E N D
3. Socialinio darbo metodologija ir metodai3.1. Socialinis darbas kaip mokslas ir mokslo metodai3.2. Socialinio darbo kaip praktinės veiklos metodai4. Socialinis darbas kaip problemų sprendimo procesas4.1. Pagrindiniai požiūriai į problemų sprendimą 4.2. Problemų sprendimo proceso etapai
3.1. Socialinio darbo metodologija • Socialinis darbas – nauja mokslinės ir praktinės veiklos sritis ir daugelis teorinių aspektų yra diskutuotini; • Socialinio darbo metodų problemos, jų klasifikavimas, apibūdinimas yra mokslininkų ir praktikų tema; • METODAS – filosofinių ir mokslo žinių sistemos sudarymo ir pagrindimo būdas, taip pat tikrovės pažinimo priemonių visuma; • Metodas kyla iš žmogaus praktinės veiklos, kurios būdai turėjo derėti su tikrovės savybėmis ir įstatymais; • METODOLOGIJA – principų ir būdų visuma, pagal kurią organizuojama ir kuriama teorinė ir praktinė veikla, taip pat mokymas apie šią sistemą.
Socialinio darbo metodologija • Metodologija remiamasi kai norima gauti žinių apie objektą, kai remiamasi metodais, kurie užtikrina žinių patikimumą ir išvadų pagrįstumą, kai naudojami adekvatūs žinių gavimo būdai; • Socialinį darbą metodologiniu aspektu galima nagrinėti trimis būdais: • SOCIALINIS DARBAS KAIP MOKSLAS; • SOCIALINIS DARBAS KAIP VEIKLOS SRITIS; • SOCIALINIS DARBAS KAIP MOKYMO DISCIPLINA; • Jei socialinio darbo kaip mokslo disciplinos pagrindinis tikslas – socialinės tikrovės pažinimas, tai kaip praktinė veikla jis susijęs su šios tikrovės pertvarkymu.
Socialinis darbas kaip mokslas • Mokslo tematikos nustatymas priklauso nuo šios žinių srities pasiekto lygio, socialinės praktikos išsiplėtojimo ir kt.; • Socialinio darbo tyrimo objektas – tai socialinių grupių ir asmenybių ryšių, tarpusavio sąveikų, elgesio visuomenėje būdų ir priemonių reguliavimo procesas. • Pvz., socialinio darbo objektas yra pagyvenę asmenys, pensininkai, neįgalieji, sunkūs ligoniai, vaikai, žmonės, atsidūrę sunkioje gyvenimo situacijoje • Tyrimais papildomos mokslinės žinios apie žmogų, pagalbą žmogui bei būdus pagerinti jo socialinę savijautą
Socialinio darbo kaip mokslo metodai • Mokslas pasižymi labai griežtu požiūriu į žinių įgijimo būdus; • Jei nėra mokslinio metodo reiškiniui ištirti, vadinasi, nėra ir mokslinių žinių; • Skiriami du mokslinio pažinimo lygmenys: EMPIRINIS IR TEORINIS • EMPIRINIS – būdingas realiai egzistuojančių, jausmais suvokiamų objektų tyrimas; • Empiriniame lygmenyje vykdant stebėjimus, matavimus bei eksperimentus vyksta informacijos apie tiriamus objektus, gamtos reiškinius kaupimo procesas; • Atliekamas gaunamų duomenų sisteminimas lentelėse, schemose, grafikuose
EMPIRINIS TYRIMO LYGMUO • STEBĖJIMAS – kaip individų ar socialinių reiškinių ypatumo metodas, taikomas jų elgesio pasireiškimų fiksavimo pagrindu; • EKSPERIMENTAS – aktyvus tikrovės pažinimo būdas, jis numato planingą mokslininko įsikišimą į tiriamąją situaciją, jos valdymą. • APKLAUSA – duomenis pateikia respondentai (plačiau sociologijos kurse). Naudojami statistiniai metodai • Pasyvus stebėjimas leidžia atsakyti į klausimą Kaip? Kokiu būdu tai vyksta? • Eksperimentas suteikia galimybę rasti atsakymą į kitokio pobūdžio klausimą Kodėl tai vyksta?
