Koks tikin čiųjų vaidmuo pasaulyje?

Koks tikinčiųjų vaidmuo pasaulyje? Pranešimą skaito: Darius Širvys

BENDRUOMENIŠKUMO DĖMUO: Bažnyčia kaip Rašto scenarijų įkūnijanti bendruomenė • Bažnyčia – aktorių bendruomenė? • Tikiu Dievu ir tikiu Bažnyčia: • tikiu “vieną Dievą Tėvą Visagalį”, o taip pat “šventą visuotinę Bažnyčią” (Apaštališkas išpažinimas), kas priešinga nuostatai– “tikiu Dievu, bet netikiu Bažnyčia”;

Tikiu bendruomeniška Trejybe ir bendruomeniška krikščionybe: • Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei (Jn 17, 20-21). • Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi (1 Jn 1, 3).

Tikiu, kad Rašto scenarijų turime suprasti ir įgyvendinti bendruomeniniame (kaip jis ir buvo užrašytas), o ne “individualistinės savirealizacijos” kontekste.

Bažnyčia kaip Dievo misijos (Missio Dei) tęsėja: • Per pasiuntimą TSD vardu – Mt 28, 18-20 – kai Dievo bendruomenė danguje (TSD) skleidžiasi per Dievo bendruomenę (Bažnyčią) žemėje; • Per meilės tarnystę – Jn 3, 16 – kai “išcentrinė” meilės jėga įveikia “įcentrišką” egoizmą individualiame ir ekleziniame lygmenyse;

Veikli meilė įtikina ir aktorius, ir žiūrovus: • <...> šita mintis apie būsimąjį pomirtinį gyvenimą skausmingai mane jaudina, kelia man siaubą ir baimę <...> Na ką gi, galvoju, aš visą gyvenimą tikėjau – numirsiu, ir štai nieko nėra, tik „varnalėša ant kapo užaugs“, kaip esu skaičiusi vieno rašytojo veikale. Tai baisu! <…> • Kuo gi galima įrodyti, kaip įsitikinti? • <...> įrodyti čia nieko negalima, o įsitikinti galima. • Kaip? Kuo gi?

Veiklios meilės patyrimu. Pasistenkite nepaliaujamai ir veikliai mylėti savo artimą. Juo labiau mylėsite, juo labiau įsitikinsite ir Dievo buvimu, ir savo sielos nemirtingumu. O jeigu mylėdama savo artimą visiškai save pamiršite, tai tvirtai įtikėsite, ir jokios abejonės negalės prasiskverbti į jūsų sielą. Tai yra ištirta, tai yra tiesa. “ (ištrauka iš Fiodoro Dostojevskio romano Broliai Karamazovai)

KULTŪRINĖS KONTEKSTUALIZACIJOS DĖMUO: kultūra kaip scenos dekoracija • Kultūra (kultūros) – dekoracijos ir butaforija šio pasaulio scenoje? Ar priderinti aktorių kostiumai? • Tikiu kūne atėjusiu Dievu (Kristumi) ir inkarnacine tarnyste – Evangelijos kontekstualizacija:

Ir ieškojau kelio, kuriuo įgyjama stiprybė, prideranti [siekiant] gėrėtis tavimi, bet neradau tol, kol neapkabinau „Dievo ir žmonių tarpininko, žmogaus Jėzaus Kristaus, kuris yra virš visa ko palaimintas Dievas per amžius“, kuris kviečia ir sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ ir kuris sumaišo su kūnu maistą, kurio dar neįstengiau priimti, nes „Žodis tapo kūnu“, idant tavo išmintis, per kurią sutvėrei visa ką, pavirstų pienu mūsų kūdikystei. (Aurelijus Augustinas, Išpažinimai)

Svarbiausią Didžiojo Paliepimo išraišką mums pateikia apaštalas Jonas. Tai, deja, dažnai ignoruojama, nes reikalauja pačios didžiausios kainos. Jėzus meldėsi Tėvui: Kaip tu mane siuntei į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį (Jn 17, 18), o po savo mirties ir prisikėlimo pakartojo dar kartą: Kaip Tėvas mane pasiuntė, taip ir aš jus siunčiu (Jn 20, 21). <…> Jėzus padaro savo misiją mūsų misijos pasaulyje modeliu – kaip Tėvas siuntė, taip aš jus siunčiu. Kaip Tėvas siuntė Sūnų? <...>

