I. XX a. pradžios literatūra. Realizmas. Neoromantizmas

1. I. XX a. pradžios literatūra. Realizmas. Neoromantizmas

2. Naudota literatūra: Literatūra: XIX a. XX a. pradžia. Chrestomatija 11 klasei, 2 dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.

3. 1. Istorinis-kultūrinis kontekstas • Vienas reikšmingiausių istorinių įvykių, dėl kurio lietuvių literatūra pačioje XX a. pradžioje pradėjo daug sparčiau vystytis, buvo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimas 1904 m. gegužės 7 d. Atsirado galimybė legaliai leisti ir platinti lietuviškus periodinius ir kitokius leidinius, knygas.

4. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje buvo sukviestas pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas. Jame dalyvavo apie 2000 dalyvių. Vienas iš seimo nutarimų skelbė, kad Lietuvai reikia reikalauti autonomijos su visuotinai ir demokratiškai išrinktu seimu Vilniuje. Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje palankiai susiklostė politinės aplinkybės ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

5. XX a. pradžios lietuvių literatūra ir veikiama kitų tautų literatūrų (ypač lenkų), plėtojosi dviem pagrindinėmis kryptimis: realistine ir romantine. Abiem joms pakankamai tvirtus pamatus dar XIX a. pabaigoje padėjo daugiausia Žemaitės kūryba (pirmajai) ir Maironio kūryba (antrajai). Bėgant laikui, pereinant iš XIX į XX a. abi kryptys kito, įvairėjo, įgavo naujų bruožų. Realizmas keitėsi kiek vangiau ir mažiau. Didesni pokyčiai laukė romantinės krypties: romantizmą XX a. pradžios Lietuvoje pakeitė vadinamasis naujasis romantizmas, arba neoromantizmas.

6. 2. Realizmas XX a. pradžios lietuvių literatūroje • Literatūrinė realizmo kryptis Europoje susiformavo XIX a. viduryje, jos pradininku laikomas prancūzų romanistas Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799–1850). Kiti žymūs realizmo atstovai: prancūzų rašytojai Gustavas Floberas (Gustave Flaubert, 1821–1880), Gi de Mopasanas (Guy de Maupassant, 1850–1893), anglų rašytojas Čarlzas Dikensas (Charles Dickens, 1812–1870), rusų rašytojai Fiodoras Dostojevskis (Fiodor Dostojevsky, 1821–1881), Levas Tolstojus(Liev Tolstoj, 1828–1910), Antonas Čechovas (Anton Čiechov, 1860–1904).

7. Pasaulėžiūrinį realizmo pagrindą sudaro trys svarbiausi dėmenys, trys teorijos: pozityvizmas (filosofinė proto ir mokslinės pažangos suabsoliutinimo teorija), darvinizmas (gamtamokslinė gyvybės žemėje evoliucijos teorija) ir marksizmas (politinė-ekonominė klasių kovos teorija). Visas jas vienija tai, kad jos, atmetusios romantinį subjektyvumą, tradicinius įsitikinimus ir tikėjimus, remiasi racionaliu protu, faktais, moksliniais argumentais ir siekia paveikti ar net pakeisti visuomenę (žmonių mąstymą, socialinę-ekonominę santvarką).

8. Pats iškiliausias ir nuosekliausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas realistas yra Jonas Biliūnas (1879–1907). Be jo, praėjusio amžiaus pradžioje realistinės pakraipos kūrinius rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), Lazdynų Pelėda (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo seserys Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, 1867–1926, ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė, 1872–1957), Dvi Moteri (Žemaitė ir Petkevičaitė-Bitė), Julijonas Lindė-Dobilas (1872–1934), Antanas Vienuolis (tikr. Žukauskas, 1882–1957), Julius Janonis (1896–1917) ir kiti. Dominavo proza, didžiausio meistriškumo pasiekta apsakymo ir apysakos žanruose.

