Šiuolaikinės nusikalstamo elgesio teorijos

1. Parengė dr. Alfredas Kiškis, MRU Šiuolaikinės nusikalstamo elgesio teorijos Studentai: • Tai buvo įdomiausia tema iš visos kriminologijos programos. • Labai įdomu, siūlyčiau neišmesti nieko. • Manyčiau viena iš svarbiausių temų.

2. Šiuolaikinės nusikalstamo elgesio teorijos (1) Antropologinės teorijos: • Grynai biologinės (prigimties) teorijos: 1. Intelekto (protinio atsilikimo) teorijos; 2. Hormoninės veiklos sutrikimų, kūno konstitucinės sandaros teorijos; 3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, įvaikinimų tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai); • Psichologinės - psichiatrinės teorijos: 1. Psichoanalitinės teorijos; 2. Neutralizacijos teorijos; 3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos); 4. Sociobiologinė destrukcijos teorija. Alfredas Kiškis, MRU

3. Šiuolaikinės nusikalstamo elgesio teorijos (2) Sociologinės teorijos: 1. Socialinės dezorganizacijos teorija; 2. Aplinkos teorijos (nusikalstamumo ekologija, galimybių teorijos); 3. Anomijos teorija; 4. Įtampos teorijos; 5. Kultūrų teorijos; 6. Subkultūrų teorijos; 7. Stigmatizacijos teorijos; 8. Socialinės kontrolės teorijos. Kitokios teorijos, kriminologijos kryptys: • Klinikinė kriminologija; • Neoradikalioji kriminologija; • Feministinė kriminologija; • Viktimologija. Alfredas Kiškis, MRU

4. Antropologinės teorijos Grynai biologinės (prigimties) teorijos Nusikaltėlis - žmogus, turintis biologinių anomalijų. Mokslininkų dėmesys – surasti fizinius požymius, rodančius, kad žmogus yra pavojingoje būsenoje. Alfredas Kiškis, MRU

5. Intelekto teorijos (1) JAV psichologas H.Godardas tyrė nuteistuosius, panaudodamas intelekto testus. Rezultatas - apie 70 proc. nuteistųjų yra protiškai atsilikę. Kitas tyrimas: • Iš kelių kartų silpnaprotės moters palikuonių 143 buvo silpnapročiai. Jie papildė visuomenės “atliekų” armiją (nesantuokiniai vaikai, alkoholikai, prostitutės, teisės pažeidėjai). • Iš to paties tėvo, bet sveikos motinos 496 palikuonių nebuvo nė vieno nesantuokinio vaiko, alkoholiko, prostitutės ar nusikaltėlio. Išvados: • Yra akivaizdus ryšys tarp silpnaprotiškumo ir nusikalstamumo. • Kiekvienas silpnaprotis yra potencialus nusikaltėlis. Alfredas Kiškis, MRU

6. Intelekto teorijos (2) 20 a. 2-3 dešimtmečiuose intelekto teorijos pelnė masinį pripažinimą, pradėtos taikyti sterilizacijos ir kastracijos priemonės, vykdyti žmonių eugenika. Apie 1930 – 1935 metus paskelbti tikslesni naujų tyrimų duomenys - nusikaltėlių intelektinio išsivystymo lygis beveik nesiskiria nuo ne nusikaltėlių vidut. intelektinio išsivystymo lygio. Šeimų linijų nusikalstamas elgesys - socialinio paveldimumo rezultatas. Žmonių eugenika pasmerkta, po to kai per II Pasaulinį karą vokiečiai vykdė genocidą. Alfredas Kiškis, MRU

7. Intelekto teorijos (3). • Ar protiniai sugebėjimai paveldimi? • Ką matuoja IQ testas? • Ar žemas intelektas didina nusikalstamo elgesio tikimybę? • Teisėsaugos „filtras” • Savianalizės rodo ryšį tarp intelekto ir nusikalstamo elgesio • Šis ryšys dera su ne viena sociologine teorija Alfredas Kiškis, MRU

8. Hormoninės veiklos sutrikimų teorijos. Mediciniškai nustatyta, kad nuo endokrininės organizmo veiklos priklauso ne tik žmogaus savijauta, emocijos, elgesys, bet ir jo išvaizda – kūno sandara. 1924 m. M.G.Schlapp’as paskelbė savo tyrimų rezultatus - apie 1/3 įkalintų nusikaltėlių pasižymi emociniais sutrikimais, atsirandančiais dėl sutrikusios endokrininės organizmo veiklos. Testosteronas vyrų agresyvaus elgesio viena iš priežasčių. Moterų elgesio priklausomybė nuo PMS (priešmenstruacinio sindromo) ir menstruacijų metu. Alfredas Kiškis, MRU

