Gerovės ekonomika Vilfredo Pareto, Arthur’as Cecil’is Pigou, Kenneth’as Arrow

1. Gerovės ekonomikaVilfredo Pareto, Arthur’as Cecil’is Pigou, Kenneth’as Arrow Doc. A. Maldeikienė 2010/2011 m.m

2. Gerovės ekonomika (1900- ...) Gerovės ekonomika — ekonomikos šaka, kuri taikydama mikroekonomikos priemones ir technikas įvertina gerovę, vertindama jos pokyčius iš pusiausvyros ir ekonominio efektyvumo perspektyvos. Manoma, kad ji pasireiškia per pajamų pasiskirstymą. Analizuojama socialinė gerovė, kuri matuojama individų, iš kurių susideda, ekonomine veikla ir gerove. Taigi, ekonomikos šaka, kuri paprastai suprantama kaip tam tikras normatyvinių klausimų sprendimo laukas. Jos tikslas ne aprašyti, kaip veikia ekonomika, o įvertinti, kiek tinkamai ji veikia.

3. Ankstyvoji neoklasikinė prieiga (Marshall’as ir Pigou). Prielaidos: Esminis dalykas nauda, kuri gali būti išmatuota arba įvertinta; Preferencijos pastovios. Papildomas vartojimas teikia vis mažesnį ir mažesnį naudos prieaugį (mažėjanti ribinė nauda). Esant šioms prielaidoms įmanoma užrašyti socialinės gerovės funkciją, kuri yra tiesiog individualių naudų funkcijų suma. Naujoji gerovės ekonomika remiasi Pareto, Hicks’o ir Kaldor’ darbais. Skiria efektyvumą ir pasiskirstymą ir juo analizuoja skirtingai. Efektyvumas analizuojamas pagal Pareto optimumą. Pajamų pasiskirstymas nagrinėjamas kaip socialinės gerovės funkcijos dalinis atvejis. 2 pagrindinės gerovės ekonomikos prieigos

4. Esminiai pirmųjų etapų klausimai Kas tai — gerovės ekonomika? Kaip suprasti gerovę? Ką reiškia efektyvus išteklių pasiskirstymas? Kokiomis prielaidomis remiasi efektyvumo koncepcija? Koks ryšys tarp efektyvumo ir tobulos rinkos? Koks santykis tarp nuosavybės teisių, eksternalijų ir sandorių sąnaudų?

5. Gerovės ekonomikos raida Nuo maždaug 1980 metų atsiranda ir daugiau tyrimų, susietų su gerovės ekonomika, objektų: Galimybių prieiga — gerovė taip pat turi apimti laisvės rinktis vertinimą Dar viena prieiga — pasitenkinimo gyvenimu vertinimas (laimės indeksas). Pastaruoju metu gerovės ekonomistai nagrinėja labai skirtingas temas: • taisykles, kurios leistų pasiekti maksimalią gerovę; • išorinių sąnaudų ir naudos klausimus (eksternalijas); • pajamų nelygybę; • sunkumus, kuriuos sukelia daugumos balsavimo teisė; • sprendimų priėmimą viešajame sektoriuje.

6. Taigi, Gerovės ekonomika nėra vieninga ir aiškiai apibrėžta tyrimų erdvė, tačiau bent du dalykai leidžia tą ar kitą ekonomistą susieti su šia kryptimi: • Bando apibrėžti, kas yra optimali gerovės būsena ir nagrinėja, kaip tokia būsena gali būti pasiekta. • Identifikuoja veiksnius, kurie trukdo pasiekti maksimalią gerovę bei siūlo, kaip tie trukdžiai galėtų būti pašalinti. Tai gana skirtingų ekonomistų, kurių dalis yra neoklasikai, o kiti netgi visai priešingų pažiūrų mokslininkai sankaupa. Stabtelėsime ties Pareto, Pigou, von Mises (Hayek), Arrow ir Buchanan.

7. Tyrimų prielaidos Socialinė gerovė šioje teorijoje suprantama kaip visos visuomenės gerovė. Mąstymo prielaida — visuminė socialinė gerovė suvokiama, kaip ekonominės veiklos subjektų “gerovių” suma. Nėra jokios kitokios socialinės gerovės, išskyrus tą, kuri susiformuoja iš individų socialinių gerovių. Gerovė gali būti matuojama “nauda” (valiuta) arba tiesiog Pareto optimumu . Pirmasis “naudos” metodas retai taikomas grynoje teorijoje dėl agregavimo (sutelkimo) problemų. Vis dėlto taikomojoje ekonomikoje (pavyzdžiui, naudos-sąnaudų analizėje) piniginiai įverčiai naudojami dažnai, ypatingai tais atvejais, kai analizuojamas pajamų pasiskirstymo poveikis.

