GELGAUDIŠKIO VIDURINĖ MOKYKLA INTEGRUOTA GEOGRAFIJOS – BIOLOGIJOS PAMOKA EKSKURSIJA GAMTOS TAKAIS

1. GELGAUDIŠKIO VIDURINĖ MOKYKLAINTEGRUOTA GEOGRAFIJOS – BIOLOGIJOS PAMOKA EKSKURSIJAGAMTOS TAKAIS Programos rengėjai: Geografijos mokytoja – Lilija Ūsienė Biologijos mokytoja – Rita Murauskienė

2. PAMOKOS PAGRINDIMAS (APRAŠAS) (1) Gelgaudiškis – mažas miestelis, toli nuo didelių kelių ir miestų. Nedaug kas į jį ir užsuka. O užsukę nustemba: „Kaip pas jus gražu!“ Iš tiesų: senasis Gelgaudiškis glaudžiasi prie Nemuno juostos, o melioratorių pastatytas daugiabučių kvartalas ant kalno turi ne prastesnę ramybės ir grožio salelę – įvairiais pasakojimais ir legendomis apipintus dvaro rūmus ir parką. Jau eilė metų mūsų mokyklos mokiniai, vadovaujami mokytojų Ritos Murauskienės ir Lilijos Ūsiėnės, veda ekskursijas Gelgaudiškio pažintiniu taku. Ne vienas šimtas moksleivių iš mūsų rajono bei kitų Lietuvos mokyklų, svečiai iš Vokietijos, Švedijos, Rusijos klausėsi jaunųjų gidžių pasakojimų apie mūsų miestelio praeitį, dvaro rūmus, kitus lankytinus objektus. Pažintinio tako gamtinis, kultūrinis potencialas panaudojamas ugdyti mokinių gamtamokslinę kompetenciją per biologijos, geografijos ,chemijos pamokas bei popamokinėje veikloje .

3. PAMOKOS PAGRINDIMAS (APRAŠAS) (2) Mokytis mokykloje – taip įprasta, kasdieniška, o kasdienybė (tradicinės pamokos – kada mokytojas pasakoja, o mokiniai lieka pasyviais klausytojais) dažnai įgauna nepastebimą pilką spalvą, tampa kažkuo, kas jau neužgauna emocijų, nejaudina ir dėl to, pamokos metu įgytos žinios, sunkiai išlieka atmintyje. Ekskursija- puikiausia proga įgyti žinių, panaudojant visas jusles – regėjimą, uoslę, klausą, lytėjimą. Gerai organizuota ekskursija – tai vaizdi naujų žinių įgijimo forma, įgalinanti įvairius gamtos objektus ir reiškinius stebėti bei suvokti natūralioje aplinkoje. Mes galime teorines žinias pritaikyti praktiškai. Per ekskursiją įgyti vaizdiniai prisimenami daug ilgiau, juos vėliau lengva plėsti, tikslinti, įtvirtinti. Ekskursijoje ugdomas pastabumas, gebėjimas gamtinėje aplinkoje matyti tokius reiškinius, kurie anksčiau buvo nepastebėti. Jos teigiamai veikia moksleivių elgesį, gludina charakterio nelygumus, ugdo tokias svarbias savybes kaip savarankiškumas, gerumas, ištvermė, meilė gamtai, gimtojo krašto kultūriniam paveldui.

4. PAMOKOS PAGRINDIMAS (APRAŠAS) (3) Pamoka – ekskursija Gelgaudiškio pažintiniu taku naudinga tuo, kad joje galima gauti ne tik geografinių- gamtinių žinių, bet ir galima pagilinti istorijos, literatūros, biologijos, dailės ir kitų dalykų žinias. Be to, atliekami praktiniai darbai, stebėjimai. Pamokos metu mokiniai dirba grupėmis. Šią pamoką lygiai taip pat galima organizuoti per kitų dalykų pamokas. Kadangi pamokos – ekskursijos trukmė ilga, be to, kai kurios užduotys kartojasi, ją rekomenduojama skaidyti dalimis (vienos pamokos metu atlikti užduotis tik vienoje ar dviejose stotelėse), pritaikant prie konkrečių pamokų temų arba būrelio, fakultatyvo ar kitų papildomų užsiėmimų metu. Vedant pažintines ekskursijas, rekomenduojama užduotis mokiniams skirti vienoje stotelėje. Pamoką galima vesti 5-9 klasėse įvairiu metų laiku. Mokiniai tirdami, analizuodami gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinius išsiugdys atsakingą požiūrį į aplinką, į gyvybę.