9. Kūno konstitucinės sandaros teorijos (1) E. Hutonasišmatavo 13 tūkst. kalinių ir 3 tūkst. nenuteistų asmenų (gaisrininkų, kariuom.,stud.). 1939 m. paskelbė išvadas - nustatytas ryšys tarp žmogaus kūno sandaros (proporcijų) ir jo nusikalstamo elgesio. W. Šeldonas: endomorfiniai, mezomorfiniai, ektomorfiniai. 3,5-4,6-2,7 Alfredas Kiškis, MRU

10. Kūno konstitucinės sandaros teorijos (2). Sutuoktiniai Š. ir E.Gliukai tyrė nepilnamečius. Nustatė: • Apie 60 proc. nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mezomorfinio tipo (atletinio kūno sudėjimo), o tarp ne pažeidėjų ši dalis tik apie 30 proc.. • Jie nusikalstamo elgesio potencialą tiesiogiai susiejo su asmens kūno sandara. • Ar šis potencialas bus realizuotas nusikalstamu elgesiu, labai priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo socio-kultūrinės aplinkos. • Veikiant paauglio aplinką, galima kontroliuoti jo polinkį nusikalsti. Alfredas Kiškis, MRU

11. Genetinės teorijos (1) 20 a. 2-5 dešimtmečiuose - nusikaltimų geno paieška. Elgesio genetika. Genų įtakos hipotezė. 1) Dvynių metodas. Nustatyta, kad iš padariusių nusikaltimus dvynių abuidentiški (monozigotiniai) dvyniai net iki kelių kartų dažniau (iki 100 proc.) padaro nusikaltimus nei abuneidentiški (dizigotiniai) dvyniai (iki 36 proc.). Gyventojų savianalizės (Self-report) tyrimai taip pat rodė didesnį identiškų dvynių elgesio panašumą. Visi šio pobūdžio tyrimai turi esminių trūkumų: 1) Neatsižvelgiama į tai, kad abu dvyniai faktiškai gyveno tokioje pačioje aplinkoje (gali būti ne genetinis, bet socialinis paveldimumas); 2) Menkas šių tyrimų statistinis patikimumas. Alfredas Kiškis, MRU

12. Genetinės teorijos (2) 2) Giminaičių tyrimai. Ištirti 195 recidyvistų ir 166 smulkių nusikaltėlių 1747 giminaičiai. Recidyvistų giminaičiai buvo žymiai dažniau nusikaltėliai, negu smulkių nusikaltėlių giminaičiai. Šiuose tyrimuose taip pat egzistuoja trūkumas - nėra atribota biologinio paveldimumo dalis nuo socialinio paveldimumo. 3) Įvaikinimų tyrimai. Tiksliau galima atspėti, kad vyras padarys sunkų nusikaltimą, žinant, kad jo vienas ar abu biologiniai tėvai buvo nusikaltėliai, negu žinant, kad tokie buvo jo vienas ar keli įtėviai. Alfredas Kiškis, MRU

13. Genetinės teorijos (3). 4) Chromosomų anomalijų tyrimai. 20 a. 6 dešimtmetyje buvo pradėta nauja genetinių tyrimų kryptis - XYY (XXY) chromosomų anomalijų tyrimai. Normalios chromosomų poros, nuo kurių priklauso lytis: XX - moterų, XY - vyrų. Ši genetinė anomalija pradėta naudoti kriminalistikoje. Buvo manoma, kad asmenys, turintys papildomą (vyrišką) Y chromosomą, yra agresyvesni. Atliktų tyrimų duomenimis tik apie 9  proc. iš nusikaltėlių, turinčių šią anomaliją, buvo nuteisti už smurtinius nusikaltimus. Naujausi tyrimai: nusikalstamas elgesys pasitaiko maždaug 5 kartus dažniau pas vyrus, turinčius XYY chromosomų anomaliją, negu pas jos neturinčius. Alfredas Kiškis, MRU

14. Grynai biologinės (prigimties) teorijos. Biologinių teorijų trūkumai: • tyrimų duomenimis net 90 – 100 proc. apklaustų asmenų ne nusikaltėlių nurodė, kad jie yra padarę nusikaltimus (baudžiamuosius teisės pažeidimus). Pirmasis tyrimas -1947 m. Niujorke apklausta 2 000 gyventojų. 91 proc. atsakė “taip”. • su amžiumi žmogaus kriminalinis aktyvumas labai sumažėja, nors jo genetika nesikeičia. Iššifruotas žmogaus genetinis kodas. Tai atveria perspektyvas žmogaus elgesio, jo asmenybės tyrimams. Alfredas Kiškis, MRU

15. Antropologinės teorijos Psichologinės-psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos: Žmogus dažnai nesuvokia savo elgesio tikrųjų priežasčių, žmogaus elgesį lemia ne sąmonė, o pasąmonės impulsai. Pateikiami savo elgesio aiškinimai dažnai tėra tik patogus šablonas, nelabai susijęs su tikrove, ne visada teisingas pasąmonės procesų įvardijimas. Psichoanalizė - tai gydymas, nustatant žmogaus psichines traumas, slypinčias pasąmonėje, tai pagalba pacientui suvokti šias traumas ir tokiu būdu išvengti liguistų pergyvenimų. Alfredas Kiškis, MRU

