1 8 paskaita. Pelno maksimizavimas

1. 18 paskaita. Pelno maksimizavimas 18.1 Pelnas 18.2 Firmų organizavimas 18.3 Pelnas ir akcijų vertė rinkoje 18.4 Pastovieji ir kintamieji veiksniai 18.5 Pelno maksimizavimas trumpu laikotarpiu 18.6 Lyginamoji statika 18.7 Pelno maksimizavimas ilgu laikotarpiu 18.8 Atvirkštinės veiksnių paklausos kreivės 18.9 Pelno maksimizavimas ir masto grąža

2. Įvadas Kaip pavaizduoti technologinį firmos pasirinkimą, aptarėme ankstesniame paskaitoje. Šioje pateiksime modelį, rodantį, kaip firma pasirenka gamybos apimtį ir metodą. Tai pelno maksimizavimo modelis - firma pasirenka tokį gamybos planą, kad gautų didžiausią pelną. Šioje paskaitoje laikysimės prielaidos, jog gamybos sąnaudų ir pagamintos prekės kainos nekinta bei firma jų paveikti negali. Jau sakėme anksčiau, kad rinką, kurios kainoms gamintojai mano neturintys įtakos, ekonomistai vadina konkurencine. Todėl čia nagrinėsime firmos pelno maksimizavimo uždavinį, kai ji įsigyja gamybos veiksmus ir pagamintą parduoda prekę konkurencinėse rinkose.

3. Pelnas Pelną apibrėšime kaip pajamų ir kaštų skirtumą. Tarkime, firma gamina n prekių (y1,...,yn) ir naudoja m veiksnių (x1,...,xn). Gaminių kainas pažymėkime (p1,...,pn), o sąnaudų – (w1,...,wn). Firmos gaunamą pelną galime užrašyti Pirmasis dėmuo yra pajamos, antrasis - kaštai.

4. Pelnas (2) Į kaštų išraišką turime įtraukti visus firmos naudojamus gamybos veiksnius jų rinkos kainomis. Paprastai tai akivaizdu, tačiau jei firmos savininkas ir vadybininkas yra tas pats asmuo, tai pamiršti kai kuriuos veiksnius labai lengva. Pavyzdžiui, jei asmuo dirba savo firmoje, tai jo darbas yra gamybos sąnauda ir turėtų būti priskirtas prie kaštų. Jo uždarbio norma - tiesiog jo darbo rinkos kaina - tai, ką jis gautų, jei savo darbą parduotų atviroje rinkoje. Panašiai, jei ūkininkas gamyboje naudoja savo žemę, tai, skaičiuojant ekonominius kaštus, ji turėtų būti vertinama pagal rinkos vertę.

5. Pelnas (3) Tokio pobūdžio ekonominiai kaštai vadinami prarastosgalimybės kaštais. Taip juos pavadinti paskatino mintis, jog, sakykim, naudojant savo darbą vienai paskirčiai, prarandama galimybė jį panaudoti kur nors kitur. Tokiu būdu prarastas darbo atlygis yra gamybos kaštų dalis. Panašiai ir žemės pavyzdyje - ūkininkas galėtų išnuomoti savo žemę kam nors kitam, bet žemės nuomos pajamų nusprendžia atsisakyti, kad galėtų „išnuomoti” žemę sau pačiam. Prarasta nuoma yra dėl gamybos prarastos galimybės kaštų dalis.

6. Pelnas (4) Ekonominis pelno apibrėžimas reikalauja įvertinti visas sąnaudas ir visus gaminius pagal jų galimybių kaštus. Sąskaitininkų apskaičiuotas pelnas nebūtinai tiksliai išmatuos ekonominį pelną, nes jie paprastai naudoja istorinius kaštus - už kiek gamybos veiksnys buvo įsigytas, o ne ekonominius kaštus - už kiek gamybos veiksnį būtų galima įsigyti dabar. Terminą pelnas galima vartoti įvairiai, tačiau visada vartosime jo ekonominį apibrėžimą.

