Tikslai

1. Ikikrikščioniškasis lietuvių tikėjimas. Religija kaip žmogaus santykis su šventenybe ar šventumu.

3. Tikslai • Aptarti, kokius dievus, kur ir kaip garbino tolimi lietuvių protėviai? Kaip juos įsivaizduodavo? • Padėti suvokti dvasinį mūsų krašto senovės žmonių gyvenimą. • Išsiaiškinti religijos sąvoką. • Išmokti atpažinti pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio ženklus literatūros kūriniuose. • Skatinti mokinių pažintinį ir kultūrinį aktyvumą. • Ugdyti artimesnio ryšio su Dievu poreikį.

4. Lietuvių, arba baltų, senasis tikėjimas Tai prigimtinis tikėjimas, neturintis jokių pradininkų ar pranašų. Jis neturi aiškesnės užrašytos istorijos, bet yra seniausias tikėjimas Pabaltijyje, mūsų šalyje, taip pat vienas seniausių Europoje. Žinių apie mūsų tikėjimą galima gauti iš įvairių šaltinių. Jis nebuvo niekada sustingęs, nekintantis.

5. Senasis tikėjimas nebuvo niekada sustingęs, nekintantis. Jis buvo labai įvairus ir jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, o kartais žiaurus ir varginantis.

6. “Jeigu dar ir šiandien sakoma, kad baltų giminei būdingas gyvas religingumas, kad priklausymas Didžiajai Paslapčiai jos gyvai jaučiamas, tai visa tai reikėtų suprasti, kaipo tūkstančių metų vystymosi padarinį, kuris vos siekė aiškesnės savisąmonės. Kartu su savisąmone gimė ir religija. Kitokio kelio jai atsirasti nėra. Todėl kiekvienam žmogui religija yra sava, nors jis ją ir neigtų”. Vydūnas

7. Vydūnas ne kartą rašė apie lietuvių senąjį tikėjimą ir stebėjosi jo išmintingumu. Filosofas pabrėžė, kad tokio tikėjimo esmė buvo pats gyvenimas ir jo išmintimis. Juk tikyba, arba gilioji pasaulėjauta, suteikia žmogui gyvenimo pilnatvės ir pasitikėjimo pajautą bei prasmę. Lietuviai nuo seno pasižymėjo ypatingu pamaldumu.

8. Senąją tikybą sudaro žinojimas, tikėjimas bei gyvenimo būdas. Tikyba, arba religija, suprantama kaip žmogaus santykis su šventenybe ar šventumu, o tau reiškia ir santykį su Dievu ar dievais. • Buvo suvokiama, kad pasaulis ir gyvenimas – tai paslaptingų galių, šventos gyvybės apraiška. • Senajai tikybai būdingas siekis pajusti ir suvokti tą įvairovę, paliekant vietos paslapčiai, kitoms įžvalgoms.

9. Šventumas • Šventumas - tai neįvardyta pasaulio gyvybės ir dvasios jėga, kuri reiškėsi gamtoje ir žmonėse. • Baltų tradicijos išsaugojo senąją šventumo sampratą, kuri gerokai skiriasi nuo krikščioniškosios. Šventosios upės, šaltiniai, medžiai, akmenys ir kt. – tai vis senojo ikikrikščioniškojo šventumo palikimas, pirmiausia susijęs su gamta.

10. Mūsų protėvių religija – tai gyvybės tikėjimas. • Paslaptinga kuriamoji jėga suasmeninta, kad per regimus ar jaučiamus ir žmogui suprantamus pavidalus būtų galima priartėti prie dieviškumo. Jis slypi šiame pasaulyje ir žmonėse, o ne už jos ribų.

11. Senameldžiai mokėjo pasaulio įvairovę pastebėti ir įvardyti. Daugiadievystės idėja išreiškia įsitikinimą, jog tikrovė daugialypė, įvairi ir skirtinga. Sukrikščioninti valstiečiai sugebėjo išlaikyti savo pagoniškąją daugiadievystę, melsdamiesi gausiems krikščionių šventiesiems, už kurių slypėjo senieji dievai ir deivės.

