V IEŠOSIOS KALBOS

1. VIEŠOSIOS KALBOS Viešoji kalba yra oratoriaus monologas tam tikra tema, skirtas iš anksto organizuotai klausytojų grupei.

2. Viešųjų kalbų rūšys: • Kalbos pagal parengimo ir sakymo būdą; • Pagal tematiką ir sakytojo veik-los sritį; • Kalbos pagal teksto funkcijų dominantę.

3. Kalbos pagal parengimo ir sakymo būdą: • Skaitomosios kalbos. • Laisvosios kalbos. • Improvizuotosios kalbos.

4. Pagal tematiką ir sakytojo veiklos sritį: • akademinės kalbos; • juridinės kalbos; • teologinės kalbos; • politinės kalbos; • administracinės kalbos; • proginės kalbos.

5. Kalbos pagal teksto funkcijų dominantę • Atlikti funkciją, vadinasi, įvykdyti tam tikrą komunikacijos paskirtį, tikslą, užduotį. • Retorikoje skiriamos trys pagrindinės teksto funkcijos: • informacinė, • apeliacinė, • estetinė.

6. Informacinė funkcija • Informacinė funkcija, turinti infor-macinės komunikacijos paskirtį, atitinkanti pažinimą ir mąstymą, veikianti protą.

7. Apeliacinė funkcija • Apeliacinė funkcija, turinti pavei-kiosios komunikacijos paskirtį, veikianti valią, sąmonę, įsitiki-nimus ir jausmus – tai iškalbos centras.

8. Estetinė funkcija • Estetinė funkcija, turinti estetinės komunikacijos paskirtį, veikianti jausmus.

9. Informacinės kalbos: • Pranešimas: • ataskaitiniai pranešimai; • moksliniai pranešimai; • referatas; • akademinė paskaita; • Pamoka. • Aiškinimas: • prisiminimai; • instruktažas; • reportažas.

10. Viešosios kalbos parengimo formos • Parašytas visas kalbos tekstas: • Paties oratoriaus parašyta kalba; • Logografo parašyta kalba;

11. Paties oratoriaus parašyta kalba • Kai pats oratorius sąžiningai atlieka „namų darbus“ – apmąsto ir nušlifuoja viešąją kalbą loginio turinio, kompozicijos, lingvistiniu ir stilistiniu aspektais ir parašo tekstą nuo pirmo iki paskutinio žodžio.

12. Logografo parašyta kalba • Pats paprasčiausias būdas yra perskaityti logografo parašytą kalbą, tačiau retai kada ji būna įspūdinga. Įprotis skaityti svetimą tekstą neleidžia augti paties oratoriaus meistriškumui, skleistis jo kūry-biškumui ir iškalbos galioms.

13. Viešosios kalbos parengimo formos: • Konspektas; • Laisvas konspektas; • Tezės; • Planas.

14. Konspektas: • Fragmentiškai užrašyta kalba, labiau rekomenduojama patyrusiam kalbė-tojui. • Jame atsispindi tik viešosios kalbos santrauka, trumpas jos išdėstymas: pagrindinės mintys, idėjos, argu-mentai, pastabos, įdomesni komen-tarai.

15. Laisvas konspektas: • Plačiai paplitęs būdas užsirašyti kai kuriuos faktus, teorinius teiginius, citatas kortelėse yra laisvas konspektas arba teminė namų kartoteka.   • Kortelėmis patogu naudotis, jas papildyti naujais žodžiais, įdomiomis ištraukomis. kalbai.

16. Tezės: • Dar siauriau negu konspektu tezėmis – trumpai suformuluotais temos teiginiais – oratorius padalo sutrumpintą savo kalbos variantą, kuriuo numato viešosios kalbos programą, jos kryptį, padedančią laikytis nuoseklumo ir tvarkos.

17. Planas: • Plane oratorius išvardija svarbiausius klausimus, atskleidžia kalbos turinį. Patyrusiam, mokančiajam impro-vizuoti oratoriui tokio plano pakanka: pritaikęs jungtis, jis moka logiškai, nuosekliai ir natūraliai pereiti nuo vieno punkto prie kito.

18. Kalbai sakyti galima pasirinkti vieną iš keturių būdų – tai teksto: • skaitymas, • sakymas atmintinai, • laisvas sakymas, • improvizavimas.

19. Viešosios kalbos parengimo logika • Kiekvienas kalbėtojas pirmiausia turi nuodugniai susipažinti su problema, kurią ketina nagrinėti savo kalboje. • Deramai išanalizavus problemą, surinkus reikiamus faktus, būtiną medžiagą, argumentus, galima pradėti formuluoti temą, pabrėžiant jos pagrindines mintis.

20. Kitas žingsnis butų auditorijos analizė. Tai yra procesas, kada kalbantysis bando suprasti, kas yra jo klausytojai. • Kadangi auditorijos analizė suteikia kalbančiajam galimybę apeliuoti į klausančiųjų susidomėjimą ir po-reikius, ji yra bet kurio sėkmingo pasisakymo pagrindas.

21. Tada jau galima pradėti rašyti viešosios kalbos planą. • Tad viešosios kalbos turinio ap-mąstymas ir pasirengimas yra iki-komunikacinio proceso dalis, kurią labai atsakingai turėtų atlikti kiek-vienas kalbėtojas.

22. Pakylos baimės konstruktyvus panaudojimas Išsiaiškinkite, ko jus baiminatės: • netekti pagarbos dėl prasto pasisakymo; • pakartotinės traumos (jei ji jau buvo); • netikėtos auditorijos reakcijos; • pasirodyti neprofesionaliai dėl patirties stokos; • pasirodyti kaip vidutiniokui ir pan.

