21 paskaita. Firmos pasi ū la

1. 21 paskaita. Firmos pasiūla 21.1 Rinkos aplinka 21.2 Grynoji konkurencija 21.3 Konkurencinės firmos pasiūla 21.4 Išimtis 21.5 Dar viena išimtis 21.6 Atvirkštinė pasiūlos funkcija 21.7 Pelnas ir gamintojo perviršis 21.8 Ilgo laikotarpio firmos pasiūlos kreivė 21.9 Pastovieji vidutiniai ilgo laikotarpio kaštai

2. Įvadas Šioje paskaitoje išmoksime išvesti konkurencinės firmos pasiūlos kreivę iš jos kaštų funkcijos taikydami pelno maksimizavimo modelį. Tačiau iš pradžių turime pavaizduoti pačią rinkos aplinką, kurioje firma veikia.

3. Rinkos aplinka Kiekviena firma privalo nuspręsti du svarbius dalykus - kiek gaminti ir kokią nustatyti kainą. Jei nebūtų pelną maksimizuojančią firmą varžančių apribojimų, tai ji nustatytų laisvai pasirinktą aukštą kainą ir gamintų laisvai pasirinktą didelį kiekį prekės. Tačiau jokia firma neveikia apribojimų nevaržomoje aplinkoje. Jie yra dvejopi. Firma pirmiausia turi atsižvelgti į technologinius apribojimus, kuriuos glaustai išreiškia gamybos funkcija. Yra įmanomi tik tam tikri sąnaudų bei pagamintų produktų deriniai ir netgi labiausiai pelno siekianti firma privalo paklusti fizinio pasaulio tikrovei. Mes jau aptarėme, kaip glaustai išreikšti technologinius apribojimus ir žinome, kaip jie nulemia ekonominius apribojimus, glaustai apibūdinamus kaštų funkcija.

4. Rinkos aplinka (2) Tačiau dabar pradėkime nuo naujo apribojimo arba nuo seno, bet kitu požiūriu. Tai rinkos apribojimas. Firma gali gaminti, kas tik fiziškai įmanoma, ir nustatyti kokią tik nori kainą, bet gali parduoti tik tiek, kiek žmonės nori pirkti. Nustačiusi p kainą firma gali parduoti tam tikrą gaminio kiekį x. Priklausomybę tarp nustatytos kainos ir parduoto gaminio kiekio vadinsime firmos paklausos kreive. Jeigu rinkoje butų tik viena firma, jos paklausos kreivę pavaizduotume labai lengvai - tai būtų tiesiog rinkos paklausos kreivė, kurią aptarėme ankstesnėse paskaitose apie vartotojo elgseną. Ji rodo, kiek prekės žmonės nori nusipirkti, esant skirtingoms kainoms. Todėl paklausos kreivė glaustai išreiškia rinkos apribojimus, į kuriuos turi atsižvelgti firma, gaminanti visai rinkai.

5. Rinkos aplinka (3) Tačiau, esant ir kitoms firmoms, rinkoje atskirą firmą varžys jau kitokie apribojimai: ji turi nuspėti, kaip elgsis kitos firmos, jai nustačius tam tikrą savo gaminio kainą ar kiekį. Toks uždavinys nelengvas nei firmoms, nei ekonomistams. Yra daugybė sprendimo būdų ir mes bandysime juos sistemingai išnagrinėti. Terminu rinkos aplinka apibūdinsime firmų reakciją į varžovų sprendimus, nustatant gaminio kainą ar gamybos apimtį. Šioje paskaitoje nagrinėsime pačią paprasčiausią rinkos aplinką - grynąją konkurenciją. Su ja naudinga lyginti kitas rinkos aplinkas, tačiau ji įdomi ir pati savaime. Pirmiausia pateiksime ekonomistų vartojamą grynosios konkurencijos apibrėžimą, paskui pabandysime jį pagrįsti.

