250 likes | 494 Views
3 TEMA. PIKTNAUDŽIAVIMAS DOMINUOJANČIA PADĖTIMI. 3.1. DOMINUOJANČIOS PADĖTIES SAMPRATA 3.1.1. Dominuojančios padėties sąvoka ir nustatymo kriterijai Pagrindiniai norminiai šaltiniai: EB sutarties 82 str., KĮ 9 str. (ir 3 str.);
E N D
3 TEMA. PIKTNAUDŽIAVIMAS DOMINUOJANČIA PADĖTIMI 3.1. DOMINUOJANČIOS PADĖTIES SAMPRATA 3.1.1. Dominuojančios padėties sąvoka ir nustatymo kriterijai Pagrindiniai norminiai šaltiniai: • EB sutarties 82 str., KĮ 9 str. (ir 3 str.); • Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 52 “Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo” // V.Ž. 2000, Nr. 52-1516 (toliau – Paaiškinimai); • Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 17 “Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo”// V.Ž. 2000, Nr. 19-487 (toliau - Paaiškinimai dėl atitinkamos rinkos)
1) Draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi taikymo sąlygos • KĮ 9 str.: “Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus […].” • Taigi bendros draudimo taikymo sąlygos yra šios: 1) ŪS turi užimti dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje; 2)turi būti piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, t.y. KĮ nurodyti veiksmai;
EB sutarties 82 str.: “Kaip nesuderinamas su bendra rinka draudžiamas bet koks vieno ar keleto ūkio subjektų piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendroje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.” • 82 str. taikomas (privalomas EB teisės taikymas), jeigu: 1) piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi pasireiškia bendroje rinkoje arba didelėje jos dalyje („EB mastas“): a) sąlyga neapsiriboja geografiniu kriterijumi (žr. Suiker Unie byloje 40/73); b) vienos valstybės narės teritorija (ar jos dalis) gali būti laikoma didele bendros rinkos dalimi; c) nėra nustatyta jokio konkretaus skaičiaus (procentinės išraiškos), kuris pažymėtų, kokia bendros rinkos dalis yra didelė (pvz., žr. Generalinio advokato nuomonę BP v Commission byloje 77/77, ETT sprendimą La Crespelle byloje C-323/93). 2) yra įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Įtakos prekybai sąlyga aiškinama kaip ir pagal EB sutarties 81 str. (žr. 2 temą, t.p. žr. ETT sprendimą Commercial Solvents byloje 6-7/73).
2) Dominuojančios padėties apibrėžimas. Dominavimą sąlygojantys veiksniai • Dominuojančios padėties nustatymas susideda iš dviejų etapų: 1) apibrėžiama atitinkama rinka (žr. 1 temą); 2) nustatomas “dominavimo” faktas. • Skirtingai nei EB sutartyje, KĮ 2 str.11 d.pateikta dominuojančios padėties sąvoka: “Dominuojanti padėtis- vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją.” Ši sąvoka atspindi ir apibendrina EB Teismų praktiką (žr., pvz., ETT sprendimą Hoffmann-La Roche byloje 85/76).
Taigi galimos dvi situacijos, kuriomis gali pasireikšti ŪS dominavimas rinkoje (t.p. žr. KT Paaiškinimų 7-8 p.): 1. Situacija, kai ŪS (-ai) tiesiogiai nesusiduria su konkurencija, t.y. jis yra vienintelis pardavėjas atitinkamoje rinkoje (pvz., dėl įstatyminės monopolijos); 2. Situacija, kai ŪS (-ai) gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribodamas konkurenciją. Vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ŪS galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje. (žr. KT Paaiškinimus ir EB Teismų sprendimus United Brands byloje 27/76 ir Hoffmann-La Roche byloje).