16. Psichoanalitinės teorijos (1) Šios teorijos siejamos su Z.Froido asmenybės idėjomis: Asmenybę sudaro trys dalys - Id, Ego ir SuperEgo (Tai, Aš ir SuperAš): • Id - visuma biologinių stimulų, poreikių. Jį sudaro du pagrindiniai instinktai: savisaugos ir naikinimo (mirties). Id funkcionuoja, remdamasis malonumo principu; • Ego- tai dalis Id pakitusi dėl išorės poveikio, žmogaus sukauptos patirties. Jo veikimo pagrindas racionalumas; • SuperEgo - tai tradicijos, sąžinė, idealai. Jis gali būti išreikštas dviem imperatyvais: “Toks tu turi būti” ir “Toks tu negali būti”. Jis veikia kaip vidinis cenzorius, vertintojas. Tarp Id ir SuperEgo egzistuoja įtampa, konfliktas. Žmogus elgiasi nusikalstamai, kai nugali Id. Ego dažniausiai tik prisijungia prie nugalėtojo, jis suteikia elgesiui racionalų paaiškinimą, nors ir ne pats nulemia šį elgesį. Alfredas Kiškis, MRU

17. Psichoanalitinės teorijos (2). Id naikinimo instinkto nukreipimas į išorę pasireiškia agresija. Žmogaus agresyvumas negali būti panaikintas. Geriau kurti alternatyvas, į kurias žmogus galėtų nukreipti savo agresiją, išsilieti. Freud’o idėjos padėjo geriau suprasti nusikalstamo elgesio motyvaciją (pasąmonė – motyvų šaltinis). PVZ, perkėlimo mechanizmas padeda suprasti daugelio nemotyvuotų nusikaltimų kilmę, kai keršijama ne tam, kas padarė žalą (nestatutiniai santykiai ir kita). Froido psichoanalizės metodai taikomi penitencinėse įstaigose. Z.Froido asmenybės idėjos Alfredas Kiškis, MRU

18. Neutralizacijos teorijos (1) 1960 m. G.Saiksas (G.Sykes) irD.Matca (D.Matza) (JAV) sukūrė neutralizacijos (dreifų) teoriją. Didžioji dalis teisės pažeidėjų laikosi tokių pačių moralinių vertybių, pripažįsta esamus teisinius apribojimus kaip ir asmenys, nedarantys teisės pažeidimų. Teisės pažeidėjai yra įvaldę, susikūrę neutralizacijos mechanizmus, savęs pateisinimo techniką. Tokiu būdu jie pateisina savo poelgį “ad hoc”. Neutralizavimo mechanizme – du aspektai: 1) Asmuo taip nuramina savo sąžinę. 2) Asmuo taip pasiteisina aplinkiniams. Alfredas Kiškis, MRU

19. Neutralizacijos teorijos (2). D.MatcairG.Saiksas išskyrė 5 neutralizacijos mechanizmus: 1) Atsakomybės neigimas. Nusikaltėlis save vertina, kaip kažkieno paveiktą, kaip aplinkybių auką; 2) Žalos neigimas. Asmuo elgesį nusikaltimu laiko tik tada, kai dėl jo kyla reali didelė žala, sunkios pasekmės, yra aiški tiesioginė nusikaltimo auka. 3) Aukos neigimas. Asmuo dalį kaltės priskiria nusikaltimo aukai – tai yra teisingas atlyginimas, pagrįstas kerštas, auka to nusipelnė. 4) Smerkiančiųjų pasmerkimas. Asmuo teigia, kad jį smerkiantys asmenys patys yra ne mažiau atsakingi už šį ar kitokius nusikaltimus, kad jo padarytoji žala, atsakomybė yra nepalyginamai menkesnė už šių asmenų daromą žalą, atsakomybę. 5) Teisinimasis svarbesniais įsipareigojimais. Asmuo teisinasi, kad pažeidė įstatymą todėl, kad buvo susaistytas žymiai svarbesnių įsipareigojimų, kad jis būtų patyręs žymiai didesnę žalą, nei padarė savo veiksmais. Alfredas Kiškis, MRU

20. Išmokimo teorijos (1) Konkretus elgesys siejamas su pasirinkimu asmeniui žinomų elgesio variantų, kurie susiformuoja ne tik iš asmeninės patirties, bet ir išmokstami iš aplinkos. G.Tardo idėjos apie elgesio pamėgdžiojimą. Reikia pasiekti, kad žmogus užsinorėtų tapti “geru” žmogumi, kad jam tai būtų naudinga. 1) Diferencijuotų asociacijų teorija Ją 1939 -1947 m. paskelbė E. Saterlendas (E.Sutherland) - konkretaus elgesio išmokimą didžiąja dalimi lemia tai, su kokiais asmenimis žmogus dažniausiai bendrauja. Didelio nusikalstamumo skurdžiuose miestų rajonuose vaikai perima savo aplinkos žmonių įpročius, vertinimus, elgesio formas, išmoksta nusikalstamų veiksmų. Jei žmogaus kontaktuose susidaro pritarimo nusikalstamam elgesiui persvara prieš nusikalstamo elgesio pasmerkimą, tai žmogus tampa nusikaltėliu. Išmokimui didžiausią įtaką turi neformalus bendravimas, autoritetas. Alfredas Kiškis, MRU