6. Grynoji konkurencija Grynosios konkurencijos rinkoje kiekviena firma mano, kad jos gaminamos prekės kiekis rinkos kainos nepaveikia, ir firma turi rūpintis tuo, kiek prekės gaminti. Viskas gali būti parduota už tą pačią kainą, tai yra rinkos kainą, nesvarbu, kiek ji bepagamintų. Kokiai aplinkai esant taip manyti būtų protinga? Tarkime, ūkio šaka sudaryta iš daugybės firmų, gaminančių identišką prekę, ir kiekviena iš jų yra tik maža rinkos dalis. Gana geras pavyzdys – šalies kviečių rinka. Tūkstančiai fermerių augina kviečius, bet netgi stambiausi iš jų pagamina tik be galo mažą dalį bendrosios pasiūlos. Šiuo atveju bet kuri firma elgsis protingai manydama, kad rinkos kaina yra nulemta iš anksto. Kviečius auginančiam fermeriui nereikia rūpintis, kokią kainą nustatyti savo prekei, - norėdamas išvis kiek nors parduoti, jis privalo parduoti už rinkos kainą. Fermeris paklūsta jau nustatytai kainai - belieka rūpintis, kiek pagaminti.

7. Grynoji konkurencija (2) Tokia padėtis - identiškas produktas ir daugybė mažų firmų - yra klasikinis pavyzdys, kai paklūstančio kainai elgsena yra prasminga. Bet tai nėra vienintelis atvejis, kada kainai paklusti įmanoma. Netgi jei rinkoje yra tik keletas firmų, jos vis tiek gali manyti, jog rinkos kainos paveikti neįmanoma. Pažiūrėkime į pastovią gendančios prekės pasiūlą - tarkime, tai šviežios žuvies ar skintų gėlių turgus. Net jei šioje rinkoje yra tik trys ar keturi pardavėjai, kiekvienas iš jų gali privalėti kitų pardavėjų kainas laikyti nustatytomis. Jei pirkėjai perka tik už žemiausią kainą, tai žemiausia pasiūlyta ir bus rinkos kaina. Jeigu bet kuri kita firma nori išvis ką nors parduoti, turės parduoti už rinkos kainą. Šiuo atveju konkurencinė elgsena - paklusnumas rinkos kainai - atrodo taip pat pagrįsta.Kaip konkurencinė firma suvokia priklausomybę tarp kainos ir kiekio, galime pavaizduoti brėžiniu, pateiktu 21.1 paveiksle.

8. 21.1 pav. Konkurencinės firmos paklausos kreivė. Esant rinkos kainai, ji yra horizontali. Esant aukštesnei kainai, firma neparduoda nieko, o kai kaina žemesnė už rinkos, ji turėtų tenkinti visos rinkos paklausą.

9. Grynoji konkurencija (3) Rinkos paklausos kreivė priklauso nuo vartotojų elgsenos, firmos paklausos kreivė - ne tik nuo vartotojų, bet ir nuo kitų firmų elgsenos. Konkurencinis modelis dažniausiai grindžiamas tuo, kad, rinkoje esant daugybei mažų firmų, kiekvienai jų tenka iš esmės horizontali paklausos kreivė. Tačiau net ir esant tik dviem firmoms rinkoje, jei viena iš jų pasiryžusi prašyti pastovios kainos nesvarbu, kas beatsitiktų, tai kita firma turės atsižvelgti į tokią konkurencinės paklausos kreivę, kaip pavaizduota 21.l paveiksle. Todėl konkurencinis modelis gali tikti didesnei aplinkybių įvairovei, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

10. Konkurencinės firmos pasiūla Brėždami konkurencinės firmos pasiūlos kreivę pasinaudokime tuo, ką žinome apie kaštų kreives. Pagal apibrėžimą, konkurencinė firma nekreipia dėmesio į savo pačios daromą įtaką rinkos kainai. Todėl jos pelno maksimizavimo uždavinys yra max py - c(y) y Tai reiškia, kad firma nori maksimizuoti savo pelną - skirtumą tarp pajamų py ir kaštų c(y).

11. Konkurencinės firmos pasiūla (2) Kokį gaminio kiekį pasirinks ši firma? Ji gamins tiek, kad ribinės pajamos būtų lygios ribiniams kaštams - papildomos pajamos, gautos už dar vieną gaminio vienetą, yra lygios papildomiesiems jo gamybos kaštams. Jei ši sąlyga negaliotų, tai firma visada galėtų padidinti pelną, pakeitusi gamybos apimtį. Ribinės konkurencinės firmos pajamos yra gaminio kaina.

