Romualdas Granauskas

Romualdas Granauskas ,,Duburys”

Kūrinio tema: Žmogaus moralinis degradavimas, nesugebėjimas pritapti besikeičiančiame gyvenime.

Kūrinio apžvalga: Duburyje atskleista paprasto, eilinio žmogaus tragedija sovietinėje visuomenėje, negalinčio atsisakyti tradicinių, pasąmonėje išlikusių vertybių ir pritapti prie greit besikeičiančio gyvenimo. Juozapas Gaučys nebemato prasmės gyventi, nes jo siela išsekusi, tuščia, svetima miesto erdvėje. Jis negali tenkintis tik egzistavimu ir kūniškų poreikių patenkinimu. Žmonės atsisakė senųjų vertybių, bet jų vietoje nesusikūrė naujų, todėl jų vidinė gyvybė pamažu nyksta. Juozapas suvokia, kad negalės taip gyventi, tačiau tikrovės pakeisti negali, todėl pasirenka mirtį. Socialinė tikrovė sutraiško paprasto žmogaus gyvenimą. Tas, kuris nesugeba prisitaikyti, yra pasmerktas žūti.

Vertybės: R. Granausko kūriniai atspindi laipsnišką archaiškosios pasaulėjautos nykimą. Su ja sykiu miršta ir žmogaus dvasinis pasaulis. Žemė, darbas, namai, papročiai yra dalykai, kurių vertės supratimas leidžia žmogui išlikti žmogumi, nedegraduoti. Romane ,,Duburys”atskleidžiama, kad be šių vertybių žmogaus gyvenimas tampa beprasmis ir tuščias, vedantis į pražūtį.

R.Granauskoromanas ,,Duburys“ Veiksmas vyksta sovietmečio laikotarpiu. Rašytojo kūrybos centre esti kaimas, kur atskleidžiama žemdirbio patirtis, savotiškas pasaulio vaizdas ir žmogaus būsena. Žmogus vaizduojamas toks, kuris prisitaiko prie esamos santvarkos, bet jo dvasinis pasaulis nyksta, nes žmogus esti atplėštas nuo savo žemės, laisvės, istorijos, papročių bei paveldimų dorovės normų.

Kaimo erdvė: • Gaučys užaugo kaime, supamas gamtos, kur vienintelis civilizacijos atributas buvo geležinkelis. Kaimas stovėjo tarpinėje erdvėje tarp senojo ir techniškojo pasaulio. Tai uždara, archainė erdvė, kurioje dar išlikę senovinio tikėjimo bei vertybių reliktai, tačiau jau ir į ją pradeda smelktis socialinė tikrovė. Ryškiausiu civilizacijos simboliu galima laikyti geležinkelį, o archaiškumo – upę.

Geležinkelio įvaizdis: • Geležinkelio įvaizdis kūrinyje labai svarbus. Jis neša nelaimes: Juozapo tėvas bėgiais ėjo namo, iki gyvos mėsos nusidraskydamas kojas. Šis geležinis kelias turėjo parvesti namo, bet atnešė tik mirtį – juo einantį senąjį Gaučį nutrenkė kareivių drezina. Geležinkelis sykiu yra ir kelias, galimybė išvykti. Tačiau Juozapas niekad nesvajojo juo kažkur važiuoti. • Geležinkelis atstovauja svetimai erdvei, todėl yra baugus, paslaptingas, keliantis neigiamas emocijas. ,,Vena ausim visad klausydavosi: ar neprabilda, ar nepražvanga pro šalį traukinys, išeidavo iš tvartelio ir žiūrėdavo, kol dingdavo iš akių paskutiniai vagonai, o žiemą, troboj, išgirdęs jį vėl atidundant, atitraukdavo užuolaidėlės kraštą, kišdavo nosį prie šalto stiklo ir žiūrėdavo, kaip skrodžia akliną tamsą galingi garvežių žibintai, pramušdami sau šviesos kelią pro lietaus lašus ar snaigių sūkurius. Baugūs ir paslaptingi buvo tie traukiniai vienišam ir liūdnam kaimo našlės vaikui.” • Geležinkelis skyrė Gaučio kaimą nuo kitų kaimo trobų, mokyklos, miesto. ,,Dar už kokio kilometro ar pusantro miškas pasitraukia toliau nuo geležinkelio, nuo amžino vagonų trinksėjimo ir garvežių dūmų, ir tame plotelyje – galima sakyt: pamiškėj, galima sakyt: tarp geležinkelio ir miško, – ir tame plotelyje – išsimėčiusios kelios Gaučio kaimo trobos.” • Tačiau būtent geležinkeliu, jau praradęs visas iliuzijas, Juozapas iškeliauja iš kaimo. Ši kelionė labai simboliška: ne dulkėtu vieškeliu, o šaltais bėgiais į tokią pat kaip tie bėgiai svetimą ir mechanišką miesto erdvę pradeda savo kelionę Gaučys.