TEORINIS TYRIMO LYGMUO • MOKSLINĖS LITERATŪROS, DOKUMENTŲ ANALIZĖS METODAS - leidžia išsiaiškinti, kas jau žinoma tiriamoje srityje: kas padaryta, atrasta, sužinoti apie naujausius mokslinius darbus, dokumentų turinį; • ISTORINIS METODAS - naudojami dokumentų, veiklos aprašų tekstai, kuriuose atsispindimos žmonių patirtys, nuostatos, sampratos, išgyvenimai, išryškinantys tiriamo fenomeno ypatumus istorinių laikmečių kontekste; • KOKYBINĖS TURINIO (content) ANALIZĖS METODAS - medžiagą gali sudaryti įvairios komunikacijos formos (pvz., rašytiniai tekstai (knygų, laikraščių, žurnalų, dokumentų, laiškų), įskaitant ir politikų pranešimus), anketų - atvirų klausimų atsakymai, užrašytas interviu tekstas, ekspertų vertinimai.
3.2. SOCIALINIO DARBO KAIP PRAKTINĖS VEIKLOS METODAI • VEIKLOS METODAS – veiklos būdas, siekiant įgyvendinti iškeltą tikslą; Veiklos metodai: • Sociologiniai metodai – atlieka informacijos rinkimo funkciją – (duomenų apie klientą rinkimas); • Pedagoginiai socialinio darbo metodai: • pažinimo, suvokimo formavimo metodai –mokymas, konsultavimas, įgalinimas veikti; • Pritarimo metodai; • Asmenybės įtraukimo į veiklą metodai; • pedagoginės korekcijos metodai; 4Psichologiniai metodai: psichodiagnostika, psichologinis konsultavimas, psichologinė atranka, treningas, autotreningas, elgesio, motyvacijos, bendravimo, savęs vertinimo korekcijos metodai.
SOCIALINIO DARBO KAIP PRAKTINĖS VEIKLOS METODAI 5.Socialiniai ekonominiai metodai:natūrinė ir piniginė pagalba, lengvatų, vienkartinių pašalpų, paslaugų namuose, buitinio aptarnavimo, materialinio skatinimo skyrimas ir panašiai; 6.Organizaciniai sprendimų metodai-remiasi teisės aktais: • Reglamentavimas – sukurti ir palaikyti organizacines nuostatas, įsipareigojimus (įsakymai, pareiginiai nuostatai); • Normavimas – pvz., klientų skaičiaus aptarnavimo normatyvas, aptarnavimo laiko normatyvas ir kt.; • Instruktavimas – konsultavimas, informavimas
SOCIALINIO DARBO KAIP PRAKTINĖS VEIKLOS METODAI 7. Psichologiniai pedagoginiai: • įtikinėjimas - aiškinimas, patarimas, argumentacija, rekomendacija, teigiamas pavyzdys; • Psichologinė korekcija; • Mokymo ir ugdymo metodai; • Socialinė terapija – priemonės elgesio korekcijai, normalios raidos užtikrinimas, asmenybės savęs įsivertinimas. Gali būti taikoma individualios ir grupinės terapijos formos, šeimos terapija, darbo terapija ir kt.;
SOCIALINIO DARBO KAIP PRAKTINĖS VEIKLOS METODAI • Socialinio darbo metodai nustatomi atsižvelgiant į tai, kokiu būdu ir tikslu socialinis darbuotojas organizuoja tarpusavio sąveikos sistemą su individu, grupe, didesne bendrija; • Tradicinis socialinio darbo padalijimas: • INDIVIDULUS SOCIALINIS DARBAS – pirminė komunikacija, probleminės situacijos tyrimas, tikslų ir uždavinių nustatymas, individo santykių su aplinka ir/ar savimi pokytis, bendro rezultato įgyvendinimas; • SOCIALINIS DARBAS SU GRUPE – grupės dalyvių refleksijos, diskusijos – (korekcijos modelis). Socialinis darbuotojas yra tarpininkas; • SOCIALINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE – bendrijos, bendruomeniškumo plėtojimas, veiklų koordinavimas, kompanijų organizavimas