12. Konkurencinės firmos pasiūla (3) Norėdami tuo įsitikinti, pažiūrėkime, kiek papildomų pajamų ji gautų, jei gamybos apimtį padidintų ∆y dydžiu. Gautų ∆R = p∆y nes, pagal hipotezę, p nesikeičia. Todėl gaminio vienetui tenka papildomos pajamos: ∆R / ∆y = p o tai ir yra ribinių pajamų išraiška.

13. Konkurencinės firmos pasiūla (4) Vadinasi, firma pasirinks tokį prekės kiekį y, kurį gaminant ribiniai kaštai yra lygūs rinkos kainai. Tai galime užrašyti simboliais: p = MC(y) Esant nustatytai rinkos kainai p, norime rasti pelningiausią gaminio kiekį. Jei kaina viršytų ribinius kaštus gaminant tam tikrą produkto kiekį y, tai firma galėtų padidinti savo pelną gamindama šiek tiek daugiau. Tai, kad kaina viršija ribinius kaštus, rodo

14. Konkurencinės firmos pasiūla (5) Todėl, gamybos apimtį padidinę ∆y dydžiu, gausime: Suprastinus išeina, kad: p∆y - ∆c > 0, o tai reiškia, jog papildomo gaminio kiekio nulemtas pajamų pokytis viršija kaštų pokytį. Taigi pelnas privalo padidėti.

15. Konkurencinės firmos pasiūla (6) Panašiai galime teigti ir kai ribiniai kaštai viršija kainą. Tada pelną padidintume, sumažinę gamybos apimtį, nes kaštų sumažėjimas viršytų prarastas pajamas. Taigi, firma privalo gaminti tokį optimalų prekės kiekį, kad kaina būtų lygi ribiniams kaštams. Kokia bebūtų rinkos kaina p, firma pasirinks tokį produkto kiekį, jog p = MC(y). Todėl konkurencinės firmos ribinių kaštų kreivė yra jos pasiūlos kreivė. Arba, kitaip tariant, rinkos kaina ir yra ribiniai kaštai tol, kol kiekviena firma gamina pelną maksimizuojantį prekės kiekį.

16. Išimtis Tačiau gali pasitaikyti du nemalonūs atvejai. Pirmu kainą ir ribinius kaštus galima sulyginti esant kelioms gamybos apimtims. Tai pavaizduota 21.2 paveiksle. Čia yra dvi gamybos apimtys, sulyginančios kainą ir ribinius kaštus. Kurią iš jų pasirinks firma? Į šį klausimą atsakyti nesunku. Apsvarstykime pirmąją sankirtą, kurioje ribinių kaštų kreivė turi neigiamą nuolydį. Jeigu gamintume šiek tiek daugiau, tai kiekvieno papildomo vieneto kaštai sumažėtų. Tai ir norime pasakyti, kai teigiame, kad ribinių kaštų kreivė mažėja. Kadangi kaina nesikeičia, pelnas privalo padidėti.

17. 21.2 pav. Ribiniai kaštai ir pasiūla. Nors ribiniai kaštai yra lygūs kainai, esant dviem gamybos apimtims, tačiau pelną maksimizuojantis kiekis gali būti tik kylančioje ribinių kaštų kreivės dalyje.

18. Išimtis (2) Taigi galime nekreipti dėmesio į tas gamybos apimtis, kurių ribinių kaštų kreivė mažėja. Šiuose taškuose pelno visada bus gaunama daugiau, daugiau gaminant. Konkurencinės firmos pasiūlos kreivė privalo būti ribinių kaštų kreivės didėjimo dalyje. Tai reiškia, kad pasiūlos kreivė pati privalo turėti teigiamą nuolydį. Pasiūlos kreivėse negali atsirasti „Giffeno prekės” reiškinys. Kainos ir ribinių kaštų lygybė yra būtina pelno maksimizavimo sąlyga. Paprastai ji nėra pakankama sąlyga. Tai, kad suradome tašką, kuriame kaina yra lygi ribiniams taškams, dar nereiškia, jog radome didžiausio pelno tašką. Tačiau jei jį jau radome, tada kaina privalo būti lygi ribiniams kaštams.