8. Gerovės vertinimo elementai Gerovės ekonomika paprastai priima prielaidą, kad individų preferencijos yra pastovios ir tada teigia, kad pereinant nuo socialinio būvio A į socialinį būvį B gerovės daugėja, jei nors vienas individas teikia pirmenybę situacijai B ir nėra nė vieno, kurio padėtį ta situacija pablogintų. Gerovės padidėjimas šiuo atveju nebūtinai turi būti įvertintas kokiu nors kiekybiniu būdu. Kitas gerovės momentas susijęs su pajamų/prekių (ir lygybės) pasiskirstymu. Skiriama horizontali lygybė ( t.y. identiškas identiškų individų vertinimas) ir vertikali lygybė (skirtingas skirtingų asmenų vertinimas, siekiant sumažinti jų prigimtinių skirtumų pasekmes).

9. Tyrimų aspektai Gerovės ekonomikos nagrinėjami klausimai — eksternalijos, lygybė, teisingumas, nelygybė, altruizmas. Teorijoje nėra tokio reiškinio, kaip vienintelis galimas veiksmingas sprendimas. Efektyvus išteklių išsidėstymas nekalba apie gerus ar blogus sprendimus, dar daugiau, visuomenė gali nuspręsti, kad neefektyvus išteklių išsidėstymas jai priimtinesnis, nei efektyvus. Ar išteklių išsidėstymas yra tinkamas (geras) neįmanoma įvertinti atsietai nuo vertybių. Turi būti tam tikri instituciniai susitarimai, kurie užtikrintų efektyvų išteklių išsidėstymą.

10. Vilfredo Pareto (1848-1923) Italų ekonomistas Politinės ekonomikos vadovėlis (Manual Of Political Economy) (1906) Apibrėžė maksimalią gerovę (Pareto otimumas) - padėtis optimali, kai niekas negali pagerinti savo padėties nepablogindamas kieno nors kito situacijos).

11. Pareto optimumo teorijos problemos Pareto idėja buvo didelis indėlis į ekonomikos mokslą, vis dėlto jo logika sunkiai pritaikoma viešajai politikai: • Nesugeba atsakyti į klausimus susijusius su teisingu pajamų paskirstymu (esama situacija vertinama kaip tobula); • Eilė ekonominės politikos žingsnių, kurie didina šalies BVP (pvz. laisva prekyba ar imigracija), dažnai prieštarauja Pareto optimumui. Ar tai reiškia, kad tokia politika turėtų būti draudžiama? (laisva prekyba gali padidinti BVP ir pajamas, bet atimti darbą iš vietos darbuotojų, nekompensuodama praradimo); • Pareto optimumas remiasi statiniu efektyvumo vertinimu, bet kai kurie veiksniai, kurie trumpu laikotarpiu pažeidžia Pareto optimumą ilgu laikotarpiu gali didinti efektyvumą (pavyzdžiui, antimonopolinė praktika gali stabdyti ilgalaikes technologijas, kurios galiausiai virsta didesniu gerovės lygiu); • Kai kurie privatūs sandoriai (prostitucija, narkotikų prekyba, vaikų prekyba gali būti Pareto optimumo požiūriu patenkinami, bet kirstis su moralinėmis vertybėmis.

12. Arthur’as Cecil’is Pigou, (1877-1959) Marshall’o mokinys ir pasekėjas, pagrindinis darbas “Gerovės ekonomika” (“The Economics of Welfare”)1920. Esminis indėlis: idėja apie eksternalijas, kuri suteikė galimybę manyti, kad vyriausybė turi pagerinti išteklių pasiskirstymą per pasirinktus mokesčius ir subsidijas . 2 momentai: • Pajamų perskirstymas; • Privačios ir socialinės naudos bei sąnaudų skirtis.

13. Pigou: Privati ir išorinė nauda ir sąnaudos Privati įmonė siekia maksimizuoti savo pelną, kuris yra skirtumas tarp įmonės privačių sąnaudų ir jos privačios naudos (arba pajamų). Privati įmonė gali nekreipti dėmesio į savo veiklos išorines sąnaudas (pavyzdžiui, užterštumą, gamtos žalojimą). Dėl to patiria nuostolių kitos įmonės ar žmonės. Privačių asmenų (vartotojų) sprendimai taip pat gali kurti išorines sąnaudas, kurias jie primeta kitiems (pavyzdžiui, klausydami garsios muzikos, šiukšlindami ir pan.). Kai kuri ekonominė veikla gali kurti išorinę naudą, kuria už tai nemokėdami mėgaujasi kitos įmonės ar gyventojai, nesusiję su įmonės veikla.