Jis nebuvo kaip ateivis iš kitos planetos su savo paties kultūra, atvirkščiai, jis prisiėmė mūsų žmogiškumą, kraują ir kūną, mūsų kultūrą ir tapo kaip vienas iš mūsų, patirdamas mūsų silpnumą, kančias, gundymus ir net mirtį <...>. Ko gero pati didžiausia evangelinių krikščionių bėda tame, jog jie nesupranta inkarnacijos (įsikūnijimo) principo svarbos <...>. Mums kur kas paprasčiau per atstumą išrėkti evangeliją žmonėms, nei įsitraukti į jų gyvenimą, jų problemas, pajusti juos ir kartu kentėti. (John Stott, The Christian Mission in the Modern World)

Sekminės... Pirmasis kartas, kai Evangelija skelbiama viešai – visomis kalbomis. Ką tai reiškia? Pirma, Evangelija neturi gimtosios kalbos – nei graikų, nei hebrajų kalba tokiomis nėra. Antra, Evangelija turi būti verčiama, kas yra kontrastas islamui, turinčiam arabų kalbą kaip tikrąją religijos kalbą. Vertimas yra daugiau nei rasti tinkamus žodžius – kai žodžiai turi dvasinę prasmę, verčiant jų prasmė kinta.

Kalba yra prasmių, ženklų sistema, atverianti kultūrinės sistemos ypatumus, todėl skelbiantys Evangeliją verčia ją į kultūrinę terpę. Kas yra originalus Dievo žodis? Tai Žodis, tapęs kūnu – Evangelijos esmė ta, kad Dievas save kontekstualizavo. (Steve Dintaman, Naujasis Testamentas kaip kontekstualioji teologija, 2010-02-26, LCC)

Sekant apaštalu Pauliumi, visiems tapusiu viskuo (pagal 1Kor 9, 19-23): Kristus amerikiečiams – amerikietis, europiečiams – europietis, motilonams – motilonas, vilniečiams – vilnietis, klaipėdiečiams – klaipėdietis, miestiečiams – miestietis, kaimiečiams – kaimietis, bet ne ... “kosminis” Kristus.

EVANGELIJOS DĖMUO: Raštas kaip tikėjimo dramos scenarijus • Šventasis Raštas – tikėjimo dramos scenarijus? Kaip gi sekasi režisieriui jį išaiškinti?

Tikiu, kad krikščioniškosios dramos esmė glūdi pačioje Evangelijoje. • Kokios gi čia dvasios esama? (pagal Lk 9,51-56) • triumfo ar tarnystės? • dominavimo ar davimo? • įsakinėjimo ar įsiklausimo? • nurodinėjimo ar nusižeminimo? • galios ar gailestingumo • Konstantino ar Kristaus kryžiaus?

Sekant Didžiausiuoju Įsakymu: meilė – kaip tarnystės motyvacija. • Manau, kad prozelitavimas prisidengiant humanitarine pagalba, švelniai tariant, yra nesveikas dalykas... kodėl turėčiau keisti savo religiją, jei mane išgydęs gydytojas išpažįsta krikščionybę? (Gandhi, 1931)

Esame pasiųsti į pasaulį kaip Jėzus, kad tarnautume. Mylime, einame, tarnaujame – be kokių nors slaptų motyvų. Akivaizdu, kad evangelija stokos patikimumo jei tik pamokslausime ir būsime susirūpinę tik sielomis, o ne žmonių ir visuomenės gerove. Vis dėlto, įsitraukimas į socialinį gyvenimą nėra vien tam, kad suteiktų evangelijai patikimumo.Tai turi kilti iš paprasto ir nuoširdaus gailestingumo.