19. Dar viena išimtis Dabar aptarsime atvejį, darydami prielaidą, kad pelninga gaminti bent kažką. Gali atsitikti ir taip, jog geriausia išeitis firmai yra negaminti nieko. Kadangi nieko negaminti visada įmanoma, tai gamybos apimtį, kuri pelną turėtų maksimizuoti, privalome palyginti su galimybe negaminti nieko. Net ir nieko negaminanti firma turi sumokėti pastoviuosius kaštus F. Todėl pelnas, nieko negaminant, yra -F. Pelnas, gaminant prekės kiekį y, yra py - cv(y) - F.

20. Dar viena išimtis (2) Firmai bus naudinga negaminti nieko, jei -F > py - cv(y) - F, tai yra, kai „pelnas”, gaunamas negaminant nieko ir tik sumokant pastoviuosius kaštus, viršija pelną, gaunamą, gaminant prekės kiekį, sulyginantį kainą su ribiniais kaštais. Pertvarkę šią nelygybę, gauname veiklos nutraukimo sąlygą:

21. Dar viena išimtis (3) Jeigu vidutiniai kintamieji kaštai p kainą viršija, tai firmai naudingiau negaminti nieko. Taip yra iš tiesų, nes pajamos, gautos parduodant y, nepadengia net kintamųjų gamybos kaštų cv(y). Tokiu atveju firmai gali būti naudingiau išvis nutraukti savo veiklą. Nieko negamindama, firma praras pastoviuosius kaštus, tačiau ji dar daugiau prarastų, jei gamintų ir toliau. Tai, ką aptarėme, rodo, kad pasiūlos kreivės taškai gali būti tik ribinių kaštų kreivės dalys, esančios virš vidutinių kintamųjų kaštų kreivės. Jeigu taškas, sulyginantis kainą ir ribinius kaštus, yra žemiau vidutinių kintamųjų kaštų kreivės, tai firma optimaliai nuspręs negaminti visai nieko. Pasiūlos kreivę dabar jau galime įsivaizduoti taip, kaip parodyta 21.3 paveiksle. Konkurencinė firma gamina produkto kiekius, esančius ribinių kaštų kreivės dalyje, kuri turi teigiamą nuolydį ir yra virš vidutinių kintamųjų kaštų kreivės.

22. 21.3 pav. Vidutiniai kintamieji kaštai ir pasiūla. Pasiūlos kreivė yra ribinių kaštų kylanti kreivės dalis virš vidutinių kintamųjų kaštų kreivės. Firma negamins prekės kiekių, esančių ribinių kaštų kreivės dalyje žemiau vidutinių kaštų kreivės, nes ji gautų didesnį pelną (mažesnius nuostolius) veiklą nutraukusi.

23. Atvirkštinė pasiūlos funkcija Kaip jau matėme, konkurencinės firmos pasiūlos kreivę nulemia kainos ir ribinių kaštų lygybės sąlyga. Kaip ir anksčiau, kainos bei gaminio kiekio priklausomybę galima išreikšti dvejopai - gaminio kiekį galime laikyti kainos funkcija, kaip paprastai ir darome, arba galime įsivaizduoti „atvirkštinę pasiūlos funkciją”, kuri kainą apibūdina kaip gaminio kiekio funkciją. Pastarasis būdas leidžia suprasti šiek tiek daugiau. Kadangi kaina ir ribiniai kaštai yra lygūs kiekviename pasiūlos kreivės taške, tai rinkos kaina turi rodyti kiekvienos šios ūkio šakos firmos ribinius kaštus. Tiek firma, gaminanti daug, tiek ir firma, gaminanti mažai, privalo turėti tokius pačius ribinius kaštus, jei jos abi pelną maksimizuoja. Bendrieji kiekvienos firmos kaštai gali labai skirtis, tačiau ribiniai gamybos kaštai turi būti tokie patys. Lygtis p = MC(y) yra atvirkštinė pasiūlos funkcija, tai yra kaina - gaminio kiekio funkcija. Tokia pasiūlos išraiška gali labai praversti.

24. Pelnas ir gamintojo perviršis Esant nustatytai rinkos kainai, galime apskaičiuoti optimalią gamybos apimtį pagal p = MC(y) sąlygą. Turėdami gamintojo optimumą galėsime apskaičiuoti firmos pelną. 21.4 paveiksle pavaizduoto stačiakampio plotas, lygus p*y*, yra bendrosios pajamos. Bendrieji kaštai yra stačiakampio plotas y*AC(y*), nes yAC(y) = y c(y)/y = c(y). Pelnas yra šių dviejų plotų skirtumas.

