VI paskaita: Klasikiniai Europos regionų modeliai-2: Jenő Szűcsas

VI paskaita:Klasikiniai Europos regionų modeliai-2: Jenő Szűcsas Modulis Europos regionai: idėjos, tapatybės, istoriografijos Tema Regionistinių studijų pagrindai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

Paskaitos raktažodžiai • Struktūrinės charakteristikos/bruožai • Regioninė tipologija • Vakarų/Rytų Europa • Vidurio Rytų Europa

Jenő Szűcs (1928-1988) Vengrų istorikas medievistas. Garsiausias jo veikalas – esė Trys Europos istoriniai regionai (1981), kurio idėjas čia trumpai ir bus išdėstytos. Šis Szűcsotekstas buvo išverstas į anglų (1983, sutrumpintas), prancūzų, vokiečių, italų, slovakų, lenkų, rumunų kalbas.

Europos bei jos regionų ištakos ir tapsmas • Europa formavosi apie du polius: Karolingų imperiją ir Bizantiją • Europa susiformavo maždaug tarp 800 ir 1000 m. • Nuo maždaug 1000 m. galima kalbėti Europos raidą iš tų dviejų polių. • Todėl nuo tada galima kalbėti ir apie Europos regionus (ypač dualizmas išryškėjo po 1054 m.).

Neuropiniai veiksniai (“pleištai”) turėję įtakos Europos raidai: • Juosta į pietus ir rytus nuo Rusijos: stepinis Eurazijos tęsinys, klajoklių pleištas; • Seldžiukų ir osmanų pleištas Mažojoje Azijoje ir Balkanuose.

Europos regioniniai pokyčiai • 1000-1300 m. Vakarai vykdė ekspansiją ir išsiplėtė apimdami Šiaurės ir Vidurio Rytų Europą; • Tuo tarpu “apgenėta” Rytų Europa ir Pietryčių Europa įgavo pavidalą Bizantijos įtakoje. • Smunkant Bizantijai Pietryčių Europa buvo atkirsta nuo Europos struktūros, todėl tolimesniame tekste ignoruojama.

Vakarų raidos išskirtinumas • Jenő Szűcs pabrėžia, kad Vakarų civilizacijai buvo būdinga išskirtinai dinamiška raida. • Jis įvairiais aspektais lygina Vakarus su kitomis civilizacijomis ir aiškinasi jų išskirtinumo priežastis.

Dinamiškos Vakarų raidos veiksniai: • Agrarinė revoliucija; • Autonomiją turintys miestai; • Intensyvūs prekių mainai; • Pasaulietinės ir bažnytinės valdžios atskyrimas (įvykęs dėl politinio chaoso “tamsiaisiais amžiais”);

Feodalinių Vakarų išskirtiniai politinės ir socialinės sandaros bruožai: • Vasalo institutas (kaip nelygiaverčių kontraktas išsaugantis orumą); • Žmogiškasis orumas kaip sudėtinis politinės struktūros elementas; • Visuomeninės sutarties idėja; • Luominė visuomenės struktūra; • Komunų ir korporacijų laisvės ir teisės (privilegijos); • Luomų susirinkimai.

Civilizacijos ir sociopolitinės struktūros neatitikimas Europos tarpinėje zonoje • Iki 1000 m. Vengrija, Lenkija ir Čekija priėmė krikščionybę iš Romos. • Lotyniškoji civilizacija išplito, tačiau šių kraštų sociopolitinė struktūra nuo Vakarų skyrėsi esmingai (civilization and structure belonged to different coordinates). • “Naujų barbarų” regiono (Kijevo Rusia, Vengrija, lenkija, Čekija) visuomenių ir valstybių struktūra buvo panašesnė tarpusavyje nei lyginant su atitinkamais civilizacijų centrais (pvz., Vengriją su Roma, o Kijevo Rusia su Bizantija).

Pokyčiai po 1200 m. • Iki maždaug 1200 m. galima kalbėti tik apie du Europos regionus – Vakarų ir Rytų. • Po 1200 m. įvyko pokyčiai: Bizantiją nusiaubė kryžiuočiai, Kijevo Rusią užvaldė mongolai; tarp Elbės ir Baltijos vokiečiai vykdė agresyvią Drang nach Osten politiką.

Vidurio Rytų Europos virsmas atskiru regionu • Tarp Vakarų ir Rytų Europos esančioje zonoje struktūra esmingai pasikeitė ir jis iš vakarinio Rytų Europos pakraščio virto rytiniu Vakarų Europos pakraščiu. • Intarpas “Rytų” prie regiono pavadinimo Jenő Szűcsui reiškia, kad beveik visur galima rasti Vakarų tipo struktūros modelių ir normų modifikacijų. • Vidurio Rytų Europai šiuo laikotarpiu Szűcsas priskyrė Bohemiją, Vengrija, Kroatiją ir Lenkiją.

