“ Atlydžio ” ir stabilizacijos laikotarpis Lietuvoje 1953-1968 m.

1. “Atlydžio” ir stabilizacijos laikotarpis Lietuvoje 1953-1968 m. Vilniaus “Ateities” vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vaiva Juškienė

2. 1953 m. – mirė Stalinas. Liovėsi masiniai areštai ir išvežimai. Priverstinės kolektyvizacijos iškankintas kraštas iš lėto pradėjo ekonomiškai atsigauti. • 1968 m. – “Prahos pavasaris” nuslopintas pasipriešinimas, nuvylęs žmones, kurie dar buvo linkę tikėti socializmo humaniškumu.

4. Du pagrindiniai veiksniai, lėmę lietuvių visuomenės raidą “atlydžio” metu: 1. Liberalizacijos viltys; 2. Socialinis ir psichologinis prisitaikymas prie sovietinės sistemos formavo šio laikotarpio lietuvių kultūrą.

5. Teatruose statomi spektakliai, kurių herojai – Lietuvos didieji kunigaikščiai. • Restauruojama Trakų pilis. • Dainų šventėse giedama Maironio “Lietuva brangi”. • Iškilmingai švenčiamas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus.

6. Lietuvos menininkai iš tiesų naudojosi platesnėmis laisvėmis negu kitų respublikų kūrėjai: ieškokite, eksperimentuokite, tik nelieskite politikos ir tautinių santykių (paternalistinis A.Sniečkaus gestas vienoje dailės parodoje: “Jūsų darbų nesuprantu, bet dirbkite, kol aš gyvas”). • Kūrybos laisvė, aišku, buvo minimali ar net tariama. • Kultūros sferoje buvo išsaugota stalinizmo sukurta administracinės priežiūros sistema: kiekviena kūrybinė organizacija turėjo savo “angelą sargą” – saugumietį ir keliolika “informatorių”.

7. Kintančioje “atlydžio” atmosferoje iškilo ir brendo nauja menininkų reformacija, nepaliesta stalinizmo represijų. Pirmieji literatūros kūriniai alsavo atsinaujinimo viltimi, savo žemės šeimininko jausmu, žmogaus išlaisvėjimo perspektyva. • Sovietinės valdžios įsigalėjimas suvokiamas kaip absoliučiai teisėtas, net herojiškas aktas. • Komunistas vaizduojamas kaip pertvarkanti, laiminti, į šviesų rytojų vedanti jėga. • Moralinis kriterijus, bereikšmis pokario literatūros savimonei, jau deklaruojamas, kaip svarbiausias vertės kriterijus.

8. Atsiranda vidinių žmogaus būsenų tikrumas, nepajungtas jokiai apriorinei tezei. • Pradedama piešti kasdieninė buitis, pilna absurdiškos netvarkos. • Istorinė drama J.Grušo “Herkus Mantas”,1957m., vėliau Just. Marcinkevičiaus trilogija “Mindaugas. Mažvydas. Katedra”, daugiau kaip du dešimtmečius buvo lietuvių visuomenei kone vienintelis prieinamas Lietuvos istorijos vadovėlis, diegęs tautos likimo supratimą ir išgyvenimą. • Kaimo būties poetizacijos tradicija, atgijo poezijos, prozos, dramos žanruose, įgydama tragiškos elegijos atspalvį.

9. Poezija įgavo meninės išraiškos laisvę, kokios neturėjo nė viena kita literatūros rūšis. Susidarė savotiška “ramių laikų” estetinė nuostata: negalima pasiduoti kraštutinumams; reikia išlaikyti proporcijas tarp šviesių ir tamsių spalvų; poetinė kalba yra simetriškumo išraiška, o poezija – harmonijos sritis. • Apraudojimas senosios agrarinės sanklodos, slystančios nebūtin, tapo pastoviu poetinių išgyvenimų centru. Lietuvių poezija dar buvo kupina valstietiškumo stichijos. Joje ieškoma tautos savitumo metaforinių ženklų ir amžino jos būvimo prielaidų.