5. Pamokos tikslas Naudojant aktyvius mokymo metodus, tęsti ugdymo procesą gamtoje, įtvirtinti ir pagilinti teorines žinias, pritaikyti jas praktiškai, stiprinti gebėjimus ekologinio švietimo srityje.

6. Pamokos uždaviniai • Įtvirtinti biologijos ir geografijos pamokų metu įgytas žinias. • Panaudojant Gelgaudiškio Pažintinio tako 5 – 6 gamtinius objektus, atlikti praktinius darbus natūralioje aplinkoje. • Ugdyti ekologinį sąmoningumą, skiepyti meilę gamtai, savo gimtojo krašto istorijai, kultūriniam paveldui. • Skatinti moksleivių smalsumą, fizinį aktyvumą, propaguoti sveiką gyvenseną.

7. Mokinių gebėjimai • Naudojantis vokuose pateikta metodika, atliks praktines užduotis pasirinktose Gelgaudiškio pažintinio tako stotelėse. • Dirbdami grupėse, gebės analizuoti ir apibendrinti atlikto darbo rezultatus.

8. Užduočių vokai

9. Numatytos užduočių atlikimo stotelės Gelgaudiškio pažintiniame take 2 8 1 6 7 3 5 4

10. Pirma stotelė. „Dvaro rūmai“ (1)(TAIP RŪMAI ATRODĖ PRIEŠ DVEJUS METUS)

11. Pirma stotelė. „Dvaro rūmai“ (1)(TAIP RŪMAI ATRODO DABAR)

12. Pirma stotelė. „Dvaro rūmai“ (2) Užduotis mokiniams. Įvertinti vizualią dvaro rūmų ir jų aplinkos kraštovaizdžio taršą, pasiūlyti jos mažinimo būdus, patiems bent minimaliai sutvarkyti aplinką.Darbo priemonės: užrašų ar piešimo sąsiuvinis, paprastas ir spalvoti pieštukai, fotoaparatas.Papildoma medžiaga: „Pasakojimas apie Gelgaudiškį ir dvaro rūmus, Gelgaudiškio gyventojai apie rūmus ir parką“.

13. Pirma stotelė. „Dvaro rūmai“ (3) Darbo atlikimo metodika Surašyti ir įvardinti vizualios taršos objektus: pačių dvaro rūmų, šiaurinio, pietinio, rytinio, vakarinių fasadų bei dvaro prieigų. Pvz. Rūmų laiptai apgriuvę, užmūryti langai, sutrūkinėjusios sienos, šiaurinėje dalyje nuverstos kolonos, šiukšlių krūvos, nulaužti medeliai ir pan. Taršą įvertiname balais (iki 4 balų): 0 balų – vizualiai švarios vietos, 4 balai – labai didelė tarša. • Taršos objektus nupaveiksluojame. Popieriaus lape nupiešiame rūmų planą ir pagal terštumo laipsnį sutartinėmis spalvomis pažymime taršos objektus. Pvz. žalia spalva – 0 balų, geltona – 1, oranžinė – 2, raudona – 3, ruda – 4 balai. • Išmatuojame visus skirtingus vizualios taršos balo ir skirtingų jos atmainų plotus, juos surašome į lentelę. Nustatome pagrindines šiukšlių rūšis numatome taršos mažinimo priemonių planą. • Tada galima organizuoti praktinius darbus – surinkti šiukšles ir pan. • Darbas baigiamas namuose, rezultatai aptariami klasėje.

14. Pirma stotelė. „Dvaro rūmai“ (4) 1 lentelė. Vizualios taršos tyrimo duomenys

15. 2 stotelė. „Seniausias ąžuolas“ (1)

16. 2 stotelė. „Seniausias ąžuolas“ (2) Užduotys mokiniams: • Kompasu nustatyti kuria kryptimi nuo dvaro rūmų auga seniausias ąžuolas; • Išmatuoti ąžuolo apimtį, aukštį; apytiksliai nustatyti medžio amžių. • Apglėbti ąžuolą rankomis (kelių mokinių reikėtų šiai užduočiai atlikti). • Paliesti ąžuolo žievę, pridėjus prie kamieno ausį paklausyti, ką pasakoja šis šimtametis galiūnas (bendravimas su medžiu pagal R.Krupicko knygą „Geografinės aplinkotyros metodikos“. Atpažinti, kokie medžiai auga ąžuolo kaimynystėje. • Apžiūrėti lapus- kiek vidutiniškai turi skiaučių, koks ilgis ?Ką galima pasigaminti iš gilių? Darbo priemonės: centimetras, kompasas, rašymo priemonė, sąsiuvinis, 1 m. ilgio lazda. Papildoma medžiaga: Segtuvas „Žymiausi parko medžiai“, atlasas „Lietuvos žaliasis rūbas“, „Geografinės aplinkotyros metodikos“ 125 psl.

