Download
1 / 33
380 likes | 1.37k Views
Dialogo metodas. Kas yra dialogas?. Siaurąja prasme – dviejų asmenų pokalbis, plačiąja prasme – grupės ar net žmonijos pokalbis. Dialogo formos:. Ginčas Kontroversai Diskusija Disputas Polemika. Ginčas.
E N D
Kas yra dialogas? Siaurąja prasme – dviejų asmenų pokalbis, plačiąja prasme – grupės ar net žmonijos pokalbis
Dialogo formos: • Ginčas • Kontroversai • Diskusija • Disputas • Polemika
Ginčas Pagal tam tikras taisykles pritaikytas antagonistinis principas (graik. antagonismos – ginčas, interesų kova); • Ginčas vyksta tarp antagonisto(ų) ir protogonisto(ų) ir dažnai yra paremtas principu “taip - ne”. • Tikslas - gauti aišku rezultatą; viena nuomonė turi persverti.
Kontroversai Dialogų pratybos, siekiant rasti optimalų sprendimą kebliose, netipinėse situacijose. Kontroversai buvo naudojami teisėjams ir advokatams ruošti. Pvz. Senekos kontroversas: Įstatymas suviliotai merginai duoda teisę viliotoją nužudyti arba reikalauti, kad jis ją vestų be kraičio. Jaunuolis vieną naktį suviliojo dvi merginas. Viena reikalauja jo mirties, kita - vedybų. Koks turėtų būti sprendimas?
Diskusija Interpersonalus dialogas, kuriame partneriai pateikia panašias ar alternatyvias nuomones, siekdami sutarimo. Tai pagrindinis mokslinės – kūrybinės veiklos metodas. Diskusijai būdinga: • Aiškus diskusijos objektas; • Vadovas; • Nuomonės gali būti ir priešiškos, ir draugiškos; • Eiliškumo, išsakant nuomones, yra nepaisoma.
Disputas Interpersonalus dialogas, vykdomas esant klausytojų auditorijai arba ekspertams, teisėjams. • Dispute gali būti ginamos tezės. Dar nuo antikos laikų buvo mokoma nepaversti disputo piktu ginču, nepertraukti kalbančiojo. • Apie disputo rezultatus sprendžia tik klausytojai. • Jeigu ginama tezė atmesta, tai laimi ne oponentas, o tiesa.
Polemika Tai apologetinis (gynybinis) – elenktinis (nuginčijimo) metodas, kai partneriai praktiškai iš anksto neigia galimybę susitarti. Tai labau primena ginčą. Polemikoje dalyvaujantys asmenys turi gilius įsitikinimus, kurie prieštarauja kitų įsitikinimams ir juos gina.
Klausimų formulavimo taisyklės: • Autonomiškumas (kiekviena tema semantiškai savarankiška); • Formuluotės išskirtinumas (draudžiama pateikti iš karto kelis klausimus, nebent antrieji tik patikslinantys); • Formuluotės trumpumas ir paprastumas; • Nurodyti atsakymo tipą: dichotominis, iš kelių alternatyvų, laisvas; • Formuluotė įveikiamo sudėtingumo; • Formuluotės lankstumas. Klausimas turi būti tinkamas interpretuotėms įvairiose temose, ypač toje, kurią išmano partneris; • Eiliškumas, kuris paryškintų atsakymų “taip”, “ne” persvarą; • Draudžiamos imperatyvios ir įtakojančios formuluotės.
Klausimų tipai pažintiniu požiūriu • Faktiniai, • Apibendrinantys, • Kūrybiniai, • Vertinimo.
Atsakymų formulavimo taisyklės: • Atsakyme negali būti vidinio loginio prieštaravimo • Draudžiama tautologija. Atsakyme turi būti nauja informacija. Pvz. Klausimas “K”?(“A”), atsakymas “A”+NI. • Adekvatumas klausimui. Neadekvatu, jeigu atsisakoma atsakyti, atsakymas yra nerelevantiškas (nesusijęs su klausimu), grubus arba įžeidžiantis; • Nerelevantiškumas gali būti suprantamas, jeigu į žodinį klausimą atsakoma veiksmu; Kai kuriais atvejais atsisakymas atsakyti ir yra atsakymas arba galimas atsakymas veiksmu. Tokiais atvejais pereinama prie kitos dialogo sampratos. Iš dalies toks dialogas būdingas Rytų filosofijai.
