110 likes | 854 Views
Pamokos tema. Veiksmo dinamiškumas H. Radausko eilėraštyje “Gėlė ir vėjas”. 1. Veiksmo ir nuotaikos dinamiškumas.
E N D
Pamokos tema Veiksmo dinamiškumas H. Radausko eilėraštyje “Gėlė ir vėjas”
1. Veiksmo ir nuotaikos dinamiškumas H. Radausko eilėraštis „Gėlė ir vėjas“ patraukia veiksmo ir nuotaikos dinamiškumu. Eilėraštis yra siužetinis, jame vienas po kito vyksta veiksmas: „Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj, / O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“.
2. Gėlė ir vėjas – du įasmeninti veikėjai • Gėlė ir vėjas – du įasmeninti veikėjai, tačiau yra ir lyrinis pasakotojas ( H. Radausko lyrikos savitumą sudaro tai, kad jo eilėraščiams nebūdinga išpažintis, tiesioginis jausmo išsakymas.)
3. Pasakų pasaulis • Būtent pasakotojas atveda mus į pasakų pasaulį, kur vėjas turi tris brolius. Jauniausiais ir linksmiausias, kvailas ir nerimtas – tikras lietuviškų pasakų veikėjas. Siužeto pasakiškumas nuteikia skaitytoją nuotykiams, laimingai pabaigai.
4. Eilėraštis ekspresyvus, veržlus. • Daugiausia eilėraštyje randame veiksmą reiškiančių žodžių ( net 12), tai daro eilėraštį ekspresyvų, veržlų, leidžia skaitytojui patekti į džiaugsmo, laisvės ir svajonių pasaulį.
5. Asonansai, aliteracijos • Dinamiškumo įspūdį sustiprina asonansai ir aliteracijos. Kiekvieno posmelio pirmoje eilutėje kartojami balsiai ė, a, i, y ( „Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj“) primena lyg vėjo gūsį, savotišką bangavimą. Priebalsių ž, š, č, s kartojimas sukelia šnabždesio įspūdį, primena gėlės prasiskleidimo momentą, b, d, g – sprogimą ar vėjo trankymąsi („pražys, pakuždėjo, pasakė“)
6. Garsai • Eilėraščio prasmę padeda kurti garsai. Juos sukelia vėjas, kuris yra padūkęs, nori visko ir kuo greičiau. O gėlė rami, pasitikinti savimi, nutaria pražysti dėl to, kad pamilo jaunąjį vėją. Ir kaip nepamilsi, juk jis toks padūkęs, linksmas ir rūpestingas. Kad gėlė pražystų, jis „saulės krosnį išpūtė“ (vaizdinga metafora) ir atnešė lietų.
7. Spalva • Paskutinės eilutės - tarsi veiksmo atomazga. Gėlė pražysta. Ji balta. Keturis kartus pabrėžiama jos spalva. Nėra kitų spalvų, nėra nieko, tik palaima, užliejanti širdį ir pasaulį. Ir nereikia didesnio stebuklo už baltai pražydusią gėlę.
Ar sutinkate, jog šio eilėraščio prasmė – gyvenimo džiaugsmo sprūdis, šūksmas, sklaida?