7. Pelnas (5) Kartais gali kilti keblumų ir dėl laiko skalių naudojimo. Veiksnių sąnaudos paprastai matuojamos kaip srautai. Tam tikras darbo valandų ir mašinos valandų skaičius per savaitę pagamins tam tikrą prekės kiekį per savaitę. Veiksnių kainos čia matuojamos vienetais, atitinkančiais įsigyjamus srautus. Darbo atlygis paprastai išreiškiamas litais per valandą. Mašinos atitikmuo būtų nuomos norma - kiek reiktų mokėti už valandą, norint išsinuomoti mašiną reikiamam laikotarpiui. Tačiau dažnai nėra gerai išvystytos rinkos, kurioje galima išsinuomoti mašinas. Savo kapitalinius įrengimus firmos paprastai nusiperka. Tokiu atveju turime apskaičiuoti numanomą nuomos normą pagal tai, kiek kainuotų įsigyti mašiną laikotarpio pradžioje ir už kiek būtų galimąją parduoti laikotarpiui pasibaigus.

8. Firmų organizavimas Kapitalistiniame ūkyje firmų savininkai yra asmenys. Firmos yra tik juridiniai asmenys, tačiau būtent firmos savininkai atsako už jos elgesį ir gauna pajamas ar sumoka kaštus, susijusius su tokiu elgesiu. Apskritai firmos gali būti organizuotos kaip individualios įmonės, ūkinės bendrijos ir akcinės bendrovės. Individuali įmonė yra firma, kurios savininkas yra vienas asmuo. Ūkinė bendrija turi du ar daugiau savininkų. Akcinė bendrovė paprastai turi taip pat keletą savininkų, tačiau įstatymiškai ji egzistuoja greta jų. Taigi ūkinė bendrija egzistuoja tol, kol partneriai yra gyvi ir sutaria jos neišardyti. Akcinė bendrovė gali gyvuoti ilgiau nei bet kuris atskirai paimtas jos savininkas ir todėl daugelis stambių firmų organizuotos kaip akcinės bendrovės.

9. Firmų organizavimas (2) Skirtingo pobūdžio firmų savininkai gali turėti nevienodus firmos valdymo tikslus. Individualios įmonės ar ūkinės bendrijos savininkai firmos veiklai vadovauja paprastai tiesiogiai, todėl jie gali siekti bet kokių savo tikslų. Savininkai dažniausiai nori maksimizuoti savo firmos pelną, bet neabejotinai gali turėti ir kitokių ketinimų, o ne siekti didžiausio pelno. Akcinės bendrovės savininkai ir vadybininkai dažnai būna kiti asmenys. Tokiu būdu atsiskiria nuosavybė ir valdymas. Akcinės bendrovės savininkai privalo nustatyti užduotį, kurią turėtų įgyvendinti vadybininkai, vadovaudami firmai, ir stengtis užtikrinti, kad vadybininkai tikrai siektų savininkų tikslų. Pelno maksimizavimas - bendras tikslas. Kaip pamatysime vėliau, labiausiai tikėtina, kad šis tinkamai suprastas tikslas vers vadybininkus elgtis taip kaip naudinga savininkams.

10. Pelnas ir akcijų vertė rinkoje Firmos gamybos procesas dažnai trunka daug laikotarpių, t laikotarpio sąnaudos duoda srautą paslaugų, gaunamų vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, firmos pastatytas gamyklos pastatas gali tarnauti 50 ar 100 metų. Taigi vieno laikotarpio sąnaudos padeda gaminti prekes kitais laikotarpiais ateityje. Šiuo atveju turime įvertinti kaštų ir pajamų srautus laiko atžvilgiu. Tam tinka dabartinės vertės būdas (aprašytas 8 makroekonomikos paskaitoje, skyrelyje “Dabartinės vertės”). Jei žmonės gali skolintis ir skolinti finansų rinkose, tai palūkanų norma leidžia apibrėžti vartojimo kainą skirtingais laikotarpiais. Firmos gali patekti į tokias pat finansų rinkas, todėl lygiai taip pat galime naudoti palūkanų normą įvertindami investavimo sprendimus.

