7 paskaita. Europos centrinis bankas

1. 7 paskaita. Europos centrinis bankas 7.1 ECB kūrimas: Maastrichto sutartis 7.2 Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? 7.3 ECB: “konservatyvus” centrinis bankas 7.4 Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas

2. ECB kūrimas: Maastrichto sutartis • Pokariniu laikotarpiu išsivystė du centrinės bankininkystės modeliai. • Vienas gali būti vadinamas anglo-prancūziškuoju, o kitas - vokiškuoju. Šie modeliai skyrėsi dviem aspektais. • Vienas iš jų buvo susijęs su tikslais, kurių turėtų siekti centrinis bankas, o kitas - su instituciniais centrinio banko bruožais.

3. ECB kūrimas: Maastrichto sutartis.Centrinio banko tikslai (2) • Anglo-prancūziškame modelyje centrinis bankas siekia kelių tikslų - kainų stabilumo, verslo ciklo stabilizacijos, didelio užimtumo palaikymo, finansinio stabilumo. Šiame modelyje kainų stabilumas yra tik vienas iš tikslų ir jis nėra aukštesnis už kitus. • Visa tai labai skiriasi vokiškame modelyje, kur kainų stabilumas yra pirminis centrinio banko tikslas, ir nors centrinis bankas gali siekti kitų tikslų, yra reikalaujama, kad šių tikslų siekimas neprieštarautų kainų stabilumo tikslui.

4. ECB kūrimas: Maastrichto sutartis.Centrinio banko tikslai (3) • Anglo-prancūziškame modelyje centrinis bankas siekia kelių tikslų - kainų stabilumo, verslo ciklo stabilizacijos, didelio užimtumo palaikymo, finansinio stabilumo. Šiame modelyje kainų stabilumas yra tik vienas iš tikslų ir jis nėra aukštesnis už kitus. • Visa tai labai skiriasi vokiškame modelyje, kur kainų stabilumas yra pirminis centrinio banko tikslas, ir nors centrinis bankas gali siekti kitų tikslų, yra reikalaujama, kad šių tikslų siekimas neprieštarautų kainų stabilumo tikslui.

5. ECB kūrimas: Maastrichto sutartis.Instituciniai centrinio banko bruožai (4) • Anglo-prancūziškas modelis pasižymi politine centrinio banko priklausomybe, t.y. pinigų politikos sprendimams turi pritarti vyriausybė (finansų ministras). Taigi, šiame modelyje sprendimas padidinti ar sumažinti palūkanų normą yra priimamas finansų ministro. • Tuo tarpu vokiškame modelyje pamatinis principas yra politinė centrinio banko nepriklausomybė. Sprendimai dėl palūkanų normos priimami centrinio banko, nesikišant politiniams politikos vykdytojams. Šis principas yra atspindimas centrinio banko statute ir karštai ginamas centrinio banko vadovybės.

6. ECB kūrimas: Maastrichto sutartis.Instituciniai centrinio banko bruožai (5) • Kai Europos šalys derėjosi dėl Maastrichto sutarties, turėjo būti pasirinkta tarp šių modelių. Dabar galima teigti, kad kuriant Europos centrinį banką nugalėjo vokiškasis modelis. Tai akivaizdu iš ECB statuto, kuris yra Maastrichto sutarties dalis. • Kas dėl ECB tikslų, sutartis yra labai aiški. Pagal 105 straipsnį pirminis ECB tikslas yra kainų stabilumo palaikymas. Tame pačiame straipsnyje sakoma: Jei tai neprieštarauja kainų stabilumo tikslui, ECB remia Bendrijos ekonominę politiką, siekiant Bendrijos tikslų, išvardintų 2 straipsnyje (straipsnis 105(1)).

7. ECB kūrimas: Maastrichto sutartis.Instituciniai centrinio banko bruožai (6) • Sutarties 2 straipsnis išvardija šiuos tikslus, apimančius “didelį užimtumo lygį”. Taigi, sutartis pripažįsta, kad ECB turėtų siekti ir kitų tikslų. Tačiau šie tikslai yra suvokiami kaip antriniai, t.y. jų siekimas neturėtų prieštarauti pirminiam tikslui. • Sutartis taip pat yra labai aiški ir dėl politinės nepriklausomybės (principas yra įtvirtintas 107str.): Savo veikloje ir vykdydami užduotis, nustatytas šia sutartimi, <...> nei ECB, nei nacionaliniai centriniai bankai, nei bet kurie jų sprendimus priimančių organų nariai neturi siekti instrukcijų ar priimti instrukcijas iš Bendrijos institucijų, iš bet kurios šalies narės vyriausybės ar iš bet kurios kitos institucijos.

