Agresijos samprata

1. Agresijos samprata lekt. T.Petraitis

2. Apibrėžimas Agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti (Myers). L. Berkowitz atskiria instrumentinę ir priešišką agresiją. Instrumentinės agresijos atveju užsipuolama daugiau dėl noro pasiekti tam tikrų tikslų, o ne noro pakenkti ar sunaikinti. Šie tikslai gali būti noras įgyti valdžią, socialinį statusą, gauti pinigų, pakelti savivertę, kontroliuoti auką ar priversti ją tam tikriems veiksmams ir pan. Taigi šiuo atveju agresorius puola daugiau dėl noro gauti naudos, o ne iš įniršio. Priešiškosagresijos atveju pagrindiniu tikslu tampa noras sužaloti arba sunaikinti auką. Ji kyla dėl perdėto emocinio sujaudinimo, dažnai kaip atsakas į atmetimą, įžeidimą, pažeminimą. Kai kurie žmonės yra ypač dirglūs ir emociškai labai audringa reaguojantys. Polinkis įžvelgti aplinkinių ketinimuose priešiškumą bei grėsmę gali „paleisti“ jų ūmias agresyvias reakcijas. Šios agresijos atveju, agresija būna sunkiau sąmoningai kontroliuojama, kartais savo aukas užsipuola stipriau nei ketino.

3. Į save nukreipta agresija: autodestruktyvus ir suicidinis elgesys Yra manoma, kad depresija, tai savotiška agresija, tik nukreipta į save... Tiesioginės autodestrukcinės elgsenos atveju žmogus nori save nužudyti arba suluošinti savo kūną. Ji dažniausiai pasireiškia ūmaus streso ar krizės situacijoje (pvz. savęs žalojimas pjaustantis, cigarečių gesinimu į savo kūną, tam tikra prasme ir tatuiruotės bei piercingas). Netiesioginės autodestrukcijos atveju – asmuo sąmoningai nesirenka mirties ar savo kūno luošinimo, bet kelia riziką sveikatai ir gyvybei savo elgesiu. Ji reiškiasi kaip tam tikras gyvenimo būdas, kai numojama ranka į savo sveikatą. Ji gali trukti tam tikrą laikotarpį, arba sustiprėti kaip įprotis, kai žmogus kenčia dėl ko nors.

4. Netiesioginė autodestrukcinė veikla Pluzek pateikia netiesioginės autodestruktyvios veiklos pavyzdžius: Nebesirūpinama savo sveikata (atsisakoma gydytis ligos atveju, alinantis gyvenimo būdas) Imamasi mirtinai rizikingos arba pavojingos elgsenos, teikiančios emocinį pasitenkinimą (pvz.: rūkymas, labai greitas važinėjimas automobiliu, piktnaudžiavimas alkoholiu, nuolatinis persivalgymas, azartiniai žaidimai, gyvybei ir sveikatai rizikingas sportas: boksas, autolenktynės, alpinizmas). Nebesirūpinama savo asmenybės plėtra, nebeieškoma galimybių realizuoti savo gebėjimus ir vertybes.

5. Agresiją aiškinančios teorijos (1) Biologinės teorijos agresiją aiškina biologinėmis priežastimis. Joms agresija, tai: Vidinė energija (etologinis požiūris, K.Lorenz “Agresija” – yra bibliotekoje). Jie teigia, kad mes turime vidinę agresyvią energiją. Šią energiją gali išlaisvinti išorinis agresiją „paleidžiantis“ signalas. Tada pasireikš atvira agresija. Agresija reikalinga kovai už išlikimą. Evoliucijos pasekmė (sociobiologinis požiūris, Ch.Darwin). Šio požiūrio teigimu – agresija buvo naudinga socialinio elgesio forma evoliucijos procese. Genetinis paveldas (genetinis požiūris). Jie teigia, kad mūsų polinkis elgtis agresyviai yra dalinai nulemtas genų.