12. Pagonybės termino samprata • Pagonybė nuo 4a. vidurio krikščioniškoje literatūroje vartojamas terminas pirmykščiams neteistiniams religiniams tikėjimams ir kultams apibūdinti.Tai savaimingo kosmoso religija, nes viskas, kas specifiška žmogui, kas socialu, asmeniška, čia prilyginama gamtiškumui. • Pagonybės elementai gyvuoja ir teistinėse religijose. Pagonys: terminas iš esmės reiškiantis “netikintys” arba garbinantys gamtą, jos reiškinius, arba pačių pamaldumo objektus.

13. Lietuviai pagonys garbino gyvąją gamtą ir negyvąją gamtą. • Gamtos sakralizavimas, panteistinė pasaulėžiūra per amžius suformavo žmogaus dorovines nuostatas, reguliavo žmogaus ir aplinkos sąveiką. • Šventos buvo gamtoje veikiančios dieviškos galios, nuo kurių priklauso žmogaus būtis, o ne pati gamta. • Senosios lietuvių religijos pagrindas – gamtos jėgų sudvasinimas. Jiems regėjos, kad viskas, kas supa žmogų, turi sielą, galinčią veikti aplinką. Įvairūs gamtos reiškiniai , mitologiškai įprasminti dangaus kūnai senovės lietuvių tikėjimuose asocijavosi su abstrahuotais dievais ir deivybėmis.

14. Senovės lietuvių tikėjimas • Lietuvių pagonys įsivaizdavo pasaulį sudarytą iš trijų sferų: vandens (požemio ), žemės ir dangaus. • Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu ir tuo, kad pasaulį ir žmogaus gyvenimą valdo antgamtinės jėgos. Šiomis jėgomis buvo įasmeninti dievai.

15. Religija • Religija klausia ir mėgina atsakyti į klausimus: kodėl buvo sukurtas pasaulis? Kaip žmonės turėtų gyventi? Kas įvyksta po mirties?

16. Religija - tikėjimas,-ai, aiškinantis pasaulį, žmoniją ir žmogų; taip pat tikėjimą atitinkantys ir realizuojantys apeiginiai veiksmai bei tikinčiųjų visuomeninė organizacija. • Žodis religija kilęs iš lotynų kalbos žodžio religio, reiškiančio nuolankumą ir pareigą. Daugelis tikinčiųjų įsitikinę, kad jų elgesio normų kodeksą nustatė Dievas ir dėl to jų reikia laikytis • “Religija savo šaknimis siekia sielos gelmes, ir ją suprasti gali tik tas, kas yra pasiryžęs į jas pasinerti”. K. Dosonas

17. Buvo ir yra žmonių, kurie tikėjo ar tiki, kad kažkas egzistuoja už fizinio pasaulio ribų. • Toji aukštesnė galia vadinama Dievu ir į jį žmonės kreipiasi pagalbos ir paramos. • Žmogaus viduje egzistuoja siela - nemirtingas, nematomas pradas, manoma, kad tai yra svarbiausia žmogiškosios tikrovės dalis....

18. Religija pripažįsta, kad realiai egzistuoja daug daugiau, negu tik daiktai, kuriuos galime matyti, girdėti, pasverti ar išmatuoti. • Religija pripažįsta, kad yra nematomas pasaulis ( lygiai taip pat, kaip ir matomas ) – paslapties pasaulis, kur ir galima rasti visų daiktų esmę. • Religija pripažįsta, kad ši paslaptis nėra kažkas neaišku ir miglota, bet tai, su kuo mes susiduriame kasdieninėje veikloje.