3) Dominuojančios padėties nustatymo kriterijai A. Rinkos dalies dydis • Tai pagrindinis (žr. Hoffmann-La Roche bylą), bet ne lemiamas kriterijus (!); • KĮ įtvirtinta prezumpcija - ŪS, kurio rinkos dalis yra ne mažiau kaip 40 %, yra dominuojantis (70 % – kolektyvinio dominavimo atveju - žr. plačiau 3.1.2 p.); • EB Teismų ar Komisijos praktikoje nėra nustatyta konkrečios procentinės išraiškos, kuri žymėtų dominavimą, norsHoffmann-La Roche byloje ETT pažymėjo, kad labai didelės rinkos dalys pačios savaime, išskyrus tik išimtinius atvejus, yra dominuojančios padėties buvimo įrodymas. AKZO v Commission byloje C-62/86 ETT įtvirtino prezumpciją, kad 50 % rinkos dalis gali būti laikoma “labai didele”. • Taip pat svarbūs šie aspektai: 1) ŪS turimos rinkos dalies stabilumas; 2) nagrinėjamo ŪS konkurentų padėtis rinkoje (žr. Michelin bylą 322/81).
B. Įėjimo į rinką kliūtys • Plačiąja prasme – tai bet kokie veiksniai, kurie apsunkina įmonei įėjimą į naują rinką. • vadovaujantis siauruoju požiūriu, įėjimas į rinką yra apsunkintas tik tada, kai potencialaus konkurento įėjimo kaštai yra didesni nei tų subjektų, kurie jau veikia rinkoje; • Įėjimas gali būti veiksmingas, jeigu (Paaiškinimų 21-25 p.): - nauji dalyviai sugebės greitai ir reikšmingai daryti įtaką prekės kainai atitinkamoje rinkoje; - rinkoje sparčiai diegiamos naujovės; - nauji rinkos dalyviai sėkmingai perimtų iš esamų rinkos dalyvių pardavimų bei rinkos dalį; - rinkos augimo perspektyvos yra palankios naujiems dalyviams; - nauji rinkos dalyviai su savo pajėgumais sugebės įeiti į rinką tokiu mastu, kad apribotų ŪS galimybes elgtisrinkoje nepriklausomai. • Įėjimo į rinką kliūtys gali būti įvairiai klasifikuojamos Žr. Lentelę Nr. 1 [Šaltiniai: 1) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 52 “Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo” // V.Ž. 2000, Nr. 52-1516;2) Whish R. Competition Law.- Butterworths, 2001. P. 156-161)]:
ĮĖJIMO Į RINKĄ KLIŪČIŲ ĮVERTINIMAS NUSTATANT DOMINUOJANČIĄ ŪS PADĖTĮ
C. Kiti kriterijai • Nagrinėjamo ŪS konkurentų skaičius ir jų padėtis rinkoje (jų rinkos dalys ir pan.) Žr., pvz., British Airways/Virgin bylą 74/2000; • Konkurentų sugebėjimas neišnaudoto gamybinio pajėgumo dėka reaguoti į rinkoje pirmaujančio ŪS padidintas/sumažintas gamybos apimtis ar kainos padidėjimus; • ŪS gera finansinė būklė (didelis pelnas); • Stiprių, rinkos galią turinčių pirkėjų buvimas ar nebuvimas; • Ankstesnis ŪS dominavimo konstatavimas neturi prejudicinės galios bylose, kuriose yra kitokios faktinės aplinkybės (pvz., žr. PIT sprendimą Coca-Cola Co v Commission byloje T-125,127/97, tačiau jei yra tos pačios faktinės aplinkybės, dominavimo faktu galima remtis nacionaliniame teisme reikalaujant atlyginti nuostolius.