25. 21.4 pav. Pelnas. Pelnas yra lygus bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumui, kaip parodyta išryškintu stačiakampiu.

26. Pelnas ir gamintojo perviršis (2) Prisiminkime gamintojo perviršio aptarimą 14 paskaitoje. Jį apibrėžėme kaip plotą į kairę nuo pasiūlos kreivės, panašiai kaip vartotojo perviršį, kuris yra plotas į kairę nuo paklausos kreivės. Pasirodo, gamintojo perviršis glaudžiai siejasi su firmos pelnu. Tiksliau tariant, jis lygus pajamų ir kintamųjų kaštų skirtumui arba pelno bei pastoviųjų kaštų sumai: pelnas = py - cv(y) - F gamintojo perviršis = py - cv(y) Norint išmatuoti gamintojo perviršį, reikia rasti pajamų stačiakampio ploto ir y*AVC(y*) skirtumą taip, kaip parodyta 21.5A paveiksle. Tačiau yra ir kitų būdų, kaip išmatuoti gamintojo perviršį pačia ribinių kaštų kreive.

27. Pelnas ir gamintojo perviršis (3) 20 paskaitoje sužinojome: plotas po ribinių kaštų kreive rodo bendruosius kintamuosius kaštus. Taip yra todėl, kad plotas po ribinių kaštų kreive yra pirmojo vieneto, antrojo vieneto ir t.t. gamybos kaštų suma. Todėl, apskaičiuodami gamintojo perviršį, iš pajamų stačiakampio ploto galime atimti plotą, esantį po ribinių kaštų kreive, ir gauti plotą, pavaizduotą 21.5B paveiksle. Galiausiai abu gamintojo perviršio matavimo būdus galime sujungti. Stačiakampio ploto būdą taikykime iki taško, kuriame ribiniai ir vidutiniai kintamieji kaštai susilygina, o paskui plotą virš ribinių kaštų kreivės naudokime taip, kaip parodyta 21.5C paveiksle. Šis būdas yra dažnai patogiausias praktikoje, nes tai tiesiog plotas į kairę nuo pasiūlos kreivės. Atkreipkite dėmesį - tai atitinka 14 paskaitoje pateiktą gamintojo perviršio apibrėžimą.

28. 21.5 pav. Gamintojo perviršis. Trys lygiaverčiai gamintojo perviršio matavimo būdai. A brėžinys vaizduoja stačiakampį, kuris yra pajamų ir kintamųjų kaštų skirtumas. B brėžinys - plotas virš ribinių kaštų kreivės. C brėžinyje plotas sudarytas iš stačiakampio, nubrėžto iki gamybos apimties z (R plotas), ir virš ribinių kaštų kreivės esančio ploto (T plotas).

29. Pelnas ir gamintojo perviršis (4) Mus retai kada domina bendrasis gamintojo perviršis. Žymiai įdomesnis yra jo pokytis. Gamybos apimtį firmai padidinus nuo y* iki y’, gamintojo perviršio pokytis bus trapecijos formos plotas, kaip pavaizduota 21.6 paveiksle. Atkreipkite dėmesį į tai, kad pokytis, keičiant gamybos apimtį, nuo y* iki y’ yra pelno pokytis, kai vietoj y* gaminama y’, nes, pagal apibrėžimą, pastovieji kaštai nekinta. Taip galime išmatuoti gaminio kiekio poveikį pelnui, naudodamiesi informacija, slypinčia ribinių kaštų kreivėje, ir visiškai nesinaudodami vidutinių kaštų kreive.

30. 21.6 pav. Gamintojo perviršio pokytis. Pasiūlos kreivė sutampa su kylančia ribinių kaštų kreivės dalimi, todėl gamintojo perviršio pokytis bus apytikriai trapecijos pavidalo plotas.

