15 paskaita. Pinigų politika ir centrinis bankas

1. 15 paskaita. Pinigų politika ir centrinis bankas 15.1 Pinigų pasiūlos nusistatymo principai 15.2 Pinigų politikos perdavimo mechanizmo kanalai 15.3 Pinigų politikos vykdymas: taisyklės prieš diskretiškumą

2. Įvadas Pinigų politika yra valstybės centrinio banko sprendimai kiek pinigų pasiūlyti ekonomikai ar kokią nustatyti oficialią palūkanų normą. Ji yra viena iš dviejų pagrindinių priemonių, kuria galima veikti makroekonominę elgseną. (Kita, fiskalinė politika, yra aptariama 16 paskaitoje.) Pinigų politikos sprendimai turi plačias pasekmes ekonomikai. Makroekonominiai modeliai, kuriuos mes nagrinėjome, prognozuoja, kad pinigų pasiūlos pokyčiai paveikia nominalius kintamuosius, tokius kaip kainų lygis ir nominalus valiutos kursas. Be to, teorijos, kurios apima neneutralumą (pvz. išplėsta klasikinė teorija su nesusivokimais ir keinsistinė teorija) lemia, kad trumpu laikotarpiu pinigų politika taip pat veikia realius kintamuosius, tokius kaip realus BVP, reali palūkanų norma ir nedarbo lygis. Kadangi pinigų politika turi tokius didelius ekonominius efektus, centrinio banko pareiškimai ir veiksmai yra atidžiai stebimi žiniasklaidos, finansų rinkos dalyvių ir visuomenės.

3. Įvadas (2) Šioje paskaitoje mes detaliau nagrinėsime pinigų politiką, ir pradėsime nuo pagrindinio klausimo kaip nustatoma šalies pinigų pasiūla. Mes parodysime, kad nors šalies centrinis bankas gali stipriai įtakoti pinigų pasiūlos lygį, pinigų pasiūla yra taip pat veikiama bankų sistemos elgsenos ir visuomenės sprendimų. Antroje paskaitos dalyje mes nagrinėsime klausimą kaip centrinis bankas turėtų vykdyti pinigų politiką. Nenuostabu, kad dėl klasikų ir keinsistų nesutarimų dėl pinigų politikos pasekmių ir mėginimų švelninti verslo ciklus reikalingumo (11 ir 12 paskaitos), klausimas yra kontraversiškas. Keinsistai dažniausiai teigia, kad pinigų politikos vykdytojai turėtų turėti didelę laisvę mėginti atsverti ciklinius svyravimus. Prieštaraudami keinsistiniam požiūriui, ir klasikiniai ekonomistai, ir grupė ekonomistų, vadinama monetaristais, mano, kad pinigų politika neturėtų būti palikta centrinio banko diskretiškumui, tačiau turėtų būti vykdoma vadovaujantis paprastomis taisyklėmis.

4. Pinigų pasiūlos nusistatymo principai Kaip nusistato šalies pinigų pasiūla? Kol kas mes darėme prielaidą, kad pinigų pasiūla M yra tiesiogiai kontroliuojama centrinio banko. Nors ši prielaida yra naudingas supaprastinimas, ji nėra visiškai teisinga. Centrinis bankas pinigų pasiūlą kontroliuoja tik netiesiogiai, ir ji tam tikru mastu priklauso nuo ekonomikos struktūros. Paprastai pinigų pasiūlą įtakoja trys grupės: centrinis bankas, indėlius priimančios institucijos ir visuomenė. 1. Beveik visose šalyse centrinis bankas yra vyriausybinė institucija, kuri atsakinga už pinigų politiką. 2. Indėlius priimančios institucijos yra privatūs bankai ir kredito institucijos (kaip būsto kredito institucijos, kitos taupymo ir paskolų asociacijos), kurios priima indėlius iš visuomenės ir teikia paskolas tiesiogiai visuomenei. Trumpai, mes indėlius priimančias institucijas vadinsime bankais. 3. Visuomenė apima kiekvieną žmogų ar įmonę (išskyrus bankus), kurie turi pinigus arba banknotų ir monetų, ar indėlių bankuose forma. Kitais žodžiais, tai faktiškai yra visa privati ekonomika be bankų sistemos.

5. Pinigų pasiūla ekonomikoje, kur cirkuliuoja tik banknotai Įsivaizduojama šalis yra žemės ūkio ekonomika, kuri gamina įvairius žemės ūkio produktus. Iš pradžių nėra pinigų pasiūlos, taigi visa prekyba yra natūriniai mainai. Tačiau prisiminkite, kad natūriniais mainais besiremianti prekybos sistema yra ypač nepatogi (7 paskaita). Esant natūrinių mainų sistemai, ūkininkas, kuris nori parduoti grūdus už daržoves turi rasti kas parduoda daržoves už grūdus, kas yra brangu ir užima daug laiko. Tarkime, kad šalies vadovas pripažįsta šį nepatogumą ir nusprendžia sukurti nacionalinius pinigus, siekdamas palengvinti prekybą tarp žmonių. Pirmas žingsnis, įvedant nacionalinius pinigus, yra sukurti centrinį banką. Centrinis bankas tada spausdina popierinius sertifikatus ir paskelbia, kad kiekvieno sertifikato vertė yra vienas litas (lt.), kuris tampa nacionaline valiuta. Vyriausybė uždraudžia kam nors kitam, išskyrus centrinį banką, spausdinti šiuos sertifikatus.

6. Pinigų pasiūla ekonomikoje, kur cirkuliuoja tik banknotai (2) Kad įvesti litus į bendrą cirkuliaciją, centrinis bankas naudoja juos pirkti kai kuriuos realius aktyvus iš visuomenės. Žemės ūkio ekonomikoje realūs aktyvai yra įmanomos saugoti žemės ūkio prekės, tokios kaip grūdai, taigi centrinis bankas naudoja naujai atspausdintus litus pirkti grūdus iš visuomenės. Kodėl žmonės noriai atsisako vertingų grūdų mainais į popierinius sertifikatus? Bendrai, žmonės priima popierinius pinigus mokėjimuose už prekes, paslaugas ar aktyvus, kadangi jie tikisi, kad galės naudoti juos pirkti kitas prekes, paslaugas ar aktyvus ateityje. Kitais žodžiais, žmonės priima popierinius pinigus, kadangi jie mano, kad kiti žmonės taip pat juos priims.Tikėjimas, kad pinigai turi vertę, tampa save pateisinančiu: jei dauguma žmonių mano, kad pinigai turi vertę, tada jie ir turi vertę. Vyriausybė padeda įtikinti visuomenę, kad popieriniai pinigai turi vertę, dažniausiai paskelbdama, kad pinigai yra teisėta mokėjimo priemonė, t.y. kreditoriai privalo priimti pinigus atsiskaitymuose už skolas, bei išreikšdama savo pageidavimą priimti pinigus iš visuomenės kai jie moka mokesčius.