Upės (vandens) įvaizdis: • Romane vandens stichiją atstovauja ir upė Venta, tekanti pro gimtąjį Gaučio kaimą. Upė sudarė uždarą erdvę, atskirtą nuo išorinio pasaulio. Su šia stichija pagrindinis veikėjas susijęs nuo vaikystės, bet tampriausiai – paauglystėje, su savo draugu Vidu. Jie prie Ventos eidavo mokytis, kalbėdavosi, maudydavosi, duodavo laisvę fantazijoms. ,,Sugulę ant Piliakalnio po didžiąja pušim, abudu labai greit suprato, kiek dar daug spragų jų žiniose, – tai vis tos slapčia per pamokas skaitytos knygos.” • Vido norą išmokti plaukti galima pavadinti simboliniu pirmuoju savęs išbandymu. Tai noras įrodyti sau, kad esi stiprus ir sugebi pasiekti tikslą. Gaučys suprato Vidą:jam reikėjo įveikti tą upę, kaip kažkada Gaučiui savo pirmąją rusišką knygą, jam reikėjo pačiam sau įrodyti, kad jis tikrai gali, kad visai nepabūgo. Upės perplaukimas buvo tarsi pirmasis išbandymas prieš svarbiausią gyvenimo išbandymą – stojimą į jūreivius. Sykiu tai noras įrodyti sau, kad esi tikras vyras, sugebantis įveikti viską, net savo baimę. • Juozapo su Vidu draugystė prasidėjo nuo svajonių apie jūrą – abu jos nematė, tačiau skaitė knygose. Jūra jiedviem simbolizavo šviesias ateities svajones, pradžią kažko naujo ir nepaprasto, kvapą gniaužiančias keliones, nuotykius. Tai vilionė leistis į tolimus kraštus, ištrūkti iš kaimo ir pajusti tai, apie ką skaitė tik knygose.

Artimiausiai su vandeniu susijęs romane veikėjas yra Švažas Undininis. Tai sykiu ir mistiškiausia figūra, apgaubta paslapties. Jis vienintelis kaimo žvejys, gyvenąs iš to, ką pagauna upėje. Jis gyveno sodyboje šalia upės, apsuptas gražaus ir derlingo sodo. Švažo kaime prisibijojo. • Švažas įsimyli dvi seseris dvynes, po ilgų dvejonių pasirenka ir vieną veda, ji susilaukia dukters, kaip ir sesuo. Švažienė pareikalauja nuplukdyti kitapus upės pas seserį, kad įsitikintų, jog šios vaikas ne jos vyro. Plaukiant atgal ji iššoka iš valties su kūdikiu ir paskęsta. Nuo to laiko Švažui pasimaišo protas. • Švažas turėjo dukterį, kuri gimė nebylė – tai tarsi bausmė už tėvų padarytą nuodėmę. Mergina susijusi su upe tuo, kad gyvena prie Ventos, girdo čia karvę, dažnai sėdi, maudosi nuoga. Prie upės Juozapas su Vidu pamatė Švažo dukterį, o jai einant maudytis pirmąsyk išvydo nuogą moterį, pajuto pirmąjį geismą. Ši mergina sukėlė nesantaiką bei pavydą tarp draugų, o vėliau tapo ir vieno iš jų, Vido, žūties priežastimi. Vidui ji atnešė mirtį – norėdamas pasirodyti Vidas, Juozapui treptelėjus per šaką, ant kurios stovėjo, šoko į Ventos duburį ir nebeiškilo.