10. Literatūros vystymuisi turėjo reikšmės ir įvairios skatinimo priemonės, kurių tuo metu ėmėsi Tarybų Lietuvos vyriausybė. Buvo paskelbti keli dramaturgijos konkursai, įsteigtos (1957 m.) LTSR valstybinės premijos už žymiausius literatūros ir meno kūrinius. Už geriausius kūrinius jaunimui kasmet skiriamos respublikinės komjaunimo premijos.

11. A. Mieželaičiui už rinkinį “Žmogus” 1962 m. ir J.Avyžiui už romaną “Sodybų tuštėjimo metas” 1976 m. buvo skirtos Lenino premijos. Šie kūriniai buvo išversti į kitas kalbas.

12. “Žmogaus grįžimas” į prozą 1963 m. sukėlė literatūros žurnaluose diskusiją apie vidinio monologo kaip “socialistinio realizmo rašymo būdą”. • Iš pradžių vidinis monologas buvo pasmerktas. Vis dėlto faktas, jog literatūros kritikai išdrįso viešai pasisakyti ir ginti savo nuomonę, rodo, kad valdžia apsimetė nusileidžianti sveikam protui.

13. Nepaisant laisvesnės politinės atmosferos, draudžiamos temos ir formos išliko. • Socialistinis realizmas, tikriau revoliucinis arba klasinis romantizmas, siekė apsiriboti realizmu, taigi iš esmės nemoderniosiomis formomis.

14. Egzodo literatūra Vilniaus “Ateities” vid. m-klos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vaiva Juškienė

15. Kas yra egzodas? • Egzodas- išėjimas. • Kaip egzodo sinonimai vartojami žodžiai egzilis, išeivija, emigracija. • Egzodo literatūra rėmėsi entuziazmu, asmenine iniciatyva. • Tradiciškai poezija, kaip ir visa literatūra,aptariama išskiriant kelias rašytojų kartas: • Nepriklausomos Lietuvos"augintiniai" . • Žemininkai, dar vadinami lankininkais • Bežemiai.

16. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS "AUGINTINIAI" Pagrindinės eilėraščių temos-Tėvynės ilgesys, žmogaus, išplėšto iš gimtojo krašto, išgyvenimai, Tėvynės likimo apmąstymai. Suartinama patriotinė ir religinė problematika-Tėvynės paveikslas dažnai kuriamas kenčiančios Dievo Motinos pavyzdžiu (Jono Aisčio "Mater dolorosa", meilė Tėvynei išsakoma kaip malda(Bernardo Brazdžionio"Be motinos tėvynės”) .

17. 1904 1973 Jonas Aistis (Aleksandravičius, Aleksandravičius, Aleksandriškis, Kuosa-Aleksandriškis)

18. Vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus: perėmė idealo ir realybės antinomijos, tradicinės kaimo kultūros ir modernios raiškos sintezės principus. Vėlyvojoje kūryboje poetas itin angažavosi Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.

19. Pasiklausykime Jono Aisčio eilėraščių.

20. Bernardas Brazdžionis (1907-2002)

21. Pažiūrėkime kelias ištraukas iš dokumentinio filmo „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (rež. Algirdas Tarvydas).

22. Vienintelis vyresniosios kartos poetas, kurio kūrybinio pajėgumo egzilis nė kiek nepaveikė. Pagrindinės rašytojo eilėraščių temos: 1. Gamta, jos grožis. Gamta – neišsemiamas grožio ir įkvėpimo šaltinis  (eil. Saulės darbai, Vasaros diena, Kalnuose, Žiemos pasaka). 2. Kūryba, poeto likimas. Poeto paskirtis – kurti grožį (eil. Poetai arba Katastrofa, Skulptorius lipdo Centaurus, Deganti šaka, Atradimai, Dainos gimimas). 3. Meilė (eil. Lunatikė, Pirmoji naktis, Undinės, Malda blondinei). 4. Gyvenimas, pasaulis. Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia (eil. Girtuoklis grįžta namo, Uostas, Mugė, Antros rūšies restorane, Pasaka). Henrikas Radauskas (1910-1970)

23. Gėlė ir vėjas • Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”,-Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam. • Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos. • Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tąLingavo vėjas šaukdamas: “Balta, balta, balta!”