21. Išmokimo teorijos (2). 1) Diferencijuotų asociacijų teorija (tęs.). • Vienas iš trūkumų - ši teorija nepaaiškina pirminio nusikalstamumo kilmės (iš ko išmoko pirmasis nusikaltėlis?). • Buvo pradėtos kurti specialios paauglių laisvalaikio organizavimo programos. • Padidėjo asmenų diferencijavimas bausmių atlikimo vietose. 2) Modernesnės išmokimo teorijos. Diferencijuotų asociacijų teorijos idėjos buvo papildytos psichologiniais išmokimo mechanizmais: 1) asmuo nusikalstamo elgesio išmoksta, jį pradeda praktikuoti, kai už tokį elgesį gauna teigiamą paskatinimą; 2) asmuo elgesio gali išmokti ne tik betarpiškai bendraudamas realiose situacijose, bet ir iš kino, televizijos. Alfredas Kiškis, MRU

22. Sociobiologinė destrukcijos teorija (1) Ė.Fromas 1973 m. išleido knygą “Žmogiškosios destrukcijos anatomija”. Analizuodamas istorinę žmogaus raidą autorius daro prielaidą, kad žmogiška agresija yra ne vienos rūšies, kad įgimtoji jos dalis santykinai yra nedidelė. Žmogaus elgesį nulemia ne tik instinktai ir ne tik socialinė aplinka - elgesį įtakoja abu šie veiksniai. Agresija pagal savo paskirtį ir kilmę yra skirstoma į dvi rūšis: 1) Gynybinė agresija – labiausiai nulemta instinktų, jos pagrindinis tikslas yra apsisaugoti, bet ne sunaikinti šios grėsmės šaltinį. 2) Piktybinė agresija – būdinga tik žmogui (gyvūnai jos neturi) ir yra socialiai sąlygota, pasireiškia kaip siekimas dominuoti, naikinti. Jos ištakos yra žmogaus gyvenimo būde ir visuomenės kultūros trūkumuose. Alfredas Kiškis, MRU

23. Sociobiologinė destrukcijos teorija (2) Zoologijos sode laikomų pavianų agresija. Piktybinę agresiją didžiąja dalimi lemia tai, kad žmogus kaip biologinė būtybė nebegyvena savo natūralioje aplinkoje, jis gyvena nelaisvėje, netgi savotiško “įkalinimo” sąlygomis – destruktyvioje (žmogų griaunančioje) visuomenėje. Didelis gyventojų tankumas, aukštas gyvenimo tempas ir kt. sukelia įtampą, kuri lengviausiai gali būti nuslopinama agresyviu elgesiu. Ne didelis gyventojų tankumas pats savaime yra žmogaus agresijos priežastis. Vudstoko festivalis. Piniginiai interesai, praradimas tikrųjų žmogiškųjų ryšių ir gyvenimiškų interesų. Alfredas Kiškis, MRU

24. Sociobiologinė destrukcijos teorija (3). Žmogaus agresiją didina: • ne tik akivaizdus pavojus; • pasidavimas įtaigai; • platesnė gyvybinių interesų sfera, vartojimo patologija; • susilpnėjęs mechanizmas “Nežudyk!” Jei piktybinė agresija nėra įgimta, ji negali būti nepanaikinama. Agresijos lygio sumažinimui visuomenėje siūloma: 1) sąlygų, mažinančių gynybinę agresiją, sudarymas (tiek faktinės realios, tiek įsivaizduojamos grėsmės mažinimas); 2) visuomenės reformavimas į nedestruktyvią (ne vartojimas ir priešiškumas, bet draugiškumas ir kūrybinė savirealizacija). Alfredas Kiškis, MRU

25. Antropologinės teorijos. PASTABOS. 1) Biologinė žmogaus prigimtis nesuteikia ir negali suteikti jam orientyrų baudžiamųjų normų atžvilgiu, kadangi šios normos yra grynai socialinio pobūdžio. Normos – elgesio variantų įvertinimas, kurį atlieka visuomenė. Šie vertinimai nėra pastovūs, pasikeitimai yra susiję ne su žmogaus, kaip biologinės būtybės, o su socialinių sąlygų kitimu. 2) Psichiniai nukrypimai gali veikti asmens antisocialinį vystymąsi bei nulemti jo elgesį. Esant psichinėms anomalijoms, kurios nedaro žmogaus nepakaltinamu, išlieka bendras suvokimas ir galimybė valdyti savo elgesį. Lemiamą reikšmę turi socialinės aplinkybės. Genų įtakos tiesiogiai sieti su nusikaltimo padarymu negalima, nes žmogų veikia ne tik įgimti, bet ir įgyti dalykai. Alfredas Kiškis, MRU

