Politinių ir teisinių teorijų istorija

1. Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

2. III. Politinės ir teisinės idėjos senovės Graikijoje III.1. Senovės Graikijos politinės ir teisinės minties charakteristika. Politinės ir teisinės minties periodai.

3. Senovės Graikijos politinės ir teisinės minties periodai Ankstyvasis periodas (IX-VI a. prieš Kr.). Pagrindiniai atstovai – Homeras, Hesiodas, Pitagoras. Klasikinis laikotarpis (V-IV a. prieš Kr.). Pagrindiniai atstovai – sofistai, Platonas, Aristotelis. Helenizmo laikotarpis (III-II a. prieš Kr.). Pagrindiniai atstovai – Epikūras, stoikai.

4. III. Politinės ir teisinės idėjos senovės Graikijoje III.2. Sofistų politinės ir teisinės idėjos.

5. Sofistų mokymo bendrieji bruožai gr. sophistēs – gudruolis, išminčius. Savo amžiaus švietėjai ir novatoriai, mokę retorikos, gramatikos, mitologijos, teisės, gamtos mokslų ir pan. Jie praktikai, eruditai, realių faktų tyrinėtojai. Pagrindinis užsiėmimas – mokymas. Mokė atlygintinai. Vieningos mokyklos nesukūrė. Mokymui būdingas reliatyvizmas. Apie jų mokymą žinome iš vėlesnių autorių darbų.

6. Mokymas apie prigimtinę teisę (1) Prigimtinė stipresniojo teisė. Gorgijas: „Gamtos yra surėdyta, kad silpnesnieji yra stipresniųjų valdomi, stiprieji veda, o silpnieji seka.“ Kaliklas: Prigimtinis dėsnis visur (tiek tarp gyvūnų, tiek tarp žmonių) vienodas: stipresnis įsakinėja silpnesniam ir yra aukščiau už jį.

7. Mokymas apie prigimtinę teisę (2) Prigimtinis lygiateisiškumas. Antifonas: „visi žmonės – tiek graikai, tiek ir barbarai – yra lygūs“; „visų žmonių gamtiniai poreikiai yra vienodi“. Hipijas:iš prigimties visi žmonės yra lygūs; žmonių nelygybė yra įstatymų (Nomoi) rezultatas. Likofronas:iš prigimties visi žmonės yra lygūs; įstatymas – tai sutartis, padedanti užtikrinti šalių teises.

8. Pozityviosios teisės reikšmė (1) Pozityvieji įstatymai (Nomoi) – instrumentas stipriųjų rankose. Trasimachas: „Teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam. (...) Kiekviena valdžia leidžia įstatymus savo pačios naudai: demokratija – demokratiškus, tironija – tironiškus; panašiai daro ir kitos valdžios. Išleidusios įstatymus, jos paskelbia, kad jie yra teisingi pavaldiniams.“

9. Pozityviosios teisės reikšmė (2) Pozityvieji įstatymai (Nomoi) – silpniesiems naudingas kūrinys. Kaliklas: teisė ir įstatymai yra silpnųjų žmonių, kurių yra dauguma, kūrinys. Silpnieji stengiasi apsisaugoti nuo stipriųjų ir kaip neteisingumą peikia tai, kas priklauso stipriesiems. Lygybė yra naudinga tik silpniems ir neigia stipriųjų tobulybę.

10. Protagoro reliatyvizmas (1) Protagoras iš Abderos(Trakija) apie 490 – 411 prieš Kr.

11. Protagoro reliatyvizmas (2) Visa ko saikas – žmogus. Kas naudinga vienam, gali būti žalinga kitam. Konkrečios valstybės įstatymai nėra labiau „teisingi“ nei kitų valstybių įstatymai. Pilietis privalo paklusti valstybės įstatymams, nes joks gyvenimo būdas nėra labiau „teisingas“ už kitus. Nesilaikantis valstybės įstatymų pilietis turi būti išvarytas.