24. Pasaka Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono, Pro užrakintas geležies duris, Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną, Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris, Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia, Pro gnomų požemiuose suneštus turtus - Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė, Ir mirga margas spindulių lietus. Septynias mylias žengia vaiko koja. Našlaitės neliečia vilkai pikti. O Eglės broliai dalgiais sukapoja Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty. Voras su trupiniu į dangų kelias. Kalba akmuo ir medis nebylys. Ir ieško laimės, ant aklos kumelės Per visą žemę jodamas, kvailys. Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

25. ŽEMININKAI • Išeivijos poetų sąjūdis, 1951 m. JAV išleidęs naujosios lietuvių išeivių poezijos antologiją „Žemė“ (redaktorius Kazys Bradūnas). • Žemininkams dažniausiai priskiriami penki poetai: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir Vytautas Mačernis. • Egzodas žemininkams – tai ne vien tiesiog namų, gimtojo krašto netekimas, bet egzistencinis išbandymas. • Žanrai: sonetas, elegija, vizija, simfonija. • Žemė– ne tiek prarastas gimtasis kraštas, kiek žmogiškasis pasaulis apskritai. • Kokia žmogaus buvimo šiame pasaulyje prasmė–pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas klausimas. • Esminis įnašas į lietuvių literatūrą – poetinės kalbos reforma, suardžiusi dainingąjį eilėraščio tipą, pakeitusi jį modernaus teksto struktūromis, semiantis patirties daugiausia iš prancūzų ir austrų – vokiečių lyrikos, kuriant modernaus teksto klasiką.

26. Kazys Bradūnas (1917-2009)

27. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno JAV, Čikagoje. Čia aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, redagavo „Aidus“ , „Literatūrinius lankus“, dirbo leidinyje „Draugas“. 1995 m. grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, 1992 m. Nacionalinės premijos laureatas. K. Bradūnas išleido 16 poezijos rinkinių, kritikos darbų (vienas iš jų - Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990 (1992)). Redagavo žurnalą „Aidai“.

28. Egzodo poetai – kaktusai dykumoje.Nėra drėgmės,Aplinkui vien smėlis,O jie auga ir žydiRaudonais erškėčių žiedais.Tolstančių metųPėdas užpila smiltys.Tik egzodo poetai Lieka,AugaIr žydiSkaudžiais purpuriniais žiedais.Kai tavo ir mano širdįĮdurs eilėraščio spyglis,Neverkim –Egzodo poetai – kaktusai dykumoje –Maitinasi mūsų krauju. „Egzodo poetai“ („Paberti grūdai“, 53 p.)

30. Kūrybos bruožai • Jaučiamos benamio nuotaikos ypač eilėraščių knygoje ,,Svetimoji duona‘‘. • Pabėgėlį supa svetimi laukai ir svetimas oras, ten ir duona svetima, nes ji ne pačių užauginta, ogauta iš kitų rankų.  • Tremtinių nešildo svetimo židinio šiluma, vaidenasi gaisruojanti tėviškė. Poetas nuolat prisimena,, paliktuosius namus‘‘, piliakalnius, kapelius, javų laukus. Daugelyje eilėraščių vardinama tai, kas palikta, ko ilgimasi. • J. Grinius - ,, Bradūnas ne gamtos, o žemės poetas‘‘. Poetas turįs žemėsšventumo jausmą.   • Tai poetas, įsipareigojęs savo tautai, jos praeičiai. • Filosofas A. Maceina yra pasakęs, kad ,, K. Bradūnas savo poezijoje peršoka tautinę kasdienybę ir pasineria i pirmykščius mūsų tautos elementus, į aną senovinį matriarchalinį sluoksnį, susiformavusį dar iki – krikščioniškais laikais, tačiau išlikusi mūsų tautos pasąmonėje ligi šiol.