7. Pinigų pasiūla ekonomikoje, kur cirkuliuoja tik banknotai (3) Tarkime, kad žmonės priima naują valiutą, ir kad centrinis bankas parduoda 1 milijonų litų visuomenei už 1 milijoną kilogramų grūdų. Centrinio banko balansas tada yra: Kairėje balanso pusėje yra centrinio banko aktyvai, šiuo atveju, grūdai. Dešinėje pusėje yra banko įsipareigojimai. Kadangi litai techniškai yra centrinio banko skolinis įsipareigojimas, jie balanse atspindėti kaip įsipareigojimai. Centrinio banko įsipareigojimai, kurie naudojami kaip pinigai, vadinami monetarine baze ar, analogiškai, pinigų atsarga. Monetarinė bazė yra 1 milijonų litų.

8. Pinigų pasiūla ekonomikoje, kur cirkuliuoja tik banknotai (4) Tarkime, kad iš pradžių nėra bankinės sistemos. Nesant bankų ir todėl indėlių, bendroji pinigų pasiūla yra visuomenės laikoma valiuta. T.y. popieriniai centrinio banko sertifikatai yra tiesiogiai naudojami kaip pinigai. Taigi, pinigų pasiūla yra lygi 1 milijonui litų, kuri, savo ruožtu, yra lygi monetarinei bazei (centrinio banko įsipareigojimams). Todėl šioje ekonomikoje (kai nėra bankų indėlių) pinigų pasiūla yra lygi monetarinei bazei.

9. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei Kai žmonės tampa labiau finansiškai išprusę, atsiranda privačių bankų sistema. Bankai praneša apie jų norą priimti indėlius iš visuomenės. Kol kas darykime prielaidą, kad, kadangi valiutą yra lengva pamesti ar ji gali būti pavogiama, žmonės nori laikyti visus jų pinigus banko indėliais, o ne valiuta. Kai žmonės padeda visą jų valiutą (1 milijonų litų) į bankus, konsoliduotas visų bankų balansas yra: Bankų sistemos aktyvai yra 1,000,000 popierinių litų bankų kasose. Bankų sistemos įsipareigojimai yra indėliai, kurie yra bankų įsipareigojimai visuomenei. Centrinio banko balansas išlieka tas pats.

10. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (2) Likvidūs aktyvai, kurie bankų laikomi tam, kad patenkinti paklausą indėlininkų pinigų išėmimams ar apmokėti pavedimus, nukreiptus į indėlininkų sąskaitas, vadinami bankų atsargomis. Bendrai, bankų atsargas sudaro valiuta, laikoma privačių bankų jų kasose, ir indėliai, privačių bankų laikomi centriniame banke. Šiuo atveju, visos bankų atsargos laikomos kaip valiuta bankų kasose. Atkreipkite dėmesį, kad bankų atsargos lygios visiems indėliams, t.y. 1,000,000 lt. Šis bankininkystės tipas yra vadinamas 100% atsargų bankininkyste, kadangi bankų atsargos lygios 100% indėlių. Esant 100% atsargų bankininkystei, bankai atlieka tik visuomenės valiutos saugojimo paslaugą. Iš tikrųjų, vienintelis būdas, kuriuo bankai galėtų padengti jų išlaidas ir gauti pelną, esant 100% atsargų bankininkystei, būtų nustatyti indėlininkams komisinius už jų pinigų saugojimą (t.y. mokėti neigiamą palūkanų normą už indėlius).

11. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (3) Tačiau, vieną dieną išradingas bankininkas pastebi, kad popieriniai litai, kuriuos bankas priėmė iš indėlininkų, be reikalo guli banko kasoje. Iš tikrųjų, nedaug litų išplaukia kai indėlininkas išrašo pavedimą kam nors, kuris turi sąskaitą kitame banke, ar kai indėlininkas perkelia sąskaitą į kitą banką. Tačiau šį išplaukimą balansuoja daugiau mažiau lygiavertis įplaukimas, kai banko indėlininkai gauna pavedimą iš kitų bankų ar kai į banką ateina indėlininkas iš kito banko. Bankininkas apskaičiuoja, kad litų kiekis kasoje lygus, tarkime, 20% turimų indėlių, daugiau nei pakankamai padengtų šį atsitiktinį grynąjį srautą. Likę 80% litų indėlių galėtų būti paskolinti, kad uždirbti bankui palūkanas. Pagal šią bankininko schemą, banko laikomos atsargos bus lygios tik daliai banko turimų indėlių. Šiuo atveju, atsargų ir indėlių santykis, t.y. atsargos padalintos iš indėlių, yra lygios 20%. Bankinė sistema, kurioje bankai laiko tik dalį jų indėlių atsargomis, t.y. kurioje atsargų ir indėlių santykis yra mažesnis nei 1, yra vadinama dalinių atsargų bankininkyste. Dalinių atsargų bankininkystė bankams yra pelninga, kadangi, vietoje to, kad gulėtų kasoje ir neuždirbtų bankui palūkanų, dalis iš indėlininkų gautų lėšų gali būti paskolintos už palūkanas.

12. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (4) Visi bankininkai greitai suvokia dalinių atsargų bankininkystės idėją ir nusprendžia laikyti 20% indėlių atsargas ir paskolinti kitus 80% (800,000 lt.) ūkininkams. Ūkininkai naudoja paskolas pirkti trąšas savo laukams. Trašų pardavėjai gauna 800,000 lt. mokėjimą ir, kadangi kiekvienas teikia pirmenybę banko indėliams, jie padeda 800,000 lt. į bankinę sistemą. Po to, kai šie indėliai vėl yra bankuose, konsoliduotas bankų sistemos balansas yra:

13. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (5) Bankų aktyvus dabar sudaro 800,000 lt. paskolų ūkininkams (paskolos yra bankų aktyvai) ir 1,000,000 popierinių litų: 200,000 lt. iš pradžių laikytų atsargoje, ir 800,000 lt., padėtų trašų pardavėjų. Bankų konsoliduoti įsipareigojimai yra lygūs 1,800,000 lt. indėlių: 1,000,000 lt. pradinių indėlių ir 800,000 lt. naujų indėlių, gautų iš trašų pardavėjų. Šiame taške, kai bankininkai analizuoja jų balansus, jie atkreipia dėmesį, kad jų atsargos (popieriniai litai) yra padidėję iki 1,000,000 lt., o jų indėliai yra lygūs 1,800,000 lt. Vadovaujantis principu, kad atsargos turi būti tik 20% indėlių, jų 1,000,000 lt. atsargos yra per didelės. Bankininkai jų turi turėti tik 360,000 lt., ar 0.20*(1,800,000 lt.). Kiti 640,000 lt., ar 1,000,000 lt. -360,000 lt., gali vėl būti paskolinti, kad uždirbti palūkanas.

14. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (6) Bankų aktyvus dabar sudaro 1,000,000 popierinių litų (360,000 lt. laikomų atsargomis ir 640,000 lt. vėl padėtų į banką visuomenės) ir 1,440,000 lt. paskolų (800,000 pirmos iteracijos paskolų ir 640,000 lt. antros iteracijos paskolų). Įsipareigojimai yra 2,440,000 lt. indėlių (1,800,000 lt. anksčiau padėtų indėlių ir 640,000 lt. naujų indėlių). Procesas tuo nesibaigia. Patikrinę jų balansus po šios paskolų ir indėlių iteracijos, bankininkai pamato, kad jų atsargos (1,000,000 lt.) vis dar viršija 20% jų indėlių, ar 0.20*(2,440,000 lt.) = 488,000 lt. Todėl įvyksta kita paskolų ir paskolintų lėšų padėjimo į banką iteracija.

15. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (7) Šis paskolų ir indėlių plėtros procesas, kai dalinių atsargų bankininkystė leidžia didinti paskolų ir indėlių kiekį, sustos tik kai bankų sistemos atsargos bus lygios 20% jos indėlių. Bankų atsargos visada yra lygios 1,000,000 lt. (visa popierinių litų pasiūla) kiekvienos iteracijos pabaigoje, taigi procesas sustos kai bendrieji bankų indėliai bus lygūs 1,000,000 lt. / 0.20, ar 5,000,000 lt. Šiame galutiniame taške konsoliduotas bankų balansas yra:

16. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (8) Šioje galutinėje stadijoje atsargų ir indėlių santykis yra lygus bankų pageidaujamam santykiui (20%). Po šios iteracijos nėra paskolų ir indėlių didėjimo, kadangi atsargų ir indėlių santykis yra minimalaus priimtino lygio. Kokia yra pinigų pasiūla šio proceso pabaigoje? Atsiminkite, kad visuomenė nelaiko valiutos, tačiau, vietoje to, padeda visą gautą valiutą į bankinę sistemą, kur ji yra laikoma kaip bankų atsargos. Atsargų bankų kasose negalime naudoti transakcijoms ir todėl jos nelaikomos pinigais. Tačiau, visuomenė turi indėlius. Kadangi jie yra likvidūs ir gali būti naudojami tranzakcijoms, bankų indėliai yra laikomi pinigų pasiūlos dalimi. Iš tikrųjų, kadangi visuomenė nelaiko valiutos šioje šalyje, bankų indėliai ir yra pinigų pasiūla. Todėl pinigų pasiūla yra lygi 5,000,000 lt., ar bendrajam indėlių kiekiui.

17. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (9) Koks yra sąryšis tarp pinigų pasiūlos ir monetarinės bazės dalinių atsargų bankininkystės atveju, ir kai visuomenė nelaiko valiutos? Mes naudojame šiuos kintamuosius, kad atsakyti į šį klausimą algebriškai: M = pinigų pasiūla; BASE = monetarinė bazė; DEP = visi bankų indėliai; RES = visos bankų atsargos; res = bankų pageidaujamas atsargų ir indėlių santykis = RES / DEP. Kai visuomenė nelaiko valiutos, pinigų pasiūla yra lygi indėlių bankuose kiekiui: M = DEP (15.1)

18. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (10) Esant bet kuriam indėlių kiekiui DEP, atsargos, kurias bankai nori laikyti yra res*DEP. Indėlių ir paskolų didėjimo proceso pabaigoje bankų atsargos privalo būti lygios valiutos kiekiui, kurį išleido centrinis bankas (monetarinei bazei). Todėl: res*DEP = BASE (15.2) Išsprendę lygtį (15.2) indėlių atžvilgiu gauname DEP = BASE / res. Kadangi pinigų pasiūla yra lygi indėliams šiame pavyzdyje, M = DEP = BASE / res(15.3)

19. Pinigų pasiūla, esant dalinių atsargų bankininkystei (11) Taigi, ekonomikoje su dalinių atsargų bankininkyste ir kurioje visuomenė nelaiko valiutos, pinigų pasiūla yra lygi monetarinei bazei padalintai iš atsargų - indėlių santykio. Mūsų pavyzdyje monetarinė bazė yra 1,000,000 lt., o bankų pasirinktas atsargų - indėlių santykis yra 0.20. Pinigų pasiūla todėl yra 1,000,000 lt. / 0.20, ar 5,000,000 lt., kaip mes ir parodėme. Paskolų ir indėlių didėjimo procesas leidžia ekonomikai sukurti pinigų pasiūlą, kuri yra gerokai didesnė nei monetarinė bazė. Kiekvienas monetarinės bazės vienetas leidžia sukurti 1 / res vienetų pinigų. Kadangi kiekvienas monetarinės bazės vienetas leidžia sukurti kelis pinigų pasiūlos vienetus, bazė yra taip pat vadinama didelės galios pinigais (high-powered money).

20. Bankų apgultys Dalinų atsargų bankininkystė remiasi prielaida, kad atsargų išplaukimai ir įplaukimai daugiau mažiau balansuojasi, t.y. kad didelė dalis banko indėlininkų niekada tuo pat metu nenorės pasiimti jų lėšų. Jei didelis indėlininkų skaičius mėgintų pasiimti valiutą vienu metu (daugiau nei 20% banko indėlių mūsų pavyzdyje), bankas nebeturėtų atsargų ir negalėtų patenkinti visos jo indėlininkų paklausos gryniesiems pinigams. Istoriškai, daugelyje šalių buvo daug atvejų, kai kildavo gandai, kad tam tikras bankas turi daug blogų paskolų ir gali bankrutuoti. Pagal principą "geriau saugus, nei besigailintis“, banko indėlininkai stoja į eilę pasiimti jų pinigus. Iš indėlininkų perspektyvos pasiėmimas panaikina riziką, kad bankas nesugebės sumokėti indėlininkams visą sumą. Didelio masto, panikiški indėlių pasiėmimai iš bankų yra vadinami bankų apgultimi. Netgi jei gandai apie banko paskolų kokybę yra neteisingi, pakankamai didelis antplūdis galėtų išnaudoti banko atsargas ir lemti jo užsidarymą.