12. Gorgijaus mokymas Gorgijas (apie 483 – apie 380 m. prieš Kr.) iš Leontino (Sicilija) Nieko nėra. Jei kas ir būtų, žmonės apie tai turėtų žinoti. Jei žmonės ir žinotų, negalėtų tų žinių perduoti kitiems. Retorika pakeičia mokslą: „Tas politikas, kuris oratorinius sugebėjimus sugeba suderinti su žiniomis apie karą, taiką, įstatymų leidybą, finansus, prekybą, gali ir be fizinės jėgos paversti bendrapiliečius savo vergais.“

13. Pasakojimas apie Protagorą (1) Pasakojama, neva Protagoras susitaręs su vienu savo mokiniu, kad šis atsilygins jam už mokslą, jei teisme laimės pirmąją savo bylą, o jei ne, - vadinasi, mokytojas buvo prastas. Bet mokinys nedalyvavo teismuose, o Protagorui nusibodo laukti. Tada jis parašęs tokio turinio laišką: jei tu man nesumokėsi, aš tave paduosiu į teismą; jei laimėsi bylą, privalėsi man sumokėti pagal mūsų susitarimą, o jei pralaimėsi, privalėsi sumokėti pagal teismo sprendimą. Vadinasi, abiem atvejais tu privalai sumokėti. Ką atsakė jo mokinys?

14. Pasakojimas apie Protagorą(2) Protagoras gavęs tokį mokinio atsakymą: jei laimėsiu bylą, neturėsiu tau mokėti pagal teismo sprendimą, o jei pralaimėsiu, neturėsiu mokėti pagal mūsų susitarimą. Vadinasi, abiem atvejais neturiu mokėti.

15. III. Politinės ir teisinės idėjos senovės Graikijoje III.3. Platono (apie 427-347 m. prieš Kr.) politinė ir teisinė doktrina. Platono teorijos metodologiniai pagrindai. Teisingumo samprata. Mokymas apie valdymo formas. Idealios valstybės modeliai Platono kūriniuose Valstybė ir Įstatymai.

16. Platono akademijaĮsteigta apie 387 m. prieš Kr., uždaryta 529 m. I a. mozaika Pompėjuose

17. Svarbiausieji Platono darbai Valstybė (liet. PlatonasValstybė. Vilnius: Mintis, 1981 (arba Vilnius: Pradai, 2000). Įstatymai Politikas Sokrato apologija (liet. Platonas Sokrato apologija. Kritonas. Vilnius: Aidai, 1995). __________________ Rekomenduotina!Garbatavičiūtė, Simona. Idealios valstybės modeliai Platono teorijoje.In SMD ruduo 2010. Vilnius, 2010.

18. Olos alegorija Valstybė, 514 a – 517 c.

19. Teisingumo samprata „[Valstybėje] mes neturėsime nei dvilypio, nei daugialypio žmogaus. Kiekvienas darys tik ką nors viena.“ „Kiekvienam dirbti savo darbą, matyt, ir bus teisingumas.“ „Teisingumas yra visų trijų luomų (...) atsidavimas savo darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga.“

20. Idealios valstybės (santvarkos) modeliai Filosofų valdoma valstybė (Valstybė) Įstatymų valdoma valstybė (Įstatymai)

21. Visuomenės luomai Valstybėje Valdovai (=Išmintis), >50 m. „Kol valstybėse nekaraliaus filosofai arba vadinamieji dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tikrais ir rimtais filosofais, (...) nebus galo valstybių vargams.“ Sargybiniai (=Narsa) Žemdirbiai, amatininkai (=Nuosaikumas) Mitų reikšmė pagrindžiant tokią visuomenės struktūrą.

22. Sargybinių buitis Draugų viskas bendra Nėra asmeninės nuosavybės Bendrai maitinasi ir gyvena Nėra individualios šeimos Reguliuojamas santykiavimas Auksą ir sidabrą nevalia net paliesti

23. Valdymo formų (santvarkų) kaitos ciklas Aristokratija/Monarchija Timokratija Oligarchija Demokratija Tironija

24. Idealios valstybės modelis Įstatymuose Piliečių – 5040 Kiekvienas pilietis burtų keliu gauna žemės sklypą Piliečiai pagal turimą turtą suskirstyti į keturias grupes Kiekviena grupė renka atstovus į 360 tarybą: $$$$ 90 $$$ 90 $$ 90 $ 90

25. Valstybės valdžios institucijos Įstatymuose Tautos susirinkimas 360 taryba 37 valdytojų susirinkimas 10 išmintingiausių senyvų asmenų susirinkimas („naktinis susirinkimas“)

26. III. Politinės ir teisinės idėjos senovės Graikijoje III. 4. Aristotelio (apie 384-322 m. prieš Kr.) politinė ir teisinė doktrina. Aristotelio teorijos metodologiniai pagrindai. Teisingumo samprata. Valstybės susiformavimas ir jos tikslas. Valdymo formų klasifikacija.

