Smurtas prieš vaikus psichologė Žaneta Skupaitė

1. Smurtas prieš vaikuspsichologė Žaneta Skupaitė

2. Vakar vaikiausi pievoje drugelius, lipau į medžius, netgi pagavau driežiuką. Tai buvo nauja patirtis – kas jis, kodėl toks greitas ir vikrus, kodėl turi tokią ilgą uodegą? Tai buvo neatrastas lobis, pagarbą, susižavėjimą, smalsumą keliantis gyvūnėlis. Nusprendžiau džiaugsmu pasidalinti su tėvais. Tekinas nubėgau namo. Tarpduryje sutikau mamą. Norėdamas visu grožiu parodyti savo lobį, kiek labiau jį atidengiau. Deja, driežiukas mėgino pabėgti, taip netekdamas uodegos... Mama baisiai supyko, apšaukė, išvadino išdykėliu, visai nemylinčiu gamtos. Taip pirmą kartą buvau „pamokytas pagarbos.“ Vaida Revuckaitė

3. Štai...... Gimė smurtas........... Vaikystė yra pamatas, ant kurio vėliau paauglys, jaunuolis, suaugęs stato savo gyvenimą. Nuo pirmųjų dienų vaikas mokosi pasitikėti savimi ir kitais, ugdosi jo iniciatyvumas, sugebėjimas susidoroti su gyvenime iškylančiomis užduotimis. Kad žmogus vystytųsi kaip harmoninga asmenybė, jam nuo vaikystės svarbu saugi aplinka ir tinkamai patenkinti poreikiai. Tačiau esti daug nukrypimų nuo elementaraus supratimo, „kaip turėtų būti“. Vienas ir bene blogiausias iš jų – vaikų patiriamas fizinis ir emocinis smurtas, dėl kurio dažniausiai pats vaikas nebūna kaltas.

4. Smurtas – tai pavojingas reiškinys, kurio dėl staigumo ir netikėtumo ne visada įmanoma išvengti, nes smurtautojo ketinimai neteisėtu būdu pasipelnyti apiplėšiant, prievartaujant turtą, pinigus, kitas materialines vertybes, būna iš anksto suplanuoti. • Smurtas įvyksta tada, kai stiprus silpnesniojo atžvilgiu rodo savo pranašumą. Smurto prieš vaikus atvejai dažnai kartojasi, tai nėra išskirtinių aplinkybių sutapimas (nors tėvai tai aiškina būtent taip). • Smurtas prieš vaiką yra bet koks fizinis bei emocinis jo įskaudinimas, seksualinė prievarta, nesirūpinimas vaiku, galintis sukelti ligą. Taip pat, vaikas, būdamas smurto šeimoje liudininkas, tampa nuskriaustu vaiku, taip pat, kaip ir smurtą patyręs vaikas.

5. Moksliniai tyrimai rodo, kad apytiksliai 20 – 30 % tėvų nesugeba rūpintis vaikais. Jie gali žaloti ar apleisti savo atžalas. Vadinasi, tokie tėvai nesugeba rasti tinkamo sprendimo įvairiose situacijose ar paprasčiausiai nėra pasiruošę tėvystei

6. Gana paplitęs požiūris ir tas, kad daugelis smurtaujančių tėvų patys yra vaikystėje patyrę smurtą. Prievartos, kaip ir bet kokio kito elgesio, išmokstama. Prievarta ir apleistumas dažnai kartojasi iš kartos į kartą. Kaip viena to priežastis dar gali būti išskiriama ir tai, jog vaikas, prieš kurį buvo smurtaujama, užauga su mažesne saviverte, nemoka gerbti nei savęs, nei kitų. • Smurtaujantys asmenys dažnai jaučiasi esantys negeri tėvai ir dėl to kaltina vaikus. Jie nepriima savęs, todėl pyktį išlieja ant vaikų. Tačiau juos vis tiek myli, o savų veiksmų kartais nesupranta net patys. Tiesa, ne vieni tėvai mėgsta pasinaudoti paplitusiu pasiteisinimu, kad mušamas vaikas užauga geresnis: „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Tačiau tai tėra gynybos būdas ir mėginimas nusimesti atsakomybę.