21. Pinigų pasiūla kai visuomenė laiko valiutą esant dalinių atsargų bankininkystei Daugumoje ekonomikų visuomenė turi valiutos (kaip iš pradžių buvo mūsų pavyzdyje) ir taip pat yra dalinių atsargų bankininkystės sistema (kaip buvo vėliau mūsų pavyzdyje). Valiuta visuomenės rankose ir indėliai bankuose gali būti naudojami transakcijoms, taigi abu aktyvai yra pinigų formos. Kai visuomenė turi ir valiutą CU ir indėlius bankuose DEP pinigų pasiūla M yra: M = CU + DEP (15.4) Šioje situacijoje monetarinė bazė gali būti naudojama dviems tikslams: dalis monetarinės bazės visuomenės yra laikoma kaip valiuta, o likusi dalis yra laikoma kaip bankų atsargos. Todėl monetarinė bazė yra lygi jų sumai: BASE = CU + RES (15.5)

22. Pinigų pasiūla kai visuomenė laiko valiutą esant dalinių atsargų bankininkystei (2) Centrinis bankas kontroliuoja monetarinės bazės kiekį, tačiau netiesiogiai kontroliuoja pinigų pasiūlą. Kad susieti pinigų pasiūlą su monetarine baze, mes pirma padaliname pinigų pasiūlą lygtyje (15.4) iš monetarinės bazės, apibrėžtos lygtyje (15.5): (15.6) Po to, mes ir skaitiklį, ir vardiklį dešinėje lygties (15.6) pusėje padaliname iš DEP: (15.7)

23. Pinigų pasiūla kai visuomenė laiko valiutą esant dalinių atsargų bankininkystei (3) Dešinė lygties (15.7) pusė apima du svarbius santykius. Pirmas yra grynųjų pinigų ir indėlių santykis (CU / DEP, ar cu), kuris yra visuomenės laikomos valiutos santykis su visuomenės indėliais bankuose. Grynųjų pinigų ir indėlių santykis yra nustatomas visuomenės ir priklauso nuo pinigų kiekio, kurį visuomenė nori laikyti valiuta (banknotais ir monetomis), palyginti su pinigų kiekiu, kurį ji nori laikyti indėliais. Visuomenė gali padidinti grynųjų pinigų ir indėlių santykį pasiimdama valiutą iš bankų (kas padidina turimos valiutos kiekį ir sumažina indėlių kiekį); panašiai, padėdami valiutą į bankus, visuomenė gali sumažinti grynųjų pinigų ir indėlių santykį. Antras svarbus santykis dešinėje lygties (15.7) pusėje yra atsargų ir indėlių santykis (RES / DEP, ar res), kurį mes jau aptarėme. Atsargų ir indėlių santykį lemia bankų sprendimai kiek jų indėlių paskolinti arba centrinių bankų reikalavimai.

24. Pinigų pasiūla kai visuomenė laiko valiutą esant dalinių atsargų bankininkystei (4) Kai paskolų ir indėlių didėjimo procesas baigiasi, grynųjų pinigų ir indėlių santykis yra lygus visuomenės pageidaujamam santykiui cu, o atsargų ir indėlių santykis yra lygus bankų pageidaujamam santykiui res. Įstatę cu vietoje CU / DEP ir res vietoje RES / DEP lygtyje (15.7), ir padauginę abi lygties (15.7) puses iš BASE, gauname: (15.8) Lygtis (15.8) rodo, kad pinigų pasiūla yra monetarinės bazės funkcija. Pinigų pasiūlos sąryšis su monetarine baze priklauso nuo visuomenės pasirinkto grynųjų pinigų ir indėlių santykio bei bankų pasirinkto ar centrinio banko nustatyto atsargų ir indėlių santykio. Daugiklis (cu + 1)/(cu + res), kuris yra pinigų pasiūlos vienetų skaičius, kuris gali būti sukurtas iš kiekvieno monetarinės bazės vieneto, yra vadinamas pinigų multiplikatoriumi. Pinigų multiplikatorius bus didesnis nei 1, jei res yra mažesnis už 1 (t.y. esant dalinių atsargų bankininkystei). Atkreipkite dėmesį, kad jei visuomenė nelaiko valiutos (cu = 0), pinigų multiplikatorius yra lygus 1 / res - tai pačiai vertei kaip ir pavyzdyje, kai visi pinigai buvo laikomi kaip indėliai bankuose (lygtis 15.3).

25. Pinigų pasiūla kai visuomenė laiko valiutą esant dalinių atsargų bankininkystei (5) Gali būti algebriškai parodyta, kad pinigų multiplikatorius sumažėja kai padidėja arba grynųjų pinigų ir indėlių santykis cu ar atsargų ir indėlių santykis res. Atsiminkite, kad monetarinės bazės “multiplikavimosi” priežastis yra ta, kad esant dalinių atsargų bankininkystei bankai naudoja dalį valiutos, gautos kaip indėlius, teikti paskolas visuomenei. Visuomenė gali arba laikyti pinigus, kuriuos ji skolinasi iš bankų kaip valiutą ar vėl padėti į bankinę sistemą, tačiau abejais atvejais bendroji pinigų pasiūla yra didesnė, nei buvo prieš paskolos suteikimą. Kai atsargų ir indėlių santykis padidėja, bankai skolina mažesnę dalį iš kiekvieno indėlių lito, taip sukuriant mažiau pinigų esant tam pačiam monetarinės bazės dydžiui. Taigi, atsargų ir indėlių santykio padidėjimas sumažina pinigų multiplikatorių. Kai padidėja grynųjų pinigų ir indėlių santykis, visuomenė padeda mažesnę dalį jos pinigų į bankus, kas reiškia, kad bankai gali paskolinti mažiau pinigų. Bankams skolinant mažiau, mažiau sukuriama pinigų, esant tam pačiam monetarinės bazės dydžiui, kas taip pat sumažina pinigų multiplikatorių.