17. 2 stotelė. „Seniausias ąžuolas“ (3) Užduočių atlikimo metodika: • Medžio aukščio nustatymas: prie medžio pastatykite žinomo ūgio žmogų ar 1 m lazdą, atsitraukite toliau ir mintyse atidėkite jų aukštį matuojamame objekte. Paskui padauginkite žinomą aukštį iš atidėjimų skaičiaus ir sužinosite apytikrį objekto aukštį. • Lapuočių medžių amžių galima išmatuoti pagal formulę, M= , kur M – medžio amžius, - medžio skersmuo centimetrais, išmatuotas 1,5 m. aukštyje. Formulę siūlo švedų mokslininkai. • Spygliuočių medžių amžių apytiksliai galima nuspėti iš jų tarpšakių skaičiaus pridėjus 2-3 metus dygimui ir pradiniams augimui. • Azimuto nustatymas: azimutas tai kampas tarp šiaurės krypties ir krypties į tam tikrą daiktą (objektą) vietovėje; skaičiuojamas laipsniais. Stovėdami rūmų šiaurinėje pusėje vėl nustatome kompasu šiaurės – pietų kryptis. Suradę ąžuolą, mintyse brėžiame liniją nuo kompaso šiaurinės rodyklės iki ąžuolo. Užduotį galima atlikti ir popieriaus lape. • Jeigu medžių nepažįsta, naudojasi vadovu augalams pažinti. • Tyrimų duomenys užrašomi sąsiuvinyje, padaromos išvados, rezultatai aptariami klasėje.

18. 3 stotelė. ‚Sidabrinių klevų alėja‘ (1)

19. 3 stotelė. ‚Sidabrinių klevų alėja‘ (2) Užduotys mokiniams: • Išmatuoti pasirinktų 2 klevų apimtį, aukštį; apytiksliai nustatyti medžio amžių. • Parinkti sidabrinio klevo lapų ir palyginti su paprastojo klevo lapais. • Suskaičiuoti kiek alėjoje auga sidabrinių klevų, kaip jie išsidėstę. • Kompasu nustatyti, kokia kryptimi nuo rūmų nusitęsusi sidabrinių klevų alėja. • Atpažinti, kokie medžiai auga sidabrinių klevų kaimynystėje. Darbo priemonės: centimetras, kompasas, rašymo priemonė, sąsiuvinis, 1 m. ilgio lazda. Papildoma medžiaga: Segtuvas „Žymiausi parko medžiai“, atlasas „Lietuvos žaliasis rūbas“

20. 3 stotelė. ‚Sidabrinių klevų alėja‘ (3) Užduočių atlikimo metodika: • Medžio aukščio nustatymas: prie medžio pastatykite žinomo ūgio žmogų ar 1 m lazdą, atsitraukite toliau ir mintyse atidėkite jų aukštį matuojamame objekte. Paskui padauginkite žinomą aukštį iš atidėjimų skaičiaus ir sužinosite apytikrį objekto aukštį. • Lapuočių medžių amžių galima išmatuoti pagal formulę, kurią siūlo švedų mokslininkai – reikia išmatuoti medžio skersmenį 1,5 m. aukštyje. • Spygliuočių medžių amžių apytiksliai galima nuspėti iš jų tarpšakių skaičiaus pridėjus 2-3 metus dygimui ir pradiniams augimui. • Atpažinti 10 šalia sidabrinių klevų augančių medžių ar krūmų( liepas, paprastuosius klevus, ievas, šermukšnius ir pan.). Jeigu medžių nepažįsta, naudojasi vadovu augalams pažinti