31. Kazys Bradūnas iš kitų žemininkų išsiskiria: • Jis labiausiai tradiciškas šios kartos poetas. • Poezija remiasi ne tiek Vakarų kultūra, kiek lietuvių tautosaka ir mitologija. • Eilės grindžiamos liaudies dainos stilistika: pakartojimais, deminutyvais, paralelizmais, klausimo – atsakymo formulėmis, stilizuotu gamtos vaizdu.

32. Henrikas Nagys 1920-1996

33. Grįžulas - H. Nagio poezijos rinktinė, sudaryta paties autoriaus iš emigracijoje išleistų rinkinių. Didesnių poezijos skirsnių pavadinimuose į akis krinta brolio akcentas. Pati bendriausia broliškumo prasmė sako, kad žmonės yra broliai ir seserys. H. Nagio poezijoje broliai yra tie, su kuriais eilėraštis kalbasi. Broliškumo įvaizdžiai veda į kitus motyvus: ilgesį, praradimą, tautą, mirtį, namus, gyvenimo prasmės ieškojimą. Eilėraščiuose poetinė tikrovė iškyla iš konkrečių detalių, jas permainydama ir įprasmindama.

34. H. Nagys sakė: „Turiu kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nutildyti“. • Paklausykime Henriko Nagio eilėraščių.

35. Alfonsas Nyka-Niliūnas (Gimė 1919)

36. A. Nyka-Niliūnas yra filosofiškas poetas, bet jo filosofija įausta į sudėtingą vaizdą. Jo žmogus – mąstytojas, apmąstantis saulėtekį, saulėlydį, mandoliną, vazą, vėjarodį. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles. A. Nykos-Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina idėjine (filosofine). Tai atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir atskiria nuo lyrikų.

37. Autobiografija, 1986 Gimiau ir augau dar tėvųFantazijos sukurtoje valstybėje.Turėjau savoNamus ir savo vardą.Dabar aš gyvenuSavo paties lagamine, susidėliojęsReikalingiausius kasdienybės daiktus,Miniatiūrinius baldus ir knygųLentynėles su savoDiscours de la methodeSu savo Sein und Zeit, su savoBaigiančiom susidėvėtiKaukėm, ir be perstojoVežiojuosi save lėktuvaisIr traukiniais(kartais nusisiunčiu paštu).Mėgindamas surasti vietąLaike ir buityje. DabarAš vadinuosi Killalusimeno.Baltimore, MD (JAV)1993, gruodis

38. Paklausykime Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščių.

39. Vytautas Mačernis (1921-1944)

40. Liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys - tai neįkainojamas V. Mačernio palikimas. • Ypač domėjosi Nyče – jo darbuose Mačernį traukė žmogaus dvasios didybės (antžmogio) idėjos. • 1944 m. rudenį V. Mačernis ketino pasitraukti iš Lietuvos, tačiau nespėjo - spalio 10 d. poetas žuvo nuo atsitiktinio ir vienintelio tą dieną kritusio sviedinio skeveldros Žemaičių Kalvarijoje. • Bičiuliai iš nuorašų jo poezijos rinkinį išleido užsienyje, o Lietuvoje ilgus metus V. Mačernis buvo nežinomas, užmirštas. • Siekė eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą. • Kūryba prasminga. Užburia nuostabiu apipavidalinimu, dailiai nušlifuotu rimu ir - pagaliau - nuoširdumu. • Gyvenimas - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.

41. BEŽEMIAI • Bežemiais sąlygiškai vadinama poetų karta, į lieratūrą atėjusi po žemininkų, debiutavusi ir subrendusi jau išeivijoje. • Kėlė visų pirma estetinius, o ne patriotinius ar visuomeninius reikalavimus. • Žemininkų poezijoje svarbi praradimo tema. • Bežemiai egzilį suvokia kaip visišką tuštumą, gryną nebūtį. • Į Dievą žiūrima kaip į abstraktų principą, kuris niekaip nesusijęs su konkretaus žmogaus likimu. • Svarbi mirties tema. • Esminis pasaulėjautos bruožas - abejonė, nepasitikėjimas iš anksto žinomomis tiesomis. Bendrumo, solidarumo su kitais žmonėmis jausmas, atsakomybė už kitą asmenį.