26. Sociologinės teorijos 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Pradininkas E.Diurkheimas (1858-1917). Prancūzų kalboje „desorgonisation“ reiškia sutrikdymas, sutrikimas. Tai visuomeninės tvarkos sutrikimas. Solidarumo nebuvimas (dezorganizacija) – daugelio visuomenės blogybių priežastis. Atsirado JAV Čikagoje 20 a. pradžioje. Aplinkybės: • Po I-ojo Pasaulinio karo, vykstant migracijai iš Europos, miestų pramonės kilimui ir urbanizacijai, kai miestuose staiga padaugėjo gyventojų, kilusių ne iš miesto, atsirado didelė kultūrinė, etninė įvairovė, miestai išsiplėtė pigiais, greitai pastatytais priemiesčiais - “lūšnynais”. • Miestuose pastebėtas spartus nusikalstamumo didėjimas. • Čikagoje besiformuojanti viena didžiausių sociologijos mokyklų Amerikoje ėmėsi nagrinėti ir šias problemas. Alfredas Kiškis, MRU

27. Socialinės dezorganizacijos teorija (2) Nusikalstamumo didėjimas, naujų asmenų kriminalizavimasis aiškinamas tuo, kad naujai susiformavusi miesto visuomenė nėra tokia organizuota, kaip tradicinės (kaimo, mažų miestelių, įprastinio etnoso) visuomenės. Visuomeninė tvarka, sąlyginai žemas nusikalstamumo lygis yra tik tose visuomenėse, kur egzistuoja glaudūs ją sudarančių individų ir institucijų tarpusavio ryšiai. Šie ryšiai labiausiai pasireiškia per sutarimą dėl tikslų, tinkamų ir netinkamų elgesio būdų. Tokių ryšių, organizuotumo nebuvimas automatiškai reiškia didelę socialinę netvarką, kuri dažnai pasireiškia ir nusikalstamumu. Alfredas Kiškis, MRU

28. Socialinės dezorganizacijos teorija (3) Naujoji miesto visuomenė savo kilme, atsineštais tikslais ir elgesio standartais buvo labai įvairi, todėl joje nevyko įvairių tikslų ir elgesio būdų integracija. Trūko skatinančių sąlygų, individų bendrumo, vyko atskirų miesto dalių tarpusavio izoliacija, susipriešinimas – kūrėsi etniniai kvartalai ar gatvių rajonai, nesutariantys su kaimyniniais tokiais pat dariniais. Mokslininkai tyrė didžiausio deviantinio elgesio (nusikalstamumo, savižudybių, prostitucijos ir kt.) lygio miesto dalis. Buvo nagrinėjami lenkų imigrantai. Pastebėti šie dėsningumai: - Vyresnės kartos imigrantai net ir miesto lūšnynuose išlaikė savo gyvenimo būdą; - Jaunesnės kartos imigrantai, kurie nebuvo iki galo susiformavę kaimo sąlygomis, nebeįsisavino ir naujųjų miesto aplinkos tradicijų. Būtent jų padaromų nusikaltimų sąskaita ir buvo pastebėtas nusikalstamumo šuolis. Alfredas Kiškis, MRU

29. Socialinės dezorganizacijos teorija (4). Dėl šių pokyčių: • tarp atskirų visuomenės narių, socialinių grupių buvo prarandami tarpusavio ryšiai, • esamos institucijos nebegalėjo sėkmingai patenkinti visuomenės poreikių, • kaip kompensacija kūrėsi nusikalstamos struktūros arba kitur nepritapę migrantai įsiliedavo į esamas nusikalstamas struktūras. Sutriko: • visuomeniniai tarpusavio įsipareigojimai, • šeimos kontrolė, • visuomeninis valdymas ir kontrolė, • veiklos efektyvumas. Pamatinė teorijos idėja, kad visuomenei praradus savo homogeniškumą, sutelktumą padidėja jos narių elgesio įvairovė, ko sąskaita ir nusikalstamumas, nėra praradusi aktualumo ir šiandien. Alfredas Kiškis, MRU

30. Aplinkos teorijos(ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (1) Ekologinė kriminologija atsirado Čikagoje. Nagrinėjamas nusikalstamumo ir nusikaltėlių erdvinis pasiskirstymas mieste. Nusikalstamumas buvo vertinamas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, susijusių su darbu, mokymusi, gyvenimo kokybe ir kt. Mieste buvo išskirtos skirtingo nusikalstamumo lygio zonos – centras, pramoniniai ir priemiestiniai (gyvenamieji) rajonai. Didžiausias nusikalstamumas buvo nustatytas skurdžiausiuose kvartaluose. Alfredas Kiškis, MRU