9. Lietuvoje realistai savo kūriniuose kėlė ir sprendė psichologines, moralines ir socialines problemas, dažnai, bet ne visada visas jas susiedami vieną su kita. Jie rašė labiau ar mažiau remdamiesi pagrindiniais visai realistinei literatūrai būdingais principais.

10. Svarbiausi realistinės literatūros principai: : • 1) vaizduojamas charakteris yra išbaigtas, kintantis ir dramatiškas; • 2) vaizduojamas charakteris siejamas su realia istorine-socialine aplinka; • 3) vaizduojamas charakteris yra tipiškas,apibendrinantis, veikiantis tipiškomis aplinkybėmis, tačiau sykiu ir individualus, išsiskiriantis; • 4) rašoma laikantis priežasties ir pasekmės sekos; • 5) kūrinių kalba dažniausiai paprasta, konkreti, nedaugiareikšmė, tekstas nėra fragmentuotas, trūkinėjantis – sakiniai ir didesni teksto fragmentai nuosekliai išplaukia vienas iš kito.

11. Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“ (1907) ir Vienuolio apsakymas „Paskenduolė“ (1912–1913) yra bene meniškiausi XX a. pradžios realistinės pakraipos lietuvių literatūros kūriniai. Juose „veikia“ turbūt visi išvardytieji principai.

12. (1) Tiek Juozapotos (pagrindinė „Liūdnos pasakos“ veikėja), tiek Veronikos (pagrindinė „Paskenduolės“ veikėja) paveikslai yra atskleisti išsamiai, visapusiškai, jie yra dinamiški, dramatiški, net tragiški: Juozapota, pamačiusi nukryžiuotą savo vyrą sukilėlį, išprotėja, Veronika, neatlaikiusi psichologinio-moralinio aplinkinių spaudimo, nusižudo.

13. (2) Veikiamoji aplinka yra baudžiavinis, pobaužiavinis ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimas, pažymėtas chronologiškai (1863 m. sukilimas, jo malšinimas „Liūdnoje pasakoje“), geografiškai (netoli Kavarsko „Paskenduolėje“) ar kitaip.

14. (3) Veronika – tipiškas vyro suviliotos ir apviltos, paliktos moters paveikslas, Juozapota kiek hiperbolizuotai, bet apibendrina mirties bausme nuteistų, įkalintų, ištremtų 1863 m. sukilimo dalyvių artimųjų išgyvenimus, jų dalią. Nepaisant apibendrinančių „galių“, abi veikėjos – ryškūs ir įsimenantys, įtikinami lietuvių literatūros paveikslai.

15. (4) Abiejų veikėjų elgesio, veiksmų, jausmų, minčių kaita yra motyvuota kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, aplinkinių žmonių kalbų, reakcijų (dėmesio vertas Biliūno sakinys Juozapotai išprotėjus: „Priežastis ir sekmė jos smegenyse nebesirišo“).

16. (5) Vienuolis rašo kiek ilgesniais, „sodresniais“, bet aiškiais, „skaidriais“ sakiniais, Biliūno apysakos kalba yra neįmantri, lakoniška, Juozapotos istorija dažnoje vietoje pasakojama „kapota“ konstatuojamąja intonacija (pavyzdžiui: „Juozapota baisiai atsimainė. Tat jau nebebuvo toji graži moteris, kurios akys kaip žvaigždės nuvargusį vyrą nesenai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko. Viena slankiojos po namus kaip šešėlis, be tikslo“).

17. Realistiniuose XX a. pradžios lietuvių literatūros kūriniuose pasitaiko ir įvairių kitų literatūros krypčių ir rašymo būdų apraiškų: 1) sentimentalizmo (perdėto jausmingumo), 2) didaktinės literatūros (noro ne tik pavaizduoti, bet ir pamokyti), 3) natūralizmo (hiperbolizuoto vaizdo grubumo, fiziologiškumo išryškinimo), 4) etnografiško aprašinėjimo (uždarų kaimo bendruomenių buities, papročių tikslaus aprašymo).