SOCIALINIO DARBO KAIP PRAKTINĖS VEIKLOS METODAI • INDIVIDUALI VADYBA – individualaus socialinio darbo erdvėje pastaraisiais metais socialinius darbuotojus imta vadinti vadybininkais (case manager); • INDIVIDUALI VADYBA – socialinio darbo metodas, kurio esmė – pagalbos ir paslaugų individui organizavimas ir koordinavimas, t,y.: • Duomenų rinkimas ir analizė; • Strategijos numatymas; • Socialinės pagalbos proceso eigos stebėjimas;
SOCIALINIO DARBO KAIP PRAKTINĖS VEIKLOS METODAI SOCIALINIO PALAIKYMO TINKLŲ ORGANIZAVIMAS – ryšiai tarp atskirų taškų, turinčių specifinę reikšmę, sistema: • Žmonės; • Vietos, kur žmonės susirenka; • Veiksmai, kuriuos atlieka žmonės; • Ryšiai šiuo atveju - tarp žmonių vykstantis judėjimas siekiant susitikti vienam su kitu, lankyti juos dominančias vietas ar įsitraukti į bendrą veiklą; • Socialinis tinklas suteikia galimybę geriau pažinti gyvenimą ir individo elgesį, panaudojami neformalūs ryšiai siekiant pagalbos tikslų (įtraukiami kaimynai, pardavėjai, paštininkas, savanoriai ir kt.)
Klausimai savarankiškam darbui ir egzaminui • Socialinį darbą metodologiniu aspektu galima nagrinėti trimis būdais. Apibūdinkite socialinio darbo metodologiją ir būdus. • Nurodykite socialinio darbo kaip mokslo metodus ir trumpai apibūdinkite. • Nurodykite socialinio darbo kaip praktinės veiklos metodus ir trumpai apibūdinkite. • Kas yra individualus socialinis darbas, socialinis darbas su grupe ir socialinis darbas bendruomenėje? • Apibūdinkite individualią vadybą ir palaikymo tinklus kaip socialinio darbo metodą. LITERATŪRA Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2007.
4. Socialinisdarbas kaip problemų sprendimo procesas • TECHNINIS POŽIŪRIS – socialinis darbuotojas atlieka korekcines intervencijas į kliento gyvenimo situacijas; • Socialinis darbuotojas – kaip gydytojas ar inžinierius, įgyvendinantis profilaktines arba korekcines intervencijas į problemines kliento situacijas; • Taikomos priemonės – darbas su atveju (individu) , terapinės priemonės, grupinis ir bendruomeninis darbas; • Socialinis darbuotojas – veiklos vykdytojas, kurio objektas – klientas su savo problemomis (demencija, protinis neįgalumas) ir naudoja savo profesinę kompetenciją; • Bendradarbiavimas su klientu yra hierarchiškas – kliento tikslas yra vykdyti socialinio darbuotojo rekomendacijas ir nuorodas
Socialinisdarbas kaip problemų sprendimo procesas • KOMUNIKATYVUSIS POŽIŪRIS – socialinis darbuotojas formuoja komunikacinę sąveiką kartu su klientu ir šia sąveika pagrįstą bendradarbiavimą; • Socialinis darbuotojas kartu su klientu sprendžia problemines situacijas arba jas palengvina; • Siekiama išvengti paversti klientą veiklos objektu; • Per komunikaciją formuojamas kliento probleminės situacijos supratimas; • Veiklos objektas – kliento problema (skurdas, prievarta, vaikų gynimas, priklausomybės); • Klientas savarankiškai sprendžia savo problemas, padedamas socialinio darbuotojo; • Socialinis darbuotojas numato ir suteikia išteklius;