31. Aplinkos teorijos(ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (2) Koncentrinių zonų modelis Čikagoje: O Vilniuje? Alfredas Kiškis, MRU

32. Aplinkos teorijos(ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (3) Šios krypties tyrinėtojai nagrinėjo aplinkos, gyvenimo vietos ir sąlygų poveikį nusikalstamumui. Dauguma nusikaltėlių daro nusikaltimus netoli savo gyvenamosios vietos. Apie 8-9 dešimtmečius atsinaujinę šios krypties tyrinėjimai, kartu su viktimologinėmis teorijomis išsivystė į atskirą architektūrinės kriminologijos kryptį, kuri stengiasi įtakoti miestų rajonų išplanavimą juos statant ar rekonstruojant. Konkrečioje gyvenamoje vietovėje nusikalstamumas koncentruojasi sąlyginai nedidelėse erdvėse, tam tikro tipo rajonuose (aukšti daugiabučiai namai – neaiškios ribos “savos” ir “svetimos” erdvės, nuošalumas, uždarumas, daug galimo slėpimosi, tykojimo vietų, blogas apžvelgiamumas). Teritorialumas (tvoros, suolai, žaid. aikšt.), matomumas (apšvietimas, krūmai, tuneliai, autobusų stotelės – prie taksi stovėjimo vietų...)... Alfredas Kiškis, MRU

33. Aplinkos teorijos(ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (4) Alfredas Kiškis, MRU

34. Aplinkos teorijos(ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (5) Alfredas Kiškis, MRU

35. Aplinkos teorijos(ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (6) Alfredas Kiškis, MRU

36. Aplinkos teorijos(ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (7) Alfredas Kiškis, MRU

37. Aplinkos teorijos(ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija) (8). Nusikalstamumo žemėlapiai. L. Koeno(L.Cohen) ir M.Felsono(M.Felson) (1979) nusikaltimo galimybių modelis (teorija) – nusikaltimo galimybė yra, kai erdvėje ir laike susijungia visos 3 sąlygos: • motyvuotas nusikaltėlis, • tinkamas objektas, • gebančio sergėtojo nebuvimas. Nusikalstamumas didesnis šiose aplinkose: • stotis, • mokyklos, • prekybos rajonai, • barai. Lietuvoje→IRD: Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų žemėlapis http://www.ird.lt/nvzrgis/map/ Alfredas Kiškis, MRU

38. Anomijos teorija (1) Autorius E.Diurkheimas (1858-1917). Jis vartojo terminą “anomija” apibūdindamas visuotinai pripažintų socialinių normų trūkumą. Dėl šio trūkumo sutrinka visuomenės gyvenimo reguliavimas ir kontrolė. Žmonės pasimeta, nes nebežino, ko galima tikėtis vieniems iš kitų. Miesto gyvenimo būdas skatina susvetimėjimą ir anomiją. Žmogaus fiziniai ir psichiniai poreikiai reguliuojami skirtingai. Anomija atsiranda visuomenei vystantis iš paprastos nespecializuotos formos į sudėtingą specializuotą formą. Alfredas Kiškis, MRU

39. Anomijos teorija (2) Paprastoje visuomenėje: • Žmonių vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas yra daugmaž vienodi. • Jie vykdo beveik tokias pačias funkcijas. • Turi beveik tokius pačius tikslus. • Egzistuojančios visuomeninės struktūros yra visiems vienodai artimos, suprantamos, jų yra nedaug. • Visuomeninė tvarka remiasi nusistovėjusia socialinių vertybių hierarchija, religingumu ir jo įtakojamu atitinkamu elgesiu, šeimos ryšiais, tradicijomis, įpročiais ir autoritetais. Šie veiksniai formuoja visuomenės vidinį vientisumą. Visuomenės narių solidarumas sąlygoja daugelį socialinių procesų pobūdį. Alfredas Kiškis, MRU

40. Anomijos teorija (3). Visuomenei specializuojantis: • Įvairėja žmonių atliekami vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas. • Jie vykdo skirtingas funkcijas, įgyja skirtingus tikslus. • Žmonės jau nebesusiję vienas su kitu betarpiškai (susvetimėjimas), jų tarpusavio įsipareigojimai (nenusižengti bendroms normoms, nedaryti žalos artimui) tampanuasmeninti, todėl dažniau pažeidžiami. • Buvusių normų nebepakanka naujam gyvenimo būdui, atsiradusiai įvairovei, dėl to žmogus nebežino, kaip jam elgtis, todėl padaugėja konfliktų, tuo pačiu ir nusikaltimų. • Visuomenės nuomonė savo autoritetu nepajėgi sulaikyti individų apetito. Nebuvimas pagarbos senyvo amžiaus žmogui – anomijos požymis. Pramoninėje visuomenėje anomijos būsena nuolatinė. Alfredas Kiškis, MRU