27. Aristotelio licėjaus Atėnuose liekanos

28. Svarbiausieji Aristotelio darbai Politika (liet.AristotelisPolitika. Vilnius: Pradai, 1997 (arba Vilnius: Margi raštai, 2009). Nikomacho etika (liet. Aristotelis Nikomacho etika. In Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990). Atėnų politėja

29. Bendrieji bruožai Amicus Plato, sedmagisamicaveritas „Ir draugai, ir tiesa mums yra mieli, bet mūsų šventa pareiga atiduoti pirmenybę tiesai.“ Žmogus „iš prigimties yra pilietinis gyvūnas“. Aukso vidurio paieška.

30. Teisingumo rūšys • Visa apimantis teisingumas (teisingumas pačia bendriausia prasme). • Dalinis teisingumas: • Dalijamasis (paskirstomasis) teisingumas; • Reguliuojamasis teisingumas.

31. Visa apimantis teisingumas „Visa, kas įstatymų leidėjų yra nustatyta, turi įstatymo galią, ir kiekvieną iš tų nuostatų vadiname teisingu. (...) Teisingumas yra laikomas didžiausia iš visų dorybių – „nei rytinė, nei vakarinė žvaigždė nėra tokia nuostabiai puiki“. Ir priežodis sako: „Teisingumas – tai visos dorybės kartu“. (...) Taigi teisingumas yra įstatymų ir lygybės gerbimas.“

32. Dalinis teisingumas „Dalinio teisingumo (...) yra dvi pagrindinės rūšys: viena iš jų reiškiasi dalijant garbę, pinigus arba kitas dalijamas vertybes, kurios tenka gerai tvarkomos valstybės piliečiams. Čia gali atsitikti, kad vienas gaus lygiai tiek, kiek kitas, arba nelygiai. Antrosios rūšies teisingumas žiūri, kad sutartys tarp žmonių būtų teisėtai sudaromos. Jos yra dvejopos: savanoriškos sutartys ir nesavanoriškos.“

33. Dalijamasis (paskirstomasis) teisingumas Taikomas dalijant garbę, pinigus arba kitas dalijamas vertybes. Pagrįstas tam tikra [geometrinė] proporcija: „Tai, kas teisinga, yra proporcinga“. „Jeigu žmonės bus nelygūs, jie ir negaus po lygiai, - dėl to ir kyla ginčai ir vaidai, kai lygūs žmonės gauna nelygiai, arba nelygūs – po lygiai. Tai aišku ir iš vertumo sąvokos. Mat visi sutinka, kad teisingai dalijant būtina atsižvelgti į tam tikrą vertumą, bet ne visi vertu laiko tą patį dalyką: demokratijos šalininkai juo laiko laisvę, oligarchijos šalininkai – turtą arba kilmingumą, aristokratai – dorybę.“

34. Reguliuojamasis teisingumas Taikomas žmonių sutartyse. Žmonių sutartims būdingas teisingumas „yra tam tikra [aritmetinė] lygybė“. „Juk nėra jokio skirtumo, ar gera žmogus apgavo blogą, ar blogas – gerą arba ar svetimoteriavo geras, ar blogas. Įstatymas atsižvelgia tik į padarytos žalos skirtumą. (...) Teisėjas mėgina šitą neteisingumą – lygybės pažeidimą – išlyginti.“

35. Žmonių bendrijos Ūkis:„Ši iš prigimties paskatų kasdieniam reikalui susikūrusi bendrija yra ūkis“. Kaimas:„Pirmoji jau ne kasdieniams poreikiams tenkinti iš kelių ūkių susidariusi bendrija yra kaimas“. Valstybė:„Iš kelių kaimų susidedanti baigtinė bendrija yra valstybė, jau pasiekusi (...) visiško sau pakankamumo lygį, susidariusi gyvenimo, o gyvuojanti gero gyvenimo labui“.