21. Matuojame sidabrinio klevo apimtį

22. Ketvirta stotelė ,,Pasibučiavimų tiltelis“ (1)

23. Ketvirta stotelė ,,Pasibučiavimų tiltelis“ (2) Užduotys mokiniams: • Surasti nurodytame plote maumedžius ir veimutinę pušį (pagal duotą aprašą). • Suskaičiuoti kiek apytiksliai maumedžių auga šiame plote. • Išmatuoti 3 maumedžių aukštį, palyginti jį su kitų, gretimais augančių medžių, aukščiu. • Pasirinkti maumedžių ir veimutinės pušies kankorėžių ir spyglių ir palyginti su paprastosios eglės ir pušies spygliais ir kankorėžiais. Rasti panašumus ir skirtumus. • Nustatyti azimutą į sekančią stotelę: Žvaigždę. • Gautus duomenis užfiksuoti sąsiuvinyje. • Keliaujant miško taku,susipažinti su miške žydinčiais efemerais.Paimti jų pavyzdžius ir atpažinti. Darbo priemonės: centimetras, kompasas, rašymo priemonė, sąsiuvinis, 1 m. ilgio lazda. Papildoma medžiaga: Segtuvas „Žymiausi parko medžiai“, atlasas „Lietuvos žalasis rūbas“,augalų apibūdintuvas “Pavasarį žydintys augalai”

24. Ketvirta stotelė ,,Pasibučiavimų tiltelis“ (3) Užduočių atlikimo metodika: • Medžio aukščio nustatymas: prie medžio pastatykite žinomo ūgio žmogų ar 1 m lazdą, atsitraukite toliau ir mintyse atidėkite jų aukštį matuojamame objekte. Paskui padauginkite žinomą aukštį iš atidėjimų skaičiaus ir sužinosite apytikrį objekto aukštį. • Azimuto nustatymas kompasu. • Naudojantis „Vadovu augalams pažinti“ rasti panašumus ir skirtumus maumedžių, paprastosios eglės, paprastosios pušies, veimutinės pušies. Gautus duomenis užrašyti sąsiuvinyje. Rezultatai aptariami klasėje. Naudojantis augalų apibūdintuvu”Pavasarį žydintys augalai”surašyti sąsiuvinyje atpažintus efemerus. Iš parneštų augalų ruošti herbarus.

25. Penkta stotelė „Žvaigždė“ (1)

26. Penkta stotelė „Žvaigždė“ (2) Užduotys mokiniams: • Kompaso pagalba nustatyti, kuria pasaulio kryptimis eina kiekviena proskyna. • Nustatyti azimutą į miestelį ir Velnio kalną. • Jeigu saulėta diena, laikrodžio pagalba nustatyti šiaurės - pietų kryptis, kompaso pagalba palyginti jas su tikrove. • Naudojantis kitais gamtos požymiais (skruzdėlynais, medžiais) nustatyti šiaurės – pietų kryptis. • Žingsniais ir lauko skriestuvu išmatuoti atstumą nuo žvaigždės iki Velnio kalno. • Sąsiuvinyje topoženklais pažymėti iki Velnio kalnus sutiktus pavienius objektus: pievą, miško keliuką, proskyną, spygliuotį medį, krūmą ir pan. • Patyrinėti skruzdėlyną – kur sukrautas, koks aukštis ir plotas, kaip elgiasi skruzdės,kas sudaro jų šeimą. Darbo priemonės: Kompasas, rašymo priemonė, sąsiuvinis, laikrodis, siūlas, lauko skriestuvas, ruletė. Papildoma medžiaga: Segtuvas „Gelgaudiškio dvaras ir parkas“ Almantas Kulbis “Miško paslaptys”

27. Penkta stotelė „Žvaigždė“ (3) Užduočių atlikimo metodika: • Atvirose vietose augančių medžių laja visada tankesnė pietų pusėje. Medžiai ir akmenys labiau apkerpėję, apsamanoję šiaurės pusėje. Skruzdėlynas visada įsikuria į pietus nuo medžio ar kelmo, pietinė jo pusė yra nuolaidesnė. • Pasaulio krypčių nustatymas kompasu. • Azimuto nustatymas. • Aikštelėje lauko skriestuvu ar rulete atsimatuojame šimtą metrų ir visi apsiskaičiuojame savo žingsnio ilgį (100 m. : dalijame iš žingsnių skaičiaus). Žingsnio ilgį galima sužinoti ir niekur neidami, bet pasinaudoję formule Ž = ū/4+37, kur Ž – žingsnio ilgis, ū – jūsų ūgis centimetrais. • Viena grupė matuoja atstumą iki Velnio kalno žingsniais, kita pačių pasigamintu dvimetriu lauko skriestuvu. • Nupavaiksluoja skruzdėlyną, išmatuoja jo aukštį, aprašo sąsiuvinyje, pasidomi kiek skruzdėlių gyvena viename skruzdėlyne, kas sudaro jų šeimą?