11. Pelnas ir akcijų vertė rinkoje (2) Tarkime, ateitis yra visiškai aiški, ir firmos būsimojo pelno srautas viešai žinomas. Dabartinė tokio pelno srauto vertė yra dabartinė firmos vertė, kitaip tariant, kiek kas norėtų sumokėti įsigydamas firmą. Kaip jau minėjome anksčiau, daug didelių firmų yra akcinės bendrovės - jos yra bendra daugelio savininkų nuosavybė. Akcinė bendrovė išduoda akcijų sertifikatus, liudijančius akcinės bendrovės dalies nuosavybę. Pagal šias akcijas tam tikru metu akcinė bendrovė išmoka dividendus, kurie yra firmos pelno dalys. Akcinės bendrovės nuosavybės dalys perkamos ir parduodamos akcijų biržoje. Akcijos kaina rodo dabartinę dividendų srauto, kurio iš firmos laukia žmonės, vertę. Bendra firmos vertė akcijų biržoje parodo dabartinę laukiamo pelno srauto vertę. Todėl firmos tikslas - maksimizuoti dabartinę pelno srauto vertę - gali būti apibūdintas kaip akcijų biržos vertės maksimizavimas. Visiškai aiškios ateities pasaulyje tai sutaptų.

12. Pelnas ir akcijų vertė rinkoje (3) Jei ateities pelno srautas nėra tiksliai žinomas, tai beprasmiška įpareigoti vadybininkus maksimizuoti pelną. Gal jie turėtų maksimizuoti laukiamą pelną? O gal iš pelno gaunamą laukiamą naudingumą? Koks turėtų būti vadybininkų požiūris į rizikingas investicijas? Sunku nustatyti, ką reiškia pelno maksimizavimas, jei ateitis neaiški. Tačiau ir šiuo atveju maksimizuoti firmos vertę akciją biržoje yra prasminga. Jei firmos vadybininkai siekia didžiausios firmos akcijų vertės, tai jie siekia ir didžiausios naudos firmos savininkams. Todėl akcijų biržos vertės maksimizavimas yra gerai apibrėžta firmos tikslo funkcija beveik visose ekonominėse aplinkose.

13. Pastovieji ir kintamieji veiksniai Tam tikrame laikotarpyje gali būti labai sunku pakeisti veiksnių kiekius, nes firma gali būti įsipareigojusi sutartimi panaudoti tam tikrus tam tikrų veiksnių kiekius. Pavyzdžiui, pastato nuomos sutartis teisiškai įpareigotų firmą įsigyti tam tikrą kiekį ploto nagrinėjamame laikotarpyje. Gamybos veiksnį, kurio kiekio firma pakeisti negali, vadinsime pastoviuoju veiksniu; veiksnį, kuris gali būti naudojamas įvairiais kiekiais, - kintamuoju veiksniu. 17 paskaitoje matėme, jog trumpas laikotarpis yra toks laikotarpis, kai bent vienas veiksnys pastovus, t.y. gali būti naudojamas tik pastovus veiksnio kiekis. Kita vertus, ilgame laikotarpyje visų veiksnių kiekius firma gali keisti, taigi visi veiksniai kintami.

14. Pastovieji ir kintamieji veiksniai (2) Tarp trumpo ir ilgo laikotarpių griežtos ribos nėra. Tikslus laikotarpio ilgis priklauso nuo nagrinėjamo uždavinio. Svarbu tai, kad kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs trumpame ir kintami ilgame laikotarpyje. Kadangi visi veiksniai kinta ilgu laikotarpiu, tai firma visada gali nuspręsti veiksnių nenaudoti ir nieko negaminti - t.y. savo veiklą nutraukti. Todėl mažiausias ilgo laikotarpio pelnas, kurį gali gauti firma, yra lygus nuliui. Trumpu laikotarpiu firma įsipareigojusi kai kuriuos veiksnius naudoti net tada, jei nuspręstų ir nieko negaminti. Todėl visiškai įmanoma, jog trumpu laikotarpiu firma gali gauti neigiamą pelną.