Kiti dialogo ypatumai • Klausimai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai; • Vidutiniškai klausimui suformuluoti skiriama 40 sekundžių; • Atsakymai gali būti labiau bendri, platūs nei klausimai.
Tipiškiausios dialogo kompozicijos: • Lygiaverčių partnerių laisvas dialogas, kuriame vykdomas principas: klausimas – atsakymas. Dalyvauti gali daug asmenų. • Girliandinė, kai išsakoma daug nuomonių arba pranešimų, ir tik po to daromi apibendrinimai. • Svogūninė, kai į dialogą įjungiami kiti mažesni subdialogai iš folkloro ir literatūros, įvairios reminiscencijos (lot. – priminimai). • Architektoninė, vykdoma pagal išankstinį scenarijų, siekiant autoriaus tikslo. • Dramatiška, kurioje atsiskleidžia emocijos, tarpasmeniniai santykiai, vyksta konflikto sprendimas, abstrahuojantis nuo jų neliečiančių idėjų.
Dialogo metodo sampratos • Sokratiškasis dialogas -racionalus, argumentuotas, siekiant tiesos (Platonas, Aristotelis ir vėlesni racionalistai). • Fenomenologinis dialogas -steigiantis santykį, atsigręžiant į kitą (Buberis, Levinas, Merleau – Ponty). • Hermeneutika ir dialogas -dialogas kaip santykis su teksto autoriumi(Gadameris). • Rytietiškas dialogas.
Sokratiškasis dialogas Sokratas (469 – 399 m. m. pr. mūsų erą)
Sokratiškasis dialogas Dialogas, kuriame pašnekovai elenktiniu metodu ieškobendros tiesos. • Elenktinis metodas – nuginčijimo metodas, kurį Sokratas laikė geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų. • Metodo tikslas – demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. • Nežinojimo žinojimas reiškė ne skeptišką, o kritišką mąstymą. Pripažinti nežinojimą reiškia kritiškai žvelgti į save ir siekti žinojimo.
Sokratiškasismokymas pagal Grossą • Grosso knyga “Socrates’ way: Seven master keys to using your mind to the utmost”, skirta Sokrato mokymą pritaikyti šių dienų žmogui (ypač - amerikiečiui). Pragmatiškas požiūris į dialogą - jei nori gauti iš kito atsakymą, jam ką nors pasiūlyk. • Pirmiausia reikia išmokti formuluoti klausimą, kuris pradedamas žodeliu “Kodėl?” Klausimo formulavimui skirtos tokios pratybos: parašyti 100 labiausiai rūpimų klausimų ir ilgainiui pastebima, kad klausimai konkretėja, tampa aiškesni, esmiškesni.
Sokrato tipo mokytojas turėtų (pagal Grossą): • Įtraukti asmenį į dialogą; • Padėti asmeniui suprasti, ką konkrečiu atveju reikėtų apmąstyti, išsiaiškinti; • Užduoti klausimus, kurie nukreips pašnekovą į savarankišką mąstymą, idėjų paieškas; • Padėti mąstyti giliau; • Pabrėžti geriausias pašnekovo mintis.
Penki Grosso patarimai Kaip būti tolerantiškam, taikant Sokratiškąjį klausinėjimo metodą? • Nukreipkite pašnekovą norima linkme užduodami sau rūpimus klausimus; • Aiškinkite, kad klausimai – tai pagalba, noras susitarti, o ne priešiška kritika; • Visada pagarbiai žvelkite į klausimus, net ir tais atvejais, kai jie atrodo kvaili; • Rodykite dėmesį asmeniui, kuris jums užduoda klausimą; • Praktikuokite aktyvų klausymą: kartokite klausimus, jei jie jums kelia abejonių.
Fenomenologinis dialogas Fenomenologija (graik. mokslas apie fenomenus) – filosofinė kryptis, siekianti atsikratyti diferenciacijos nuostatų ir išvystyti refleksiją – savo elgesio analizę. • M.Buberis: Nuo paviršinio santykio “Aš – Tai” pereinama prie “Aš – Tu”. • E.Levinas: Aš ir Kitas. Būdravimas lyg išgirstum kitą ir atsakytum. Dialogo esmė – atgręžtis į kitą, sužinojimas nėra pagrindinis tikslas. • M.Merleau – Ponty. Pasaulio ir Kito percepcija neatsiejama nuo kūno kalbos.
