Pasirengimas viešajai kalbai II Dalykinė komunikacija 6-oji paskaita

1. Pasirengimas viešajai kalbai IIDalykinė komunikacija6-oji paskaita Doc.dr.Nijolė Bankauskienė

2. 6-os paskaitos uždaviniai: • Kas yra proginės viešosios kalbos? • Kokios proginių viešųjų kalbų rūšys? • Kokios stilistinės proginių viešųjų kalbų ypatybės? • Kokios yra viešosios kalbos kompozicinės dalys? ir principai? • Kodėl oratoriui svarbi adresanto analizė? • Į ką turėtų kreipti dėmesį oratorius, sakydamas kalbą?

3. Proginės viešosios kalbos Šios kalbos sakomos kokia nors iškilminga proga arba pramogos dėlei. Jomis sveikinama, linkima, pristatoma, dėkojama, atsisveikinama, atsimenama.

4. Proginių viešųjų kalbų rūšys: Sveikinimo arba atsisveikinimo kalba: • tòstas [angl. toast] – trumpa sveikinamoji (dažnai sąmojinga) kalba per vaišes; raginama išgerti kokia nors proga, skelbiami linkėjimai (taurė keliama, tostas sakomas); • oracija [lot. oratio-kalba, pranešimas] – humoristinė prakalba – tautosakos žanras – sakoma per vestuves, kalendorinių švenčių metu, per darbo apeigas.

5. nekrologas [gr. nekros – lavonas, mirusysis] pirmoji sudurtinio žodžio dalis, rodanti sąsają su mirtimi, palaikais, kapu, [logos- žodis, kalba]. Pranešimas, straipsnis apie žmogaus mirtį, kuriame trumpai apibūdinama velionio gyvenimas ir veikla (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, p. 506). • epitafija – [gr. epitaphios- antkapinis] glaustas, dažnai eiliuotas antkapio įrašas; poezijos kūrinys mirusiojo garbei.

6. Proginių viešųjų kalbų stilistinėsypatybės: • pakilumas, • subjektyvumas, • raiškumas, • savita stilistinė minties raiška, • asmeninio stiliaus elementai, individualumas, • originalumas, • metaforų ir alegorijų gausa.

7. Adresanto tikslai: paveikti klausytojų jausmus, suteikti jiems pasitenkinimą ir kalbos forma (žodžiais, sakiniais), ir kalbos turiniu (reiškiamomis mintimis, idėjomis).

8. Proginėms kalboms būdingas adresanto subjektyvumo, nuotaikų, temperamento demonstravimas. Jose nevengiama šokiravimo, stebinimo, švelnaus humoro, autoironijos, kartais net daugiažodžiavimo.

9. Proginėse viešosiose kalbose dažniausiai pasitelkiamos iracionalios poveikio priemonės. Aišku, gali būti vartojami loginiai argumentai, įtikinimas, įtaiga, skatinimas veikti, tačiau tai įvelkama į poetinį rūbą, o argumentuoti stengiamasi emocingai ir vaizdžiai, nes vis dėlto pagrindinė proginių viešųjų kalbų funkcija – estetinė.

10. Viešosios kalbos kompozicija • Įžanga (lot. exordium) – • kreipimasis, sužadinimas; • ryšys tarp įžangos ir dėstymo, tarp klausytojų ir lektoriaus.

11. Viešosios kalbos kompozicija • Dėstymas (lot. tractatio) – • temos skelbimas; • gvildenamos temos, klausimo aktualumas ir raida iki šiol; • esminių kalbos punktų, svarbiausių dalykų, kuriuos aptarsite, skelbimas, išvardijimas; • duomenų šaltinių ir kelių pagrindinių terminų, sąvokų, kuriuos kalboje vartosite, paaiškinimas; • visų sukauptų duomenų, faktų, argumentų išdėstymas; • prieštaravimų, kuriuos vėliau galės jums kas iškelti, atrėmimas; • pasiūlymai, apibendrinimai, išvados (lot. nucleus procedendi – perkoštas branduolys). Kiek iškeltų uždavinių – tiek išvadų.