7. Apsaugoti vaiką nuo smurto šeimoje – sunkiausia, nes mūsų visuomenėje vis dar stipriai vyrauja nuomonė, kad tai, kas vyksta šeimoje, – tai tik tos šeimos reikalas, ir aplinkiniams nėra ko kištis. Gana dažnai paaiškėja, kad vaiko giminaičiai ar kaimynai žino apie smurto prieš vaikus atvejus šeimoje, bet nesivargina pranešti apie tai atitinkamoms institucijoms. Jie tarsi stručiai, įkišę galvą į smėlį, apsimeta, kad nemato problemos ir nepadeda skriaudžiamam vaikui. Kartais suaugusieji, netgi teisina kitus smurtaujančius prieš vaikus suaugusiuosius „su tais vaikais kitaip neina susikalbėti“ arba „kai aš buvau vaikas, mane tėvai irgi lupdavo net už mažiausius prasižengimus“. Būna, kad vaikai apie patiriamą smurtą šeimoje pasiguodžia draugams, o šie apie tai papasakoja savo tėvams, bet ir draugų tėvai nelinkę kištis į kitos šeimos problemas. Taip sukasi „užburtas ratas“, kai vaikas, nesulaukdamas aplinkinių pagalbos, nebežino, kas jam galėtų padėti.

8. Visuomenei smurto prieš vaikus šeimoje problema yra labai opi ir visokiais įmanomais būdais stengiamasi ją spręsti. Ta kryptimi dirba nemažai įvairių sričių specialistų, kurie dirba su mažamečiais ir nepilnamečiais vaikais. Dėl galimų smurto atvejų prieš vaikus informuoti lopšelių-darželių, kitų ikimokyklinių įstaigų, mokyklų darbuotojai, kurie, pastebėję nors kokių simptomų, būdingų smurtą patyrusiam vaikui, apie tai praneša vaikų teisių apsaugos tarnybai. Mokykla vaidina didelį vaidmenį smurto prieš vaikus prevencijos srityje. Siekdama užkirsti kelią nepilnamečių nusikalstamumui ir nusikalstamumui prieš nepilnamečius, mokyklų administracija bendradarbiauja ne tik su psichologais, socialiniais darbuotojais, bet ir su policija. Visi dirbantieji auklėjamąjį ir prevencinį darbą su vaikais stengiasi būti vieningi ir kryptingai organizuoti savo darbą.

9. SMURTAS PRIEŠ VAIKUS Skiriamos keturios vaikus žalojančios elgesio rūšys: • fizinė • emocinė • seksualinė prievarta • nesirūpinimas (apleidimas)

10. Dėsniai: • Neturi lyties • Neturi socialinio statuso • Neturi turtinio cenzo • Nepriklauso nuo vaiko amžiaus • Neužsidaro dviejų žmonių rate

11. FIZINĖ PRIEVARTA vadiname neatsitiktinius, sąmoningus smurtinius veiksmus vaiko atžvilgiu, kurie sukelia vaikui skausmą ar gali sukelti sveikatos ir vystymosi sutrikimus. Tai: mušimas ranka ar įvairiais daiktais; smogimas, stumdymas, purtimas, spardimas, bet koks skausmo sukėlimas (žnaibymas, plaukų tampymas, badymas ir pan.); kūno sužalojimo grėsmė; darbo skyrimas ne pagal jėgas. Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaikas patyrė ar patiria fizinę prievartą: • Fiziniai: mėlynės, nudegimo žymės, patinimai, pabrinkimai, gumbai, nubrozdinimai, žaizdos, lūžimai, įdrėskimai ant kūno ir kt. • Elgesio pasikeitimai:atsiradęs atsargumas, baikštumas suaugusiųjų atžvilgiu; atsiradęs atsargumas kažkokios vaikų grupės atžvilgiu; išgąstis, kai kiti vaikai verkia; išgąstis dėl netikėtų kito žmogaus judesių; atsiradęs agresyvumas arba atsiribojimas; tėvų baimė, baimė eiti namo; baimė eiti į mokyklą; baimė pasilikti tam trikoje vaikų grupėje; neįprasta, neatitinkanti oro sąlygų apranga.

12. EMOCINE PRIEVARTA vadiname vaiko sugebėjimų, jo savęs vertinimo tyčinį griovimą, menkinimą, dėl to sutrinka vaiko prisitaikymas aplinkoje bei tarpasmeniniaisantykiai. Tai: pasityčiojimas, žodinė agresija, žeminimas, gąsdinimas, vertimas jaustis kaltu, nors tam nėra objektyvaus pagrindo, nuolatinis parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas. Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaikas patyrė emocinę prievartą: įvairūs psichosomatiniai skundai (galvos skausmai, alpimai, virškinimo sutrikimai ir pan.); atsiradęs nevalingas šlapinimasis ir tuštinimasis (būdinga jaunesnio amžiaus vaikams); nepasitikėjimas savimi; depresija; kalbos sutrikimai (mikčiojimas); nuolankumas suaugusiems; melavimas; agresyvus elgesys (agresija gal būti nukreipta į kitus žmones, save patį arba aplinką); pasyvumas; ne pagal amžių suaugęs arba ne pagal amžių vaikiškas elgesys.

13. SEKSUALINIS PRIEVARTA laikome veiksmus jaunesnio nei 18 m. amžiaus vaiko atžvilgiu, kuriais suaugę siekia patirti seksualinį pasitenkinimą. Tai: išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti; lytinių organų demonstravimas; atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba jį susidominti; leidimas ar skatinimas žiūrėti pornografinius filmus, žurnalus; vaiko panaudojimas pornografijai. Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaikas patyrė arba nuolat patiria seksualinę prievartą: • Fiziniai: suplėšyti, su kraujo dėmėmis rūbai (dažniau apatiniai); niežėjimas arba skausmas lytinių organų srityje, sumušimai, kraujavimai; venerinės ligos; nėštumas; atsiradę neįprasti judesiai vaikštant ar sėdint, sunkumas judėti. • Elgesio pasikeitimai: bijo kurios nors lyties suaugusio žmogaus; vengia bendrauti su bendraamžiais, dėmesio koncentravimo sutrikimai, padidintas jautrumas; nenori dalyvauti fizinio lavinimo pamokose; vengia persirenginėti kitiems matant. • Požymiai, būdingi tik seksualinei prievartai: keistas, įmantrus, seksualiai nuspalvintas elgesys; netikėtai išsamios, neatitinkančios amžiaus tarpsnio žinios apie lytinius dalykus; viešas masturbavimas.

14. NESIRŪPINIMU (apleidimu) vadiname ilgalaikį fizinių ir psichinių vaiko poreikių nepatenkinimą, kai kyla grėsmė pilnaverčiam vaiko vystymuisi ir funkcionavimui. Tai: nesirūpinimas vaiko maitinimu, apranga, saugumu, sveikata, higiena, socializacija, t.y. nesirūpinimas formavimu įgūdžių, kurie reikalingi norint sėkmingai prisitaikyti visuomenėje. Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaiku nesirūpinama:fizinio vystymosi sutrikimai (mažas ūgis, svoris), netvarkinga išvaizda (purvinas kūnas, purvini, netinkantys drabužiai ), dantų ir burnos ertmės ligos, nuovargis ir apatija, pastovus alkis. • Elgesio: vaikas prašo išmaldos, vagiliauja; vaikas ilgai pasilieka mokykloje, neskuba namo; vaikas savaitgalius praleidžia gatvėje; vaikas dažnai mieguistas, jam sunku susikaupti; vaikas anksti pradeda rūkyti, vartoti alkoholį, narkotikus.

15. Vaiko patirto smurto pasekmės Smurtas žaloja vaiko sveikatą, neigiamai veikia asmenybės raidą. Vienos jo pasekmės gali būti trumpalaikės, kitos – išliks ilgai ir įtakos elgesį, asmenybės formavimąsi. Fizinio ir emocinio smurto pasekmės: • Kriziniai išgyvenimai – baimė, nerimas, nuotaikų svyravimas, pyktis, liūdesys. • Žalingi įpročiai. • Įtaka asmenybei: priklausoma, nerimastinga, baiminga asmenybė arba agresyvi, dominuojanti, kitus žeminanti asmenybė, prievarta grindžianti santykius šeimoje; kurianti asocialias grupes, linkusi asocialiai elgtis; meilės ir užuojautos kitiems parodymą suvokianti kaip silpnumą; žemesni intelektiniai gebėjimai.