19. Baltų Pasaulio modelis • Aplinkinį pasaulį žmogus suvokia kaip visumą, o save, savo gentį, gyvenamąją vietą laiko pasaulio centru. • Pasaulio Medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu) – pasaulio modelio ašis. Tai daugelio prasmių mitinis įvaizdis. Pirmiausia jame galima įžvelgti užfiksuotas priešpriešas : aukštai – žemai, šviesu – tamsu, diena – naktis, vasara – žiema, šilta – šalta, Saulės teka – laida, gyvybė – mirtis.

20. Gamtos objektai, tarp jų ir medžiai, buvo gerbiami, nes juos žmonės laikė dievybių ir dvasių buveine. • Toks gamtos sudvasinimas ir jos kultas siejosi su savitai suvokiamu panteizmu. • Dėl krikščioniškos kultūros įtakos sukurtos etiologinės sakmės medžių savybes aiškina savaip interpretuodamos Šventąjį Raštą. • Įsigalint krikščionybei medžio šventumo įvaizdžiai transformavosi ir įgijo naują reikšmę. Tikima švento medžio galia ir jam skiriama auka (drobinės prijuostės). • Medžio kulto liekanų galima aptikti ir Velykų papročiuose. Verbos ir jų galia.

21. Medžio atvaizdas, išraižytas ar nutapytas, randamas ant daugybės etnografinių buities daiktų: kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, verpsčių. • Antkapinio paminklo – krikšto – pavidalu Pasaulio Medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapo, kad mirusiojo vėlei juo būtų lengviau kopti į dausas. Pasaulio Medis – tai ir iš aukos stulpo evoliucionavę tradiciniai lietuviškieji pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai, stogastulpiai. Prasmė išliko nepakitusi: tai maldos kelias į dieviškąsias sferas.

22. Koplytstulpiuose ryškus skirstymas į tris dalis: saulutė, koplytėlė su šventaisiais ir žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis. Žemaičių „dievų nameliai“ statomi ant akmenų arba įtvirtinami girnų akmenyje. Akmuo – skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Po juo požemio valdovo Velino karalystė. • Taigi ir šiuo atveju išreikšta tridalė Visatos sąranga.

23. Senovės lietuvių religija formavosi daug šimtmečių. Jai darė įtakos gamta, klimatas, ekonominės sąlygos. Pagonys tikėjo, kad javų, gyvulių auginimo, apskritai visų darbų sėkmę ir žmonių sveikatą lemia dangaus šviesuliai saulė ir mėnulis ir gamtos jėgos, labiausiai perkūnas. Dievinamos jėgos buvo bijoma, jai buvo meldžiamasi. Iš saulės pagonys prašydavo šviesos ir šilumos, iš Perkūno – lietaus arba kad išvaikytų piktas dvasias.

24. Gamtos jėgų garbinimas būdingas pradinėms pagonybės stadijoms. • Vėliau – gamtos jėgas ir kūnus imta vaizduoti sužmogintus. Įgavę bruožų jie virto dievais ir deivėmis.

25. Dievas laiko pradžioje sukūrė pasaulį – tai, kas yra „po saule“. Dabar jis gyvena dausose, ant akmeninio dangaus skliauto. Jo dvare žaliuoja amžinosios vasaros sodas. Čia žiemoja paukščiai, kurie, sugrįždami iš dausų į gimtinę, parneša pavasario šilumą. Dievas į pasaulį nusileidžia retai. Tik kartais kaip žilas senelis pasibeldžia į kieno nors trobos duris, kad patikrintų, ar žmonės dar nepamiršo jo sukurtų teisybės, gailestingumo, tarpusavio meilės priesakų. Teisuolius jis priglobia po mirties savo dangiškajame sode. • Žmogus nebuvo Dievo kūrybos viršūne – jis pasaulyje atsirado atsitiktinai, kažkaip keistai – kūrėjui nusispjovus.