41. Įtampos teorijos (1) JAV sociologas R.Mertonas (Robert Merton) toliau vystė anomijos teoriją, dažnai ji taip pat vadinama R.Mertono įtampos teorija. Skirtingai nuo E. Diurkheimo, R.Mertono teorijoje reali problema kyla ne dėl visuomenės pasikeitimo, bet dėl ribotų išteklių. Visuomenė formuoja siektinus tikslus (norus) ir jų siekimo priemones (taisykles), bet ne visiems šios visuomenės nariams egzistuoja vienodos galimybės juos patenkinti tiek dėl asmeninių savybių, tiek dėl socialinių sąlygų. Toks neatitikimas tarp tikslų ir galimybių juos pasiekti visuomenės nustatytomis priemonėmis sukelia įtampą ir nenormalų elgesį. Amerikietiškoji svajonė. Alfredas Kiškis, MRU

42. Įtampos teorijos (2) R.Mertono anomijos (įtampos) teorija buvo sukurta orientuojantis į JAV vidurinę klasę, jos keliamus tikslus – ekonominį pasisekimą ir propaguojamas priemones – išsilavinimas, aktyvus darbas. Tarp asmenų, kurie negali ar nesugeba pasinaudoti šiomis priemonėmis Mertonas išskyrė 5 galimas adaptacijos formas – “nenormalias” reakcijas: 1) Konformistas – labiausiai paplitusi forma, kai asmuo ir toliau siekia keliamų tikslų siūlomomis priemonėmis, nors jų ir nepasiekia (prisitaikymas). Kritinėse situacijose didelė konformistų armija gali perimti nusikalstamo elgesio formas, jei tik aplinka pritaria tokioms formoms. 2) Novatorius – veikia dėl tų pačių tikslų, bet sukuria “naujas” jų pasiekimo priemones ir tokiu būdu kartais pasiekia šių tikslų. Gerai paaiškina ekonominio nusikalstamumo kilmę. Alfredas Kiškis, MRU

43. Įtampos teorijos (3) 3)Ritualistas – atsisako tikslų, bet išlaiko įprastą gyvenimo būdą (gali demonstruoti tikslų atsisakymą, bet turėti jų išsipildymo viltį). Pvz. valstybės tarnautojas, smulkus verslininkas. 4) Retritistas – atmeta tiek tikslus, tiek ir propaguojamą elgesio būdą jiems pasiekti. Kriminogeniniu aspektu – tai pasyvios elgesio formos, dažniausiai linkstama į alkoholizmą, narkomaniją, valkatavimą, savižudybes. Platus retritistinių reakcijų išplitimas menkina visuomenės galimybes pasipriešinti nusikalstamumui. 5) Maištininkas, sukilėlis – atmetęs tiek tikslus tiek priemones asmuo pasirenka aktyvią poziciją, susikuria savo tikslus ir priemones, dažnai radikalias. Kriminogeniniu aspektu – tai dažniausiai ekstremistiniai politiniai, religiniai judėjimai, kartais besigriebiantys labai sunkių nusikaltimų: terorizmo, perversmų, diversijų. Rečiau toks aktyvumas būna pozityvus, skatina visuomenės pokyčius (taikios revoliucijos, išsivadavimo judėjimai), o kartais jis skatina visuomenės demokratiškumo mažėjimą. Alfredas Kiškis, MRU

44. Įtampos teorijos (4). 1961 m. R. Klauedas (R.Cloward) ir L.Olinas (L.Ohlin) - nuo ko priklauso elgesio varianto pasirinkimas? Jei individas nesugeba pasiekti tikslų legaliais būdais, ar jam pasiekiami nelegalūs būdai? Visuomenė, skiepydama vaikams vertybes, mažai rūpinasi, ar šių vertybių pasiekimas yra realus daugeliui jaunų žmonių. Jaunimas, iš auklėtojų vaizduojamo idealaus pasaulio patekęs į realų gyvenimą, patiria nusivylimą ir frustracijas. Tipinė reakcija: • Vagių grupių susikūrimas. • Įtampos sumažinimas agresyviose gaujose (smurtas, vandalizmas). • Pasitraukimas iš visuomenės - būrimasis į narkomanų grupes, alkoholio vartojimas. Alfredas Kiškis, MRU

45. Kultūrų teorijos (1) Atsiradusios 20 a. 2-3-ame dešimtmečiuose nusikalstamumą aiškino kultūrų skirtumais. Tai, kas leistina ar net skatintina vienoje kultūroje, kitoje gali būti laikoma nusikalstamu elgesiu. Požiūrio į gyvenimą, vertybių, įpročių, mąstymo ir elgesio skirtumai trukdo savitarpio supratimą tarp žmonių, gali sukelti priešiškumą kitoms kultūroms. Visuomenėje dominuojančios normos gali būti vertinamos kaip naudingos konkrečiai grupei. Problema iškyla, kai skirtingų kultūrų asmenys ima maišytis, kai į homogenišką visuomenę su viena dominuojančia kultūra atsikelia sunkiai suderinamos kultūros atstovai. Žmogus staiga negali pasikeisti, atsisakyti savo atsineštos kultūros. Dėl to neišvengiamai kyla konfliktai tarp atvykėlių ir vietinės kultūros. Tokie konfliktai ypač pastebimi, kai susiformuoja nemažos, homogeniškos atvykėlių bendruomenės, kuriose laikomasi kitokių elgesio standartų. Naujos bendruomenės etninis, religinis ar kitoks uždarumas, siekimas išlaikyti savo identitetą gali ilgam nulemti tokius elgesio neatitikimus, nusikalstamumą dėl kultūrinių skirtumų. Alfredas Kiškis, MRU