26. Lentelė 15.1. Monetarinė bazė, pinigų multiplikatorius ir pinigų pasiūla Vokietijoje

27. Atviros rinkos operacijos Mes parodėme kaip monetarinė bazė ir pinigų multiplikatorius lemia pinigų pasiūlą. Kad pakeisti pinigų pasiūlos lygį, centrinis bankas turi pokeisti monetarinę bazę ar pinigų multiplikatorių. Vėliau mes aptarsime kaip centrinis bankas gali veikti pinigų multiplikatorių. Dabar mes nagrinėsime labiausiai tiesioginį ir dažnai naudojamą būdą pakeisti pinigų pasiūlą: monetarinės bazės padidinimą ar sumažinimą. Esant bet kuriai pinigų multiplikatoriaus vertei, lygtis (15.8) parodo, kad monetarinės bazės pokytis lems proporcingą pinigų pasiūlos pokytį.

28. Atviros rinkos operacijos (2) Tarkime, kad centrinis bankas nutaria padidinti monetarinę bazę 10%, nuo 1,000,000 iki 1,100,000 lt. Kaip jis tai padarys? Pirma, centrinis bankas turi atspausdinti papildomus 100,000 lt. Tada jis gali naudoti 100,000 naujų litų pirkti aktyvus (grūdus) iš visuomenės. Nupirkus papildomus grūdus, centrinio banko balansas yra: Pirkdamas grūdų už 100,000 lt., centrinis bankas išleidžia 100,000 daugiau popierinių sertifikatų (litų) į cirkuliaciją. Monetarinė bazė, kuri lygi bendriesiems centrinio banko įsipareigojimams, padidėja iki 1,100,000 lt. Jei pinigų multiplikatorius nepakinta, pinigų pasiūla taip pat padidėja 10%.

29. Atviros rinkos operacijos (3) Priešingai, tarkime, kad centrinis bankas nori sumažinti monetarinę bazę 10%. Jis parduotų 100,000 lt. grūdų visuomenei už 100,000 lt. valiutos. 100,000 centrinio banko susigrąžintų litų yra išimami iš cirkuliacijos. Išimti iš apyvartos litai nelaikomi centrinio banko aktyvais. Panašiai, jei jūs grąžinote skolą ir atgavote savo išleistą skolos pažymėjimą, jūs nelaikytumėte skolos pažymėjimo įsipareigojimu. Centrinio banko balansas dabar yra: Centrinio banko įsipareigojimai (monetarinė bazė) sumažėjo iki 900,000 lt. Esant pastoviam pinigų multiplikatoriui pinigų pasiūla sumažės proporcingai.

30. Atviros rinkos operacijos (4) Prisiminkite iš 7 paskaitos, kad centrinio banko aktyvų pirkimas yra vadinamas atviros rinkos pirkimu. Jis padidina monetarinę bazę ir, todėl, pinigų pasiūlą. Kai centrinis bankas parduoda aktyvus visuomenei, tai vadinama atviros rinkos pardavimu. Jis sumažina monetarinę bazę ir pinigų pasiūlą. Atvirosios rinkos operacijų forma, kuri įprastai naudojama išsivysčiusių šalių centrinių bankų, yra vadinama atviros rinkos atpirkimo sandoriais. Atviros rinkos transakcijų atveju yra tiesioginis aktyvų pirkimas ar pardavimas, o atpirkimo sandoriai yra susitarimas, kuriuo aktyvų pardavėjas sutaria atpirkti juos iš centrinio banko didesne kaina tam tikru metu ateityje. Skirtumas tarp kainos, sumokėtos centrinio banko už aktyvą ir kainos, kuria jis jį parduoda atgal, yra palūkanų norma, kurią nustato centrinis bankas. Ši palūkanų norma yra dažnai vadinama atpirkimo sandorių palūkanų norma. Atviros rinkos pirkimai ir pardavimai bei atpirkimo sandoriai kartu yra vadinami atvirosios rinkos operacijomis. Atvirosios rinkos operacijos yra labiausiai tiesioginis būdas centriniams bankams pakeisti jų nacionalinių pinigų pasiūlą.

31. Kitos pinigų pasiūlos kontrolės priemonės: privalomųjų atsargų reikalavimas Europos centrinis bankas (ECB) ir dauguma kitų centrinių bankų nustato minimalią kiekvieno indėlio tipo dalį, kurią kredito institucijos turi laikyti kaip atsargas centriniame banke. Privalomųjų atsargų reikalavimo padidinimas verčia bankus laikyti daugiau atsargų ir padidina atsargų ir indėlių santykį. Didesnis atsargų ir indėlių santykis sumažina pinigų multiplikatorių, taigi privalomųjų atsargų reikalavimo padidėjimas sumažina pinigų pasiūlą, esant bet kuriam monetarinės bazės lygiui. ECB dabar taiko 2% privalomųjų atsargų reikalavimą, Lietuvos bankas - 6%.

32. Tarpiniai pinigų politikos tikslai Vykdydami pinigų politiką, centriniai bankai turi tam tikrus galutinius tikslus, tokius kaip kainų stabilumas ir/ar stabilus ekonominis augimas su nedideliu nedarbu. Mėgindami pasiekti šiuos tikslus, centriniai bankai gali naudoti pinigų politikos priemones, kuriuos mes aptarėme: privalomųjų atsargų reikalavimą, centrinio banko nuolatinių galimybių (paskolų ir indėlių) palūkanų normas, ir ypač atvirosios rinkos operacijas. Problema, su kuria susiduria centriniai bankai yra kaip naudoti instrumentus, kuriuos jie kontroliuoja tiesiogiai, ypač atvirosios rinkos operacijas, kad pasiekti jo tikslus. Kadangi yra kelios stadijos tarp atvirosios rinkos operacijos ir galutinės kainų ir ekonominės veiklos elgsenos, ir kadangi šis procesas negali būti tiksliai prognozuojamas, centriniai bankai naudoja tarpinius siekinius, orientuodami pinigų politiką. Tarpiniai siekiniai yra makroekonominiai kintamieji, kurių centriniai bankai negali kontroliuoti tiesiogiai, tačiau gali įtakoti gana nuspėjamai, ir kurie, savo ruožtu, yra susiję su centrinio banko galutiniais tikslais.