26. Baltų dievo reikšmė sietina su dangumi ir šviesa. Pagoniškasis dievas nepanašus į krikščionių Dievą. Į jį kreipiamasi kaip į sėjužėlį. Patarlėse Dievas teikia žmonėms skalsą, yra sėjėjas, laukų globėjas. • Senojo dangaus dievo pėdsakų išliko krikščionių Dievo įvaizdyje. Dievas kuria pasaulį, lemia gamtos ir žmonių likimą, rūpinasi visatos tvarka.

27. Kasdienius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui. Tai rūstus raudonbarzdis vyras, ginkluotas žaibais ir kirviu, važinėjantis ožiais pakinkytu dviračiu vežimaičiu. Kai griaudžia, sakoma, kad darda Perkūno ratai. Perkūno pagalbos šaukdavosi kariai puldami priešą. Pavasarį, sugrumėjus pirmajam griaustiniu, sužaliuoja žolė, išsprogsta medžių pumpurai. Šiltąjį pusmetį žmonės Perkūno garbei ruošdavę devynias šventes. Tačiau rudeniop šios dievybės galios silpsta.

28. Gamtoje vis labiau įsivyrauja Perkūno priešininkas Velinas. Jis sutrumpina dieną, sunaikina augmeniją ir galop gruodu surakina žemę. Žiema – jo viešpatavimo metas. Žmonės tuomet nelengvai pragyvendavo iš sukauptų atsargų ir laikomo gyvulių ūkio. Velinas buvo gyvulininkystės globėjas – štai iš kur jo ragai, kanopos, uodega. Velino galios išsenka pavasariop; tada Perkūnas žaibais priverčia jį atrakinti žemę ir išleisti žolę. Nuolatinė Perkūno ir Velino kova suka gamtos ratą. Vieno iš jų pergalė reiškia šiltojo ar šaltojo pusmečio pradžią. Dievybių priešiškumas atspindi tam tikrą socialinę įtampą visuomenėje tarp karių ir žemdirbių, ypač paaštrėjančią, kai ateina duoklių surinkimo metas. • Velnias tapatinamas su Pikuoliu (piktu).

29. Dėl krikščionybės įtakos virtęs piktosios dvasios įsikūnijimu – velniu.

30. Saulė ne vyriausia, bet svarbiausia • Saulę jie vaizdavosi kaip jauną moteriškę aukso arba linų plaukais, kartu su auksine karūna, kartais su linų žiedų vainiku ant galvos, apsirengusią lino drabužiais. Saulė augina visa, kas gražu. Ji siuva, verpia, skalbia ir t.t. Ji dažniausiai šypsosi, bet kartais liūdi, verkia. Saulei leidžiantis, žmonės baigdavo darbus.

31. Mėnulis laikomas nakties žibintu • Jis rodo kelią klajūnams, išvaiko tamsoje slankiojančias piktąsias dvasias, padeda kurti, pašalina tai, kas bloga. • Dažnai Mėnulis vadinamas tėvu, tėveliu, padeda našlaitėms, skriaudžiamoms merginoms.

32. Svarbus senovės lietuvių dievas buvo Perkūnas • Tikėta, kad jis duoda žemei lietų, griausmu pažadina derlingumą. Perkūnas saugo teisybę, baudžia nusikaltėlius, dar vadinamas Diviriksu – Dievo rykšte. Jo neatskiriamas atributas – ragas. Buveinė siejama su kalnu, ąžuolu, debesimis, o jis pats įsivaizduojamas kaip senis.

33. ŽEMYNA Žemės deivė Žemyna įsivaizduojama kaip jauna moteris su ryškiais nėštumo požymiais. Perkūnas su pirmu griaustiniu ir lietumi atneša Žemynai sėklą. Draudžiama pavasario žemę trypti, mušti. Pavasarį, sutuoktuvių, gimdymo proga žmonės melsdavosi jai, aukodavo Žemynai aukas. Ji buvo garbinama net priėmus krikščionybę.