8. ECB kūrimas: Maastrichto sutartis.Instituciniai centrinio banko bruožai (7) • Be to, sutartis pripažįsta, kad politinė nepriklausomybė yra būtina sąlyga kainų stabilumo užtikrinimui, kadangi, nesant politinės nepriklausomybės, centrinis bankas gali būti verčiamas spausdinti pinigus, kad finansuoti vyriausybės biudžeto deficitus. Tai – tiesiausias kelias į infliaciją. Kad to išvengti, sutartyje sakoma: Overdrafto galimybės ar bet kurie kiti kredito galimybių Europos centriniame banke ar šalių narių nacionaliniuose centriniuose bankuose tipai <...> Bendrijos institucijoms ar organams, centrinėms vyriausybėms, regioniniams ar vietiniams politikos vykdytojams, viešosios politikos vykdytojams <...> draudžiami, kaip ir tiesioginis pirkimas iš jų skolos instrumentų iš ECB ar nacionalinių centrinių bankų pusės (straipsnis 104(1)).

9. ECB kūrimas: Maastrichto sutartis.Instituciniai centrinio banko bruožai (8) • Galima daryti išvadą, kad Bundesbankas buvo ECB prototipas. Faktiškai, kalba, naudojama ECB statuto kūrėjų, yra net griežtesnė, kas dėl infliacijos ir politinės nepriklausomybės, nei Bundesbanko statutas. • Politinė ECB nepriklausomybė tikrai yra didesnė už Bundesbanko. Paprasta Vokietijos parlamento dauguma gali Bundesbanko statutą pakeisti. Pakeisti ECB statutą įmanoma tik pakeičiant Maastrichto sutartį, o tam reikia vienbalsio pritarimo iš visų ES šalių narių, apimant ir tuos, kurie nėra EPS nariai.

10. Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? • Vokiškojo centrinės bankininkystės modelio sėkmė yra įdomus fenomenas, nes kai Europos sąjungos šalys tarėsi dėl Maastrichto sutarties, anglo-prancūziškas centrinės bankininkystės modelis vyravo beveik visose ES šalyse narėse. • Kodėl buvo suteikta pirmenybė vokiškajam? Gali būti išskirtos dvi priežastys. Viena susijusi su intelektualiniu progresu, t.y. “monetaristų kontrrevoliucija”, kita - su strategine Vokietija pozicija kelyje į Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS).

11. Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? (2) • 6 ir 7 deš. triumfavo keinsizmas. Didelis ekonominis augimas ir nedidelis nedarbas buvo laikomi tikslais, už kuriuos buvo atsakingi pinigų ir fiskalinės politikos vykdytojai. Ekspansinė pinigų ir fiskalinė politikos buvo laikomos priemonėmis šiuos tikslus pasiekti. • 8 deš. buvo kitoks. Daugėjant įrodymų, kad šios politikos turi polinkį į infliaciją, kilo monetarizmo kontrrevoliucija. Jų požiūriu, kurį labai gerai išreiškė Barro-Gordon’o modelis, centrinis bankas negali sistemingai sumažinti nedarbo lygį žemiau jo natūralaus lygio. Jis nedarbą gali sumažinti tik laikinai.

12. Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? (3) • Jei jis sieks mažesnio už natūralų nedarbo lygio, tai kainuos, t.y. jis sukurs sistemingą polinkį į infliaciją. Vienintelis būdas sumažinti nedarbą permanentiškai yra sumažinant natūralų nedarbo lygį. Tai gali būti pasiekta tik “struktūrinės politikos” dėka, t.y. pasiekiant didesnį lankstumą darbo rinkoje ir sumažinant mokesčius darbui. • Priešingai, centrinis bankas turi užsiimti tik tuo, ką jis gali kontroliuoti - kainų lygiu.Šis požiūris buvo pirmą kartą suformuluotas Friedman’o (1968) jo įžymiame pranešime Amerikos ekonominei asociacijai.

13. Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? (4) • Šis monetaristų požiūris taip pat lėmė naują požiūrį į santykių tarp centrinio banko ir vyriausybės pobūdį. • Kadangi spaudimą vykdyti ekspansinę pinigų politiką, nukreiptą skatinti ekonomiką, paprastai daro politikai, siekiantys trumpo laikotarpio tikslų laimėti rinkimus, centrinis bankas turėtų būti apsaugotas nuo šių politinių spaudimų, padarant jį nepriklausomu. • Šie teoriniai receptai buvo labai sustiprinti empirinių ekonometrinių studijų, pasirodžiusių 9 deš. ir 10 deš. pradžioje (žiūr. apžvalgą 10 intarpe).

14. Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? (5) • Jos rodo, kad šalys, kurių centriniai bankai buvo politiškai nepriklausomi, geriau valdė jų ekonomikas. Šios šalys vidutiniškai išlaikė mažesnę infliaciją, nepatiriant kaštų, išreikštų didesniu nedarbu ar mažesniu ekonominiu augimu. • Pagrindinė šių rezultatų interpretavimo problema yra ta, kad politinė nepriklausomybė ir infliacija gali būti bendrai determinuoti gilesnių socialinių ir politinių veiksnių. Todėl kad nepriklausomybė lemtų kainų stabilumą, ji turi būti paremta socialiniu ir politiniu sutarimu, kuris teiktų pirmenybę kainų stabilumui.

15. Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? (6) • Nepaisant šios kritikos, plačiai sutariama, kad politinė nepriklausomybė, nors ir nėra pakankama, kad garantuotų kainų stabilumą, yra būtina sąlyga jį išlaikyti. • Nuo 9 deš. monetaristų paradigma ėmė vyrauti, ypač tarp centrinių bankų. Metiniuose pranešimuose ir centrinių bankų vadovų kalbose monetaristinė analizė ir receptai tapo dominuojančia intelektualine sistema. Centriniai bankininkai visame pasaulyje ir ypač Europoje tapo didžiausi monetarizmo advokatai.

16. Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? (7) • Todėl neturėtų būti netikėta, kad kai centriniai bankininkai rašė Delors’o raportą (kuris buvo intelektualinis Maastrichto sutarties pagrindas), jie norėjo pasirinkti Bundesbanko modelį. • Pabrėždami kainų stabilumą kaip pirminį tikslą ir politinę nepriklausomybę kaip priemonę jį pasiekti, Bundesbankas atrodė kaip gyvas naujos monetaristų paradigmos įsikūnijimas. • Antra priežastis, kodėl Bundesbankas tapo modeliu ECB, susijusi su tam tikra strategine Vokietijos pozicija pakeliui į pinigų sąjungą.

17. Kodėl nugalėjo vokiškas modelis? (8) • Vokietijs susidūrė su rizika, kad teks susitaikyti su didesne infliacija, įeinant į pinigų sąjungą. Kad sumažinti šią riziką, jie reikalavo sukurti centrinį banką, kuris būtų netgi daugiau “kietas” infliacijos atžvilgiu, nei buvo jie patys. Kitaip tariant, kad sutiktų su EPS įkūrimu, Vokietija reikalavo tokio ECB, kuris suteiktų netgi didesnį svorį kainų stabilumui nei Bundesbankas. • ECB statuto analizė patvirtina, kad Vokietijos pinigų politiką vykdanti institucija pasiekė šį tikslą.

18. Empiriniai argumentai už centrinių bankų nepriklausomybę • Idėja, kad politinė nepriklausomybė lemia mažesnę infliaciją, buvo daug kartų tikrinama empiriškai. • Bade ir Parkin (1978), Demopoulos, Katsimbris ir Miller (1987), Grilli, Masciandro ir Tabellini (1991), Cukierman (1992), Alesina ir Summers (1993), Eijffinger ir Schaling (1995) parodė, kad centriniai bankai, kurie yra politiškai nepriklausomi, linkę pasiekti mažesnę infliaciją, nei centriniai bankai, kurie turi paklusti vyriausybei.