Socialinisdarbas kaip problemų sprendimo procesas • KOMUNIKATYVUSIS POŽIŪRIS – socialinis darbuotojas atlieka resursų organizatoriaus, auklėtojo, socialinio advokato, tarpininko vaidmenis; • Stiprinama kliento kompetencija, kuriami kliento ir aplinkos socialiniai ryšiai; • Svarbus abipusis pasitikėjimas • Socialinis darbuotojas – tarpininkas tarp kliento ir bendruomenės; • Reikalavimai pasikeisti keliami ir klientui ir bendruomenės veiklai
Problemų sprendimo proceso etapai • Komunikatyvusis požiūris – problemų sprendimo procesas, kuris: • Nesiremia “gatavais” iš anksto sukonstruotais modeliais; • Sprendimai priklauso nuo konkrečios situacijos; • Sprendimo procesas gali būti taikomas profilaktiškai, problemai dar nekilus; • Parengtas veiklos modelis taikomas problemų sprendimui arba siekiant jas palengvinti; • Problemos sprendimo detalės priklauso nuo problemos pobūdžio, nuo veiklos infraskstruktūros, nuo kliento ir socialinio darbuotojo santykių;
ETAPAI: • PROBLEMOS SPRENDIMO PRADŽIA: • Kliento kreipimasis į socialinį darbuotoją; • Bendravimo modelio kūrimas; • Situacijos analizė; • Problemos nustatymas ir apibrėžimas; • Problemos sprendimo tikslų numatymas; • Preliminari problemos sprendimo programa; B. PROBLEMOS SPRENDIMO VYKDYMAS: 7. Problemos sprendimo proceso tikslinimas; 8. Sutartis ir abipusiai įsipareigojimai; 9. Veiklos etapas, jos nuolatinė analizė ir įvertinimas
ETAPAI: C. VEIKLOS UŽBAIGIMAS: 1O. Proceso užbaigimas; 11. Įvertinimas; 12. Sąveikos užbaigimas ir pasiektų rezultatų įvertinimas; Problemos sprendimas – tai į problemą orientuotas procesas realaus gyvenimo aplinkybėmis, kurios nėra kuriamos konkretaus metodo ar technikos pagrindu; Atsižvelgdamas į problemą, socialinis darbuotojas gali vieno problemos sprendimo proceso metu pakaitomis dirbti ir kaip individualaus, grupinio bei bendruomeninio darbo specialistas; Svarbu įvertinti kliento galimybes prisiimti atsakomybės dalį
Problemų sprendimo proceso pradžia: • Turi kritinių momentų: • Socialinis darbuotojas turi žinoti kieno iniciatyva klientas kreipėsi į specialistą; • Kliento pasiruošimas bendradarbiauti labai priklauso nuo kreipimosi sąlygų; • Klientai, kurie nenoriai įsitraukia į problemų sprendimo procesą – ateityje galimi nenumatyti pokyčiai; • Klientas gali išgyventi dėl savo reputacijos, nes prašo pagalbos; • Klientas gali nepripažinti, kad egzistuoja problema, kad reikalinga specialisto pagalba;
Problemų sprendimo proceso pradžia: • Antras momentas – papasakoti klientui kaip vyks bendras darbas; • Svarbus psichologinis padrąsinimas; • Pavykęs kontaktas – pradžia ieškoti atsakymų į tokius klausimus: • Kaip pasireiškia problema? • Kam esama problema yra problema? • Ar pats klientas nori pagalbos? Ar pagalbos ieško jam kiti žmonės? • Kodėl problema tapo problema būtent dabar? • Ką klientas pats mano apie savo problemą? • Koks apskritai egzistuoja požiūris į išsakytą problemą? Ar ji gėdinga?