15. Pastovieji ir kintamieji veiksniai (3) Pagal apibrėžimą, už pastoviuosius veiksnius firma privalo mokėti net tada, jei nuspręstų ir nieko negaminti: kai firma yra susaistyta ilgalaike pastato nuomos sutartimi, tai ji privalo mokėti nuomą kiekvienu laikotarpiu, nesvarbu, ar ji ką gamina. Tačiau yra ir kita veiksnių rūšis, už kuriuos reikia mokėti tik tada, jei firma nutaria gaminti teigiamą gaminio kiekį. Pavyzdžiui, už elektros energiją apšvietimui. Jei firma nieko negamina, tai apšvietimo nereikia, bet, ėmusi gaminti, turėtų įsigyti nustatytą kiekį elektros energijos apšvietimui. Tokie veiksniai vadinami kvazipastoviaisiais. Jie turi būti naudojami pastoviais kiekiais nepriklausomai nuo gamybos apimties, jei ji yra teigiama. Nagrinėjant ekonominę firmų elgseną, pastoviuosius ir kvazipastoviuosius veiksnius kartais naudinga atskirti.

16. Pelno maksimizavimas trumpu laikotarpiu Panagrinėkime pelno maksimizavimą trumpu laikotarpiu, kai antrasis veiksnys yra pastovaus dydžio . Tarkime, gamybos funkcija yra f(x1,x2), gaminio kaina - p, sąnaudų kainos – w1 ir w2. Tada firmos pelno maksimizavimo uždavinys bus Pirmojo veiksnio optimalaus pasirinkimo sąlygą nustatyti nesunku.

17. Pelno maksimizavimas trumpu laikotarpiu (2) Jei x1* yra pelną maksimizuojantis pirmojo veiksnio kiekis, tai gaminio kainos ir pirmojo veiksnio ribinio produkto sandauga turėtų būti lygi pirmojo veiksnio kainai. Užrašius simboliais: Kitaip tariant, veiksnio ribinio produkto vertė turi būti lygi veiksnio kainai.

18. Pelno maksimizavimas trumpu laikotarpiu (3) Kad suprastumėte, ką reiškia ši taisyklė, pagalvokite apie sprendimą naudoti šiek tiek daugiau pirmojo veiksnio. Jei pridėsime truputį daugiau, t.y. x1, tai pagaminsime papildomą prekės kiekį y = MP1x1, kurio vertė pMP1x1.Tačiau pagaminti šį ribinį kiekį kainuoja w1x1. Jei ribinio produkto vertė viršija jo kaštus, tai pelnas gali būti padidintas padidinant pirmosios sąnaudos kiekį. Jei ribinio produkto vertė yra mažesnė už jo kaštus, tai pelnas gali būti padidintas sumažinant pirmosios sąnaudos kiekį.

19. Pelno maksimizavimas trumpu laikotarpiu (4) Jei firmos pelnas yra įmanomai didžiausias, tai jo negalima padidinti padidinant ar sumažinant pirmojo veiksnio kiekį. Tai reiškia, kad esant pelną maksimizuojančiam veiksmų ir gamybos apimties pasirinkimui ribinio produkto vertė privalo būti lygi veiksnio kainai: Tą pačią sąlygą galima išvesti brėžiant grafiką. 18.1 paveiksle pavaizduota kreivė yra gamybos funkcijos grafikas, kai antrasis veiksnys yra pastovus ir lygus .

20. Pelno maksimizavimas trumpu laikotarpiu (5) Firmos gaminio kiekį pažymėkime y ir pelną išreikšime taip: Iš čia galime išreikšti gamybos apimtį y kaip x1 funkciją: (18.1)

21. Pelno maksimizavimas trumpu laikotarpiu (6) Ši lygtis apibrėžia izopelno tieses. Tai tiesiog visi sąnaudų ir gamybos apimties deriniai, duodantys pastovų pelno lygį . Keisdami  galime gauti šeimą lygiagrečių tiesių, kurių nuolydis yra w1/p, o vertikaliosios atkarpos rodo firmos pelno ir pastoviųjų kaštų sumą. Pastovieji kaštai nekinta, todėl vienintelis, kas kinta, pereinant nuo vienos izopelno tiesės prie kitos, tai pelno lygis. Didesnis pelnas yra susijęs su aukštesnėmis izopelno tiesėmis. Vadinasi, pelno maksimizavimo uždavinys yra rasti gamybos funkcijos grafiko tašką, kuris būtų taip pat ir aukščiausioje izopelno tiesėje.