19. Empiriniai argumentai už centrinių bankų nepriklausomybę (2) • Paveiksle B10.1 mes parodome tokio empirinio testo pavyzdį. Ant vertikalios ašies parodytas industrinių šalių vidutinis metinis infliacijos tempas (1972-91 m.), o ant horizontalios ašies - politinio centrinių bankų nepriklausomumo indeksas, apskaičiuotas Cukierman’o (1992). • Matome neigiamą sąryšį, t.y. šalys, kurių centriniai bankai turi didelę politinę nepriklausomybę, vidutiniškai turi mažesnį infliacijos tempą.

20. Pav. B10.1. Vidutinė metinė infliacija ir politinė nepriklausomybė (1972-91 m.).

21. Empiriniai argumentai už centrinių bankų nepriklausomybę (3) • Svarbus šių empirinių studijų aspektas yra tas, kad jos taip pat parodė, kad vidutiniškai ir ilgu laikotarpiu politinė nepriklausomybė nelemia didesnio nedarbo ar mažesnio ekonomikos augimo tempo. • Visa tai, atrodo, byloja, kad pamatinė Barro-Gordon’o paradigma yra teisingas būdas nagrinėti realybę, ir kad politinė nepriklausomybė yra pageidautinas institucinis ECB bruožas.

22. Empiriniai argumentai už centrinių bankų nepriklausomybę (4) • Svarbus klausimas, kuris čia iškyla, yra ar tiesioginis politinės nepriklausomybės įtvirtinimas ECB statute yra pakankamas būdasgarantuoti kainų stabilumą. • Galima tuo abejoti. Šiame kontekste Posen’as (1994) atliko įdomius ryšio tarp politinės nepriklausomybės ir infliacijos tyrimus. Jo pagrindinė išvada yra ta, kad abu yra gilesnių socialinių ir ekonominių interesų pasekmė. Kai kurios šalys turi stiprias interesų grupes, pasisakančias prieš infliaciją (pvz. finansų institucijas). Šiose šalyse centrinis bankas linkęs būti politiškai nepriklausomas ir kad infliacija yra nedidelė.

23. Empiriniai argumentai už centrinių bankų nepriklausomybę (5) • Tačiau nereikėtų pernelyg susižavėti neomarksistine klausimo interpretacija. Joje ekonominės jėgos motyvuoja institucijas. • Labiau subalansuotas požiūris pripažįsta, kad institucijos (ir paskatos) taip pat gali keisti elgseną. • Pvz. politinės nepriklausomybės įtvirtinimas CB statutuose gali padėti įtakojant elgseną ir keičiant visuomenės požiūrį į pinigų politikos vaidmenį. Be to, yra erdvė šių institucijų sustiprinimui, tam kad sumažinti infliacijos riziką (pvz. susieti CB vadovo užmokestį su infliacijos tikslo pasiekimo sėkmės matu).

24. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas • Monetaristų kontrrevoliucija ir Vokietijos strateginė pozicija lėmė tai, kad ECB gavo tvirtą mandatą siekti kainų stabilumo ir silpną, antrinę funkciją stabilizuoti gamybos ir užimtumo svyravimus. • Taigi, galima teigti, kad ECB yra “konservatyvus” centrinis bankas, t.y. institucija, kuri teikia didesnį svorį kainų stabilumui ir mažesnį svorį gamybos ir užimtumo stabilizacijai, nei likusi visuomenė. • Įžymiame straipsnyje Rogoff’as (1985b) teigė, kad tai yra būtent tai, kas turėtų būti padaryta, kad pašalinti polinkį į infliaciją.

25. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas (2) • Konservatyvaus centrinio banko vadovo pasamdymas įgalina pasiekti ir išlaikyti nedidelės infliacijos politikos patikimumą. Dabar nagrinėsime problemas, kurias sukuria šis sprendimas. (Formali analizė yra Walsh,2003). • Mes analizuojame problemą, naudodami Barro-Gordon’o modelį iš praėjusių paskaitų, kurį parodome 7.1 paveiksle.

26. Pav. 7.1. Barro-Gordon’o modelis ir optimali stabilizacija.

27. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas (3) • Mes parodėme, kad infliacijos pusiausvyra yra pasiekiama taške A, kur nedarbas yra natūraliame lygyje ir kur tuo pat metu trumpo laikotarpio Phillips’o kreivė liečiasi su politikos vykdytojų abejingumo kreive. Tai užtikrina, kad politikos vykdytojai nebeturės jokių paskatų sukurti infliacijos staigmeną. • Prieš tai buvusioje Barro-Gordon’o modelio analizėje mes nenagrinėjome kaip centrinis bankas reaguoja į šokus trumpo laikotarpio Phillips’o kreivei. Tą atliksime dabar.

28. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas (4) • Teigiamą nuolydį turinti punktyrinė tiesė paveiksle 7.1 yra visų taškų, kuriuose trumpo laikotarpio Phillips’o kreivė liečia abejingumo kreivę, rinkinys. Ji gali būti interpretuojama kaip optimalios stabilizacijos tiesė. • Pavyzdys tai paaiškins. Tarkime, kad įvyksta teigiamas (ir laikinas) šokas trumpo laikotarpio Phillips’o kreivei, pastumdamas ją iš U į U’. Tada taškas B parodo optimalią pinigų politiką vykdančios institucijos reakciją (esant jų pirmenybėms, atspindėtoms abejingumo kreivėmis).

29. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas (5) • Tokiu būdu, CB į laikiną nedarbo padidėjimą atsakys ekspansine pinigų politika, kuri padidins infliaciją iki 1. Ši ekspansinė politika apribos nedarbo padidėjimą iki U1. Jei CB nebūtų reagavę ekspansine pinigų politika, nedarbas padidėtų iki U2. • Optimalios stabilizacijos tiesės nuolydis yra apsręstas svorio, kurį politikos vykdytojai suteikia nedarbo stabilizacijai. Jei svoris yra didelis (šiuo atveju abejingumo kreivės būtų stačios), stabilizacijos tiesė taip pat bus stati. Esant bet kuriam duotam nedarbo šokui, CB vykdys labai ekspansinę pinigų politiką.

30. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas (6) • Kaina, kurią už tai moka politikos vykdytojai, - pusiausvyros infliacijos tempas bus didelis. Taip pat bus stiprus polinkis į infliaciją. (Patikėkite be išvedimo, bet stabilizacijos tiesės nuolydis lygus svoriui, suteiktam nedarbo stabilizacijai, padaugintam iš trumpo laikotarpio Phillips’o kreivės nuolydžio.) • Panašiu būdu, kai yra netikėtas ir laikinas nedarbo sumažėjimas, politikos vykdytojai vykdys restrikcinę pinigų politiką, kas nuves į tašką C.

31. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas (7) • Kaip galima pašalinti polinkį į infliaciją, kuris yra pinigų politiką vykdančios institucijos vykdomos aktyvios stabilizacinės politikos pasekmė? • Rogoff’as parodė, kad tai gali būti pasiekta pasamdant konservatyvų centrinio banko vadovą, kuris gali būti apibrėžtas kaip teikiantis mažesnį svorį nedarbo stabilizacijai nei likusi visuomenė. • Mes tai parodome paveiksle 7.2. Stati stabilizacijos tiesė yra ta pati kaip paveiksle 7.1 ir atspindi visuomenės pirmenybes. Gulstesnė stabilizacijos tiesė yra konservatyvaus centrinio banko (vadinsime jį ECB).

32. Pav. 7.2. Konservatyvaus centrinio banko vadovo pasamdymas.

33. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas (8) • Matome, kad vidutiniškai Eurozona laimi dėl to, kad turi konservatyvų centrinį banką. Vidutiniškai, ji turės mažesnę infliaciją, prie bet kurių užimtumo nuostolių. • Tačiau blogais laikais taip gali ir nebūti. Paveiksle 7.2 mes parodome netikėto nuosmukio, kuris padidina nedarbą, atvejį. Tai išreikšta trumpo laikotarpio Phillips’o kreivės postūmiu. • Dėl savo reputacijos ECB, vykdydamas ekspansinę politiką, į tai reaguoja santykinai nedaug. Bent jau jis padaro mažiau, nei iš jo norėtų visuomenė, kuri pasamdė ECB.

34. ECB - “konservatyvus” centrinis bankas (9) • Tai lemia potencialų konfliktą tarp ECB ir išrinktų politikų, kurie artimiau atspindi visuomenės norus nei ECB. • Be abejonės, pastarasis teigs, kad būtent didesnis nenoras prisitaikyti prie laikinų nedarbo šokų sukuria jam reputaciją ir lemia, kad vidutiniškai sistema, kuri apsaugo ECB nuo politinio spaudimo, yra geresnė.

35. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas • Parodėme, kad konservatyvus ECB lemia pasirinkimą tarp patikimumo ir stabilizacijos. Jei mes norime patikimo centrinio banko, galinčio išlaikyti nedidelę infliaciją, šis centrinis bankas negalės daug padaryti stabilizuojant ekonomiką. Ši nepatogi situacija dažnai lems konfliktus. • Ar gali šis pasirinkimas būti padarytas labiau patogiu? Šioje vietoje svarbu suvokti, kad fundamentali priežastis, kodėl yra polinkis į infliaciją, yra ta, jog pinigų politiką vykdanti institucija siekia mažesnio už natūralų nedarbo lygio tikslo.

36. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (2) • Tai gali būti matoma iš Barro-Gordon’o modelio grafinio atvaizdavimo (pav. 7.1), jei pastebime, kad optimalios stabilizacijos tiesė prasideda iš koordinačių pradžios taško. • Taip netiesiogiai daroma prielaida, kad politikos vykdytojai turi nulinio nedarbo lygio ir nulinės infliacijos tikslą.Atkreipkite dėmesį, kad mes galėtume pradžios tašką pakeisti ir pavadinti jį (*, U*), atspindinčiu tikslinius infliacijos ir nedarbo lygius, kurie skirtųsi nuo nulio.

37. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (3) • Tačiau tarkime, kad politikos vykdytojams buvo nustatytas tikslas, kad nedarbo lygis būtų lygus natūraliam nedarbui. • Kitais žodžiais, jie nustotų siekti permanentiškai mažesnio už natūralų nedarbo lygio. To pasekmė parodyta paveiksle 7.3.

38. Pav. 7.3. “Tikslo požiūriu konservatyvus” centrinis bankas.

39. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (4) • Optimalios stabilizacijos tiesė dabar pasistumia į dešinę ir kerta natūralaus nedarbo tašką ant horizontalios ašies. Rezultatas yra gana dramatiškas: polinkis į infliaciją išnyksta. • Kadangi polinkis į infliaciją išnyksta, politikos vykdytojai dabar gali stabilizuoti nedarbą tuo pat būdu kaip pageidauja visuomenė. Tai atspindi faktas, kad optimalios stabilizacijos tiesė, einanti per UN, turi tą patį nuolydį kaip ir einanti per koordinačių pradžios tašką (ir kuri atspindi visuomenės pirmenybes).

40. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (5) • Šios problemos sprendimas tolygus centrinio banko vadovo, kuris yra “konservatyvus tikslo požiūriu”,pasamdymui, priešingai “svorio požiūriu konservatyviam” centrinio banko vadovui, ką siūlė Rogoff’as. Svensson’as (1995) parodė, kad infliacijos tikslo siekimo strategija (inflation targeting) pasiekia tą patį rezultatą. • Iš ECB pareiškimų yra akivaizdu, kad ECB save laiko “tikslo požiūriu konservatyviu” centriniu banku. Tai labai aiškiai suformuluota ECB “Pinigų politikos strategijoje” (1999 m. sausio ECB Monthly Bulletin).

41. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (6) • ECB aiškiai pasako, kad jo vienintelė funkcija yra kainų stabilumas, ir kad didelis nedarbas Eurozonoje yra struktūrinis fenomenas, kuris negali būti sušvelnintas pinigų politika. Kitaip tariant, ECB mano, kad pinigų politika neturėtų būti naudojama, kad sumažinti nedarbą žemiau natūralaus lygio. • Papildoma šio požiūrio išvada yra ta, kad už natūralaus nedarbo lygio sumažinimą yra atsakingi politikai, kurie turi vykdyti struktūrines politikas, tokias kaip lankstumo darbo rinkoje didinimas ir mokesčių darbui mažinimas.

42. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (7) • Šios iškraipymų darbo rinkoje mažinimo politikos tada taip pat sumažins spaudimą ECB spręsti problemą, kuriai spręsti jis neturi gerų priemonių. • Nepatogaus pasirinkimo tarp patikimumo ir stabilizacijos problemos eurozonoje, atrodo, iš principo yra išspręstos. ECB yra tikras “tikslo požiūriu konservatyvus” bankas, todėl nėra polinkio į infliaciją pavojaus. • Be to, šio konservatizmo tikslo požiūriu apribojimo rėmuose ECB vis dar gali vykdyti stabilizaciją, kurios pageidauja visuomenė. Tačiau lieka keli klausimai.

43. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (8) • Pirma, ECB vis dar gali būti “konservatyvus svorio požiūriu” centrinis bankas ir vykdyti nepakankamą stabilizaciją. Jis gali susilaikyti nuo stabilizacijos dėl baimės, kad pernelyg didelis stabilizacijos akcentavimas gali pakenkti jo patikimumui. Yra kai kurie įrodymai, kad taip galėjo būti pirmaisiais ECB veikimo metais. • Antras, svarbesnis klausimas susijęs su nauju konservatizmo tipu, kuris gali iškilti, jei ECB sistemingai vertins natūralų nedarbo lygį, kaip sutampantį su stebimu nedarbo lygiu. Tada ECB gali stabilizuoti pernelyg nedaug (žiūr. pav. 7.4).

44. Pav. 7.4. Naujasis konservatizmas.

45. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (9) • Tarkime, kad iš pradžių natūralus nedarbo lygis yra UN ir kad stebimas nedarbo lygis sutampa su natūraliu nedarbo lygiu. ECB siekia nedarbo lygio, kuris būtų lygus natūraliam. Todėl nėra polinkio į infliaciją. • Dabar tarkime, kad laikinai padidėja nedarbas. Mes tai parodome trumpo laikotarpio Phillips’o kreivės paslinkimu. ECB mato šį padidėjimą ir interpretuoja jį kaip natūralaus nedarbo lygio padidėjimą. Jis tada padidina ir siekiamo nedarbo lygio reikšmę. Tai pastumia optimalią stabilizacijos trajektoriją į dešinę: ECB nemėgins atlikti jokios stabilizacijos.

46. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (10) • Ar yra rizika, kad ECB reaguos aprašytu būdu? Rizika yra reali. ECB politikos pranešimuose jo stebimi nedarbo lygiai sistemingai buvo siejami su struktūriniu nedarbu. Nedarbo lygio pokyčiai nuolat buvo siejami su struktūriniais veiksniais. Taip interpretuodamas, ECB išsižada bet kokios atsakomybės už nedarbą. • Tai sukuria riziką, kad nuosmukiuose ECB bus linkęs nedarbo padidėjimą interpretuoti kaip struktūrinį pokytį. Pasekmėje jis gali nuspręsti nieko nedaryti (ar daryti pernelyg nedaug). Ši galimybė lemia trečią problemą.

47. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (11) • Trečia problema iškyla dėl nedarbo histerezės egzistavimo eurozonoje. • Histerezė yra fenomenas kai laikinas šokas nedarbui dėl pvz. nuosmukio, transformuojasi į nuolatinį. Šis fenomenas buvo stebimas Europoje daugiausiai dėl to, kad nelankstumai darbo rinkose neleidžia darbuotojams, praradusiems darbo vietą nuosmukio metu, rasti darbą kai ekonomika atsigauna. • Jei ECB elgiasi kaip “superkonservatyvus” bankas, kaip buvo apibrėžta prieš tai ėjusiame skyrelyje, yra realus pavojus kad jis pagilins šią histerezės problemą.

48. Kaip spręsti konfliktus: pirmas geriausias sprendimas (12) • Šiuo atveju jis stabilizuos pernelyg nedaug, todėl laikinas nedarbo padidėjimas bus bereikalingai didelis. Tai savo ruožtu lems didesnį nuolatinį nedarbo lygį nei atveju, kai bent kiek stabilizuojama. • Ar yra įrodymų, kad ECB veikė kaip konservatyvus centrinis bankas? Parodome kai kuriuos duomenis pav. 7.5 ir 7.6, kurie leidžia mums daryti tam tikras išvadas. Pav. 7.5 matome metinius infliacijos ir gamybos augimo tempus 2000-2002 m. Pav. 7.6 matome trumpo laikotarpio palūkanų normą, kurią ECB naudoja atviros rinkos operacijose.

49. Pav. 7.5. Infliacija ir BVP augimas, 2000-2002 m. (metiniai tempai).

50. Pav. 7.6. ECB refinansavimo norma, 1999-2002 m.