33. Tarpiniai pinigų politikos tikslai (2) Istoriškai svarbiausi ir dažniausiai naudojami tarpiniai siekiniai buvo pinigų rodikliai, tokie kaip M3, ir trumpo laikotarpio palūkanų normos. Naudodami atvirosios rinkos operacijas centriniai bankai gali beveik tiesiogiai kontroliuoti monetarinę bazę, kuri per multiplikatorių įtakoja pinigų rodiklius. Pinigų pasiūlos svyravimai, savo ruožtu, veikia palūkanų normas, bent jau laikinai, pastumiant LM kreivę. Nei pinigų rodikliai, nei trumpo laikotarpio palūkanų normos patys savaime nėra svarbūs ekonominės gerovės veiksniai, tačiau abu įtakoja makroekonomikos būklę. Kadangi pinigų rodikliai ir trumpo laikotarpio palūkanų normos yra nuspėjamu būdu veikiami centrinio banko politikos ir abu, savo ruožtu, veikia ekonomiką, šie kintamieji yra tarpiniai siekiniai.

34. Tarpiniai pinigų politikos tikslai (3) Įvairiu metu iki euro įvedimo Vokietijos centrinis bankas, Bundesbankas vykdė pinigų politiką mėgindamas išlaikyti arba pinigų kiekio augimo tempus ar trumpo laikotarpio palūkanų normas arti iš anksto nustatyto tikslinio intervalo. Atkreipkite dėmesį, kad nors Bundesbankas gali stabilizuoti vieną ar kitą iš šių kintamųjų, jis negali siekti abiejų vienu metu. Pavyzdžiui, tarkime, kad Bundesbankas mėgina siekti ir pinigų pasiūlos ir centrinio banko paskolų palūkanų normos tikslo ir kad iš anksto nustatyti tiksliniai intervalai numato abiejų kintamųjų padidėjimą. Kaip galėtų Bundesbankas pasiekti šiuos siekinius vienu metu? Jei jis padidintų monetarinę bazę, kad padidinti pinigų pasiūlą, trumpu laikotarpiu pinigų pasiūlos padidėjimas pastumtų LM kreivę žemyn ir į dešinę, kas sumažintų, o ne padidintų jo paskolų palūkanų normą. Priešingai, jei Bundesbankas sumažintų monetarinę bazę, kad mėginti padidinti savo paskolų palūkanų normą, pinigų pasiūla sumažėtų o, ne padidėtų, kaip pageidaujama. Tokiu būdu, centrinis bankas negali vienu metu siekti ir palūkanų normos, ir pinigų pasiūlos siekinių, nebent tie siekiniai yra suderinami vienas su kitu.

35. Tarpiniai pinigų politikos tikslai (4) Pastaraisiais metais ir didžiąją dalį 8 deš. trumpu laikotarpiu pinigų politikos daugelyje Europos šalių dažniausiai mėgindavo stabilizuoti palūkanų normas tiksliniame lygyje. Paveikslas 15.5 rodo situaciją, kurioje ši strategija yra naudinga. Kai LM kreivė yra LM1, ekonomika yra visiško užimtumo pusiausvyros taške E, kur gamyba yra , o reali palūkanų norma r1. Tarkime, kad dauguma ekonomiką bombarduojančių šokų yra nominalūs šokai, t.y. pinigų pasiūlos šokai (tarkime, kad dėl pinigų multiplikatoriaus pokyčių) ir pinigų paklausos šokai. Be centrinio banko kišimosi šie nominalūs šokai stumdytų LM kreivę tarp LM2 ir LM3, o visuminė paklausa padrikai svyruotų tarp Y2 ir Y3. Ir išplėstame klasikiniame modelyje, ir keinsistiniame modelyje atsitiktinis visuminės paklausos svyravimas lemia nepageidaujamus ciklinius svyravimus ekonomikoje.

36. Tarpiniai pinigų politikos tikslai (5) Centrinis bankas galėtų sumažinti nominalių šokų nulemtą nestabilumą pinigų politikos pagalba išlaikydamas realią palūkanų normą r1. Kitais žodžiais, kai LM kreivė pasisitumia aukštyn iki LM2, centrinis bankas galėtų padidinti pinigų pasiūlą, kad atstatyti LM kreivę į LM1. Panašiai, LM kreivės postūmis iki LM3 galėtų būti atsvertas sumažinant pinigų pasiūlą, ir grąžinant LM kreivę į LM1. Šiuo atveju tarpinio siekinio - palūkanų normos - stabilizavimas taip pat stabilizuotų gamybą visiško užimtumo lygyje. Tačiau, kad palūkanų normos siekimo strategija būtų gera strategija, nominalūs šokai turi būti pagrindinis nestabilumo šaltinis. Jei kiti šokų ekonomikai tipai yra svarbesni nei nominalūs šokai, palūkanų normą stabilizuojanti pinigų politika galėtų destabilizuoti gamybą.

37. Pav. 15.5. Palūkanų normos tikslas

38. Pinigų politikos perdavimo mechanizmo kanalai Kita problema, su kuria susiduria pinigų politikos vykdytojai praktikoje, yra bent apytiksliai nustatyti kaip pinigų politika veikia ekonomiką. Kol kas mes nustatėme du pagrindinius būdus, kuriais pinigų politika veikia ekonominę veiklą ir kainas. Pirma, pagal keinsistinę IS-LM analizę (žiūr. 12 paskaitą), pinigų pasiūlos sumažinimas padidina realias palūkanų normas, kas, savo ruožtu, sumažina visuminę paklausą (vartotojų ir firmų išlaidas). Mažėjanti visuminė paklausa mažina gamybą ir kainas. Pinigų politikos pasekmės ekonomikai, kurios veikia per realios palūkanų normos pokyčius yra vadinamos pinigų politikos palūkanų normų kanalu.

39. Pinigų politikos perdavimo mechanizmo kanalai (2) Antra, atvirose ekonomikose, pinigų politikos sugriežtinimas padidina realų valiutos kursą (žiūr. 14 paskaitą). Didesnis realus valiutos kursas, kuris santykinai pabrangina vidaus prekes užsieniečiams ir santykinai atpigina užsienio prekes vidaus rezidentams, sumažina paklausą šalies grynajam eksportui. Kitoms sąlygoms lygioms, sumažėjusi paklausa grynajam eksportui taip pat sumažina visuminę paklausą, dėl ko mažėja gamyba ir kainos. Pinigų politikos efektai, veikiantys per realaus valiutos kurso pokytį, yra vadinami valiutos kurso kanalu. Pagal kai kuriuos ekonomistus, pinigų politikos sugriežtinimas taip pat veikia per kredito pasiūlos ir paklausos pokyčius, ir šis mechanizmas vadinamas pinigų politikos kredito kanalu.