18. Subtilus, lyriškomis, melancholiškomis, dažnai dramatiškomis spalvomis pažymėtas ir nuo pasakotojo, nuo autoriaus asmenybės neatsiejamas psichologizmas yra tai, kuo žymiausias praėjusio amžiaus pradžios realistas Biliūnas labiausiaipraturtino ir modernizavo lietuvių literatūrą. Jo prozos pasakotojas yra labai artimas autoriui, paprastai pirmu asmeniu išsakantis jo mintis, svarbiausia – užtariantis, užjaučiantis tuos, kurie yra nuskriausti, nelaimingi. Šis pasakotojas yra empatiškas – įsijaučiantis į kito asmens emocinę, psichologinę būseną. Tuo Biliūnas išsiskiria iš bendro realistinės literatūros srauto, kuriame dominuoja bešališkas pasakojimas trečiuoju asmeniu.

19. Rašymo būdu lietuvių realistai (Biliūnas, Vienuolis, Petkevičaitė-Bitė, Lindė-Dobilas) yra labiau ar mažiau artimi visiems didiesiems realistams, pavyzdžiui, Mopasanui, Čechovui.

20. Su Mopasanu lietuvių rašytojus realistus labiausiai sieja veikėjų psichologinė analizė – panaši į tokią, kokią Mopasanas demonstruoja romane „Pjeras ir Žanas“ (1888). Teorinėje šio romano pratarmėje yra teiginys, kuris tinka visai – ir pasaulinei, ir lietuvių – realistinei prozai apibūdinti: „grynos psichologijos šalininkas tegali vien vaizduote įsijausti į kiekvieną savo personažą tose įvairiose situacijose, į kurias pats jį pastato.“ Toks įsijautimas akivaizdus Čechovo prozoje, išgarsėjusioje tuo, kad neišskirtiniais siužetais ir lakoniškomis priemonėmis gebama pateikti apibendrintą XIX a. pabaigos visuomenės gyvenimo paveikslą, individualius ir sykiu labai tipiškus tos visuomenės atstovų portretus

21. XX a. pradžios psichologinio realizmo tradiciją lietuvių prozoje vėliau kūrybingai tęsė • Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967), • Petras Cvirka (1909–1947), Ieva • Simonaitytė (1897–1978) ir kiti.

22. 3. Neoromantizmas XX a. pradžios lietuvių literatūroje • XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos literatūroje kilo atsakas prieš perdėtą pozityvistinį racionalumą, prieš natūralizmą, vertusį rašytoją tapti bešališku aprašomų reiškinių tyrinėtoju, panašiu į bejausmį mokslininką analitiką. Tas atsakas reiškėsi ganėtinai įvairiais literatūriniais pavidalais, tačiau jie paprastai apibūdinami bendru neoromantizmo terminu.

23. Neoromantizmas yra labai nevienalytė literatūros kryptis neturinti aiškių ribų, vienijama tokių pačių bendriausių tendencijų: • 1) grįžimo prie XVIII a. pabaigos – XX a. I pusės romantizmo vertybių ir estetikos, • 2) pasinaudojimo realizmo poetikos atradimais, • 3) suartėjimo, kartais net susiliejimo su įvairiomis modernizmo kryptimis (simbolizmu, impresionizmu, jugendstiliumi, ekspresionizmu ir kitomis).

24. Neoromantizmas glaudžiai susijęs su Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche, 1844–1900) filosofija, iškėlusia antžmogio idėją, aiškinusia, kad žmogus yra veikiamas dviejų pradų: šviesaus, sąmoningo, skaidraus, harmoningo (apoloniško) ir tamsaus, pasąmoningo, aistringo, gaivalingo, griaunančio (dionisiško), kad kultūra, menas daug intensyviau kyla iš dionisiško prado.

25. Neoromantizmui taip pat labai artima intuityvistinė filosofija, skelbusi, kad geriausiai pažinti pasaulį padeda ne intelektas ir protas, bet intuicija, kad menininkas yra tas žmogus, kuris apdovanotas jautresne, subtilesne intuicija. Pastaroji visuomet esanti individuali, susijusi su konkretaus asmens išgyvenimais, su jo grožio jautimu.