22. Pelno maksimizavimas trumpu laikotarpiu (7) Toks taškas parodytas 18.2 paveiksle. Paprastai jo padėtį nustato lietimosi sąlyga: gamybos funkcijos kreivės nuolydis turi būti lygus izopelno tiesės nuolydžiui. Gamybos funkcijos kreivės nuolydis yra ribinis produktas, izopelno tiesės nuolydis lygus w1/p, todėl šią sąlygą galima užrašyti o tai yra ekvivalentiška ankstesnei sąlygai.

23. 18.1 pav. Pelno maksimizavimas. Firma pasirenka veiksnių ir gamybos apimties derinį, esantį aukščiausioje izopelno tiesėje. Šiuo atveju pelną maksimizuoja taškas (x1*,y*).

24. Lyginamoji statika Nagrinėdami, kaip kinta firmos pasirenkami veiksnių kiekiai ir gamybos apimtis dėl jų kainų kitimo, galime pasinaudoti geometriniu vaizdu, pateiktu 18.1 paveiksle. Tai vienas iš būdų firmos elgsenos lyginamajai statikai nagrinėti. Pavyzdžiui, kaip pasikeistų optimalus pirmojo veiksnio pasirinkimas, jei pakeistume jo kainą w1? Iš (18.1) lygties, kuri apibrėžia izopelno tiesę, matyti, jog, padidinus w1, izopelno tiesė taps statesnė, kaip parodyta 18.2 paveikslo A dalyje. Jei izopelno tiesė statesnė, tai lietimosi taškas turi būti labiau į kairę. Todėl optimalus pirmojo veiksnio kiekis turi sumažėti. Tai tiesiog reiškia, kad, padidėjus pirmojo veiksnio kainai, jo paklausa privalo sumažėti: veiksnių paklausos kreivės privalo turėti neigiamą nuolydį.

25. Lyginamoji statika (2) Taip pat jei gaminio kaina sumažėja, tai izopelno tiesės turi tapti statesnės, kaip parodyta 18.2 paveikslo B dalyje. Vadovaudamiesi tokia pačia logika kaip ir praeitoje pastraipoje, galime teigti, jog pelną maksimizuojantis pirmojo veiksnio pasirinkimas sumažės. Jei jo kiekis sumažėja, o antrojo veiksnio kiekis yra pastovus trumpu laikotarpiu pagal prielaidą, tai gaminio pasiūla privalo sumažėti. Tai duoda dar vieną lyginamosios statikos išvadą: gaminio kainos sumažėjimas privalo sumažinti gaminio pasiūlą. Kitaip tariant, pasiūlos funkcija privalo turėti teigiamą nuolydį.

26. 18.2 pav. Lyginamoji statika. A brėžinys rodo, kad, padidėjus w1, pirmojo veiksnio paklausa sumažės. B brėžinys rodo, kad, padidėjus gaminio kainai, pirmojo veiksnio paklausa padidės ir todėl padidės gaminio pasiūla.

27. Lyginamoji statika (3) Galiausiai galime paklausti, kas atsitiktų, jei pasikeistų antrojo veiksnio kaina. Trumpu laikotarpiu jo kainos pokytis firmos pasirenkamo antrojo veiksnio kiekio nepakeis - trumpu laikotarpiu jis yra pastovus ir lygus . Antrojo veiksnio kainos pasikeitimas izopelno tiesės nuolydžiui įtakos neturi. Todėl nepasikeis nei optimalus pirmojo veiksnio pasirinkimas, nei gaminio pasiūla. Pasikeis tiktai firmos gaunamas pelnas.

28. Pelno maksimizavimas ilgu laikotarpiu Ilgu laikotarpiu firma gali pasirinkti visų sąnaudų kiekius. Todėl pelno maksimizavimo uždavinys gali būti užrašomas Tai beveik toks pat uždavinys kaip ir trumpu laikotarpiu, tik dabar abu veiksniai gali būti pasirenkami laisvai.

29. Pelno maksimizavimas ilgu laikotarpiu (2) Sąlygos, apibūdinančios optimalius pasirinkimus, esmė tokia pat kaip ir anksčiau, tik dabar ją reikia pritaikyti kiekvienam veiksniui. Prieš tai matėme, jog pirmojo veiksnio ribinio produkto vertė turi būti lygi veiksnio kainai, nesvarbu, kiek būtų naudojama antrojo veiksnio. Dabar tokio pat pobūdžio sąlygos privalo galioti kiekvieno veiksnio pasirinkimui: Jei pirmojo ir antrojo veiksnių kiekius firma pasirinko optimaliai, tai kiekvieno veiksnio ribinio produkto vertė privalo būti lygi atitinkamo veiksnio kainai. Firma, pasirinkusi optimaliai, keisdama bet kurio veiksnio kiekį, daugiau padidinti pelną nebegali.