34. Laima • Senovės lietuviai tikėjo Laima – gimimo ir mirties deive, visa žinančia ir galinčia žinojimo galia apdovanoti žmogų. Ji verpia žmogaus gyvenimo siūlą. • Senajai lietuvių tautosakai pasaulėjautai būdingas kai kurių Dievo ir Laimos funkcijų sutapatinimas ( Tokia Dievo valia, Dievas ką lemia, tą žmogus ir turi ). • Vėliau, įsigalint krikščionybei, dainose ir pasakose žmonių likimą lemia krikščioniškasis Dievas.

35. Gabija • Senovės religija buvo susijusi su ugnies kultu. Ugnį jie manė esant šventą, todėl ją garbino ir prižiūrėjo. • Gabija – ugnies ir židinio globėja. Tikėta, kad ugnis gina žmones nuo tamsos, nuo šalčio, nuo žvėrių. Ankstesniais pagonybės laikais ji buvo siejama su paukšte arba kate. Krikščionybės laikais Gabija sutapatina su šv. Agota.

36. Namuose gyvenantis žaltys neša į namus laimę • Senovės lietuviai gerbdavo žalčius, garbindavo juos kaip gyvybės skatintojus, kaip žmogaus laimės simbolius, galinčius suteikti sveikatos, drąsos, išminties.

37. Dievai • Dievai turėjo žmogiškų savybių. • Dievų buvo labai daug ir kiekvienas jų turėjo savo veiklos sferą. Būta namų, genčių dievų ir pan. Egzistavo ir vyresnieji dievai. • Tai rodo, kad būta pagoniškosios dievų hierarchijos.

38. Dievai galėjo būti geri, švelnūs, stiprūs arba rūstus ir nepermaldaujami. Žemynos buvo klausiama, kur ką sodinti. Stipraus Perkūno pagalbos sulaukdavo silpnieji ir nuskriaustieji. • Buvo tikima, kad dievai darosi geresni, kai jiems kas nors dovanojama, kai pasirūpinama. • Pagonys prūsai net belaisvį paaukodavo dievams.

39. Dievų simboliai • Saulę simbolizuodavo įvairūs apskritimai, rutuliai, mėnulio simboliai – puslankiai, stilizuoti trikampiai. Kirvukas – Perkūno simbolis.

40. Žyniai ir genčių vadai savo globėju laikydavo pasaulio kūrėją Dievą, kariai – griausmavaldį Perkūną, žemdirbiai – požemio valdovą Veliną. Dievai perspėja žmogų apie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyvenimo tiesų ir išminties. Tada žmogus pasijunta saugus, esąs tarsi pasaulio centre, jo gyvenimas žemėje – tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų.

41. Laidojimo papročiai • Lietuviai tikėjo, kad dvasia (siela) žmogui mirus niekur neiškeliauja, kad ji gyvenanti nematoma ir bendraujanti su gyvaisiais, todėl buvo tikima, kad dvasiai reikia tų pačių daiktų, kuriuos turėjo jos savininkas žemėje. Todėl mirusiems buvo įdedamos įkapės: įrankių, ginklų, rūbų ir t.t. • 13–14 a. lietuviai ryškiausiai nuo krikščionių skyrėsi papročiu deginti mirusiuosius. Taip buvo daroma, kad sielai būtų lengviau atsiskirti nuo kūno. Šis paprotys lietuvių žemėse išplito 11–12 amžiuje.

42. Lietuvai priėmus krikštą, bažnyčia deginimą ėmė drausti, tačiau senieji papročiai dar ilgai išliko.

43. Senovės lietuviai buvo religingi • Jie tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė liekanti gyva, tik atsiskirianti nuo kūno ir keliaujanti kažkur į numirėlių pasaulį arba pereinanti į medžius, augalus, žoles.