Fenomenologinė refleksija kaip veiksmas (A. Bleakley) • Refleksija nereflektuojamo - suvoktis, kuri yra pirminis, o ne antrinis produktas; • Refleksija kaip etinis santykis - rūpestis pasauliu ir kitu, atsakomybė už kitą, atsigręžimas į kitą; • Refleksija kaip estetinis santykis - autentiškas emocinis išgyvenimas, empatija; • Refleksija kaip kūno ir sąmonės reakcijų visuma - sąmonės veikla neatskiriama nuo kūno reakcijų, jutimų, turinčių pirmapradžio ikireflektyvaus socialumo ir moralumo pagrindą.
Hermeneutika ir dialogas Hermeneutika (graik. hermeneutike - aiškinu) – mokslas apie tekstų aiškinimą. • H. G. Gadameris teksto skaitymą traktuoja kaip dialogą su tekto autoriumi; • Skaitant tekstą susilieja autoriaus ir skaitytojo prasmių horizontai; • Suprasti autorių taip, kaip jis norėjo būti suprastas – neįmanoma. Skaitytojas tekstą supranta pagal tai, kokį klausimą išsikelia, t. y. kokį klausimą užduoda teksto autoriui.
Interpretacija suvokiama skirtingai: • Konservatyvioji interpretacijos samprata: autoriaus perteikta prasmė gali būti skaitytojo atstatyta (Dilthey’us, Schleiermacheris); • Nuosaikioji samprata: teksto autoriaus suprasti neįmanoma dėl turimų skirtingų patirčių (Gadameris, Ricoeuras); • Kritinė samprata: tekstas – tai socialinių santykių atspindys, o jo skaitymas priklauso nuo ženklų atkodavimo susitarimų (Habermasas, Freudas, Marxas); • Radikalioji samprata: tekstas visuomet perskaitomas kitaip, skaitymas kaip dekonstrukcija (Nietzsche, Derrida, Foucault) .
Rytietiškas dialogas Mondo dialogas (jap. mondo(問答) - “klausimas-atsakymas”) – speciali praktika, naudojama dzen-budizme, kai mokytojas nori suteikti mokiniui supratimo impulsą. Mondo atrodo kaip paprastas dialogas, vykstantis greitu tempu, ir sudarytas iš klausimų ir atsakymų, kurie remiasi žodžių žaismu ir alogizmais, suprantamais greičiau intuityviai negu protu. Pavyzdys: - Mano sieloje nėra ramybės, – sako Hui-ko mokytojui, – prašau, suteikite ramybės mano sielai. - Atnešk man savo sielą, - atsako Mokytojas, - ir aš suteiksiu jai ramybę. - Bet kai aš ieškau savo sielos, - sako Hui-ko, - aš negaliu jos rasti. - Štai, - pertraukia mokytojas, - aš atnešiau ramybę į tavo sielą.
Dialogų rūšys • Sokratiškieji, taikant elenktinį (paklaidinimo) metodą; • Sofistiniai, paklaidinantys pašnekovą žodžių žaisme ir įrodantys, kad pašnekovas pats sau prieštarauja; • Epigramatiniai, vykdomi meditacijų būdu bei radikaliu nustebinimu; • Proto atakos dialogai, kuriuose išsakoma kuo daugiau asociatyvių pozicijų; • Dialogai, ieškantys analogijų ir metaforų sprendimo.
Ugdymo procese taikomos dialogo formulės • Tradicinė: Klausimas →atsakymas → vertinimas. Tai pasenęs mokymas. • Dabar siūloma pereiti prie tokios sekos: Klausimas → atsakymas → klausimas → atsakymas... refleksija.
Dialogo panaudojimo tikslai: • Individualus supratimas (sugebėjimas paaiškinti ir išreikšti mintis – tai geresnio supratimo pavyzdys); • Bendrumo pajauta; • Dėmesingumo kitam skatinimas; • Kito kaip kitokio toleravimas; • Atvirumas; • Kūrybiškumas. Taikant dialogo metodus, svarbus yra ne galutinis užsibrėžtas tikslas, o ugdytinio autentiškos laikysenos ir mąstymo formavimas.
Dialogas turėtų skatinti: • Mintis atsiskleisti kartu su nauju pažinimu ir likti atviroms, o ne užsidaryti; • Mintis ne kovoti su klaidomis, o pačioms išsivaduoti iš galingesnio priešo - kvailumo; • Mintis neturėtų suteikti galios formuluojant klausimą ar problemą, jos turėtų būti apibrėžiamos mokymosi procese.