3.1.2. Kolektyvinio dominavimo sąvoka • Kolektyvinio dominavimo (angl. collective, joint, oligopolistic dominance) sąvokos atsiradimo pagrindas - EB sutarties 82 str. formuluotė: dominuojančią padėtį gali turėti „vienas ar keli ūkio subjektai“; • Pirmoji byla, kurioje buvo pripažinta, kad kolektyvinė dominuojanti padėtis yra galima - Italian Flat Glass byla T-68, 77, 78/89. Svarbūs ekonominiai ryšiai tarp ŪS, kurie leistų ŪS kitų rinkoje veikiančių ŪS atžvilgiu užimti dominuojančią padėtį; • Almelo byla C-393/92 : vien tik oligopolijos rinkoje egzistavimas dar nereiškia, kad yra kolektyvinė dominuojanti padėtis. • France v Commission byla C-68/94, 30/95 : ekonominių ryšių buvimas tarp kelių ŪS nėra pakankamas pagrindas konstatuoti kolektyvinį dominavimą. • KT Paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau – Paaiškinimai) kalbama apie kolektyvinį dominavimą (III skyrius – “Bendras dominavimas“). • Keletas ŪS užima bendrą dominuojančią padėtį, jeigu jie kaip visuma gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje. Tokia galimybė atsiranda: 1) jeigu nėra veiksmingos konkurencijos tarp šios grupės ir likusių ŪS rinkoje, esančių už šios grupės ribų, ir, 2) jeigu šios grupės nariai tarpusavyje veiksmingai nekonkuruoja.
KĮ, KT Paaiškinimuose įtvirtinta kolektyvinio dominavimo prezumpcija, t.y. Laikoma, kad ŪS, nagrinėjant juos kaip visumą, gali veikti pakankamai nepriklausomai rinkoje kitų ŪS atžvilgiu, ir jie tarpusavyje veiksmingai nekonkuruoja, jei jų bendrai užima rinkos dalis yra > 70 %. • Nagrinėjant, ar yra veiksminga konkurencija tarp šios grupės kaip visumos ir likusių ŪS, remiamasi tais pačiais kriterijais, kaip ir analizuojant vieno ŪS dominuojančią padėtį (žr. 3.1.1 p.). • Nagrinėjant, ar ŪS grupės nariai tarpusavyje veiksmingai nekonkuruoja, reikėtų nustatyti, ar šie ŪS elgiasi lygiagrečiai. • Lygiagretus ŪS elgesys yra tikėtinas, kai: 1) tarp rinkos lyderių nėra didelių skirtumų (asimetrijos); 2) rinka – skaidri (rinkoje lengvai prieinama informacija); 3) sąsajos tarp ŪS leidžia gauti informaciją iš konkurentų bei stebėti jų veiksmus rinkoje; 4) yra kiti veiksniai, pvz., pirkėjų galia.
3.2. PIKTNAUDŽIAVIMO DOMINUOJANČIA PADĖTIMI SAMPRATA 3.2.1. Piktnaudžiavimo sąvoka • ETT Michelin byloje 322/81 pažymėjo, kad rinkoje dominuojantis subjektas yra individualiai atsakingas už tai, kad jo veiksmai neiškreiptų konkurencijos bendroje rinkoje (“individualios atsakomybės” doktrina). Ypač griežta atsakomybė taikoma monopolininkams ir ŪS, kurių dominavimas artimas monopolijai (kvazi-monopolininkai ar vadinamieji “super-dominuojantys” subjektai). • Nei EB sutarties 82 str., nei LR KĮ nepateikiama „piktnaudžiavimo“ sąvokos, tačiau pateikiami kai kurie piktnaudžiavimo pavyzdžiai. • ETT piktnaudžiavimo sąvoką traktuoja objektyviai (pvz., Hoffmann-La Roche byloje), daugiau dėmesio skirdamas konkretaus ŪS veiksmų padariniams, o ne jo ketinimams: • „Piktnaudžiavimo samprata reiškia objektyvų suvokimą apie dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto elgesį, kai vien dėl tokio ūkio subjekto egzistavimo sumažėja konkurencijos lygis, taip pat kai ūkio subjektas, naudodamas kitokius metodus nei tie, kurie nulemia normalią konkurenciją prekių bei paslaugų rinkoje pagal ūkio subjektų sudaromus sandorius, trukdo išlaikyti vis dar egzistuojančios rinkoje konkurencijos tam tikrą lygį arba trukdo tokiai konkurencijai augti“. • KT taip pat laikosi nuomonės, kad nustatant dominavimą neturi būti atsižvelgiama į subjektyvius ŪS ketinimus (žr. KT nutarimą 2/b „Dėl AB „Lietuvos telekomas" veiksmų atitikimo konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 punkto reikalavimus”).
