56/65. Sprendimas Consten & Grundig byloje buvo griežtesnis – išreiškiantis neigiamą ETT požiūrį į absoliučios teritorinės apsaugos platintojams suteikimą. 2. Vertinant IT skaičiuojama pirkėjo rinkos dalis pirkimo rinkoje (BIR 3(2) str.). ID taikoma bendra taisyklė – BIR 3(1) str., t.y. skaičiuojama tiekėjo rinkos dalis. 3. Komisija BIR ir jo Komentaruose numato skirtingas taisykles ID (žr. BIR 4 str., VAK 161-177 p.) ir IT (VAK 202-214 p.) susitarimų vertinimui, nors jų praktinė analizė gana panaši; 4. Vienas iš IT vertinimo Lietuvoje pavyzdžių - KT ir vėliau administracinių teismų išnagrinėta „Cemekos“ byla. 5. ID susitarimai dėl savo prigimties dažnai sudaro prielaidas eksporto ar importo ribojimui ar draudimui. Komisijos ir Teismų praktikoje jie priskirtini tų vertikaliųjų apribojimų kategorijai, kurie per se yra antikonkurenciniai (žr. Miller bylą 19/77, Beguelin bylą 22/71). Tokio pat požiūrio laikosi ir LR kompetentingos institucijos, ypač gerai tai atspindi Konkurencijos tarybos sprendimas „Mažeikių naftos“ byloje.

15. Susitarimai, numatantys perpardavimo kainų palaikymą (PKP) I. Samprata. Vertikalieji susitarimai dėlPKP – tai susitarimai, numatantys pirkėjo įsipareigojimą (arba paskatinimą) perparduoti susitarime nurodytas prekes: a) ne mažesne kaip tam tikra kaina (minimalios perpardavimo kainos), b) tam tikro nustatyto dydžio kaina (fiksuotos kainos). c) ne didesne kaip tam tikra kaina (maksimalios kainos) arba d) tam tikra siūloma, bet neprivaloma kaina (rekomenduojamos kainos). II. Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos: 1. PKP vertinamas labai griežtai:tai konkurencijos ribojimas per se(žr. Binon byloje 243/83). 2. Beje, tokio vertinimo susilaukė tik fiksuotų ir minimalių kainų nustatymas, rekomenduojamų (žr. pvz., Yves Rocher bylą 14/87) ir maksimalių kainų nustatymas nelaikomas per se draudžiamu ir paprastai nepažeidžia 81(1) str., tačiau būtina sąlyga - šių kainų nustatymas praktikoje neturi virsti minimaliomis ar fiksuotomis kainomis (t.p. žr. BIR 4(a) str.). 3. PKP gali būti nustatytas tiesiogiai (pvz., Deutsche Philips GmbH bylą 322/73) arba netiesiogiai (pvz., Camera-Care v Hasselblad bylą 367/82). 4. PKP gali būti taikomas tiek individualiai, tiek ir kolektyviai (pvz., kai PKP savo nariams taiko asociacija – žr. VBVB and CBBB v Commission bylas 43 ir 63/82). 5. Minimalios ir fiksuotos kainos BIR - sunkus apribojimas, dėl kurio BIR netaikomas (4(a) str.). PKP numatantis susitarimas paprastai neatitinka 81(3) str. sąlygų, bet yra išimtis: laikraščių ir kitų periodinių leidinių platinimas (žr. Binon bylą 243/83). 6. Maksimalias ir rekomenduojamas kainas numatančiam susitarimui greičiausiai bus taikoma bendroji išimtis ar jis tenkins 81(3) str. sąlygas (žr. VAK 225 p.).