Problemų sprendimo proceso pradžia: • Santykių pradžioje taip pat svarbu apmąstyti: • Kaip klientas dalyvauja ir gali dalyvauti nustatant savo problemas; • Koks yra socialinio darbuotojo požiūris nustatant kliento vaidmenį? • Kaip socialinės tarnybos dalyvauja ir galės dalyvauti – kokios veiklos ribas jos numato? • Kokie kiti specialistai dalyvauja kliento situacijoje – gydytojai, slaugytojai, mokytojai, policija? • Kas iš artimųjų, draugų, kaimynų dalyvauja nustatant kliento vaidmenį ar situaciją?
KOMUNIKACIJA SOCIALINIAME DARBE • Socialinis darbas – kaip verbalinė veiklos forma reikalauja empatinių socialinio darbuotojo gebėjimų; • Empatija būtina, nes klientas ateina iš kitos gyvenimiškos erdvės, kuri skiriasi nuo socialinio darbuotojo pasaulio; • Sąvokos ir reikšmės gali būti svetimos kliento gyvenimo aplinkai; • Verbalinis bendravimas ir tarpasmeninė komunikacija gali tapti socialinio darbuotojo veiklos pagrindu (jis neturi chirurgo skalpelio, vaistų ar inžinieriaus technikos!); • Socialinis darbuotojas renka informaciją, ją pateikia klientui, teikia rekomendacijas, išaiškina problemas ir atlieka situacijų refleksijas; • Rašomos ataskaitos, kuriamos duomenų bazės, kurios naudojamos tolesnei veikla
KOMUNIKACIJA SOCIALINIAME DARBE • Komunikacijos formos: verbalinė, neverbalinė, rašytinė; • Svarbus socialinio darbuotojo požiūris į kliento pasakojimą, minčių dėstymą - gyvenimiškų patirčių skirtumas ir neatitikimas gali tapti klaidų priežastimi; • Gauta informacija reikalauja tikslinimo; • Svarbus konfidencialumas – klientas atskleidžia savo jausmus, išgyvenimus ir dalijasi patirtimi; • Socialinis darbuotojas gali būti įveliamas į probleminius emocinius santykius, kurie trukdo veikti profesionaliai;
KOMUNIKACIJA SOCIALINIAME DARBE. SVARBU SUVOKTI: • Socialinio darbuotojo ir kliento gyvenimiškų situacijų skirtumą; • Socialinio darbuotojo patirties skirtumą; • Veiksnius, trukdančius bendrauti: triukšmas, svetimi žmonės ir kt. • Socialinio darbuotojo ir kliento emocinę būklę; • Kultūrinį, jausminį problemų pobūdį; • Nuovargį ir kitus panašius veiksnius; • Emocinius jausmus ir abipusius santykius;
PERĖJIMAS PRIE PLANO ĮGYVENDINIMO ETAPO • Išanalizavus pradinį etapą ir apibrėžus problemą bei tikslą – numatyto plano vykdymas, atliekant vaidmenis: • Konsultanto – įtakoja sprendimus; • Organizatoriaus – organizuoja išteklius, reikalingus problemai spręsti; • Advokato, derybininko, tarpininko – konfliktinėse situacijose; • Ugdytojo – keičiant situacijas ir kliento gyvenimo būdą; • Planuotojo – planuoja ir skatina pokyčius, taiko informaciją; • Taiko darbo su individu, grupe, bendruomene metodus
PLANO ĮGYVENDINIMO ETAPAS • Pradinis taškas – kliento aktyvių veiksmų apibrėžtis, kliento ir socialinio darbuotojo sąveika; • kliento ir socialinio darbuotojo sutartis ar kontraktas (žodžiu arba raštu). Žodinio sutarimo detales sunku tikrinti. • Sutartis turi apimti momentus: • Kliento problema; • Socialinio darbuotojo veiklos ir išteklių panaudojimo ribos; • Veiklos ir išteklių panaudojimo etapai; • Tikslų formulavimas įvairiems laiko tarpams; • Priemonių nustatymas; • Rezultatų matavimo ir įvertinimo būdai; • Kokie dalyviai ir institucijos dalyvaus veikloje; • Dalyvių teisės ir pareigos; • Procedūriniai klausimai pažeidus sutartį • Veiklos planas ir įvykdymo grafikas; • Veiklos užbaigimo planas