26. Pasaulinio pripažinimo sulaukusių neoromantinio pobūdžio kūrinių yra parašę: • lenkų kilmės anglų rašytojas Džozefas Konradas (Joseph Conrad, tikr. Józef Teodor Konrad Korzeniowski, 1857–1924), • prancūziškai kūręs belgų rašytojas Morisas Meterlinkas (Maurice Maeterlinck, 1862–1949), • vokiečių rašytojai Gerhartas Hauptmanas (Gerhart Hauptmann, 1862–1946), Hermanas Hesė (Hermann Hesse, 1877–1962). • Neoromantinės lietuvių literatūros radimuisi didžiausią įtaką padarė lenkų literatūrinis meninis judėjimas „Jaunoji Lenkija“ (Młoda Polska, 1890–1918), ypač šio judėjimo atstovų • Stanislavo Pšibiševskio (Stanisław Przybyszewski, 1868–1927) ir • Stanislavo Vyspianskio (Stanisław Wyspiański, 1869–1907) kūryba.

27. Lietuvių literatūroje išskiriami du chronologiškai ir kokybiškai besiskiriantys neoromantizmo etapai: • XX a. pradžios (pirmasis) ir • XX a. 3–4 dešimtmečių (antrasis). • Čia kalbama tik apie pirmąjį.

28. Pradinius lietuvių neoromantizmo pasaulėžiūros, estetikos principus savo kritikoje ir eseistikoje nužymėjo Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944), Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), Balys Sruoga (1896–1947). Pirmieji du studijavo Krokuvoje – jų pažiūras paveikusio „Jaunosios Lenkijos“ judėjimo centre, trečiasis buvo Petrogrado ir Maskvos novatoriškos literatūrinės aplinkos augintinis.

29. Visi trys pabrėžė kiekvieno rašytojo, menininko laisvę kurti individualiai, originaliai, bet sykiu būtinybę per meną, literatūrą atverti kolektyvinę • „tautos sielą“ (Sruoga), • „Tautos Širdį“ (Herbačiauskas). Kymantaitė-Čiurlionienė 1909 m. metaforiškai rašė, kad menas (suprantama, ir literatūra) yra „širdies klyksmas“, „ilgėjimasis“, „antrasis pasaulis“, „matomojo pasaulio pančių numetimas“.

30. Žymiausi, didžiausią įtaką lietuvių literatūros raidai padarę XX a. pradžios neoromantinės pakraipos rašytojai: • Vaižgantas (tikr. Juozas Tumas, 1869–1933), • Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius, 1882–1954), • Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877–1930), • Ignas Šeinius (tikr. Jurkūnas; 1889–1959), • Balys Sruoga, • Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta; 1868–1953).

31. Neoromantikų kūrybos centre paprastai atsiduria žmonių vidiniai išgyvenimai, kurie kartais prasiveržia gaivalingais, drastiškais, žiauriais veiksmais, kartais – atsargiais, subtiliais poelgiais. Išgyvenimus dažniausiai sukelia arba • meilės jausmas, • arba valdžios, galios pojūtis, • arba vertybiniai svarstymai,svajonės, neapibrėžtas ilgesys.

32. Dažnas neoromantinio žmogaus palydovas yra jo vidinio pasaulio nuotaikas atspindinti ir papildanti gamta, niuansuota jos įvairovė, kaita. • Įvairiais pavidalais neoromantikai išreiškia ir tautiškumo, lietuviškumo pradą: • kaip kūrinio temą, • kaip turinio elementą, • kaip veikėjo charakterį, • kaip stiliaus priemonę (pavyzdžiui, literatūriškai stilizuodami tikrus ar menamus lietuvių liaudies padavimus, tikras ar menamas lietuvių liaudies dainas) • ar tiesiog kaip bendrą kūrinio atmosferą.