3.2.2. Piktnaudžiavimo rūšys 1. išnaudotojiškas (angl. exploitative) piktnaudžiavimas, reiškiantis nesąžiningų sąlygų vartotojams nustatymą ir 2. antikonkurencinis (angl. exclusionary) piktnaudžiavimas, kurio tikslas – panaikinti arba sumažinti kitų ŪS galimybę konkuruoti su dominuojančiu subjektu (konkurentus pašalinantis elgesys). • Pastaba: Šis skirstymas yra sąlyginis, kadangi dauguma piktnaudžiavimo atvejų atitinka abiejų minėtų rūšių požymius. • (!) užtenka vien tik to fakto, kad dominuojančio ŪS veiksmai daro žalą vartotojams ARBA kenkia rinkos struktūrai, kad būtų konstatuotas 82 str. pažeidimas. • Panašias piktnaudžiavimo rūšis galima sąlyginai išskirti ir analizuojant KĮ 9 str., pagal kurį draudžiamas antikonkurencinis elgesys, nepagrįstai varžantis kitų ŪS galimybes veikti rinkoje arba elgesys, kuris pažeidžia vartotojų interesus.
3.2.3. Pagrindinės piktnaudžiavimo kategorijos I kategorija. Piktnaudžiavimas, nesusijęs su kainų nustatymu 1. Įsipareigojimo nekonkuruoti nustatymas • Šiuo atveju įsipareigojimas nekonkuruoti – tai vertikalus susitarimas, kuriuo pirkėjas įsipareigoja pirkti prekes tik iš dominuojančio subjekto. • Įsipareigojimas nekonkuruoti gali būti nustatytas tiesiogiai sutartyje arba netiesiogiai, pvz., nustatant ištikimybės nuolaidas, kurios suteikiamos tik tuo atveju, jeigu visos prekės įsigyjamos iš dominuojančio subjekto (žr., pvz., Suiker Unie v Commission bylą 40/73). • Vertikaliuosiuose Komentaruose Komisija pažymėjo (141 p.): „Dominuojantys ūkio subjektai negali primesti savo pirkėjams įsipareigojimo nekonkuruoti, nebent jie galėtų objektyviai pateisinti tokią ūkinę praktiką 82 straipsnio kontekste.“ • Be to, Komentaruose pabrėžiama, kad pagal 82 str. dominuojantiems ŪS draudžiama taikyti “angliškąją” nuostatą arba „ištikimybės“ nuolaidų schemas. • Hoffmann-La Roche byloje ETT pastebėjo, kad dominuojančią padėtį užimantis ŪS, kuris “susieja” savo pirkėjus, net ir jų pačių prašymu, piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi EB sutarties 82 str. prasme, nepriklausomai nuo to, ar toks įpareigojimas nustatytas besąlygiškai arba jis primetamas kartu su pasiūlymu suteikti nuolaidas. • Taip pat svarbus įsipareigojimo nekonkuruoti terminas.
