Romualdas Granauskas

1. Romualdas Granauskas

2. Romualdas Granauskas – prozininkas, dramaturgas, eseistas, archajiškas ir modernus menininkas. • Jo proza kartais vadinama magiškuoju realizmu.

3. Biografija • Rašytojas gimė 1939 m. Mažeikiuoseir daug metų gyveno Žemaitijoje, o šiuo metu - Vilniuje. • Dirbo statybininku, šaltkalviu, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis” ir žurnalo „Nemunas” redakcijose, radijo korespondentu, kurį laiką mokytojavo. • R. Granauskas tapo Nacionalinės premijos laureatu (2000).

4. Romualdas Granauskas apie kūrybą • „Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Kita vertus, tas, kas kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems klausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – net pavalgymui, net miegui, net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu.”

5. Apie kūrybinio kelio pradžią • „Kodėl pradėjau rašyti – taip pat nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur. Literatūra mums buvo viskas, nes turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Mes galėjom be jos sužvėrėti, šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Daug ką galėjom. Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. “

6. Svarbiausioji kūryba

7. Kūrybos bruožai • Granausko kūrinių kalboje atsispindi žemaičių šnektos intonacijos, veikėjų paveikslai pasižymi ryškiu žemaitišku charakteriu. Jiems būdinga kaimiška išmintis, lėtas žemdirbio mąstymas, darbų apsunkinta mintis. • Jo tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oracinis tonas, o personažų - natūrali kalbėsena. Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3 vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas. Tai suteikia tekstui tam tikrą emocinę nuotaiką.

8. Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos centre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. • Pagal tematiką jis būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį.

9. Rašytojo meninis pasaulis kartais vadinamas magiškuoju. Siužetas yra realus, tačiau dėmesys sutelkiamas į žmogaus dvasinį pasaulį.

10. Meninės vaizduotės esmė • Kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai, kas amžinai šalia žmogaus. • Pasakojama užuominomis, veikėjai kalba mažai, labiau už žodžius juos sieja bendri daiktai ir darbai.

11. Granausko meno paslaptis • Ji yra mitologinė, archetipinė gelmė, amžinieji gyvenimo pavidalai žmoguje ir pasaulyje. • Rašytoją traukia ilgaamžė žemdirbio patirtis, pasaulio vaizdas ir žmogaus būsena. • Išryškinama kolektyvinė, amžiais kaupta valstiečių patirtis. • Esminis veikėjo tipas – pagyvenęs žmogus.

12. Lietuvių kaimiškoji kultūra • Kūriniuose vyrauja atsisveikinimo su žemdirbio kultūra nuotaikos. • Kaimo peizaže ryškėja naujos figūros – dirvą ir artoją pakeičia kapinės ir duobkasys.

13. Postmodernaus mąstymo ženklai • Rašytojas tarytum išardo ir išsklaido modernųjį veikėją, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, sujungia žmogų su jo aplinka. • Granausko kūriniuose vyrauja tradicinės lietuvių literatūros temos.

14. Žmogaus paveikslas • Žmogų supa jo aplinka, buitis. • Personažo veiksmai atspindi jo gyvenimą. • Žmones jungia bendri darbai, meilė, draugystė ir kiti santykiai, o skiria savimeilė, gobšumas, neapykanta. • Granausko pasakotojas yra visažinis stebėtojas, liudijantis lietuviško kaimo išsigimimą ir mirtį.

15. Granausko novatoriškumas ir šiuolaikiškumas • Gyvenimas yra sudėtingas. Jį pažeidus sutrinka būties pusiausvyra ir abiem pusėms – žmogui ir pasauliui, kultūrai ir gamtai – gresia sunkūs padariniai. • Granausko pasaulėjauta artima naujausių laikų tautinėms idėjoms, tuo jis yra novatoriškas ir šiuolaikiškas.

16. Granauskas su motina Rozalija (1987)

17. Kūrybos apžvalgaGeriausieji kūriniai • Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose „Medžių viršūnės” (1969), „Duonos valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralę. Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka „Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį.