Miesto erdvė: • Miesto gyvenimo planas: pabaigęs mokyklą stoji mokytis, po to išsyk gauni darbą paskirtoje vietoje, bendrabutį, užsirašai į eilę gauti butui ir kantriai lauki, kol jį paskirs. Turi kur gyventi ir užsidirbti. • Iš kaimo Gaučys išvyksta į nepažįstamą miestą, kuriame gyvenimas visai kitoks nei kaime. To jis troško jau senai, nuo pat vaikystės. Šis išvykimas, tai pabėgimą nuo slegiančių prisiminimų apie draugo mirtį. Vido ir Juozapo ateities planai buvo susiję su jūreivyste, tačiau Vido mirtis nusinešė šią berniukų svajonę. • Mieste žmonės buvo daiktų ir lengvo gyvenimo vergai, pamiršę tradicines tėvų skiepytas vertybes. Žmogus gyveno apsuptas mechaniškos realybės, patenkindamas savo kūną, o siela, neturėdama peno, pamažu nyko. • Gaučį atvykus į miestą pasitinka nejauki aplinka ir svetima kalba. Pirmas sutiktas mieste žmogus (taksistas) iškart prabyla rusiškai: ,,Dobroje utro. Vam kuda?” Nutautėjimas itin ryškus mieste.

Išsyk pabrėžiamas purvas, nešvara. Tik įėjus į bendrabutį matomos sienos, nudažytos purvinai žalia spalva, kambarys skurdus, netvarkingas, koridorius šiukšlinas: ,,Sukrypusios tualeto durys besilaikė ant vieno vyrio, iš kur jau nuo pusės koridoriaus trenkė šlapimo, mėšlo, niekad neplaunamų unitazų kvapas, – ir ten fanerinės penkių tupyklų pertvaros buvo nudažytos ta pačia spalva, dviejose dar galėjai užsidaryti duris, o kitos trys – visai be jų, gal buvo išspirtos ar išlaužtos. Šiukšlių dėžės niekur nesimatė…”. Geležinė lova, prirūkytas kambarys, sukrypusi spintelė, ir sieninė spinta yra visi baldai. Tik spintoje nieko negalima laikyti, nes visi viską vagia, net stiklinės yra pasiskolintos iš valgyklos – tokia bendrabučio tvarka. ,,Vagia viską: pinigus, drabužius, batus, o prieš algą – net duonos riekės spintelėj neberasi. Antklodes nuo lovų pavagia, parduoda bobutei už puslitrį... Kiek aš išvažinėjau – visur tas pats! Vagių valstybė – nuo čia iki Vladivostoko! Ir vis dar yra ką vogti!.” • Vagystės, kaip ir išgėrinėjimai, yra įprastas dalykas. Todėl Juozapo sumanymas pakeisti perdegusias lemputes, sukelia tik juoką. Mieste nieks nesirūpina kito labu, tik savimi. ,,– Ar tu durnas?!.. – nusistebėjo Miška. – Valstybės šikinykui už savo pinigus lemputes pirks! Užjuoks tave visas bendrabutis!.. Komendantė tegul rūpinasi!” Žmonės priprato tik griauti, o ne kurti. Joršų maišymas taip pat priklauso bendrabučio kasdienybei, tarsi norint užpildyti tuštumos ir nykumos jausmą, kuris apima apsidairius aplinkui, pažvelgus į save ir savo gyvenimą. Gaučys turi prisitaikyti svetimoje erdvėje, todėl stengiasi: nuperka butelį degtinės ir užkandos, kartu geria joršą su Dima, Miša ir Kolia, nors anksčiau niekad negėrė.