30. Pelno maksimizavimas ilgu laikotarpiu (3) Tai galime pagrįsti lygiai taip pat kaip ir pelno maksimizavimo trumpu laikotarpiu atveju. Pavyzdžiui, jei pirmojo veiksnio ribinio produkto vertė būtų didesnė už pirmojo veiksnio kainą, tai, panaudoję truputį daugiau pirmojo veiksnio, gautume MP1 daugiau gaminio, kurį parduotume už pMP1 dolerių. Jei šio gaminio kiekio vertė viršija gamyboje panaudoto veiksnio kaštus, tai neabejotinai apsimoka naudoti didesnį šio veiksnio kiekį. Šios dvi sąlygos yra dvi lygtys su dviem nežinomaisiais – x1* ir x2*. Žinodami ribinių produktų funkcines išraiškas, priklausančias nuo x1 ir x2, kiekvieno veiksnio optimalų pasirinkimą galėtume išsireikšti kaip kainų funkciją. Gautos išraiškos vadinamos veiksnių paklausos kreivėmis.

31. Atvirkštinės veiksnių paklausos kreivės Firmos veiksnių paklausos kreivės rodo priklausomybę tarp pelną maksimizuojančio veiksnio pasirinkimo ir jo kainos. Matėme, kaip rasti pelną maksimizuojančius pasirinkimus: esant bet kokioms kainoms (p, w1, w2), surandame tokias veiksnių paklausas (x1*, x2*), kad kiekvieno veiksnio ribinio produkto vertė būtų lygi atitinkamo veiksnio kainai. Atvirkštinės veiksnio paklausos kreivė rodo tą pačią priklausomybę tik kitu požiūriu, t.y. kokia privalo būti veiksnio kaina, kad būtų pareikalautas koks konkretus veiksnio kiekis. Esant tam tikram antrojo veiksmo kiekiui, brėžiniu galime pavaizduoti priklausomybę tarp optimalaus pirmojo veiksnio pasirinkimo ir jo kainos, panašiai kaip 18.3 paveiksle. Tai tiesiog grafiškai pavaizduota lygtis Ši kreivė turės neigiamą nuolydį pagal mažėjančio ribinio produkto prielaidą. Bet kokiam x1 kiekiui ši kreivė rodo, kokia privalo būti veiksnio kaina, kad paskatintų firmą pareikalauti tokio kiekio, jei kitas veiksnys yra pastovus ir lygus x2*.

32. 18.3 pav. Atvirkštinės veiksnio paklausos kreivė. Ji rodo, kokia privalo būti pirmojo veiksnio kaina, kad būtų pareikalauta x1 vienetų, jei kito veiksnio kiekis yra pastovus ir lygus x2*.

33. Pelno maksimizavimas ir masto grąža Yra svarbus ryšys tarp konkurencinio pelno maksimizavimo ir masto grąžos. Tarkime, firma pasirinko ilgo laikotarpio pelną maksimizuojantį prekės kiekį y* = f(x1*,x2*), kurį ji pagamina naudodama veiksnių kiekius (x1*,x2*). Tada jo pelną galime užrašyti kaip Sakykim, šios firmos gamybos funkcija pasižymi pastovia masto grąža ir firma gauna teigiamą pelną pusiausvyroje. Pagalvokite, kas atsitiktų, jei ji padvigubintų sąnaudas. Pagal pastovios masto grąžos hipotezę jos gamybos apimtis turėtų padvigubėti. Kaip pasikeistų pelnas?