40. Pinigų politikos perdavimo mechanizmo kanalai (3) Iki šiol vyksta empiriniai ginčai apie santykinę šių skirtingų pinigų politikos kanalų svarbą. Šie ginčai apsunkina politikos vykdytojų darbą, sprendžiant kiek “griežta” ar “lengva” yra pinigų politika tam tikru momentu. Tarkime, pavyzdžiui, kad ECB mato, jog reali palūkanų norma šiuo metu yra didelė, tačiau euras silpnėja. Ar pinigų politika griežta ar ne? Yra sunku pasakyti, kol nežinome santykinio palūkanų normų kanalo ir valiutos kurso kanalo stiprumo. Panašiai, tarkime, kad reali palūkanų norma yra nedidelė (“lengva” politika), tačiau skolinimasis ir skolinimas yra neįprastai silpnas (“griežta” politika). Vėlgi, signalai yra prieštaraujantys, ir vertinimas ar pinigų politika yra ekspansinė ar restrikcinė priklauso nuo santykinio skirtingų kanalų stiprumo.

41. Pinigų politikos vykdymas: taisyklės ar diskretiškumas Kaip turėtų būti vykdoma pinigų politika? Dėl kai kurių šio klausimo aspektų yra platus sutarimas. Dauguma klasikinių ir keinsistinių ekonomistų sutaria, kad pinigai yra neutralūs ilgu laikotarpiu, taigi pinigų kiekio didėjimo pokyčiai ilgu laikotarpiu veikia infliaciją, tačiau ne realius kintamuosius. Todėl dauguma pritaria, kad pagrindinis ilgo laikotarpio pinigų politikos tikslas turėtų būti išlaikyti nedidelę ir stabilią infliaciją. Tačiau, yra gerokai mažiau sutariama dėl pinigų politikos pasekmių ir jos tinkamo naudojimo trumpu laikotarpiu (11 ir 12 paskaitos). Dauguma keinsistų mano, kad pinigų politika gali ir turėtų būti naudojama siekiant sušvelninti verslo ciklus, tačiau dauguma klasikinių ekonomistų prieštarauja. Šiame skyrelyje mes apžvelgsime debatus apie tinkamą pinigų politikos naudojimą nagrinėdami ilgalaikį makroekonomikos klausimą: ar turėtų pinigų politika būti vykdoma pagal pastovias taisykles ar diskretiškai centrinio banko?

42. Pinigų politikos vykdymas: taisyklės ar diskretiškumas (2) Taisyklių naudojimas pinigų politikoje buvo pirmiausiai skatinamas ekonomistų grupės, vadinamos monetaristais bei klasikinių makroekonomistų. Taisyklių šalininkai mano, kad pinigų politika turėtų būti faktiškai automatinė. T.y. kontroliuodamas pinigų pasiūlą, centrinis bankas turėtų laikytis paprastos, iš anksto nustatytos, ir viešai paskelbtos taisyklės. Galima įsivaizduoti daug tokių taisyklių. Pavyzdžiui, centrinis bankas galėtų didinti monetarinė bazę 1% kiekvieną ketvirtį. Alternatyvi taisyklė, kuri istoriškai buvo naudojama, yra reikalauti, kad centrinis bankas vykdytų pinigų politiką siekiant išlaikyti aukso kainą iš anksto nustatytame lygyje (ši taisyklė buvo aukso standarto esmė).

43. Pinigų politikos vykdymas: taisyklės ar diskretiškumas (3) Nors tiksli pasirinktos taisyklės forma nėra esminis dalykas, taisyklėmis besiremiančio metodo šalininkai pabrėžia, kad pinigų taisyklė turėtų būti paprasta, t.y. negali būti dešimčių išimčių ir sąlygų. Dar daugiau, taisyklė turėtų būti išreikšta kintamaisiais, kuriuos centrinis bankas gali kontroliuoti tiesiogiai ar beveik tiesiogiai. Kadangi centrinis bankas gali kontroliuoti monetarinę bazę gana tiksliai, iš anksto nustatytas monetarinės bazės augimo tempas yra priimtina taisyklė. Tačiau kadangi centrinio banko kontrolė, tarkime, nacionalinio nedarbo lygio yra netiesioginė ir netobula, liepimas centriniam bankui “išlaikyti 4% nedarbo lygį” nėra priimtinas pinigų politikos taisyklių šalininkams.

44. Pinigų politikos vykdymas: taisyklės ar diskretiškumas (4) Priešingas taisyklėms metodas, kuris remiamas daugumos (tačiau ne visų) keinsistinių ekonomistų, yra vadinamas diskretiškumu. Diskretiškumo idėja yra ta, kad centrinis bankas turėtų laisvai vykdyti pinigų politiką bet kuriais būdais, kuriais, jo nuomone, jis pasieks galutinį nedidelės ir stabilios infliacijos tikslą, didelį ekonominį augimą ir nedidelį nedarbą. T.y. centrinis bankas turėtų nuolat stebėti ekonomiką ir, naudodamas ekonomikos ekspertų patarimus, turėtų pakeisti pinigų pasiūlą ar palūkanas taip, kad geriausiai pasiektų jo tikslus. Pavyzdžiui, jei infliacija šiuo metu yra nedidelė ir ekonominiai rodikliai rodo, kad ekonomika grimzta į nuosmukį, esant centrinio banko diskretiškumo strategijai jis galėtų padidinti pinigų pasiūlą, mėgindamas skatinti ekonomiką. Priešingai, esant taisyklėmis paremtam metodui, centrinis bankas turėtų tęsti jo iš anksto praneštą politiką ir negalėtų stimuliuoti ekonomikos. Kadangi diskretiškumo strategija yra susijusi su aktyvia centrinio banko reakcija į ekonominių aplinkybių pokytį, tokia strategija kartais yra vadinama aktyvia.

45. Pinigų politikos vykdymas: taisyklės ar diskretiškumas (5) Iš šio taisyklių ir diskretiškumo apibūdinimo jūs galite ir nesuprasti kodėl daug ekonomistų pasisako už taisyklių naudojimą. Galų gale, kodėl kas nors turėtų savavališkai ir bereikalingai surišti centrinio banko rankas? Idėja, kad suteikimas centriniam bankui galimybės reaguoti į besikeičiančias ekonomines sąlygas yra visada geriau nei pinigų politikos suvaržymas taisyklėmis, yra keinsistinio diskretiškumo rėmimo esmė. Šis pagrindinis argumentas už diskretiškumą yra rimtas, tačiau rimti argumentai taip pat yra už taisykles. Toliau mes aptarsime tradicinius monetaristų argumentus už taisykles. Mes tada aptarsime santykinai naują argumentą už taisykles - kad taisyklių naudojimas padidina centrinio banko patikimumą. Aptardami daug praktinių pinigų politikos vykdymo problemų mes nenorime teigti, kad gera pinigų politika yra neįmanoma. Iš tikrųjų, daug šalių pasiekė gerus rezultatus pinigų politikos pagalba per paskutinius 15-20 m., t.y. ir infliacija, ir nedarbas buvo santykinai nedideli ir stabilūs. Tačiau, dabar parodysime, kodėl pinigų politika yra vadinama “daugiau menu, nei mokslu”.

46. Monetaristų argumentai už taisykles Monetarizmas pabrėžia monetarinių veiksnių svarbą makroekonomikoje. Nors monetaristai turėjo daug žymių ekonomistų, grupės lyderis buvo Milton’as Friedman’as. Daug metų Friedman’as teigė, kad pinigų politika turėtų būti vykdoma pagal taisykles, ir ši idėja tapo svarbia monetaristinės doktrinos dalimi. Friedman’o argumentai už taisyklės gali būti suskaidyti į šiuos teiginius. 1 teiginys. Pinigų politika turi stiprias trumpo laikotarpio pasekmes realiai ekonomikai. Tačiau ilgesniu laikotarpiu pinigų pasiūlos pokyčiai pirmiausiai paveikia kainų lygį.

47. Monetaristų argumentai už taisykles (2) Friedman’o atlikti JAV pinigų istorijos tyrimai (kartu su Anna Schwartz) pateikė kai kuriuos anksčiausius ir geriausius įrodymus, kad pinigų pasiūlos pokyčiai trumpu laikotarpiu gali būti neneutralūs (11 paskaita). Friedman’as ir kiti monetaristai mano, kad pinigų pasiūlos svyravimai istoriškai buvo vienas iš reikšmingiausių, jei ne reikšmingiausias, verslo ciklo svyravimų šaltinis. Kas dėl ilgo laikotarpio neutralumo, Friedman’as (kartu su Edmund’u Phelps’u) buvo vieni iš pirmųjų, kurie teigė kad, kadangi kainos galų gale koreguojasi, reaguodamos į pinigų pasiūlos pokytį, pinigų poveikis realiems kintamiesiems gali būti tik laikinas (13 paskaita). 2 teiginys. Nepaisant stipraus pinigų poveikio ekonomikai trumpu laikotarpiu, yra nedaug priežasčių aktyviai naudoti pinigų politiką, mėginant sušvelninti verslo ciklus.

48. Monetaristų argumentai už taisykles (3) Friedman’as paremia šį teiginį keliais argumentais (kai kuriuos mes jau aptarėme makroekonominės politikos analizės kontekste ankstesniose paskaitose). Pirma, centriniam bankui ir kitoms valstybinėms agentūroms reikia laiko surinkti ir apdoroti informaciją apie ekonomikos būseną. Šie informacijos lagai gali apsunkinti centrinio banko apsisprendimą ar ekonomika yra iš tikrųjų nuosmukyje ir ar politikos pokytis yra tinkamas. Antra, yra didelis neapibrėžtumas kiek duotas pinigų pasiūlos pokytis paveiks ekonomiką ir po kokio laiko poveikis prasidės. Friedman’as pabrėžė, kad yra ilgi ir kintami lagai tarp pinigų politikos žingsnių ir jų ekonominių rezultatų. Naudodamas savo empirinius tyrimus, Friedman teigia, kad pinigų pokyčiai vidutiniškai tik po metų turi reikšmingą įtaką ekonomikai (t.y. lagas yra ilgas). Dar daugiau, laikas, reikalingas kad politika turėtų poveikį, yra sunkiai prognozuojamas ir gali svyruoti nuo, pavyzdžiui, šešių mėnesių iki 18 mėnesių (t.y. lago ilgis kinta).

49. Monetaristų argumentai už taisykles (4) Trečia, darbo užmokesčio ir kainų koregavimasis, nors ir neįvyksta tuojau pat, yra pakankamai greitas kad, tuo metu kai centrinis bankas pripažįsta, jog ekonomika yra nuosmukyje ir padidina pinigų pasiūlą, ekonomika gali jau atsigauti iš nuosmukio. Jei pinigų pasiūlos didinimas skatina ekonomiką su lagu, trunkančiu apie metus, stimulas gali imti veikti kai gamyba jau atsigavo ir ekonomika yra pakilime. Šiuo atveju monetarinė ekspansija lems, kad ekonomika viršys visiško užimtumo lygį ir kainos ims didėti. Taigi pinigų kiekio padidinimas, kad kovoti su nuosmukiu, gali iš tikrųjų būti destabilizuojantis (lemiantis didesnį gamybos nepastovumą nei priešingu atveju) ir infliacinis. 3 teiginys. Netgi jei yra tam tikra erdvė naudoti pinigų politiką sušvelninti verslo ciklus, negalima pasitikėti, kad centriniai bankai tai darys veiksmingai.

50. Monetaristų argumentai už taisykles (5) Viena priežastis, kodėl Friedman’as nepatikėtų centriniams bankams vykdyti aktyvią pinigų politiką, yra politinė. Jis mano, kad nepaisant didelės daugelio centrinių bankų nepriklausomybės, jie yra linkę pasiduoti trumpo laikotarpio politiniam spaudimui iš vyriausybės pusės. Pavyzdžiui, centrinis bankas galėtų būti spaudžiamas skatinti ekonomiką rinkimų metais. Jei būtų laiku pradėta, monetarinė ekspansija galėtų padidinti gamybą ir užimtumą rinkimų metais prieš pat rinkėjams einant balsuoti, o infliacinės politikos pasekmės būtų jaučiamos tik po to kai valdžia jau yra perrinkta. Fundamentaliau, monetaristų skeptiškumas dėl diskretiškumo kyla iš jų makroekonominės istorijos interpretavimo. Iš jo darbo su Anna Schwartz, Friedman’as daro išvadą, kad dėl tam tikrų priežasčių - nekompetencijos, trumparegiškumo ar blogos sėkmės - pinigų politika istoriškai buvo didesnis ekonominio nestabilumo, nei stabilumo šaltinis.