Pirmoji meilė: • Klava – moteris, mačiusi gyvenime vien juodąją jo pusę. Ji per daug nusivylusi viskuo, kad galėtų kažkuo dar tikėti. Vis dėlto tai pirmoji moteris Juozapo gyvenime. Tiesa, pirmąjį geismą sukėlė Švažo duktė, bet anoji nebylė mergaitė jo nekvietė pas save, o Klava – kvietė. Kvietėsi pas save, į savo kambarį, ir tai buvo visai kas kita. Ji Juzikui padeda apsiprasti, sutrumpindama jo ilgus vakarus ir savaitgalius. • Vėtyta ir mėtyta po Rusiją ji nežino kas yra namai, šeimos židinys. Ji nėra moteriška, švelni būtybė, vis dar tikinti šviesia ateitimi ir meile. Meilė jai yra tik fizinis aktas, nes vyrai neša tik skausmą ir kančias. Klava žino, kad gali tikėtis tik vieno: nakties nuotykio ir viskas. Kas ją ims su dviem vaikais? Kam ji reikalinga? Todėl tik susipažinusi su Juozapu, ji nesitiki, kad į svečius šis eina vedinas gerų norų. Tačiau Gaučys pirmasis parodo gerumą ir dėmesį vaikams, nes nėra sugadintas gyvenimo, ieškantis tik kūno malonumų. Jis nuoširdžiai rūpinasi Klavos sūnumis, pamilsta juos ir nesavanaudiškai globoja.

Klava nepratusi prie švelnumo, todėl tas mažas Gaučio gerumo gestas apverčia jos gyvenimą aukštyn kojomis ir parodo, kad gyvenimas gali būti ir kitoks. Atiduodama jį Maškai nori, kad Juozapui būtų geriau. ,, – Juzikai, juk tu dabar, po manęs, visai nebegalėsi be moters! Jau geriau Maškai, negu paskui iš kur bjaurią ligą parsineši… Atiduosiu Maškai, iš kruvinos širdies išplėšiu! Kitaip nei tau, nei man, nei mano vaikams nebus čia gyvenimo. <…> Aš nenoriu tau jo sugriauti. Jeigu manasis sugriuvo, tai koks man džiaugsmas, kad ir tavasis – taip pat?” Pamačiusi, jog jis ne toks kaip visi, stengiasi ištraukti iš bendrabučio girtuoklystės liūno ir suteikti progą pradėti geresnį gyvenimą. Klava paaukoja savo jausmus vardan Juozapo, nekerštauja kaip dar vienam iš vyrų giminės dėl savo sugriauto gyvenimo. Šis poelgis, nors ir koks atrodytų neįprastas, yra vienas iš gražiausių kūrinyje (ypač atsižvelgiant į tai, jog Klava myli Gaučį). ,,Dėl to ir varau, kad žinau ,,kuriuo galu gyvenimas visus džiaugsmus apsuka!” – sako ji ir, leidusi sau tik trumpą jausmų proveržį, vėl tampa stipri ir valinga. • Klava neužilgo žūva: ,,Nusivertė su mašina nuo tilto į Danę. Aukštyn ratais.” . Jos vaikus atidavė į globos namus. Vėliau jie atsiduria gimtajame Gaučio kaime, anapus upės, kur gyveno nebylė Švažo duktė. Šis faktas, kaip tas prisiminimas apie Vidą suartina Juozapą su Klavą.

Pirmoji žmona: • Maška labai uždara. Jie vienas kito beveik nepažinojo, todėl tik susituokus ir apsigyvenus kartu, ji pagaliau atsiskleidžia. Maškos istorija nuskamba romane tarsi atskira novelė. Tampa aišku, kodėl nenorėjo nieko pasakoti – tai buvo pernelyg skaudu. Nuo mažens matomas brutalus vyro elgesys su moterimi išugdo iškreiptą dviejų žmonių santykių vaizdą. Maška, beveik nepažinodama Juozapo, priima gyventi pas save, tačiau nieko nesitiki. Ji nustemba sužinojusi, kad jis žada ją vesti: ,, Aš maniau – tu tik šiaip pas mane atsikraustei.“ Net taip manydama, Maška sutinka, kad Juozapas atsikraustytų. Tai rodo itin žemą savęs vertinimą, sutikimą, jog ja naudotųsi tarsi daiktu, o po to pamestų. Ji nieko nesitiki, nereikalauja. Maška nežino, kas yra moters savigarba, pasitikėjimas savimi. Ji nesijaučia graži, geidžiama, tiesiog laiko save tarsi įrankiu, skirtu vyrams numalšinti fizinį alkį. • Gaučys prieš vestuves supažindina motiną su būsima žmona, tarsi prašo palaiminimo ar bent pritarimo. Ji iškart klausia: ,,– O pareiškimus ar jau esate padavę? – Dar ne. Juzikas pirma norėjo mane jums parodyti…” Tokiu Maškos atsakymu motina liko labiau patenkinta, nei dovanu atvežta skarele.