34. Pelno maksimizavimas ir masto grąža (2) Gerai matyti, jog pelnas taip pat padvigubėtų. Tačiau tai prieštarauja prielaidai, kad pradinis pasirinkimas maksimizavo pelną! Šį prieštaravimą išvedėme darydami prielaidą, jog pradinis pelnas buvo teigiamas. Jei jis būtų buvęs nulinis, tai sunkumų neiškiltų, nulį padauginę iš dviejų, vis tiek gautume nulį. Toks argumentas patvirtina, jog konkurencinė firma, kurios technologija pasižymi pastovia gamybos masto grąža, esant visoms gamybos apimtims, ilgu laikotarpiu gali gauti tik nulinį pelną. (Jei ilgu laikotarpiu firma gautų neigiamą pelną, savo veiklą ji nutrauktų.) Daugumai žmonių šis teiginys sukelia nuostabą. Juk firmos stengiasi pelną maksimizuoti, ar ne? Kodėl tada ilgu laikotarpiu jos tegali gauti nulinį pelną? Pagalvokite, kas atsitiktų firmai, kuri stengtųsi plėstis neribotai. Galėtų atsitikti trys dalykai. Pirmiausia, firma išaugtų taip, jog nebegalėtų efektyviai veikti. Tai tiesiog reikštų, kad firmos technologija iš tikrųjų nepasižymi pastovia masto grąža esant visoms gamybos apimtims. Galiausiai dėl koordinavimo sunkumų ji patektų į mažėjančios masto grąžos sritį.

35. Pelno maksimizavimas ir masto grąža (3) Antra, firma galėtų tiek išaugti, jog savo gaminio rinkoje visiškai vyrautų. Tada jai nebūtų pagrindo elgtis konkurenciškai - laikyti gaminio kainą duota. Atvirkščiai - tokiai firmai vertėtų pasinaudoti savo dydžiu ir stengtis paveikti rinkos kainą. Firmai nebebūtų prasminga elgtis pagal konkurencinio pelno maksimizavimo modelį, nes ji nebeturėtų konkurentų. Labiau tinkančius šiai padėčiai firmos elgsenos modelius ištirsime nagrinėdami monopoliją. Trečia, jei viena firma gali gauti teigiamą pelną turėdama pastovios masto grąžos technologiją, tai tą pat gali padaryti ir bet kuri kita firma, kuriai tokia technologija yra prieinama. Jei viena firma savo gamybos apimtį norėtų padidinti, tą pat darytų ir kitos firmos. Tačiau jei gamybos apimtį padidintų visos firmos, tai tikrai sumažintų visų firmų šakos gaminio kainą, taip pat ir pelną.

36. Kaštų minimizavimas Jei firma pelną maksimizuoja ir nusprendžia pasiūlyti kažkiek y gaminio, tai ji privalo minimizuoti y gamybos kaštus. Kitaip y prekės kiekį būtų galima pagaminti pigiau, o tai reikštų, jog firma iš pat pradžių pelno nemaksimizavo. Pasirodo, jog ši paprasta išvada praverčia nagrinėjant firmos elgseną. Yra patogu pelno maksimizavimo uždavinį išskaidyti į dvi dalis: iš pradžių surandame, kaip su mažiausiais kaštais pagaminti bet kokį norimą prekės y kiekį, paskui nustatome, koks gaminio kiekis pelną iš tikrųjų maksimizuoja. Šią užduotį pradėsime kitoje paskaitoje.

37. Santrauka • Pajamų ir kaštų skirtumas yra pelnas. Šiame apibrėžime svarbu, jog visi kaštai būtų matuojami atitinkamomis rinkos kainomis. • Pastoviųjų veiksnių kiekiai nuo gamybos apimties nepriklauso. Kintamųjų veiksnių kiekiai nuo gamybos apimties priklauso. • Trumpu laikotarpiu kai kurie veiksniai privalo būti naudojami iš anksto nustatytais kiekiais. Ilgu laikotarpiu visi veiksniai gali kisti. • Kiekvieno kintamojo veiksnio ribinio produkto vertė privalo būti lygi veiksnio kainai, jei pelną firma maksimizuoja. • Pagal pelno maksimizavimo logiką pelną maksimizuojančios firmos pasiūlos kreivė privalo būti didėjanti gaminio kainos funkcija, o kiekvieno veiksnio paklausos funkcija - mažėjanti veiksnio kainos funkcija. • Jei konkurencinės firmos technologija pasižymi pastovia masto grąža, tai jos maksimalus ilgo laikotarpio pelnas privalo būti lygus nuliui.