Vidurio Rytų Europos specifika • Šis regionas buvo aiškia tarpinėje padėtyje tarp Vakarų ir Rytų modelių, nors jis buvo ir artimesnis vakarietiškam modeliui. • Vakarų modelių recepcija buvo labai sparti: tai kas Vakaruose rutuliojosi apie 500 m., čia buvo perimta per maždaug 150 m. • Perėmimui būdinga mėgdžiojimas, formos būna neišbaigtos (miestai), su archaiškais elementais, neproporcingai peraugusios (bajorija). • Regionui būdinga reorganizacija “iš viršaus” (valdovai reformatoriai).

Pokyčiai apie 1500 m. Vakarų Europoje • Vakarų Europa įveikė 1300-1450 m. krizę panaikinusi baudžiavą ir sukūrusi centralizuotas valstybes. • Pradėjusi Didžiuosius geografinius atradimus sukūrė Ankstyvųjų modernių laikų “pasaulį ekonomiką”.

Pokyčiai apie 1500 m. Rytų Europoje • Rusija atsikratė Aukso Ordos ir išsiplėtė iki Tolimųjų Rytų. • Jei Vakarams imperija ir “pasaulis ekonomika” tapo nebesuderinama po Karolio V mirties, tai Rusija suderino “pasaulį ekonomiką”, imperiją ir civilizaciją viename darinyje.

Pokyčiai apie 1500 m. Vidurio Rytų Europoje • Vidurio Rytų Europa buvo “įsprausta” tarp Vakarų ir Rusijos ekonominių pasaulių. • Vidurio Rytų Europa tapo Vakarų ekonominio pasaulio periferija. • Čia įsigalėjo “antroji baudžiava” su palivarkiniais ūkiais (kuri buvo įvesta ir Vokietijoje į rytus nuo Elbės – Brandenburge, ir Rusijoje). • Vakarų Europos civilizacinė riba apie 1200 m. perkelta ties Lenkijos ir Vengrijos rytinėmis sienomis ėmė blukti. Vietoj jos vis svarbesnė darėsi Elbės-Leithos linija. • Regionas į rytus nuo Elbės sumokėjo ilgalaikėje perspektyvoje už tai, kad Vakarai įveikė krizę.

Absoliutizmo laikai • Vakaruose nacionalinė visuomenė išsilaisvino ir ėmė kontroliuoti valstybę. • Rytuose tauta liko subordinuota valstybei.

Absoliutizmo laikai Vidurio Rytų Europoje • Čia Ankstyvaisiais modeniais laikais būdingos defektuotos vakarietiškos struktūros ir rytų europietiškos sąlygos. • Dėl šio dvilypumo atsirado modelių įvairovė.

Politinių režimų įvairovė Vidurio Rytų Europoje ankstyvaisiais moderniais laikais: • Šiaurinėje dalyje išbandyti du kraštutiniai (ekstremalūs) variantai: • ATR susidarė savita bajorų respublika su liberum veto teise, kuri visiškai paralyžiavo karalių galimybes vykdyti reformas. • Brandenburgas sujungtas su Prūsija, priešingai, įkūrė pavyzdinį absoliutinį režimą (kurio karinė ir biurokratinė sistema buvo artima Rytų Europos modeliui, bet praktika preciziškai vakarietiška), kuris sėkmingai ir sparčiai didino savo galią. • Tuo tarpu Austrijoje susiklostė hibridinis variantas: • Vakarietiško pobūdžio valdomas Habsburgų dinastijos (vengrų bajorija buvo silpnesnė nei lenkų, bet daug stipresnė nei Branderburgo-Prūsijos). • Austrija buvo mažiau centralizuota, čia išliko daugiau inkorporuotų “šalių” ir net provincijų autonomijos nei Rusijoje.

Naudota literatūra: • Pockas, A. “Istoriniai Europos regionai”, in: Becher, U., Bumblauskas, A., Rüsenas, J. (parengė) Istoriografija ir atvira visuomenė. Vilnius, 1998, p. 167-181. • Szücs, J. “The three Historical Regions of Europe”, in:Acta Historica Academiae Scientiarum Hungaricae, vol. 29, nr. 2-4, 1983, pp. 131-184. • Островский, К., Тюни, Г. «Три политические культуры в Европе», in: Социологические исследования, 1998, No 2, c. 21-30.

Rekomenduojama literatūra • Arnason, J. P., Doyle, N. J.(Eds.) Domains and Divisions of European History. Liverpool University Press, 2010. • Janowski, M., Iordachi, C., Trencsényi, B. “Why bother about historical regions? Debates over Central Europe in Hungary, Poland and Romania”, in: East Central Europe, vol. 32, 2005, part 1-2, pp. 5-58. • Mishkova, D., Stråth, B., Trencsényi, B. „Regional History as a ‚Challenge‘ to National Frameworks of Historiography: The case of Central, Southeast, and Northen Europe“, in: Middell, M., Riura, L. (Eds.) Transnational Challenges to National History Writing. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2013, pp. 257-314. • Troebst, S. „Introduction: What‘s in a Historical Region? A Teutonic Perspective“, in: European Review of History, vol. 10, No 2, 2003, pp. 173-188.

VI paskaita: Klasikiniai Europos regionų modeliai-2: Jenő Szűcsas