Meilei nereikia pasiteisinimų – ji pasireiškia tarnyste. <...> misija yra visa tai, ką Dievas daro pasaulyje, nes misija yra tai, ką bažnyčia siunčiama atlikti pasaulyje t.y. būti jo „druska“ (evangelijos žinia) ir „šviesa“ (gyvenimas) (Mt 5, 13-16). Misija apima ir evangelizmą, ir socialinę krikščionio atsakomybę, nes abiem atvejais reiškiasi meilė ir tarnystė žmonių poreikiams. (John Stott, The Christian Mission in the Modern World)

Dievo padedami pasižadame tapti Bažnyčia, kuri svetingai suteiks priebėgą „nelaukiamiem vaikam“ ir jų motinoms. Su džiaugsmu priimsime ir dosniai palaikysime – malda, bendravimu, pinigais – ir motiną, ir jos vaiką. Taip pat stengsimės įtikinti biologinį tėvą tapti savo vaikui tikru tėvu. „Daremo Deklaracija“ (Jungtinė Metodistų Bažnyčia)

Keli dvasininkai aptaria moralinę aborto dilemą. Vienas iš jų tvirtina, kad kai kuriais atvejais abortas yra įmanomas - pavyzdžiui, keturiolikmetė mergaitė negali savarankiškai užauginti vaiko. Tačiau juodaodis afroamerikiečių bendruomenės dvasininkas mato situaciją kiek kitaip: • Na, ir pas mus tai atsitinka. Praeitą mėnesį mūsų bažnyčioje pagimdė keturiolikmetė – kitą sekmadienį krikštysim jos vaikelį. • Ar jūs manote, kad ji pajėgi užauginti mažylį? – pasipiktino pirmasis.

Žinoma, kad ne. Be juk ir ne kiekviena trisdešimtmetė tai gali padaryti... • Ką jūs darote su su naujagimiu? – kažkas kitas paklausė. • Mes juos krikštijame ir po to drauge auginame. Šią mergaitę mes atidavėme auginti vienai pensininkų šeimai, turinčiai pakankamai laiko ir gyvenimiškos patirties vaikų auginime. Jie auklės drauge ir mamą ir jos vaiką. Taip mes ir gyvename...

Klausimas iš www.btz.lt klausimų-atsakymų rubrikos: • Esu krikščionis, įtikėjau dar paauglystėje, bet bėgant metams supratau, jog esu homoseksualus.Tai mane drasko iš vidaus ir labai dažnai suabejoju savo gyvenimo prasme, nes negaliu būti visavertis krikščionis, turėti šeimos, vaikų ir kitų palaiminimų. Beje, homoseksualumą lydi uždarumas ir tiesos nesakymas. Ką galėtumėte patarti?

<...> Matyt, jis manė, jog tasai žmogus, vardu Žanas Valžanas, ir taip per daug galvoja apie savo gėdą ir jog geriausias būdas jį nuo to atitraukti ir įteigti jam, nors vieną valandėlę, kad jis toks pats žmogus, kaip ir visi, - tai su juo elgtis kaip su kiekvienu kitu. Iš tikrųjų, ar ne tai yra tikrasis gailestingumas? • Ar jums neatrodo, geroji ponia, kad šis delikatumas, susilaikymas nuo pamokymų, moralų ir užuominų, yra tikrai evangeliškas ir kad tikrasis gailestingumas – tai visiškai neliesti skaudamos vietos žmogui, kuris kenčia. • <...> vakarieniaudamas su tuo Žanu Valžanu, (mano brolis) elgėsi lygiai taip, kaip būtų elgęsis vakarieniaudamas su didžiuoju teisėju Gedeonu arba su parapijos klebonu.

Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos (2 Tim 3, 1-4).

Išvada A • Krikščioniškas tikėjimas Šventąja Trejybe mums nuolat primena, jog tikinčiųjų misija savo kilme ir esme yra bendruomeniška.

Išvada B • Tuo tarpu Kristaus Įsikūnijimo pavyzdys skatina pagarbą žmogiškumui ir kviečia kūrybiškai tarnystei šiame pasaulyje.

Išvada C • Jo Kryžiaus Evangelija neleidžia pamiršti, jog kaip krikščionys esame ne šio pasaulio, bet Dangiškojo ir Amžinojo scenarijaus atlikėjai bei liudytojai.

Dėkoju už dėmesį.

Koks tikin čiųjų vaidmuo pasaulyje?