28. 6 stotelė. „Velnio kalnas“ (1)

29. 6 stotelė. „Velnio kalnas“ (2) Užduotys mokiniams: • Nustatyti, kuria pasaulio kryptimi kalnas yra nuolaidus, kuria – status. • Išmatuoti kalno stačiojo šlaito aukštį. • Išmatuoti visomis pasaulio kryptimis šlaitų polinkio kampus. • Atpažinti ir surašyti 10 miško augalų. • Surasti kinivarpų pažeistą medį.Nulupti žievės nuo negyvos eglės kamieno,apžiūrėti vidinę žievės pusę.Matytą kinivarpų padarytus takus , nupiešti sąsiuvinyje.Padiskutuoti kokią žalą eglynams, daro kinivarpos. • Prisiminti mūsų parko pasididžiavimą Sūduvos krašto eglę, kodėl liko tik didelis kelmas? Darbo priemonės: Kompasas, rašymo priemonė, sąsiuvinis, aukščio matuoklis, pačių pagamintas eklimetras. Papildoma medžiaga: Segtuvas „Gelgaudiškio dvaras ir parkas“Almantas Kulbis “Miško paslaptys:.

30. 6 stotelė. „Velnio kalnas“ (3) Užduočių atlikimo metodika: • Pasaulio krypčių nustatymas kompasu. • Azimuto nustatymas. • Šlaito aukštį galima matuoti ištiesta ranka, knyga, eklimetru. Reikia atsistoti kalno papėdėje, horizontaliai ištiesti ranką ar ranką su horizontaliai laikoma knyga ir įsidėmėkite šlaite vietą, kurią rodo ranka ar knyga. Užlipkite iki jos ir vėl kartokite tą patį tol, kol pasieksite viršūnę. Žinodami savo ūgį iki akių ir padauginę jį iš matavimų skaičiaus, gausite šlaito, kalvos aukštį ar daubos gylį. • Vieno laipsnio tikslumu šlaito polinkio kampą galima išmatuoti eklimetru. Jį galima pasidaryti patiems. Paimame matlankį ir nurodytoje vietoje pragręžiame skylutę (kuo arčiau krašto, tiesiosios matlankio dalies viduryje. Į skylutę įveriame siūlą su svareliu, - eklimetras paruoštas darbui. Darbą atlikti dviese. Sustojus vienas prieš kitą įsidėmėti kurioje kolegos vietoje projektuojasi jūsų akys, ir atvirkščiai. Paskui atsistojame reljefo lūžių linijose, - su eklimetru galima stovėti šlaito apačioje ar viršuje. Turintis eklimetrą vizuoja į tą kolegos vietą, kur yra jūsų akių projekcija. Nustojus siūbuoti svambalus, eklimetras paverčiamas į šoną ir nustatoma, ties kuriuo laipsniu yra eklimetro siūlas. Geriau pamatuoti kelis kartus, kad išvengti klaidų. Jei siūlas rodė kampą didesnį nei 90 laipsnių, iš jo atimkite 90 ir gausite šlaito polinkio kampą. Jei siūlas rodė kampą, mažesnį už 90 laipsnių, tuomet iš 90 atimkite siūlo kampą ir gausite šlaito polinkį. Taigi su eklimetru galima matuotiiš apačios į viršų, ir iš viršaus į apačią, taip pat jo vienu ar kitu galu.

31. 7 stotelė. „Šilupė“ (1)

32. 7 stotelė. „Šilupė“ (2) Užduotys mokiniams: • Išmatuoti upelio gylį., tekėjimo kryptį. • Išmatuoti upelio plotį. • Apskaičiuoti upelio tėkmės greitį. • Įvertinti upelio užterštumą. • Aprašyti upelio pakrančių augmeniją. • Aprašyti upelio gyvūniją, paimant pavyzdžius iš upelio su graibštu. Darbo priemonės: chronometras ar laikrodis, plūdė (lazda, butelio kamštis ar pan.),vandens termometras, tuščias stiklainis, kuoliukai, ruletė, balto popieriaus ,stiklinis indas, graibštas. Papildoma medžiaga: Segtuvas „Gelgaudiškio dvaras ir parkas“, atlasas „Lietuvos žaliasis rūbas

