Romualdas Granauskas

1. Romualdas Granauskas

2. Jo gyvenimas ir kūryba Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose.Tai prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose.Taip pat statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos valgytojai” (1975) kalba apie išeinančią senąją žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralę.

3. Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje, papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią. Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yra būdinga lietuvių literatūrai. Svarbūs kūriniai

4. Kūrinyje aprašytas vienos dienos įvykis – Kairienės kelias į gyvenvietę – tarsi jos atminties kelias per savo gyvenimą. Kairienės kelionė - tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas - tai namų erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę, nes mieste praleidžiamakelios valandos,o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Antrasis etapas - tai plento ruožas, kur moteris jaučiasi sumišusi, del praskriejančių mašinų.

5. Trečiasis kelionės etapas - tai miestelis. Tai tarsi negyva vieta,nes čia kairienė nemato nei medžių, nei medinių namu, viskas atrodo svetima..

6. “Jaučio aukojimas”(1975), tai apysaka, pasižyminti gamta, istorija ir mitologija.Tai trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius – iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos centre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. „Man ne tiek gaila kaimo, bet man gaila to dvasinio pamato, ant kurio laikėsi mūsų kultūra, mūsų inteligentija nuo 1918-ųjų per visus baisumus, okupacinius laikotarpius. Antra vertus, aš galiu džiaugtis nors tiek, kad spėjau nors kiek, nors dalelę tos kultūros įamžinti“.

7. 1998 m. Granauskas išleido apsakymų knygą “Gyvulėlių dainavimas”, kurioje septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami su kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai ir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas parodo žmogaus turtingą vidų.

8. Romualdo Granausko žodžiai posakiai, frazės ir mintys apie jo kūrybą ir kūrybą apskritai, apie jo gyvenimą ir vargus: “Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Kita vertus, tas, kas kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems klausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – net pavalgymui, net miegui, net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu.”

9. Apie kūrybinio kelio pradžią: “Kodėl pradėjau rašyti – taip pat nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur. Literatūra mums buvo viskas, nes turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Mes galėjom be jos sužvėrėti, šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Daug ką galėjom. Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau. Labai mums skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko – kartais nė pats nebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis, nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai”.

10. Romualdas Granauskas yra gilus mąstytojas, siekiantis savo kūriniuose išreikšti savo pergyvenimus, savo širdies skausmą ir gilią mintį.