PLANO ĮGYVENDINIMO ETAPAS • Ypatingą dėmesį reikia skirti kliento abejingumui ir intereso bendradarbiauti praradimui, siekiant išlaikyti bendradarbiavimo procesą; • Socialinis darbuotojas gali susidurti su kliento pokyčio baimės jausmais, nusivylimu, proceso vangumu; • Socialiniam darbuotojui svarbu kalbėti su klientu apie išgyvenimus, problemas ir kliento jausmus; • Socialinis darbuotojas neturi pulti abejingos kliento pozicijos; • Prireikus darbą reikia koreguoti, derinant su klientu
PROBLEMŲ SPRENDIMO PROCESO UŽBAIGIMAS • Atliekama veiklos analizė ir įvertinimas; • Analizės tikslas – rezultatų parengimas; • Klientas kartu su socialiniu darbuotoju analizuoja, kas jiems pavyko, ko nepavyko pasiekti, kokių išteklių nepakako, kokie momentai buvo frustracijos priežastis, kokie nudžiugino; • Nagrinėjami proceso prieštaravimai ir sunkumai bei sėkminga patirtis; • Vertinimo tikslas – pasiruošimas užbaigti abipusį kontaktą – tarpasmeninių santykių nutraukimą; • Klientas gali jausti neužtikrintuma ir baimę, kad vienas toliau neįveiks kliūčių; • Klientas gali įsijausti į priklausomybės nuo socialinio darbuotojo padėtį;
PROBLEMŲ SPRENDIMO PROCESO UŽBAIGIMAS • Proceso užbaigimas būtinas kai kliento problemų sprendimas perduodamas kitai institucijai ar kitam socialiniam darbuotojui; • Svarbu nepažeisti konfidencialumo; • Prireikus galima susitarti apie susitikimą vėlesniame etape, kad įsitikinti, jog kliento gyvenimas klostosi sėkmingai ir pasiekti rezultatai yra įtvirtinti;
PROBLEMŲ SPRENDIMO PROCESAS KAIP IŠŠŪKIS PRAKTINIAM MOKYMUI • Problemų sprendimo procesas reikalauja tam tikrų socialinio darbuotojo įgūdžių ir gebėjimų: • Analitiniai įgūdžiai – nagrinėti problemas, atrasti sprendimus, suvokti psichologinius problemų aspektus, vertinti problemų sprendimo veiklas; • Komunikaciniai įgūdžiai – įvairios verbalinės ir neverbalinės bendravimo formos, emocijų valdymas, motyvacijos stiprinimas, neutralių aplinkybių sukūrimas, etiškas elgesys; • Bendradarbiavimo organizaciniai įgūdžiai – ryšių su kitomis paramos institucijomis ir specialistais palaikymas, pagalbos tinklo kūrimas, išteklių pritraukimas;
Klausimai savarankiškam darbui ir egzaminui • Techninio požiūrio į socialiniodarbo kaip problemų sprendimo procesą charakteristikos. • Komunikatyvaus požiūrio į socialiniodarbo kaip problemų sprendimo procesą charakteristikos; • Problemų sprendimo proceso etapai. Problemų sprendimo proceso pradžios charakteristikos. • Problemų sprendimo proceso etapai. PROBLEMOS SPRENDIMO ĮGYVENDINIMO CHATRAKTERISTIKOS. • Problemų sprendimo proceso etapai. PROBLEMŲ SPRENDIMO PROCESO UŽBAIGIMO CHARAKTERISTIKOS. • Komunikacija socialiniame darbe. Socialinio darbuotojo analitiniai, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai. LITERATŪRA Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2007. Johnson, L. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilniaus universitetas, 2001.