36. Piliečio samprata „Valstybė yra tam tikra piliečių aibė.“ „Kas tuomet yra pilietis, akivaizdu iš tų dalykų: kas turi teisę dalyvauti sprendžiamojoje arba teisminėje valdžioje.“ „Pilietis kiekvienoje santvarkoje neišvengiamai yra vis kitoks“.

37. Santvarkų rūšys

38. Kriterijai santvarkoms skirstyti • Kiekybinis • Kokybinis: • Ar valdoma bendros naudos labui? • Ar viešpatauja teisingai sutvarkyti įstatymai? • Ar valdiniai paklūsta savo noru?

39. Geriausia santvarka Vidurinysis sluoksnis yra gausus. Geriausia santvarka yra ta, kuri laikosi vidurio. Kuo santvarka geriau sumaišyta, tuo ji patvaresnė.

40. III. Politinės ir teisinės idėjos senovės Graikijoje III.5. Epikūro (apie 341-270 m. prieš Kr.) mokymas Apie 300 veikalų autorius. Žymiausias kūrinys – „Apie gamtą“.

41. Malonumas „Kai sakome, kad malonumas yra tikslas, mes turime galvoje ne nusivylusių žmonių malonumus ir ne malonumus, glūdinčius jutiminiuose pomėgiuose, (...) bet tokią būseną, kai ir kūno neskauda, ir siela rami.“ „Negalima gyventi maloniai, negyvenant protingai, dorai ir teisingai, lygiai kaip negalima gyventi protingai, dorai ir teisingai negyvenant maloniai.“ „Aukščiausia malonumų riba yra bet kokio skausmo pašalinimas.“ Malonumą teikia pasyvesnis, nuo išorinių poveikių nepriklausomas gyvenimas.

42. Teisingumo samprata Teisingumo pagrindas – susitarimas: „Teisingumas yra naudingas susitarimas nedaryti vieni kitiems žalos ir nepatirti jos“; „(...) Jis [teisingumas] yra tam tikras susitarimas dėl nedarymo ar nepatyrimo žalos“. Teisingumas yra tai, kas „naudinga žmonių tarpusavio bendravimui“; „Teisinga buvo tada, kai teikė naudos tarpusaviam piliečių santykiavimui, o vėliau, kai jau naudos nebeteikė, tai nebebuvo ir teisinga“.

43. Valdžia ir įstatymai Valstybės kuriamos vardan žmonių saugumo, pirmiausia – nuo kitų žmonių plėšikavimo, bet: „Tikriausias saugumas pasiekiamas gyvenant ramiai, vengiant minios“. Valstybė ir įstatymai atsiranda kaip susitarimas palengvinti žmonių bendravimą. Įstatymai veiksmingi todėl, kad jų numatytos bausmės padaro neteisingumą nenaudingą. Išmintingas žmogus ir be susitarimų elgiasi teisingai. Teisė ir politinės institucijos patikrinamos tik naudingumu. Monarchija yra stipriausias ir todėl saugiausias valdymas.

44. III. Politinės ir teisinės idėjos senovės Graikijoje III.5. Ankstyvosios stoikų mokyklos ir jos pradininko Zenono Kitijiečio (apie 333-264 m. prieš Kr.) politinės ir teisinės idėjos.

45. Teisinės idėjos Prigimtis ir įstatymas vienas su kitu dera. Įstatymas yra universalus ir atitinka žmogaus prigimtį, nes jį patį gimdo išmintingasis pasaulio protas. Įstatymas yra konkretus išminčiaus kūrinys, kuris atitiks prigimtį ir užtikrins individualią laimę. Už konkrečios valstybės įstatymus didesnę galią turi prigimtinė teisė. Lygiateisiškumas: nėra skirtumo tarp vergvaldžių ir vergų, graikų ir barbarų, vyrų ir moterų.

46. Mokymas apie valstybę Individuali laimė įmanoma tik bendruomenėje; skatinamas skverbimasis į išorės įvykius. Visuotine lygybe grindžiamos kosmopolitinės valstybės samprata. Išminčius yra doras, laisvas, vertas užimti valdžios vietą, jis nevengia valstybinių pareigų ir politinės veiklos.