31. Pavyzdys: pasiūlos kreivė, išvesta iš tam tikros kaštų funkcijos Kokią pasiūlos kreivę galime nubrėžti pagal praeitoje paskaitoje pateiktą pavyzdį, kuriame c(y) = y2 +1? Šiame pavyzdyje ribinių kaštų kreivė visada yra virš vidutinių kaštų kreivės ir visada turi teigiamą nuolydį. Todėl, remdamiesi sąlyga, kad „kaina yra lygi ribiniams kaštams”, iš karto gauname pasiūlos kreivę. Vietoj ribinių kaštų įrašę 2y, gauname formulę: p = 2y. Tai atvirkštinė pasiūlos kreivė, arba kaina kaip kiekio funkcija. Kiekį išreikšdami kainos funkcija, gauname pasiūlos kreivės formulę: S(p) = y = p/2

32. 21.7 pav. Pasiūlos kreivės pavyzdys. Pasiūlos kreivė ir gamintojo perviršis, esant kaštų funkcijai c(y) = y2 +1.

33. Pavyzdys: pasiūlos kreivė, išvesta iš tam tikros kaštų funkcijos (2) Pasiūlos kreivė parodyta 21.7 paveiksle. Pasiūlos funkciją įrašę į pelno apibrėžimą, galėtume apskaičiuoti didžiausią pelną, esant kiekvienai p kainai. Atlikę, skaičiavimą, gausime π(p) = py - c(y)

34. Pavyzdys: pasiūlos kreivė, išvesta iš tam tikros kaštų funkcijos (3) Kaip didžiausias pelnas siejasi su gamintojo perviršiu? 21.7 paveiksle jį vaizduojaplotas į kairę nuo pasiūlos kreivės - trikampis, kurio pagrindas y = p/2 ir aukštis p. Jo plotas: Palyginę tai su pelno išraiška, matome, kad vartotojo perviršis yra lygus pelno ir pastoviųjų kaštų sumai, kaip jau tvirtinome anksčiau.

35. Ilgo laikotarpio firmos pasiūlos kreivė Ilgo laikotarpio firmos pasiūlos funkcija rodo, kiek firma gamintų optimaliai, jei galėtų pasirinkti gamyklos dydį (ar bet kurių kitų veiksnių dydžius, kurie trumpą laikotarpį yra pastovūs). Taigi ilgo laikotarpio pasiūlos kreivė yra p = MC1(y) = MC(y,k(y)) Trumpo laikotarpio pasiūlos kreivę nulemia kainos ir ribinių kaštų lygybės sąlyga, esant kažkokiam pastoviam k dydžiui: p = MC(y,k)

36. Ilgo laikotarpio firmos pasiūlos kreivė (2) Atkreipkite dėmesį, kuo šios išraiškos skiriasi. Trumpo laikotarpio pasiūlos kreivė siejasi su ribiniais gamybos kaštais, kai k reikšmė yra pastovi gamybos apimties atžvilgiu, o ilgo laikotarpio - su ribiniais kaštais, kai k pasirenkamas optimaliai. Dabar šiek tiek jau žinome apie trumpo ir ilgo laikotarpių ryšį. Jų ribiniai kaštai sutampa, esant gamybos apimčiai y*, jei pastovaus veiksnio, susijusio su trumpo laikotarpio ribiniais kaštais, k* dydis yra parinktas optimaliai. Todėl trumpo ir ilgo laikotarpių firmos pasiūlos kreivės sutampa, esant y*, taip, kaip parodyta 21.8 paveiksle.

37. 21.8 pav. Trumpo ir ilgo laikotarpių pasiūlos kreivės. Ilgo laikotarpio pasiūlos kreivė paprastai yra elastingesnė už trumpojo.

38. Ilgo laikotarpio firmos pasiūlos kreivė (3) Tai turi būti teisinga nepriklausomai nuo to, kiek yra skirtingų gamyklos dydžių, todėl tolydusis atvejis atrodo panašiai kaip 20.10 paveiksle. Bet kokios y gamybos apimties ilgojo laikotarpio ribiniai kaštai turi būti lygūs trumpojo laikotarpio ribiniams kaštams, susijusiems su gamyklos dydžiu, kuris yra optimalus y gamybos apimčiai.