18. „Gyvenimas po klevu” • “Gyvenimas po klevu” - tai trumpos apimties apysaka, kurioje pasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. • Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį užima Kairienės apmąstymai apie besikuriančią gyvenvietę, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą bei tai, kaip gražu buvo jų kaime, kokie natūralūs santykiai siejo žmones.

19. Kūrinio erdvės: • namų erdvė, kurią dar gaubia paslaptinga klevo galia; • plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į kelkraštį; • miestelis - negyva, beveidė erdvė. • Kūrinio laikas – Lietuvos kaimas 7-8 dešimtmetyje. • Kūrinio problema – dvasinė ir moralinė: nykstantis lietuviškumas ir žmogiškumas.

20. Kūrinio veikėjai: • Pagrindinė veikėja – Monika Kairienė. • Kairienės vyras – Konstantinas. • Kairienės sūnus Steponas ir jo žmona Antosė. • Kairienės anūkas Darius, jo žmona Birutė, sūnus Ignas. • Šalutiniai veikėjai - miestelio žmonės. • Kūrinyje ryški opozicija tarp gimtųjų namų ir miesto.

21. „Duonos valgytojai” • Novelėje „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu. • Pasakotojas objektyvus ir visažinis, visaregis, informuojantis apie veikėjų veiksmus, kalbantis trečiuoju asmeniu. • Kūrinio erdvės: savi namai, kiemas, vartai, keliukas.

22. Kūrinio laikas: • Lietuvos kaimas 7-8 dešimtmetyje. • Veikėjai: • Rimkų šeima • Kaimo žmonės (kaimynai) • Kūrinio kontekstas – biblinis ir mitologinis, nes ryškus duonos aukojimo dievams motyvas, kuris siekia užtikrinti pasėlių derlių, apsaugą namams. R.Granauskas duonos valgymą novelėje paverčia sakraliniu veiksmu – aukojimu, susitikimu su mirusiaisiais ir pasiruošimu ramiai, šventai numirti.

23. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo pasižymi brandžiausia apysaka „Jaučio pasakojimas” (1975). Trys pamario vyrai prašo Kuršių žynį, pasislėpusį girioje nuo kryžiuočių, rituališkai paaukoti jautį pagoniškiems dievams ir šitaip juos permaldauti, kad į marias grąžintų dingusias žuvis. Iškilmingos aukojimo apeigos ir žiauri bausmė už senojo tikėjimo praktiką sudaro apysakos fabulą.

24. Religinė pagonybės ir krikščionybės kolizija yra tik universalių svarstymų apie mažos tautos likimą istorinis fonas: vienas asociacijas apysaka sukeldavo sovietinio laikotarpio skaitytojams, kitas reikšmes atskleidžia gyvenimas gresiant globalinei kultūrų unifikacijai. Tris apysakos dalis atitinka trys labai ilgi sakiniai, sudarantys tris siužeto šakas (iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje).

25. 1998 m. Granauskas išleido apsakymų knygą „Gyvulėlių dainavimas”, kurioje septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami su kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai ir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas parodo žmogaus turtingą būtį.

26. „ Su peteliške ant lūpų” Granausko kūrinių rinktinė. Vaizduojamas kaimiškos gyvensenos modelis padeda autoriui kalbėti apie svarbiausius egzistencinius dalykus - meilę, vienatvę, būties tuštumą, mirtį, tautos istorijos lūžius, sovietinio režimo destruktyvumą, agrarinės sanklodos žlugimą.

27. Klasikinės meninės kalbos romanas aprėpia visą svarbiausiojo personažo gyvenimą. Vaikystė kaime, skaitymo kvaitulys, tikra draugystė, kariuomenė, paprasčiausias darbas sovietmečio Klaipėdoje, statybininkų bendrabučio šiurpas, svaigi erotika ir staiga užklumpanti lemtinga meilė – čia viskas taip tikra ir paprasta, kad jaudinantis pasakojimas auga tarsi savaime. Prozos menas kartu augina dramatiškų likimųmedį, egzistencinę kūrinio įtampą.