14. Pigou:Socialinės sąnaudos Bendros ekonominės veiklos ekonominės sąnaudos tenkančios visuomenei (= socialinės sąnaudos) apimaįmonių bei vartotojų veiklos privačias sąnaudas ir visas išorines sąnaudas, kurias patiria tiesiogiai su ta veikla nesusiję asmenys. Socialinės sąnaudos = privačios sąnaudos + išorinės sąnaudos

15. Pigou: Socialinė nauda Bendra ekonominės veiklos ekonominė nauda tenkanti visuomenei (= socialinė nauda) apimaįmonių bei vartotojų veiklos privačią naudą ir visą išorinę naudą, kurią ji teikia kitiems. Socialinė nauda = privati nauda + išorinė nauda

16. Pigou:Vyriausybės veikla Socialinės naudos ir sąnaudų teorija turėjo vieną itin svarbią įžvalgą — ne visos konkurencingos rinkos, gamindamos prekes ir paslaugas, didina bendrą visuomenės gerovę. Vyriausybė gali ir privalo įsiterpti, jei ekonominė veikla kuria žymią socialinę naudą ar duoda akivaizdžias socialines sąnaudas. Pavyzdžiui, ribojant veiklas, kurios kuria socialines sąnaudas, galima taikyti jų veiklos reguliavimą, arba, atvirkščiai, galima teikti subsidijas, jeigu reikia paskatinti veiklas, kurios duoda socialinę naudą. Panašias funkcijas gali atlikti ir mokesčiai.

17. Ludwig’as von Mises’as (1881-1973) Austrų mokykla. Klasikinis libertaras. “Žmogaus veiksmas” (“Human Action: A treatise on Economics””) (1949) Prakseologija — ekonomikos mokslų pamatas pozityvizmas ir materializmas. Pagrindinė tema — laisva prekyba ir vyriausybės kontroliuojamos ekonomikos bei pastarųjų kritika.

18. Mises’o logika “Žmogus, kuris renkasi tarp pieno stiklinės ir kalio cianido stiklinės nesirenka tarp dviejų gėrimų: jis renkasi tarp gyvenimo ir mirties. Visuomenė, kuri renkasi tarp kapitalizmo ir socializmo, nesirenka tarp dviejų socialinių sistemų; ji renkasi tarp socialinio bendravimo ir visuomenės dezintegracijos. Socializmas nėra kapitalizmo alternatyva — tai bet kurios visuomenės, kurioje žmogus gali gyventi kaip žmogiška būtybė, alternatyva”.

19. Friedrich’as August’as Hayek’as (1899 – 1992), Filosofas. Iš dalies ekonomistas (politekonomas). Austrų mokykla. Libertaras. Kovojo su kolektyvistinėmis idėjomis. 1974 metais gavo Ekonomikos Nobelio premiją.

20. Pagrindinės Hayek’o idėjos “Kelias į vergovę” (The Road to Serfdom”) — kvietimas į karą su socializmu. Šioje knygoje Hayek’as teigia, kad vyriausybės vaidmuo ekonomikoje turi apsiriboti darbo valandų reguliavimu ir institucijų, kurios teikia informaciją kūrimu bei palaikymu. Valstybės vaidmuo gali pasireikšti tik per pinigų sistemą.

21. Kenneth’as J. Arrow, 1921- Pagrindinis darbas — “Socialinis pasirinkimas ir individualios vertybės” (“Social Choice and Individual Values”) (1951). Ekonomikos Nobelio premija 1972 m. Jauniausias, kuris yra gavęs šią premiją. P. Samuelsono svainis.

22. Arrow indėlis Pagrindė prielaidą, kad socialiniai pasirinkimai turi būti daromi atsižvelgiant į individualius pasirinkimus, išplėtojo socialinės gerovės vertinimo kriterijus. Bandė atsakyti į tokius klausimus: • Iš kur galime sužinoti, kad pasirinktas politinis sprendimas duos gerovės prieaugį? • Kokia yra bendruomenės narių, kurių kiekvienas turi individualias preferencijas, kolektyvinio pasirinkimo logika? • Ar įmanoma tobula demokratija? • Kokie patobulinimai gali padėti, jei žinome, kad nėra galimybių išsaugoti tobulą demokratiją? • Kokios taisyklės apibrėžia pajamų pasiskirstymą? Ir t.t.

23. James M. Buchanan Jr., 1919- Įprastinės ekonominės gerovės teorijos kritikas. Nauda žinoma tik individui, pasirinkimus daro tik individai, reiškia neįmanoma jokia socialinė gerovės funkcija. Vietoje to, kad bandytų išmatuoti neigiamas tų ar kitų individų veiksmų pasekmes, gerovės ekonomika privalo koncentruotis ties politinėmis ir konstitucinėmis taisyklėmis. Kita vertus, jei net būtų socialinė funkcija, tai privatus sektorius nėra pajėgus jos pasiekti, nes valstybės aparate dirba asmenys, turintys asmeninius interesus. Taigi, šalia “rinkos nesėkmių” turime dar ir “vyriausybės nesėkmes”.