2. Susiejimo susitarimai • Susiejimoesmė : dominuojantis tiekėjas susiejančios prekės rinkoje, primeta savo pirkėjams įsipareigojimą kartu su susiejančia preke pirkti ir susietą prekę (kurios atžvilgiu rinkoje jis nėra dominuojantis) paprastai aukštesne nei rinkos kaina, nors kitur šią susietą prekę galima įsigyti geresnėmis sąlygomis; • susiejimas priskiriamas tokiam piktnaudžiavimui, kada ŪS primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal pobūdį ar komercinę paskirtį tiesiogiai nesusiję su sutarties objektu (EB sutarties 82(2)(d) str., KĮ 9 str. 4 p.). Pvz., žr. Tetra Pak II bylą, KT nutarimą 2S-8 „Dėl A.Jankausko paslaugų ir prekybos įmonės veiksmų atitikimo konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus“; • Susiejimas gali būti pasiekiamas įvairiais būdais: reikalaujant, kad aptarnavimas būtų atliekamas tik pardavėjo aptarnavimo vietose; siūlant nuolaidas, kai perkama susieta prekė; reikalaujant pirkti eksploatacines ir kt. medžiagas, motyvuojant, kad būtų užtikrintas tam tikrų įrengimų geras veikimas ir reputacija (šis argumentas buvo atmestas Tetra Pak II byloje, ir pan.); • Atvejai, kai galimas susiejimo pateisinimas - objektyvus pateisinamumas ir proporcingumas. • Pagal EB sutarties 82(2)(d) str., KĮ 9 str. 4 p. prekių susiejimas yra pateisinamas, jei šios prekės pirkėju požiūriu viena su kita yra susijusios pagal savo “pobūdį arba komercinę paskirtį”. • Tetra Pak II bylojeETT pažymėjo, kad net tais atvejais, kai dviejų prekių susiejimas grindžiamas jų pobūdžiu ar komercine paskirtimi, jų susietas pardavimas gali būti įvertintas kaip piktnaudžiavimas, jei jis nėra objektyviai pateisinamas (sąvoka nelabai apibrėžta). • Galimos susiejimo pateisinimo priežastys: a) prekės efektyvumo užtikrinimas; b)masto ekonomijos argumentai ir pan.
3. Atsisakymas tiekti A. Atsisakymas tiekti “pasroviui” rinkoje esantiems ŪS • Vienasmenišką atsisakymą tiekti, kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ETT pripažino klasikinėje Commercial Solvents byloje. Teismas suformulavo tokią doktriną: piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi gali būti konstatuotas tada, kai rinkoje dominuojantis ŪS atsisako tiekti prekes ar paslaugas savo konkurentui, veikiančiam pasroviui esančioje rinkoje (angl. “downstream market”), ir toks atsisakymas sąlygoja visišką konkurencijos panaikinimą toje žemesnėje rinkoje (pastaba: doktrina taip pat gali būti taikoma ir tais atvejais, kai atsisakymas tiekti taikomas dominuojančio subjekto konkurentui ir tai eliminuoja konkurenciją horizontaliai, o ne vertikaliai, esančioje rinkoje, pvz., kaip IBM byloje). Ši byla tapo vadinamosios „būtinosios infrastruktūros“ doktrinos pagrindu. T.p. žr. Magil bylą 241/91. B. “Būtinos infrastruktūros” (angl. „essential facilities“) doktrina Doktrinos ištakos ir esmė • Šios doktrinos ištakos - JAV konkurencijos teisėje (United States v Terminal RR Association byloje). • Pirmoji EB byla - Sealink/B&I – Holyhead byla // [1992] 5 CMLR 255. Šioje byloje suformuotos „būtinos infrastruktūros” doktrinos esmė yra tokia: 1. Dominuojantis ŪS, kuris valdo ar kontroliuoja ir kartu naudoja būtinąją infrastruktūrą, t.y. tam tikrą išteklių ar infrastruktūros objektą, be kurio konkurentai negali teikti paslaugų savo klientams, ir kuri atsisako suteikti savo konkurentams galimybę juo naudotis ar leidžia naudotis mažiau palankiomis sąlygomis, nei naudojasi pati, ir tuo būdu savo konkurentams sudaro nepalankias konkurencijos sąlygas, pažeidžia Sutarties 82 str.; 2. Pastaba: piktnaudžiavimas konstatuotinas, jei “nepalankios konkurencijai sąlygos” nustatomos be objektyvaus pateisinimo.