33. Sėkmingiausi, meniškai vertingiausi realistinio ir neoromantinio stiliaus derinimo pavyzdžiai yra Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ (1920–1921) ir Krėvės apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (1921–1922).

34. Vaižgantas jau įvadiniame apysakos skyrelyje išdėsto savo „programą“, kad žodžiai „dėdė“ ir „dėdienė“ jo kūrinyje reiškia ne giminystės ryšį, bet „tipą“, „tam tikrą socialinį vienetą“, ir vaizduoja tris šio „tipo“ asmenis tipiškomis Lietuvos kaimo sąlygomis, parodydamas, kaip šios sąlygos, panaikinus baudžiavą, keičiasi ir keičia veikėjus. • Abiejuose kūriniuose daug detalaus, istoriškai, etnografiškai tikslaus aprašinėjimo – taip aprašomi interjeras, drabužiai, valgiai, darbai, papročiai. • Tiek tipizavimas, tiek detalus, tikslus aprašinėjimas yra raiškūs realistinio meno požymiai.

35. Vis dėlto ir Vaižganto apysakoje, ir Krėvės apsakymuose dominuoja neoromantinės tendencijos. • Visų pirma dėl to, kad daugumos veikėjų paveikslai yra romantizuoti. • Geriausias pavyzdys – „Dėdžių ir dėdienių“ veikėjas Mykoliukas. Mykoliukas gyvena lyg visuomenėje, tarp žmonių, intensyviai dirba visokiausius darbus ir dvare, ir namie, bet sykiu – lyg ir ne tarp žmonių, „šypsosi kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu“, kuriame „negalėjo būti žmonių“.

36. Taigi neoromantinė lietuvių literatūra labai glaudžiai susijusi su realizmo estetika, tačiau ji sėkmingai integruoja ir esminius kelių modernizmo krypčių bruožus. Pavyzdžiui: • 1. Sruogos eilėraščių rinkinyje „Saulė ir smiltys“ (1920) puikiai dera neoromantinė-simbolistinė pasaulėjauta, besiremianti beveik nesąmoningu, pasąmoningu žmogaus paslaptingumo suvokimu, ir impresionistinė stilistika, kuri fiksuoja momentinį įspūdį, judesį, akimirkos tvykstelėjimą („Rimk, besiplečianti sielvarta gūdinti! / Tau paslapčių amžinų nesujudinti! / Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti / Supasi, supasi lapai nubudinti…“).

37. 2. Impresionistinė stilistika, sukurianti labai poetiško, lyriško pasakojimo įspūdį, dominuoja Šeiniaus romane „Kuprelis“ (1913), vaizduojančiame romantišką, bet dramatišką meilės istoriją („Užsimiršom tame pasibučiavime, tarytum išnykom kur. Grįžti nesinorėjo iš to nežinomo, nematomo, bet visam kūne, visoj sieloj juntamo pasaulio. Jis buvo nematomas, bet aiškus kaip vasara, gilus kaip dangus“).

38. 3. Neoromantinėje Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ (1922), ypač jo skyriuose „Mamatės užrašai“ ataidinti kanoninio (vokiškojo) XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios romantizmo pasaulėvoka susipina su simbolizmui charakteringu pasaulio matymu, kai regimas pasaulis suvokiamas tik kaip „tikrojo“, anapusinio pasaulio simbolis („Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia“).

39. 4. Kai kuriose Vydūno dramose simbolinis neoromantizmas natūraliai susiejamas su ekspresionizmo dramaturgijos estetika: • veikia bevardžiai tipai, • reikšminga vieta skiriama vizijoms, • vyrauja patosiškas kalbėjimas, • įteisinama fragmentiška kompozicija.