6. Agresiją aiškinančios teorijos (2) Psichologines teorijas jungia tai, kad jos bando paaiškinti kokios yra psichologinės agresijos priežastys. Mirties instinktas (S.Freud asmenybės teorija). Žmogus yra valdomas dviejų instinktų meilės ir mirties (eros ir tanatos). Freud įkvėpė požiūris, kad agresija – tai visų pirma troškimas įveikti frustraciją, t.y. troškimas pašalinti kliūtį siekiant tikslo. Frustracija labai dažnai susijusi su agresija, tačiau ne visuomet. Asmuo patyręs frustraciją gali reaguoti pasitraukimu iš situacijos arba tapti depresišku. Socialinio išmokimo teorija (A.Bandura). Agresijos išmokstame stebėdami kitų elgesį. Pažiūrėkite patys (Bobo doll experiment). L.Berkowitz teigia, jog agresiją provokuoja neigiamos emocijos, būtent pyktis. Jo teigimu – frustracija iššauks agresiją tik tiek, kiek sukels neigiamą emocinę būseną. Kiti neigiami įvykiai: baimė, fizinis skausmas, psichologinis diskomfortas, socialinis stresas – taip pat gali provokuoti agresiją. Asmenys susidūrę su neigiamu įvykiu, išgyvena neapibrėžtą emocinę būseną. Ši būsena sukelia dvi instinktyvias reakcijas: kovą arba bėgimą. Kova siejasi su agresyviomis mintimis, veiksmais. Bėgimas susijęs su atsitraukimo reakcijomis. Šios instinktyvios reakcijos virsta konkrečiais emociniais išgyvenimais: pykčiu arba baime.

7. Agresiją provokuojantys situaciniai veiksniai „Ginklo efektas“ - ginklas arba kitas su prievarta susijęs įrankis, padidina agresyvaus elgesio tikimybę. „Ginklo efektas“ stipriausiai suveikia asmenims, kurie prieš tai buvo supykę ar frustruoti, ir dėl to esantys padidintoje sujaudinimo būsenoje. Taigi vien tik agresyvios užuominos savaime didina agresyvaus elgesio tikimybę. Alkoholis – yra lūkesčiai kultūriniai, kad išgėręs žmogus “gali sau leisti” elgtis agresyviau. O taip pat sumažėja dėmesio laukas, tik stipriausias stimulas patraukia dėmesį. Be to, sumažėja socialinė elgesio kontrolė. Žmogus tampa labiau gyvuliu. Oro temperatūra - karštuose regionuose dažniau nei vėsiuose, karštu metų laiku dažniau nei vėsiu dažnesni nusikaltimai. Grūstis – pažeidžiama žmogaus privati erdvė, norima “išstumti” pažeidėją lauk. Triukšmas – pažiūrim filmuką.

8. Agresijos rizikos įvertinimas Praeities smurto epizodai Sujaudinimo būsenos: Baimė Pyktis Sumišimas Pažeminimas

9. Praeities smurto epizodai • Tai, kiek asmuo apskritai yra linkęs elgtis agresyviai. Patikimiausias prognostinis veiksnys. • Informaciją apie agresyvaus elgesio epizodus arba smurto „anamnezę“, galima būtų sužinoti iš asmens artimųjų, kaimynų, policijos duomenų ar pan. • Esant galimybėms svarbu būtų išsiaiškinti: • kokiomis aplinkybėmis ir kokie smurtiniai veiksmai buvo įvykdyti? • ar šios aplinkybės yra panašios į dabartines? • kas nukentėjo? • kas išprovokavo agresiją? • ar buvo pavartota psichoaktyvių medžiagų?

10. Sujaudinimo būsenos (baimė) “Skaudžiausiai kanda šuo, kuris yra užspeistas į kampą” Baimė yra dažniausia emocija smurtinėse situacijose. Baimingi asmenys turi didesnį fizinės bei psichologinės asmeninės erdvės poreikį. Taigi atsižvelgus į šį poreikį, galima sumažinti agresyvaus elgesio riziką. Prevencija: tai galima padaryti komentuojant asmeniui savo atliekamus veiksmu (pvz. „dabar aš užeisiu į kambarį, prisėsiu ant kėdės ir su jumis pasikalbėsiu, tai užtruks apie 20 min“). Bendraujant su įtariais asmenimis, kalbėti dalykiškai, vengiant familiarumo ir „šiltų jausmų“ demonstravimo. Gydytojai dažnai sužeidžiami kliudydami asmeniui pabėgti, todėl nebūti tarp asmens ir durų.