Kas gali būti laikoma „infrastruktūra“? “Infrastruktūra” plačiąja prasme apima bet kokius išteklius (žaliavos, atsarginės dalys, intelektinės nuosavybės teisės (INT), patentuota informacija ir pan.), taip pat infrastruktūrą siaurąja prasme – jūros, oro uostus, naftotiekius, dujų vamzdžius, telekomunikacijos, pašto tinklus ir t.t. Būtinumo kriterijus • Infrastruktūra turi būti „būtina“ (būtinai reikalinga), kad būtų galima konstatuoti piktnaudžiavimą. Būtinumą sudaro du aspektai: 1) nėra realaus ar potencialaus infrastruktūros substituto. Žr., pvz., Tierce Ladbroke v Commission bylą T-504/93, European Night Services v Commission bylą T-374/94 Galimos priežastys: fizinės, teisinės ar/ir ekonominės. 2) priėjimas prie ištekliaus turi būti būtinai reikalingas, gyvybiškai svarbus (žr. Oscar Bronner v Mediaprint bylą C-7/97 ); Doktrinos taikymo ribos • Kiekvienu atveju reikia patikrinti “būtinumo kriterijų” ir įsitikinti, ar nėra atsisakymą pateisinančių priežasčių; • per platus šios doktrinos taikymas gali būti ekonomiškai žalingas (nepagrįsto pasipelnymo rizika ir pan.). • doktrina turi būti taikoma tik tais atvejais, kai atsisakymas tiekti gali aiškiai sutrukdyti konkurenciją.
II kategorija: Piktnaudžiavimas, susijęs su kainų nustatymu • KĮ 9 str. 1 p. ir EB sutarties 82(2)(a) str. kaip vienas iš piktnaudžiavimo būdų nurodytas nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainųnustatymas. „Nesąžiningos kainos“ gali būti tokių rūšių: A. Nepagrįstai didelės kainos • Pavyzdys - dominuojančio ŪS–būtinos infrastruktūros savininko nustatomos kainos už “priėjimą” prie šios infrastruktūros (apie būtinos infrastruktūros doktriną buvo kalbama aukščiau 3.2.3 p.). • United Brands byloje Teismas paaiškino, kad kainos yra nepagrįstai didelės, jei jos neturi protingos sąsajos su tiekiamos prekės ekonomine verte. Tais atvejais, kai tarp ŪS kaštų ir jo nustatytos kainos yra didelis skirtumas, toliau galima nagrinėti, ar tokia kaina yra nepagrįsta pati savaime ar lyginant su konkuruojančių prekių kainomis. • Taigi norint nustatyti, kokios kainos yra nepagrįstai didelės, reikia detaliai išnagrinėti prekės gamybos ar paslaugos teikimo kaštų sudėtinius elementus. • Kitas būdas patikrinti kainų nesąžiningumą – tai nagrinėjamo ŪS ir jo konkurentų prekių kainų palyginimas (vadinamoji “standartų konkurencija”). Jei atotrūkis yra didelis ir objektyviai nepateisinamas, tai gali tapti pagrindu įtarti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi (ETT sprendimas United Brands byloje). • T.p. žr. Renault bylą 53/87.
B. „Grobuoniškos“ kainos • - tai tokia kainų politika, kai dominuojantis ŪS dirbtinai palaiko labai žemo lygio kainas tam, kad pašalintų ar išstumtų iš rinkos silpnesnius konkurentus, nesugebančius konkuruoti tokiame kainų lygyje, o vėliau nustatytų normalias, o dažniausiai – dar aukštesnes kainas. • Labai mažos kainos paprastai reiškia, kad prekės parduodamos žemiau vidutinių kintamųjų kaštų (VKK) ribos. Pardavimas žemiau VKK gali būti pateisinamas tais atvejais, kai įeinama į naują rinką, arba produktas technologiškai ir kitais aspektais pasensta arba prekių įsigijimas komerciniu požiūriu buvo neteisingas. • Klasikinė „grobuoniškos“ kainų politikos vertinimo byla yra AKZO v Commission byla. ETT suformulavo vadinamąją “AKZO taisyklę”: 1) dominuojantis subjektas, nustatantis kainas virš vidutinių bendrųjų kaštų (VBK) ribos nelaikomas “grobuonimi”; 2) dominuojantis subjektas, nustatantis kainas žemiau VBK, bet virš VKK, veikia “gruoboniškai”, jei toks elgesys yra dalis strategijos, nukreiptos į konkurentų eliminavimą iš rinkos; 3) preziumuojama, kad dominuojantis ŪS, nustatantis kainas žemiau VKK, piktnaudžiauja savo padėtimi, tačiau prezumpcija gali būti paneigta, jei ŪS gali objektyviai pagrįsti “nuostolingus” (angl. loss-making) pardavimus.