33. 7 stotelė. „Šilupė“ (3) Užduočių atlikimo metodika: • Upelio pločio matavimas: Kadangi upelis nėra platus, jo plotį galime išmatuoti paprasčiausiu būdu: įsmeigę kuoliukus vienoje ir lygiagrečiai kitoje upelio pusėje, rulete išmatuojame upelio plotį. • Vandens tekėjimo greičio matavimas. Matavimui parenkama tiesi 10 m. atkarpa. Joje išvalomos šakos, kiti stambesni vandens tėkmei trukdantys daiktai. Pažymima 10 m. pradžia ir pabaiga. Į vandenį aukščiau 10 m. žymos įleidžiama plūdė. Tada, kai ji kerta 10 m. pradžios žymą, sustabdomas chronometras ar pažiūrima į laikrodžio skundinę rodyklę. Einama kartu su plūde ir, jai kirtus žemutinę 10 m. žymą, sustabdomas chronometras, ar įsidėmima, kiek sekundžių plūdė plaukė 10 m.. Padalijus 10 m., pvz. iš 20 sek., gauname 0,5 m/s vandens tekėjimo greitį. Matavimą dėl tikslumo reikėtų atlikti kelis kartus. • Vandens gylis matuojamas pačių pasigaminta matuokle. Ją gaminame iš medinės lazdos pvz. 1 m. ilgio. Prie lazdos apačios prikalamas skardinis ar fanerinis skritulys, kad būtų tvirčiau jaučiamas upės dugnas. Lazdą sužymime centimetrais ir decimetrais. Padėję lazdą ant upelio dugno, matome pagal žymą upelio gylį.

34. 7 stotelė. „Šilupė“ (4) Užduočių atlikimo metodika: • Vandens fizinių, cheminių savybių tyrimas: 1. Temperatūros nustatymas termometru (galima matuoti keliose skirtingose vietose). 2. Spalvos nustatymas. Į stiklainį pasemiame vandens ir pridedame balto popieriaus lapą. Įvertiname spalvą – bespalvis, gelsvas, geltonas, šviesiai pilkas, tamsiai pilkas, rusvas, rudas, žalias, juodas. Tyrimą galima atlikti keliose vietose. 3. Kvapo nustatymas. Kvapas priklauso nuo vandenyje vykstančių biocheminių procesų. Vanduo gali neturėti kvapo, turėti žemės kvapą, pelkių kvapą, purvo kvapą, naftos kvapą, mėšlo kvapą, žuvų kvapą, pelėsių kvapą, supuvusio kiaušinio (sieros) kvapą. Vertinimo balai: neturi kvapo – 0 balų, labai silpnas kvapas – 1 balas, silpnas kvapas – 2 balai, pastebimas kvapas – 3 balai, stiprus kvapas – 4 balai, labai stiprus kvapas – 5 balai. 4. Skaidrumo nustatymas. Po stikliniu indu 4 cm. Atstumu laikyti knygos tekstą. Jos šriftas skaitomas pro vandens stulpelį. Įpilti tieik vandens, kad galima būtų perskaityti. 1 cm. Aukštis atitinka 1° skaidrumą. Pagal sanitarijos taisykles geriamo vandens skaidrumas turi būti ne mažesnis kaip 30°. Galima tirti keliose vietose, apskaičiuoti vidurkį. 5. Vandenilio rodiklio pH nustatymas. Įmerkti į vandenį indikatoriaus popierėlį ir pagal etalonų skalę nustatyti koks yra pH. 6. Nitritų,nitratų kiekį, vandens kietumą bei pH tirsime panaudojant vandens tyrimo laboratorijos medžiagas- indikatorius.

35. 7 stotelė. „Šilupė“ (5) Užpildyti lentelę:

36. 7stotelė “Šilupė” (6) • Tiriant miško upelio organizmus, įbrendama į vandenį ir graibšteliu košiamas vanduo. • Išimti iš graibštelio vieni apžiūrimi ir paleisžiami, kiti dedami į stiklinį indą tolimesniam tyrimui. • Kabinete atpažįstami organizmai, nustatoma jų rūšinė sudėtis ir užrašoma sąsiuviniuose. • Pagal sugautų organizmų įvairovę , nustatoma vandens kokybė.