40. 1913 m. Sruoga rašė: „Dailioji tvėryba būna dvejopa: sąmoninga ir nesąmoninga.“ • Dažnam lietuvių neoromantikui iš tikrųjų labai rūpėjo išreikšti žmogaus svyravimą tarp dviejų pradų, tų pradų susidūrimą: įtampą tarp žmogaus sąmonės ir pasąmonės, tarp jo racionalumo ir iracionalumo. • Tokios įtampos ženklu pažymėti dviejų pirmųjų Krėvės dramų pagrindiniai veikėjai: • Šarūnas („Šarūnas“, 1911) ir kiek mažiau Skirgaila („Skirgaila“, 1922 rusiškas leidimas, 1925 lietuviškas leidimas).

41. Abu veikėjai yra šiek tiek antžmogiški Nyčės filosofijos prasme, vardan aukštesnio tikslo nesiskaitantys nei su žmonių likimais, nei su jų, kad ir labai artimų, gyvybėmis.

42. Kaip aukščiausias tikslas yra išsikeliama Lietuvos valstybės vienybė, lietuvių tautos gerovė, nors, pavyzdžiui, Skirgaila puikiai supranta, kad lietuvių tauta, stovėdama religinio, vertybinio, ideologinio pasirinkimo kryžkelėje, neišvengiamai tolsta nuo savo ištakų, nuo savo „aukso amžiaus“, kad jos likimas dramatiškas. Skirgaila dėl to išgyvena skaudžią asmeninę dramą.

43. XX a. pradžios lietuvių neoromantizmas reiškėsi įvairiais prozos, dramos ir poezijos žanrais, atverdamas naujus kelius įvairiapusei žanrinei lietuvių literatūros plėtotei, žanrų modernizacijai. • Jis suteikė postūmį visai praėjusio amžiaus vidurio lietuvių moderniajai literatūrai.

44. Šio postūmio esmę galima nusakyti tokiu Sruogos 1915 m. suformuluotu teiginiu: • „Visa, ką išaudžia dailininko siela, negali būt matuojama nė jokia logika, nė jokiu kitu, tik grynai dailės kriteriju.“ • Kitaip tariant, ir Lietuvoje vien tik estetinis kriterijus tampa esminiu bet kokio meno, bet kokios literatūros vertinimo kriterijumi.

45. II. Epochą reprezentuojančios asmenybės: • Vydūnas, • Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, • Kazimieras Būga, • Mykolas Riomeris

46. Mūsų laikų kultūra išaugo, žmonėms skiriant savo sąmonę visų pirma daiktams. [...] Taip labai ji mūsų laikų žmonių sąmonę užniko, kad susiurbė beveik ir visą žmoniškumą. Bet materiniai tos kultūros daiktai vis auga ir dar nuolatai medžiagiškai sunkėja. Ir dabar žmonės beveik nebėra jų valdytojai, bet daiktai, griūdami ant žmonių, visą žmoniškumą beveik sutreškia. Galbūt, kad kartos, kurios išliks, susipras ir savo sąmonę skirs kitiems dalykams. [...] Rasi tada [...] žmonės iškils iš apkalimo, iš nevalios į savo esmės dykybę. Ir atsimins savo žmoniškumo. Vydūnas, Sąmonė

47. Svarbiausia ir esmingiausia kiekvienos tautos jėga yra jos savigarba. Kur ji sunaikinama, ten tauta nesulaikomai žengia į pražūtį. Vydūnas

48. Vydūnas(Vilhelmas Storosta, 1868–1953) – didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas. Aukščiausia vertybe laikydamas žmoniškumą, Vydūnas visa savo įvairiašake veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų esmiškai, o ne paviršiaus dalykuose laisva. Šį tikslą pasiekti, Vydūno įsitikinimu, galima tik ugdant tautos dvasinę kultūrą, – mokslą, meną, dorovę.

49. Tarp tautinio atgimimo asmenybių Vydūnas išsiskiria tvirtu įsitikinimu, kad tautiškumas yra ne tikslas sau, o žmoniškumo ugdymo sąlyga. Jis norėjo, kad lietuvių tauta kuo svariau prisidėtų prie žmoniškumo prado stiprinimo pasaulio kultūros raidoje (V. Bagdonavičius).

50. Vydūnas sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą, – žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia žmoniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija.