Varni ų regioninis parkas . Žaliosios mokymosi aplinkos 1 dalis

1. 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ VP1-2,2-ŠMM-03-V Projektas „Gamtos mokslų (biologijos, fizikos, chemijos) mokytojų ir mokinių dalykinių kompetencijų ugdymas tiriant žaliąsias mokymosi aplinkas (VP1-2.2-ŠMM-03-V-01-003)“

2. Varnių regioninis parkas.Žaliosios mokymosi aplinkos1 dalis 2012-05-14

4. Aukščiausiame Žemaitijos kalvyne buvusių prieledyninių ežerų vietoje tvyro tarpkalvinės pelkės, drėkinamos kritulių: į jas srūva šaltinių vanduo. • Vanduo iš aklinų daubų nedidelėmis srovelėmis leidžiasi į žemesnes daubas, susilieja — gimsta upeliukai. Šioje milžiniškoje kalvotoje kuproje yra visų didžiausių Žemaitijos upių versmės, jų aukštupiai, prasidedantys apie 170 m nuo jūros lygio. • Čia pagrindinė Žemaičių takoskyra. Bet nepanaši į kitas, kuriose lyg keterose skirstosi dviejų baseinų vandenys. • Žemaičių takoskyra yra iškili lyg varpas, iš kurio vandenys srūva į visas keturias šalis.

6. Lūksto ežeras Didžiausias parko teritorijos ežeras ir didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras. Bendras plotas – 1018 ha. Baseino plotas 97 km2 Ežero ilgis – 6, 15 km, didžiausias plotis – 3,49 km, gylis – 7 m.

9. Lūkstas – vienintelis ežeras Lietuvoje prie kurio randama gintaro LŪKSTO HIDROGRAFINIS DRAUSTINIS (1016 ha) apima Lūksto ežerą. Tikslas — išsaugoti vieną iš didžiausių Žemaitijos ežerų su plačiais lėkštašlaičiais atabradais ir būdingomis vandenų biocenozėmis.

14. Plukių žydėjimas

17. Varnių regioninio parko teritorija pagal biogeografinį rajonavimą priklauso Rytų Baltijos provincijai, borealinei juostai, Vidurio ir Rytų žemaičių rajonui. • Čia vyrauja mišrieji eglynai, nuo turtingų rūšine sudėtimi (Querco - Picetum) bendrijų, kuriose auga nemoralinės rūšys (Aegopodium podagraria, Hepatica nobilis, Anemonenemorosa, Tilia cordata) iki neturtingų rūšine sudėtimi pietinės taigos (Eu - Picetum) bendrijų su borealinėmis ir boreotemperatinėmis (Oxalis acetosella, Maianthemumbifolium, Trientalis europaea) rūšimis. • Regioniniame parke didžiausia augmenijos įvairovė rasta miškuose bei natūraliose pievose. Kiek mažiau rūšių įvairaus tipo parko pelkėse. • Miškai sudaro iki 30 % visos parko teritorijos. Jie išsidėstę netolygiai, nedideliais ploteliais.

18. Vembūtų piliakalnio šlaitai statūs – 13 m aukščio, į pietus nuo aukštumos piliakalnį juosia pylimas. Jo išorinis šlaitas siekia 6 m, o nuo aikštelės – 4 m. Pati aikštelė – ovalo formos, 40 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 30 m pločio. Jos šiauriniame krašte yra išskleisto pylimo žymių. Spėjama, jog Vembūtų piliakalnis buvusio žemaičių kunigaikščio Vykinto miesto teritorija.

23. Pražangialapė blužnutė (Chrysosplenium alternifolium) Žiedynas apgaubtas gelsvai žalių pažiedžių. Žiedai geltoni. Auga šaltiniuotose vietose Šakniastiebiuose ir lapuose gausu rauginių medžiagų. Vaistiniai žaliavai vartojama antžeminė dalis, nupjauta augalams žydint. Liaudies medicinoje blužnutės lapai seniau buvo vartojami blužniai gydyti, o augalas vadinamas pakresu.

25. Daugiametis laiškenis (Mercurialis perennis) Šeima: karpažoliniai (Euphorbiaceae)

26. Daugiametis, 15—40 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas kylantis, nešakotas, šiek tiek plaukuotas. • Lapai 3—8 cm ilgio, 1,5—4,5 cm pločio, lancetiškai ovališki, smailiaviršūniai, karbuotai pjūkliški, pakraščiai blakstienoti. • Kuokelinis žiedynas iš negausiažiedžių kamuolėlių, ilgesnis už lapą, piestelinis kelis kartus trumpesnis už lapą, su 1—4 žiedais. • Nuodingas • Dažinis. Kartais vartojamas mėlyniems dažams gaminti.

30. Geltonžiedis šalmutis (Lamiastrum galeobdolon). Šeima: notreliniai (Lamiaceae)

31. Stiebas kylantis, palaipos įsišaknijančios. • Lapai kiaušiniški, dvigubai arba nelygiai karbuoti. • Vainikėlio apatinės lūpos viršūnė smaili, raudonai taškuota. • Aukštis 0,15-0,80 cm. Daugiametis. Žydi V—VI mėn. • Miškuose, krūmuose. Dažnas. Geltonžiedis šalmutis — Galeobdolon luteum Huds.  

32. Geltonžiedė plukė ir pavasarinė raktažolė

33. Plukės – lapuočių miškų pavasarį žydintys augalai.

34. Baltažiedės plukės

36. Vardas kilęs iš graikų kalbos žodžio anemos ‘vėjas'

37. Lietuvos floroje identifikuotos trys plukių rūšys. Visos plukės nuodingos.

38. 1. Žiedai geltoni. Vainiklapiai 6-8, išorinė pusė plaukuota. Stiebiniai lapai beveik bekočiai, triskilčiai, skiltys dantytos. Aukštis 0,15-0,25 cm. Daugiametis. Žydi IV—V mėn. Miškuose, krūmuose, pamiškėse. Dažna. Geltonžiedė plukė — A. ranunculoides L.   2. Žiedai balti, tačiau išorinė vainiklapių pusė kartais rausva Apyžiedžio lapeliai pliki. Žiedai iki 4 cm skersmens. Lapai triskilčiai, trumpakočiai, pliki, skiltys į 2 ar 3 dalis suskaldytos. 0,10-0,25. D. IV—V. Miškuose, krūmuose, tarpmiškių pievose. Dažna. Baltažiedė plukė — A. nemorosa L.   3. Apyžiedžio lapelių išorinė pusė apaugusi šilkiškais plaukeliais. Žiedai 4-7 cm skersmens. Lapai plaštakiškai suskaldyti į 5 skiltis. Stiebas, lapai ir vaisiai apaugę baltais plaukeliais. 0,15-0,35. D. IV - V. Sausuose šlaituose, pamiškėse, pakelėse, kalvose. Apyretė. Saugotina. Lieknoji plukė — A. sylvestris L.  

39. Keturlapė vilkauogė (Paris quadrifolia) Nuodingas augalas

40. Stiebas status, apvalus. Aukštis 0,10-0,25 cm . Daugiametis. • Lapai siaurai elipsiški arba plačiai lancetiški. • Žydi V, VI mėn. Žiedas 1, stiebo viršūnėje. Apyžiedžio lapeliai 8, gelsvai žali, išsidėstę dviem ratais. • Uoga melsvai juoda, nuodinga. • Lapuočių ir mišriuose miškuose. Dažna. • Keturlapė vilkauogė — P. quadrifolia L.  

42. Jauni paparčių lapai visada būna sraigiškai susisukę

43. Trikampialapis tikrapapartis - Gymnocarpium dryopteris (L.) Newm.

44. Equisetum arvense

45. Sporifikuojantys stiebai 3 – 5 mm skersmens, jų makštys su 6 – 12 dantelių. Varpos iki 3 cm ilgio, pilnavidurės. • Vegetatyviniai stiebai iki 3 mm skersmens, briaunoti; šakos įstrižai stačios, keturbriaunės ar penkiabriaunės, aukštis 0,15 – 0,50 cm. Daugiametis. Sporifikuoja IV, V mėn. • Dirvose, padirviuose, pakelėse rečiau pievose, dykvietėse. Labai dažnas. Vaistinis, dažinis. Rūgščių dirvų indikatorius. • Dirvinis asiūklis — Equisetum arvense L. 

46. Sporinė varputė (strobilas) Lapai sudaro makštį Ant strobilo ašies išsidėsto sporofilai su sporangėmis

48. Vegetatyviniai ir sporifikuojantys stiebai nevienodi, sporifikuojantys iš pradžių ne žali, bet rusvi ar balsvi Sporifikuojantys stiebai išauga vienu metu su vegetatyviniais, sporas išbarstę pažaliuoja ir išsišakoja Šakos nešakotos; vegetatyvinių stiebų jos ilgos, horizontaliai atsilošusios, o sporifikuojančių ir sporoms išbyrėjus pažaliuojančių ir išsišakojančių stiebų trumpesnės. Stiebai su 10 – 20 dantelių 0,15 – 0,40 cm aukščio. Sporifikuoja V, VI mėn. Pakankamai drėgnuose lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmuotose šlaituose, rečiau pievose. Gana dažnas. Ožkabarzdis asiūklis — Equisetum pratense Ehrh.  

49. Ankstyvasis šalpusnis — Tussilago farfara L.  

50. Žiedynstiebis išauga anksti pavasari, prieš skleidžiantis pamatiniams lapams; jis voratinkliškai plaukuotas. • Lapeliai žvyniški, rausvai violetiniai. Lapai apskriti, kampuoti, pamatas širdiškas, viršutinė pusė plika, apatinė ištisai apaugusi baltais pūkiškais plaukeliais. • 0,08-0,20. D. III—IV. Drėgnose dirvose, pakrantėse, pagrioviuose, molinguose šlaituose, duobėse, ant kelių ir geležinkelio sankasų. Dažnas. Bazofilas. • Ankstyvasis šalpusnis — Tussilago farfara L.