C. Diskriminacinės kainos • Piktnaudžiavimo pavyzdys, pateiktas EB sutarties 82(2)(c) str./KĮ 9 str. 3 p. Taiatvejis, kada lygiaverčiams sandoriams su verslo partneriais taikomos nevienodės sąlygos, dėl ko jie (partneriai) patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį. • Kainų diskriminacija pasireiškia tada, kai prekių pirkimo-pardavimo kainos neatitinka šių prekių tiekimo išlaidų skirtumo. Galimi du variantai: 1) kai skirtingos pirkimo/pardavimo kainos yra nustatomos toms pačioms prekių kategorijoms ir 2) vienodos kainos nustatomos tada, kai yra pakankamas pagrindas jų diferenciacijai. • EB Teismų praktikoje remiamasi principu, kad skirtingų kainų taikymas turi būti objektyviai pateisinamas (žr.Teismų sprendimus United Brands byloje, Tetra Pak II byloje, Alpha Flight Services v Commission byloje T-128/98). • „Cemekos“ byloje (KT nutarimas Nr. 1/b „Dėl AB „Akmenės cementas" ir UAB „Cemeka" veiksmų atitikimo konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių nuostatas“) buvo nustatyta, kad užimdama dominuojančią padėtį, pasinaudojusi savo rinkos galia, UAB ”Cemeka” panašaus pobūdžio sutartyse su cemento pirkėjais taikė diskriminacines kainas ir kitas nevienodas diskriminacines pirkimo-pardavimo sąlygas, t.y. pažeidė KĮ 9 str. 3 p.
D. Nesąžiningas nuolaidų taikymas • Nuolaidų taikymas – įprasta komercinė praktika, tačiau tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi (t.y. Kai jas taiko rinkoje dominuojantis ŪS). Antai nepriimtinos yra nuolaidos, jei jos siejamos su platintojų praeitų metų pateiktų užsakymų dydžiu (vadinamosios “ištikimybės nuolaidos”), tačiau pateisinamos nuolaidos, pagrįstos ekonominiu veiklos efektyvumu, pvz., taikant nuolaidas subjektams įsigyjantiems didelį kiekį ir pan. • Hoffmann-La Roche byloje Teismas pasmerkė „ištikimybės nuolaidas“, paskatinusias pirkėjus praktiškai visus jų vitaminų užsakymus teikti Roche. Be to, Roche taikė “visa apimančias” nuolaidas, t.y. nuolaidas buvo taikomos pirkėjams tada, kai jie įsigydavo visa rinkinį vitaminų, dėl ko jau neteikė užsakymų kitiems vitaminų tiekėjams. ETT taip pat nustatė, kad toks nuolaidų taikymas kartu yra “susiejimas”, uždraustas pagal 82(2)(d) str. • Michelin byloje Michelin taikė nuolaidas prekeiviams, kurie įvykdydavo jos nustatytus planinius rodiklius, susitardama dėl pardavimu sąlygų su kiekvienu prekeiviu žodžiu ir individualiai. Teismas palaikė Komisijos poziciją, kad toks nuolaidų teikimas nėra objektyviai pateisinamas ir nepakankamai skaidrus, kad pateisintų jų teikimo tikslą ir teikiamų paslaugų pobūdį. • Soda-ash sprendimuose (Soda-ash/Solvay 299/91 ir Soda-ash /ICI 300/91) Komisija pasmerkė Solvay ir ICI taikytas ištikimybės nuolaidas -“didžiausios ribos” nuolaidas. Kai kurie pirkėjai norėjo dalį savo užsakymų pateikti dominuojančio ŪS konkurentams ir tuo sumažinti savo priklausomybę nuo jo, savo ruožtu tas subjektas “ribinio tonažo” atžvilgiu pasiūlė specialias nuolaidas, ką Komisija įvertino kaip piktnaudžiavimą. • British Airways/Virgin byloje buvo nagrinėjama BA taikoma komisinių schema, numatanti „įvykdymo premiją“ kelionių agentams, jeigu jie per tam tikrą mėnesį einamaisiais metais parduodavo daugiau BA bilietų nei už tą patį mėnesį praeitais metais. Komisija įvertino tokią schemą kaip skatinančią kelionių agentus pardavinėti daugiau BA bilietų, tuo sukuriant BA konkurentams nepalankias konkuravimo sąlygas.