16. Išimtinio pirkimo susitarimai bei įsipareigojimas nekonkuruoti I. Samprata. • BIR 1(b) str- įsipareigojimo nekonkuruoti sąvoka (t.p. žr VAK (138-160 p.): „įsipareigojimas nekonkuruoti – tai tiesioginis ar netiesioginis pirkėjo įsipareigojimas negaminti, nepirkti, neparduoti ir neperparduoti prekių ar paslaugų, kurios konkuruoja su susitarime nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, ar bet koks tiesioginis ar netiesioginis pirkėjo įsipareigojimas pirkti iš tiekėjo ar kito tiekėjo nurodyto ŪS daugiau nei 80 % visų pirkėjo toje rinkoje perkamų susitarime nurodytų prekių ar paslaugų bei jų pakaitalų, apskaičiuojamų pagal visą jo pirkimo vertę praėjusiais kalendoriniais metais“. • Išimtinis pirkimas(IP) - susitarimas, pagal kurį pirkėjas (platintojas) įsipareigoja pirkti tam tikrą susitarime apibrėžtą produktą (prekes ar paslaugas) išimtinai tik iš vieno tiekėjo; VAK mini IP (pvz., 113-114 p.), tačiau tikslios definicijos nepateikia. II. Pagrindiniai vertinimo principai ir problemos: 1. Bendrijos Teismai (pvz., žr. ETT nuomonę Brasserie de Haecht v Wilkin byloje 23/67), pripažįsta, kad IPS savo prigimtimi nebūtinai pažeidžia EB sutarties 81(1) str. • Klasikinėje Delimitis v Henninger Bräu byloje C-234/89Teismas pateikė dviejų etapų schemą, leidžiančią nustatyti, ar konkretus IPS pažeidžia 81(1) str.: - I etape reikia išsiaiškinti, ar yra sunku patekti į atitinkamą rinką; - II etapas skirtas nustatyti, ar tiekėjo sudarytų susitarimų tinklas žymiai prisideda prie rinkos uždarymo efekto. • Komisija dažnai IPS poveikį konkurencijai nagrinėdavo ne 81(1), bet 81(3) str. kontekste.

17. 2. Svarbus ETT sprendimas Neste byloje C-214/99: jis numato išimtį iš Delimitis taisyklės, kai kalbama apie degalų tiekėjo sudarytus IPS (Žr. sprendimo 39 p.). 3. Svarbų Delimitis doktrinos patikslinimą PIT pateikė Green King byloje T-25/99: susitarimų, sudarytų tarp aludario, veikiančio kaip didmenininkas, ir jo tiekėjų (susitarimų „prieš srovę“), vertinimas turi būti aiškiai atskirtas nuo vertinimo tų susitarimų, kuriuos aludaris sudarė su alaus barų savininkais ar nuomininkais (susitarimų „pasroviui“). 4. IPS taikomas BIR. Susitarimams, turintiems įsipareigojimą nekonkuruoti, taikomos analogiškos kiekybinės sąlygos dėl rinkos dalies ir kai kurie papildomi kokybiniai reikalavimai (žr. BIR 5 str.). Individualūs šių susitarimų vertinimai pagal 81(3) str. gali būti atliekami pagal VAK pateiktas gaires atsižvelgiant į kiekvieno iš jų ypatumus.

18. 2.12.VERTIKALIŲJŲ SUSITARIMŲ DRAUDŽIAMUMAS PER SE Per se (savaime) draudžiamiems priskirtini: 1. vertikalieji susitarimai, turintys nuostatų dėl perpardavimo kainų palaikymo (PKP): • Žr. Binon byla 243/83 ; • JAV apribojimai, numatantys kainų fiksavimą, pripažįstami vieninteliais per se draudžiamais vertikaliaisiais apribojimais, kuriems netaikoma „rule of reason“ doktrina. 2. vertikalieji susitarimai, nustatantys absoliučią teritorinę apsaugą, ypač ribojantys ar draudžiantys eksportą(paralelią prekybą): • Nustatyta praktikoje: Beguelin byloje 22/71;Miller byloje 19/77; • Komisija Žaliojoje knygoje (276 p.) taip pat nurodė, kad PKP bei paralelios prekybos varžymas yra pažeidimai, kurie per se prieštarauja 81(1) str., be to, jie greičiausiai neatitiks ir 81(3) str. sąlygų.