23. JAV mokslininkai J. M. Penrose, R.W.Rasberry ir R. J. Mayers (1997) išskyrė kalbos rengimo etapus: • pristatymo planavimas ir parengimas, • pranešimo turinio plano sudarymas, • pristatymo pradžios ir pabaigos frazių įsiminimas, • pasisakymo repetavimas, • pristatymo pateikimas, • pranešimo įvertinimas.

24. Pristatymo planavimas ir parengimas: • Kalbą sudaro 3 pagrindinės dalys: • įžanga, • dėstymas, • pabaiga.

25. Įžanga • Įžanga – svarbiausia pasisakymo dalis, nes ji lemia pirmą klausytojo įspūdį apie kalbėtoją ir jo kalbą. • Pagrindinis įžangos tikslas – patraukti auditorijos dėmesį ir priversti klau-sančiuosius norėti išgirsti daugiau.

26. Dėstymas: • Dėstymas turi didelę reikšmę pranešimo sėkmei. • Pateikus pagrindines temas, privalu jas iki galo išdėstyti ir po to apibendrinti. Reikia leisti klausytojams suprasti, kada tema keičiama.

27. Pateikus diagramą arba paveikslą reikia: • paaiškinti, ką ji reiškia; • paminėti problemas ar sprendimus, kuriuos reikia aptarti; • analizuoti kitu būdu (pvz., lyginant); • paaiškinti, kaip ji siejasi su kita infor-macija.

28. Vaizdinės priemonės skirstomos: • Objektai ir modeliai. • Paruostas tekstas. • Skaidruolės. • Skaidres rodant. • Vaizdo įrašai. • Multimedija.

29. Kalbėdami apie svarbiausius klau-simus, vaizdinių priemonių daug nenaudokite. Vaizdinė priemonė turi tikti jūsų temai. • Komentuodami vaizdines priemones, nekartokite jų turinio. Venkite atsukti auditorijai nugarą. Niekuomet ne-rodykite vaizdines priemones, prieš pradėdami apie ją kalbėti.

30. Pranešimo baigimas: • Pagrindinė klaida, kurią daro pradedantys oratoriai – nesugebėjimas aiškiai, apibendrintai baigti kalbą. Kartais jie staiga nustoja šnekėję ir atsisėda. • Baigiant pranešimą, reikia stengtis palikti klausytojams gerą įspūdį ir užtikrinti teigiamą ir stiprią jų reakciją.

31. Efektyvūs pranešimo baigimo būdai: • Temų apibendrinimas ir išvadų pa-teikimas; • Apeliavimas į auditorijos veiksmus (pasiūlymas klausytojams imtis veiks-mų); • Tinkama istorija, citata, iliustracija.

32. Pranešimo turinio numatymas • Rengiant pristatymo planą, svarbu nu-matyti esminius klausimus. • Keletas pastabų dėl kalbos stiliaus: • Stenkitės kalbėti trumpais sakiniais, venkite sudėtinių prijungiamųjų sakinių. • Atsargiai vartokite specialius terminus. • Statistiką, duomenis pateikite saikingai.

33. Patartina pabraukti ar atspausdinti stambesniu šriftu svarbiausias tezes ar teiginius • Kai kurie kalbėtojai, sudarydami planą, parašo kur nors paraštėje tokio pobūdžio pastabas: • NESKUBĖK • PAŽIŪRĖK į AUDITORIJĄ • PASKUBĖK • LAIKYSENA ir t.t.

34. Pasisakymo repetavimas • Pranešimą reikia pasikartoti tiek kartų, kad jaustumėtės pakankamai pasiruošęs, bet ne tiek kartų, kad kalba atrodytų iškalta ir mechaniška, negyva. • Norint, kad kalba butų spontaniška, niekada nereikia: • kalbos įsiminti; • skaityti.

35. Dar patariama pasirašyti tik pra-nešimo pradžią ir pabaigą, o kiekviena dėstymo tema pasirašyti tik po keletą žodžių. • Oratorius kalbėdamas turi: • lengvai įžiūrėti savo užrašus; • sugebėti sklandžiai pereiti nuo vienos temos prie kitos; • ne per dažnai žvilgčioti į užrašus.

36. Pristatymo pateikimas • Viešajai kalbai įtakos turi balso intonacija, tarties grynumas, kalbos ritmas, garso stiprumas, tonas, tem-pas, pauzės.

37. Oratorių dažnai lieka nepastebėta dar viena detalė, tai „pauzės galia" • Per pauzes kalbėtojas gali atgauti ramumą ir susikaupti. • Pauzės suteikia kalbėtojui galimybę apgalvoti kitos minties pradžią, kaip sakoma, pirma pagalvoti, po to ištarti. • Pauzė suteikia galimybę apžvelgti klausytojus. Tai leidžia oratoriui įvertinti publikos nuotaiką bei suteikia jėgų tolesnei kalbai.

38. Kalbėtojo laikysena: • Kalbėtojui prieš pranešimą derėtų ap-svarstyti, kokią vietą pasirinks savo pranešimui ir kokia turi būti jo laikysena. • Žmonės pirmą įspūdį apie kalbėtoją susidaro labai greitai. Labai svarbu, kaip kalbėtojas pakyla, kokia jo būsena, kaip jis laiko galvą, kaip pradeda kalbėti. • Veido bruožai turėtų būti natūralūs, veido raumenys laisvi, veido išraiška draugiška. Iškelta galva prie pulto rodo deramą pa-siruošimą.

39. Ar esate pasiruošę daryti pranešimą?Sėkmės!