„Stumbro“ byloje (KT nutarimas 6/b „Dėl SP AB „Stumbras" veiksmų, suteikiant nuolaidas bei atsiskaitant už marketingo (reklamos) paslaugas, atitikimo konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatas“) SPAB “Stumbras”, užimdama dominuojančią padėtį stiprių alkoholinių gėrimų rinkoje, stambiems didmenininkams (distributoriams), perkantiems didelius produkcijos kiekius, suteikdavo žymiai didesnes nuolaidas negu mažesniems didmenininkams, dėl ko stambesni didmenininkai galėjo pardavinėti prekes žemesnėmis kainomis negu kiti didmenininkai, kurie tokių nuolaidų negavo, ir todėl jiems buvo sukurtos skirtingos konkurencijos sąlygos ir jie buvo diskriminuojami (diskriminacinis nuolaidų taikymas). 3.3. DRAUDŽIAMŲ SUSITARIMŲ IR PIKTNAUDŽIAVIMO DOMINUOJANČIA PADĖTIMI INSTITUTŲ SANTYKIS • EB sutarties 81 ir 82 str. / KĮ 5 ir 9 str. turi tiek skirtumų, tiek panašumų (žr. Lentelę Nr. 2 – “DRAUDŽIAMŲ SUSITARIMŲ IR PIKTNAUDŽIAVIMO DOMINUOJANČIA PADĖTIMI INSTITUTŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ”).
II. PANAŠUMAI • 1) Taikant ŪS veiksmams EB sutarties 81 ar 82 str. abiem atvejais turi būti konstatuota įtaka prekybai tarp valstybių narių, nesant įtakos, svarstytina galimybė taikyti išimtinai nacionalinę konkurencijos teisę. • 2) 82/KĮ 9 str. pateikti piktnaudžiavimo pavyzdžiai yra labai panašūs į 81/KĮ 5 str. išvardintus DS pavyzdžius; abu sąrašai, pateikti 81 ir 82 str. (atitinkamai KĮ 5 ir 9 str.), nėra baigtiniai; • 3) 82/KĮ 9 str. taikymo sritis apima ne tik vieno ŪS piktnaudžiavimą, bet ir kolektyvinio piktnaudžiavimo atvejus. Taigi kelių ŪS veiksmai (pvz., susitarimas) gali kartu pažeisti tiek 81, tiek 82 str. (KĮ 5 ir 9 str.) ir turi būti vertinami pagal abiejų institutų –DS ir PDP – normas. • 4) Kai kurie EB ir LR teisės aktai taikomi abiem institutams. Pvz., procedūrinis Reglamentas 1/2003 (ir LR KĮ). Šaltiniai: • 1) Goyder D. G. EC Competition Law. 4th Edition - London: Clarendon Press Oxford, 2003. P. 324-327. • 2) Whish R. Competition Law.- Butterworths, 2001.