46. Kultūrų teorijos (2). Kitas veiksnys, skatinantis nusikalstamumą, yra priimančios visuomenės nepakantumas kitokiai kultūrai. Esant mažam pakantumui, net jei naujoji bendruomenė yra kriminogeniškai pasyvi, jos narių atžvilgiu gali būti pradėti vykdyti įvairūs nusikaltimai, persekiojimas dėl rasinių, religinių, etninių ar kitokių kultūrinių savybių. T.Selinas 1938 m. “Kultūrų konfliktas ir nusikalstamumas” - kultūrų skirtumai mažina žmonių tarpusavio supratimą, gali sukelti priešiškumą kitos kultūros atstovams. Ką daryti? Alfredas Kiškis, MRU

47. Subkultūrų teorijos (1) Žmogus gali daryti nusikaltimus būtent dėl to, kad pripažįsta tam tikras vertybes ir jų paiso. A. Koenas(A. Cohen) 1955 m. “Delinkventiniai vaikinai”. Subkultūra – visuomenės dalis, besiskirianti nuo dominuojančios daugumos savo vertybėmis, įpročiais, gyvenimo būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip skirtybės nuo visumos. Subkultūrų teorijos atsirado kaip įtampos teorijų ir kultūrų teorijų sintezė: • žmonės negali pasinaudoti legaliomis tikslų siekimo priemonėmis, • nusikaltimus daro todėl, kad tokio elgesio standartus jie įsisavina savo grupėse. Kultūrinėse teorijose, besiskiriantys kultūriniai dariniai yra stambūs (tautos, regionai ir kt.), subkultūrų teorijose dėmesys pradėtas kreipti į žymiai mažesnes - mikrosocialines grupes, į specifinius visuomenės sluoksnius. Alfredas Kiškis, MRU

48. Subkultūrų teorijos (2) Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo tradicinės kultūros ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Tokia subkultūros aplinka dažnai yra pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save identifikuoja, joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius. Subkultūra formuojasi, kai individai analogiškose situacijose yra suvaržomi, izoliuojami ar ignoruojami bendrojo srauto individų. Todėl tokie asmenys grupuojasi, teikdami vienas kitam tarpusavio paramą, bendravimo aplinką. Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie jam neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis gali būti savimi, atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinti savo norus. Alfredas Kiškis, MRU

49. Subkultūrų teorijos (3) Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. 6 dešimtmetyje, kai JAV dominavo viduriniosios klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių buvo laikomas nenormaliu. Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis jaunimo neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslais, o renkasi sau patogiausią gyvenimo būdą - mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo problemų, ne visada asmuo sugebėdavo pasiekti aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jis bandė kompensuoti pripažinimu, statusu savo vienminčių neformaliose grupėse. Kitas veiksnys - asmens adaptacijos problemos, pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos, socialinės aplinkos pasikeitimo, kai žmogus neturi stimulo ar nesugeba greitai įsisavinti naujos aplinkos kultūros. Alfredas Kiškis, MRU

50. Subkultūrų teorijos (4) Subkultūros gali būti ir nenusikalstamos, bet tarp skirtingų subkultūrų šalininkų padaugėja progų kilti konfliktams. Subkultūrų vertybės gali nesiskirti nuo bendrosios kultūros vertybių, išskyrus atrankinį jų pobūdį, t.y. jos taikomos tik saviems. Svetimųjų atžvilgiu normos, standartai arba iš viso nėra fiksuojami, arba yra netgi priešiško pobūdžio – tai būdinga aiškiai nusikalstamoms grupėms, taip pat kai kurioms religinėms grupėms. Artimiau susipažinus su kiekvienu grupės nariu paaiškėja, kad jie iš esmės yra visai neblogi paaugliai, tačiau susibūrę į grupę jie padaro labai ciniškų ir žiaurių nusikaltimų. Atsiradusios kaip nepilnamečių nusikalstamumą aiškinančios teorijos, šiuo metu jos plačiausiai taikomos analizuojant recidyvinį ir profesionalųjį nusikalstamumą, o ypač nagrinėjant sąlygas laisvės atėmimo vietose, ten padaromus nusikaltimus, kurių pagrindine priežastimi ir laikoma ten egzistuojanti nuteistųjų subkultūra. Alfredas Kiškis, MRU