11. Sujaudinimo būsenos (pyktis) Pyktį lengva atpažinti pagal augančios įtampos požymius: garsėjantis balsas, piktas žvilgsnis, sugniaužti kumščiai, daiktų trankymas, žodiniai grasinimai. Šie požymiai dažniausiai būna prieš smurto proveržį. Prenvencija: pastebėjus šiuos požymius galima imtis prevencinių veiksmų: elgtis atsargiau, pasistengti nuraminti, išsiaiškinti susierzinimo priežastis.

12. Sujaudinimo būsenos (sumišimas) Smurto rizikos veiksnys pacientams, kuriems nustatytas delyras ar organiniai psichikos sutrikimai. Prenvencija: tiesiog aiškinti savo veiksmus tokiam asmeniui (pvz. „Aš esu policininkas. Čia yra policijos mašina. Dabar mes į ją įsėsime. Ir važiuosime į nuovadą. Mes norime išsiaiškinti kas nutiko ir suteikti jums pagalbą“).

13. Sujaudinimo būsenos (pažeminimas) Taip pat svarbus veiksnys, paskatinantys agresijos protrūkį. Vyrai gali ypač agresyviai reaguoti į savigarbos praradimą bei bejėgiškumo jausmą. Tokio atveju smurtas – asmens pastangos atgauti savigarbą. Prevencija: tokiais atvejais svarbu su žmogumi bendrauti ypač pagarbiai – kreiptis „pone X“, pabrėžti jo teigiamas savybes, pasiekimus ir pan.

14. Pokalbio su galimai agresyviu asmeniu struktūravimas Fizinę aplinką bei aplinkui esančius žmones svarbu naudoti kaip įrankius, didinančius saugumą bei mažinančius smurto riziką. Pvz. su vienais geriau kalbėtis tylioje privačioje aplinkoje, su kitais – uždėjus antrankius, dalyvaujant policijos pareigūnams (jei asmuo itin agresyvus). Jei sėdima uždarame kambaryje, asmens ir profesionalo atstumas iki durų turi būti vienodas. Sėdėti pasisukus 90 laipsnių kampu, o ne veidas į veidą – taip sumažinamas tiesaus, konfrontuojančio žvilgsnio poveikis. Sėdėti daugiau nei rankos smūgio ar kojos spyrio atstumu nuo asmens, ir prašyti jo sėdėti viso pokalbio metu, nes kitaip išeisi. Nutraukti pokalbį, jei asmens emocijos neigiamos ir sujaudinimas nepasiduoda žodinei korekcijai. Tačiau prieš darant bet kokį judesį, paaiškinkite savo veiksmus, pvz. „dabar aš paskambinsiu“, „dabar aš išeisiu“ ir pan. Profesionalui svarbu stebėti ne vien pašnekovo emocines reakcijas, bet įsiklausyti ir pasitikėti savo jausmais bei intuicija.Kylanti baimė gali įspėti, kad reikia daugiau saugumo priemonių. Apsaugos darbuotojai reikalingi tol, kol bus aišku kad asmuo paklūsta žodiniams nurodymams. Fizinį suvaržymą ir kitas apsaugos priemones prasminga nutraukti tada, kai įmanomas prasmingas ir konstruktyvus pokalbis tarp gydytojo ir paciento.

15. Psichikos sutrikimų turintis asmuo yra mažiau pavojingas nei likę visuomenės nariai Asmenys turintys psichikos sveikatos sutrikimų ne daugiau pavojingi nei kiti. Psichozę išgyvenę asmenys vidutiniškai rečiau pažeidžia įstatymus nei bendra populiacija. Jie yra gerokai mažiau pavojingi nei asmenys apkvaitę nuo alkoholio ar narkotikų. Agresijos protrūkiai yra galimi ūmios psichozės metu, bet yra nuspėjami. Asmenys išgyvenę psichozę dažniau rizikuoja tapti prievartos aukomis nei patys padaryti nusikaltimą. Jie nėra nenuspėjami, bet tiesiog suglumę nuo to, ką kiti vadina realybe.