37. Atliekame užduotis prie upelio

38. Matuojame upelio tėkmės greitį

39. 8 stotelė. Aukšiausia eglė (1)

40. 8 stotelė. Aukščiausia eglė (2)Dabar galima atlikti ne visas užduotis, nes eglė nudžiūvo ir yra nupjauta Užduotys mokiniams: • Suskaičiuoti laiptelius iki raguvos apačios. • Centimetru išmatuoti eglės apimtį. • Apytiksliai nustatyti eglės aukštį ir amžių. • Atpažinti aplink eglę augančius augalus. • Ištirti oro užterštumą pagal kerpes. Darbo priemonės: lupa, centimetras, sąsiuvinis, rašymo priemonės, spalvoti pieštukai. Papildoma medžiaga: Segtuvas „Žymiausi parko medžiai“, atlasas „Lietuvos žalasis rūbas“.

41. 8 stotelė. Aukšiausia eglė (3) Užduočių atlikimo metodika: • Medžio aukščio nustatymas: prie medžio pastatykite žinomo ūgio žmogų ar 1 m lazdą, atsitraukite toliau ir mintyse atidėkite jų aukštį matuojamame objekte. Paskui padauginkite žinomą aukštį iš atidėjimų skaičiaus ir sužinosite apytikrį objekto aukštį. • Eglės amžių apytiksliai galima nuspėti iš jų tarpšakių skaičiaus pridėjus 2-3 metus dygimui ir pradiniams augimui. • Pagal kerpių kiekį ir rūšinę įvairovę galima nustatyti vietovės oro užterštumą. Kerpės iš aplinkos sugeria ne tik ryto rasą, bet ir teršalus. Ypač pražūtingai kerpes veikia rūgštieji krituliai, kurie susidaro pramonės įmonėms ir automobiliams teršiant orą. Rūgščiai patekus į kerpės gniužulą, jo lastelėse sutrinka medžiagų apytaka. Tokia kerpė gali žūti. Todėl užterštose vietose kerpės visai neauga, arba yra vos kelios atsparesnės rūšys. Kai oras švarus kerpių įvairovė didelė, jų gniužulai didesni. Apžiūrėti keliolika medžių kamienų. Jeigu ant jų auga liekanora (pažiūrėti į paveikslėlius) arba kerpių iš viso nėra, o medžio kamienas padengtas žaliadumbliais – oras labai užterštas. Jei radote sieninę geltonkerpę ar putlųjį plynkežį – oras užterštas vidutiniškai. Jei radote uosinę ramaliną ir sodinę briedragę– oras beveik neužterštas.

42. Pamokos apibendrinimas • Panemunių regioninio parko Gelgaudiškio pažintiniame take numatytos 8 stotelės, kuriose galima atlikti geografines ir biologines užduotis. • Savarankiškai, nubraižytas pažintinio tako žemėlapis. Jame pažymėtos stotelės. • Kiekvienoje stotelėje paruoštos užduotys mokinių grupėms, numatytos darbo priemonės, parengta metodinė bei papildoma medžiaga užduočių atlikimui. • Pamokos ekskursijos vestos 6-9 klasių mokiniams. Užduotis moksleiviai atliko grupėmis pasirinktose stotelėse. • 98% moksleivių teigia, kad užduotys įdomios, nesunkios, dirbti daug įdomiau negu klasėje. Pamokos – ekskursijos metu jie įtvirtino geografijos, biologijos pamokų metu įgytas žinias bei pritaikė jas praktinėje veikloje. • Pamokos – ekskursijos metu ugdomas moksleivių ekologinis sąmoningumas, meilė gamtai. Visų klasių moksleiviai noriai tvarkė (rinko šiukšles) dvaro rūmų prieigas, pažintiniame take esančias poilsiavietes.

43. NAUDOTA LITERATŪRA • Mokykloje sukaupta kraštotyrinė medžiaga apie Gelgaudiškio dvaro rūmus ir parką. • R.Šalna, Žemė, Geografijos vadovėlis 6 kl. I-II dalys, Briedis, 2004. • J.Martinionienė, Ekologijos užduotys, Kaunas, „Šviesa“, 1999. • R.Krupickas, Geografinės aplinkotyros metodikos, Kaunas, „Šviesa“, 2003. • A.Navasaitis, M.Navasaitis, Lietuvos medžiai, 1979. • K.K. Vilkonis, Lietuvos žaliasis rūbas, Atlasas, Kaunas, Lututė, 2001.