39. Ilgo laikotarpio firmos pasiūlos kreivė (4) Ką dar galėtume pasakyti apie ilgo laikotarpio pasiūlos kreivę? Ilgas laikotarpis - tai toks, kurio metu firma laisvai gali pasirinkti visų veiksnių kiekius. Viena iš galimybių - negaminti iš viso. Kadangi, nutraukusi veiklą ilgame laikotarpyje, firma gaus nulinį pelną, tai mažiausias šio laikotarpio pelnas negali būti mažesnis už nulį: py - c(y) ≥ 0 o tai reiškia, kad p ≥ c(y)/y

40. Ilgo laikotarpio firmos pasiūlos kreivė (5) Ilgame laikotarpyje kaina negali būti mažesnė už vidutinius kaštus, todėl ilgo laikotarpio pasiūlos kreivė yra teigiamo nuolydžio ribinių kaštų kreivės dalis, esanti virš vidutinių ilgo laikotarpio kaštų kreivės taip, kaip parodyta 21.9 paveiksle. Tai visiškai atitinka trumpo laikotarpio analizę. Ilgame laikotarpyje visi kaštai yra kintamieji. Todėl trumpo laikotarpio sąlyga, reikalaujanti, kad kaina viršytų vidutinius kintamuosius kaštus, yra lygiavertė ilgo laikotarpio sąlygai, reikalaujančiai, kad kaina viršytų vidutinius kaštus.

41. 21.9 pav. Ilgo laikotarpio pasiūlos kreivė. Ilgo laikotarpio pasiūlos kreivė yra kylančios jo ribinių kaštų kreivės dalis, esanti virš vidutinių kaštų kreivės.

42. Pastovieji vidutiniai ilgo laikotarpio kaštai Įdomiai atsitinka, kai ilgo laikotarpio technologija pasižymi pastovia gamybos masto grąža. Šio laikotarpio pasiūlos kreivė yra jo ribinių kaštų kreivė, o pastaroji sutampa su vidutinių kaštų kreive, kai jie yra pastovieji. Todėl atsitinka taip, kaip pavaizduota 21.10 paveiksle: jame ilgo laikotarpio pasiūlos kreivė yra horizontali tiesė, nubrėžta cmin aukštyje, tai yra esant pastoviesiems vidutiniams kaštams. Ši pasiūlos kreivė reiškia tai, kad firma norėtų pasiūlyti bet kokį prekės kiekį, kai p = cmin, neribotai didelį kiekį - kai p > cmin, ir išvis nieko - kai p < cmin. Tai visiškai prasminga, prisiminus, kad pastovią gamybos masto grąžą galime paaiškinti kaip pakartojimą. Esant pastoviai gamybos masto grąžai, vieną vienetą galite pagaminti už cmin dolerių, todėl n vienetų - už ncmin dolerių. Kainai esant lygiai cmin, norėsite pasiūlyti bet kokį kiekį, o kainai viršijant cmin - neribotai daug. Kita vertus, jei p < cmin ir neatsiperka net vienas gaminio vienetas, tai tikrai neatsipirks ir n vienetų. Todėl, kainai esant mažesnei už cmin, nenorėsite gaminti visai.

43. 21.10 pav. Pastovieji vidutiniai kaštai. Esant pastoviesiems vidutiniams kaštams ilgo laikotarpio pasiūlos kreivė yra horizontali tiesė.

44. Santrauka • Priklausomybė tarp firmos prašomos kainos ir parduodamo prekės kiekio vadinama firmos paklausos kreive. Pagal apibrėžimą, konkurencinės firmos paklausos kreivė yra horizontali. Jos aukštį nustato rinkos kaina - t.y. tokia, kurios prašo visos kitos firmos šioje rinkoje. • Konkurencinės firmos (trumpo laikotarpio) pasiūlos kreivė yra teigiamo nuolydžio (trumpo laikotarpio) ribinių kaštų kreivės dalis, esanti virš vidutinių kintamųjų kaštų kreivės. • Gamintojo perviršio pokytis, rinkos kainai pasikeitus nuo p1 iki p2, yra plotas į kairę nuo ribinių kaštų kreivės tarp p1 ir p2. Jis taip pat matuoja firmos pelno pokytį. • Firmos ilgo laikotarpio pasiūlos kreivė yra teigiamo nuolydžio šio laikotarpio ribinių kaštų kreivės dalis, esanti virš pastarojo vidutinių kaštų kreivės.