44. Religinių apeigų atlikimo vietos • Tikėtina, kad pagonys neturėjo akivaizdžios religinės organizacijos. Neišliko duomenų apie dvasininkams priklausantį turtą, šventyklas. • Tikriausiai lietuviai turėjo tik specialias vietas, alkus, kur būdavo atliekamos religinės apeigos. Jos būdavo pagonių garbintose šventose giraitėse, pievose, upėse.

45. Miškuose būdavo paliktos tam tikros vietos, paskirtos dievybėms. Čia buvo negalima nei medžių kirsti, nei šakų laužyti. Tos vietos, skirtos dievams, buvo vadinamos romuvomis. • Romuvos, Ramuvos ir panašūs vardai rodo baltų kultūros esmę. Šis vardas ženklina svarbiausias mūsų kultūros vertybes: ramumą, santaiką, sutarimą, šventumą, grožį. Prūsams “rams” reiškė dorą; latviams “ramava” – nusiraminimo vieta. • Baltų žemių vidury buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurioje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir šiluma sklido po visą Pabaltįjį.

47. Aukų kalnuose, prie vandens, t.y. alkavietėse (senųjų tikėjimų kulto ir aukojimo vietos), žmonės savo dievams – toms globojančioms dvasioms – dėdavo aukas, skersdavo gyvulius kūrendavo negęstančią ugnį. Žmonės trokšdavo įsigyti dievų palankumą. Kartais nežinodavo, kaip tai pasiekti. • Alkaviečių būta ir prie vadinamųjų mitologinių akmenų. Nuo kitų akmenų jie skyrėsi dydžiu, forma, iškaltais ženklais. Ypatingą reikšmę turėjo dubeniuotieji akmenys, juose buvo išgręžti ir iškalti įdubimai (debenėliai). Buvo tikima, kad juose susikaupęs lietaus vanduo buvo laikomas nepaprastu, turinčiu gydomąją galią, ypač po pirmojo perkūno griaustinio.

48. Viena tokių vietų yra Palangoje, ant Birutės kalno. • Prie Nemuno ir Dubysos santakos, prie Nevėžio ir ant Šatrijos kalno. • Rambyno kalnas prie Nemuno buvo dar viena lietuvių apeigų vieta. • Seniausios lietuvių šventyklos buvo apskritos, jų centre stovėjo stulpas, simbolizuojantis Pasaulio medį ir jungiantis tris visatos sferas. • Dlugošas mini, kad buvusi Vilniaus šventykla, kuri buvusi mūrinė, joje žynio prižiūrima, degusi šventa ugnis. Ji buvo nugriauta priimant krikščionybę, o vietoj jos pastatyta Šv. Stanislovo bažnyčia. Yra žinoma, kad ant kalno aukoms skirtas akmuo buvo suskaldytas tik 1811 m. Iki pat . 19 a. pr. lietuviai čia atlikinėdavo pagoniškas apeigas. Lietuviai garbindavo stabus. Apie tai liudija archeologija.

49. Naujausi dabartiniai Vilniaus Arkikatedros rūsių archeologiniai kasinėjimai patvirtina, kad čia buvęs svarbiausias Lietuvos pagonybės kulto centras. Po vidurine bažnyčios nava aptikta senosios šventyklavietės dalis: akmenimis grįsta aikštelė, greta jos - šeši židiniai, skirti aukojimui.

50. Vandens simbolika • Dėl krikščionybės įtakos įsigalėjo tikėjimas nepaprasta šventinto vandens galia. Jis šventinamas bažnyčioje Didįjį Šeštadienį, ir žmonės tikėjo, kas pirmas pasisems ir parsineš jo namo, tas pirmiau pavasarį nudirbs darbus, to gyvuliai bus sveikesni. Šventintu vandeniu per Velykas šlakstydavo namų kertes, svirnus, tvartus, kad apsisaugotų nuo perkūnijos. Buvo šlakstomi ir pasėliai ir gyvuliai. Šventintą vandenį gerdavo susirgę, šlakstydavo mirštantį, vaikydami piktąsias dvasias.