42. Algimantas Mackus (1932 -1964)

43. Pasirodė Algimanto Pagėgio • Poetas tremtį traktuoja kaip įšūkį tradiciniam poezijos supratimui . • Remiasi liaudies stilistika ir krikščioniška simbolika. Tačiau visa tai deformuojama . • Šokiravimu siekiama sukrėsti, priversti žmogų blaiviai, be iliuzijų pažiūrėti į savo gyvenimą. Ironija, sarkazmas-tokio blaivaus požiūrio ženklas. • Dievas ir mirtis-dvi pagrindinės A.M poezijos temos. Mirties beprasmiškumas yra suvokiamas kaip išūkis, nebeleidžiąs besalygiškai pasitikėti Dievu. Jis neneigia Dievo, bet kalba apie žmogaus prasilenkimą, nesusitikimą su juo. • Dažnas apvalių, ovalių kampuotų formų kontrastas(tai harmonijos ir jos suirimas).

44. Liūnė Sutema(Zinaida Nagytė-Katališkienė) g. 1927

45. Įsipareigojimas tikrovei-tokiai, kokia ji yra. Tikrovė yra aiški, žeidžianti. • Kalba ne tokia drastiška. • Nuoseklus poetinis pasakojimas, kuriame lyrinis subjektas dažnai yra ir pasakotojas, ir veikėjas. • Eilėraųčiuose derina realistines detales, aprašymą ir tautosakos, mitologijos elementus(mėgstama saulės, mėnulio, vandens simbolika, pasakos-tik be laimingos pabaigos-situacija). • Svarbus lyrinio subjekto bruožas-atvirumas kitam žmogui, mėginimas jį suprasti,tapti jam prieglobsčiu. • Eilėraščiuose intymus kreipimasis į kitą žmogų. • Ryškus globos, saugojimo motyvas.

46. Paklausykime Liūnės Sutemos eilėraščių.

47. Garsaus avangardinio meno kūrėjas, poezijoje debiutavo panašiu laiku kaip ir žemininkai-1948m.JAV išleido eil.rinkinį"Semeniškių idilės". Viena svarbiausių jo eilėraščių temų-žmogaus ir žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Mėgsta eksperimentines formas. Pasaulyje pripažšįstamas kaip „amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvis“. Jonas Mekasg.1922

48. Pažiūrėkime kelis Jono Meko trumpametražius filmus.

49. Labiau žinoma kaip prozininkė, autobiografinių romanų"Aštuoni lapai",1956 ir "Devintasis lapas",1982 autorė. • Atvira erotinė eilėraščių tematika, moteriškosios patirties išsakymas. • Poezijai būdingi fantastiški vaizdai. Eilėraštis dažniausiai kaip dramatiška spektaklio scena, kurioje lyrinis subjektas į kažką kreipiasi. Birutė Pūkelevičiūtė1923-2007

50. Atsakykite į klausimus 1. Žemininkų kūrybos laikotarpis: a) 5-asis dešimtmetis, b) 5-6-asis dešimtmečiai, c) 9-asis dešimtmetis. 2. Poetai žemininkai buvo: a) V. Mačernis, A. Škėma, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, b) H. Nagys, V. Mačernis, J. Aistis, K. Bradūnas, c) K. Bradūnas, J. Kėkštas, A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, V. Mačernis. 3. Išvardykite bent tris žemininkams būdingus kūrybos bruožus. 4. Žemininkų kūrybos rinktinė: a) Poezijos antologija „Žemė“, b)„Žmogaus prasmės žemėje poezija“, c)„Poezijos pavasaris“. 5. „Žemės" poetų šūkis: a)„Atgal į gamtą“, b)„Menas žmogui“, c)„Išėjusiems negrįžti“. 6. Broliškumo poetas: • a) J. Kėkštas, • b) H. Nagys, • c) K. Bradūnas.