16. Nesirūpinimo (apleistumo) pasekmės: • Higienos įgūdžių praradimas. • Pasitikėjimo suaugusiais praradimas. • Piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais. • Pamokų praleidinėjimas ar ilgesnis mokyklos nelankymas. • Blogi mokslo rodikliai. • Prieraišumo stoka. • Vaidmenų sukeitimas (vaikas rūpinasi suaugusiais). • Labai ankstyvus subrendimas. • Asocialios elgsenos normos (valkatavimas, elgetavimas, lupikavimas, vogimas). • Priklausymas asocialioms grupėms. • Pastovus alkoholio ar narkotikų vartojimas. • Netvarkingas seksualinis gyvenimas.

17. Patirtos seksualinės prievartos pasekmės: • Potrauminio streso sutrikimai (nerimas, nemiga, baimė, atsikartojantys persekiojantys prisiminimai apie patirtą skriaudą, vengimas kalbėti). • Ryškiai seksualiai nuspalvintas elgesys. • Pasikeitęs įprasta mokymosi lygis ar interesų ratas. • Bandymai piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais. • Asmenybės savybės (priklausoma, bejėgė, save nuvertinanti, stokojanti valios asmenybė arba siekianti valdyti, pavergti, pažeminti kitą asmenybė, liguistai neigianti gyvenimo faktus asmenybė). • Seksualinių santykių problemos (netvarkingas, provokuojantis, rizikingas seksualinis elgesys, prostitucija arba visiškas suvaržymas seksualinių santykių sferoje). • Tarpasmeniniai santykiai (dažnai pasirenka partnerį, kuris savo elgesiu primena skriaudiką).

18. Yra išskiriamos tokios smurtinio elgesio susiformavimo prielaidos: • Vaikystėje patirta prievarta ir atstūmimas; • Buvimas smurto liudininku namuose, aplinkoje; • Menkavertiškumo jausmas; • Reikalavimas dėmesio ir pagarbos; • Aplinkinių spaudimas; • Lengvai prieinami ginklai, kt. pavojų keliantys daiktai ar įrankiai

19. Smurtas - tai: • Kito žmogaus mušimas. • Pastūmimas. • Daiktų mėtymas į kitą žmogų. • Gąsdinimas. • Grasinimas susidoroti. • Šaipymas. • Išjuokimas, siekiant pažeminti. • Įžeidus pravardžiavimas. • Garsus rėkavimas pamokos metu. • Šmeižtas. • Apkalbinėjimas už akių, siekiant pažeminti. • Demonstratyvus piktybinis izoliavimas. • Privačios informacijos atskleidimas siekiant pažeminti. • Vertimas meluoti. • Mokyklos drausmės taisyklių pažeidimas ir kt.

20. Kaip galite padėti vaikui? Sudarykite vaikui galimybę papasakoti jums, kas atsitiko: įdėmiai išklausykite, parodykite, kad suprantate vaiko situaciją, būkite ramūs, nepanikuokite, paaiškinkite vaikui, kad jis teisingai pasielgė pasipasakodamas, užtikrinkite, kad pasirūpinsite jo saugumu, atsakykite į vaiko klausimus, kreipkitės į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, policiją, mokyklos administraciją, psichologines konsultacijas, užtikrinkite, jeigu reikia, medicininę pagalbą.

21. Literatūros sąrašas: • R.V. Pivorienė, N. Sturlienė, R. Auškelis. Savižudybių prevencija mokykloje.Vilnius, 2004 • O.K. Palukardienė. Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Vilnius, 2004 • Psichologijos žodynas. Vilnius, 1993 • A. Kurienė. Ką kiekvienas vaikas turi žinoti apie smurtą ir kaip išlikti saugiai. Vilnius, 2007. • E. Karmaza ir kt. Smurtas mokykloje: prevencija ir pagalba. Vilnius, 2007. • Ž.Arluskaitė. Galiu padėti savo vaikui. Vilnius, 2007. • L. Bulotaitė, R. V. Pivorienė, N. Sturtlienė. Drauge su vaiku. Vilnius, 2000 • http://www.books-reborn.org/white/teenage/ Teenage suicide. Tony White // TA Times (Newsletter of the Western Pasific Association of Transactional Analysis) (1992), pages 6-7. • DĖL KRIZIŲ VALDYMO MOKYKLOSE TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO 2007 m. liepos 12 d. Nr. ISAK-1374 Vilnius