Šeimos ji niekad neturėjo, todėl nežino, kad dėl to reikia kovoti. Tiesa, praradusi kūdikį, ji labai kenčia, bet vėliau svarbiausia jai atrodo tai, kad Juozapas su ja nebesimyli, o ne tai, kad jie dvasiškai tolsta viens nuo kito, darosi svetimi. Vietoje to, kad stengtųsi išsikalbėti ir kartu rasti išeitį, ji ,,paguldo” prie savo vyro draugę, lyg tai galėtų išspręsti visas problemas. Toks primityvus sprendimo ieškojimas iškreipia meilės kaip vertybės suvokimą. • Gaučys Mašai buvo viltis geresniam gyvenimui, kuris, deja, žlugo praradus kūdikį. Kūdikis jiems abiems buvo kažko naujo pradžia, atvėrusi galimybę Mašai keistis, o Juozapui – turėti kažką savo, palikti po savęs žymę, kad jis gyveno. Juozapas su Maša būtų tapę šeima ir galbūt įgyvendinę savo didžiausią troškimą – turėti tokius santykius, kokių ilgėjosi visą gyvenimą. Sužinojusi, kad nebegalės turėti vaikų, ji jaučiasi nepilnavertė kaip moteris, ištuštėjusi, tuščiavidurė. Ji nesistengia kovoti už šeimą, tik pasyviai stebi yrančius santykius, o sąžinės priekaištus skandina gerdama. • Maša ima degraduoti, nes rūpinasi tik tuo, kaip išgerti. Geria ji viena tol, kol nugriūna, nebeina į darbą, nebesikalba su Juozapu – nesidomi niekuo. Juozapas nieko nesiima daryti, tik žiūri kaip Maša nusigeria, trankosi bendrabuty.

Frazė kurioje sutelkta svarbiausia kūrinio mintis: Gaučys suvokia kad daugiau nebebus laimingas: ,,dabar jis taip skaudžiai pajuto, kad neturės jis tos sėkmės nei visam gyvenimui, nei pusei. Juk yra žmonių, kuriems visada nesiseka. Net iki menkos laimės, iki nedidelės sėkmės amžinai pritrūksta kokios menkulytės dalelės. Rodos, jau – jau, o koks nors niekas, koks kvailas atsitiktinumas viską pakreipia kitaip, ir įvyksta tai, ko, rodos, niekaip neturėjo įvykti.“. Likimas valdo žmogų, o ne žmogus likimą.

Mirtis: • Žmonės pakeitė savo vertybių sistemą, o ji nėra Gaučiui priimtina. Jis nieko negali pakeisti, nes tai būtų kova su vėjo malūnais. Tai žmogaus, nesugebančio pakeisti savo vertybių, tragedija. Ta socialinė tikrovė sugniuždo jį ir negalėdamas prie jos prisitaikyti, gyventi kaip visi, Juozapas nusižudo. Jis gyvenime ieško to, ko žmonės nebeturi: artumos, švelnumo, globos. Tiesa, Klava ir Maša tą įvertina, tačiau ta socialinė tikrovė jau jas pakeitė ir grįžti atgal, perkainoti savųjų vertybių nebegali. Jos per ilgai gyveno paklusdamos visuomenės diktuojamoms taisyklėmis, todėl paprasčiau yra palikti viską kaip yra, nei bandyti kažką keisti. • Prieš mirtį Gaučys išdrįsta pažvelgti į savo sielą. Tačiau nesugebėjęs pakeisti savo pasaulėžiūros, Gaučys nebemato prasmės gyventi – jis nenori tik egzistuoti šia diena, trainiodamasis aludėse, todėl ateina prie Ventos duburio ir užbaigia savo gyvenimą.

Romualdas Granauskas