12. Viešosios kalbos kompozicija • Pabaiga – • pora svarbiausių argumentų glaustas esmės pakartojimas, kalbos leitmotyvo – pagrindinės gijos akcentas; • kalbos finalas, baigos akordas, kai kviečiama ko nors ieškoti, ką nors veikti.

13. Viešosios kalbos kompozicijos principai • nuoseklumas • augimas • organiškumas • funkcionalumas • ekonomiškumas • originalumas • tinkamumas (R.Koženiauskienė, 1999, p. 103)

14. Kompozicijos principai 1. Nuoseklumo principas • Jis susijęs su logine viešosios kalbos struktūra, kalbėjimo eigos ir argumentų bei motyvų dėstymo tvarka. • Nuoseklumui reikia turinio dalių priklausomybės, prasminių ryšių ir tinkamai sudėliotų jų elementų. • Tai iš dalies atsispindi kalbos plane. • Plano dalys (įžanga, dėstymas, pabaiga) yra ir kompozicijos dalys. Jos negali išnykti nei iš plano, nei iš loginės minties struktūros, nei iš kompozicijos. • Kiekviena dalis turi padėti atskleisti temą ir tikslą.

15. 2. Augimo principas • Kiekviena viešosios kalbos dalis, parengdama kitos dalies mintį, privalo vis stipriau remtis, ja, kad kiekvienas skyrius būtų vis veiksmingesnis, o argumentai stiprėtų. • Šis principas reikalauja ir dalyko, ir žodžių stiprėjimo – minties ir jausmų kilimo. • Retorika moko stipriausius argumentus ir karščiausius jausmus palikti kalbos pabaigai.

16. 3. Organiškumo principas • Esmė – darni kompozicija ir natūralumas. Organiškumas apima kiekvieną turinio dalelę, kalbinę bei stilistinę raišką. • Kompozicija – yra simetrija bei proporcijos. Ją reikia suvokti kaip gyvą organizmą. • Organiškumo principas siekia darnos ir proporcijų tarp racionalumo ir emocijų, tarp negatyvių ir pozityvių dalykų, tarp faktinių ir teorinių žinių, tarp naujos informacijos ir senų faktų, kuriais privalo remtis oratorius.

17. 4. Funkcionalumo principas • Funkcionalumas yra organiškumo palydovas, nes kiekviena viešosios kalbos dalis privalo atlikti savo paskirtį. • Net ir gražiausia citata ar oratoriaus mintis, jei ji bus pasakyta netikslingai, gali tik pakenkti. • Visos kalbos dalys turi būti: • Suprantamos; • jaudinti; • sukelti naujų minčių.

18. 5. Ekonomiškumo principas • Ekonomiškumą rodo kalbos ne trumpumas, o gebėjimas atsisakyti nereikalingų dalykų. Surinkta medžiaga visada yra gausesnė už tą, kuri sudedama į kalbą. Ko reiktų atsisakyti? • Nereikalingų, nebūtinų temai ir kalbėjimo situacijai faktų, skaičių, pavyzdžių citatų. • Redaguojant kalbą, išbraukti nepagrįstus teiginius, nepatikrintus duomenis, neaiškias mintis. • Jų vieton įrašyti kas būtina, nauja, svarbu, įdomu klausytojams.

19. 6. Originalumo principas: • Originalumas – šablono priešingybė. • Įžangai ypač svarbu originalumas, nes nusitrynusios stereotipinės frazės kalbos pradžioje iš karto atgraso auditoriją. • Originalumą lemia ne tiek žodžiai ar posakiai, bet mintys ir idėjos.

20. 7. Tinkamumo principas • Jis taikomas ne tik kompozicijai. Ši sąvoka apima visas retorikos stadijas, estetines, etines, psichologines, lingvistines bei stilistines kategorijas. • Kalbos tinkamumą lemia ne tik profesiniai oratoriaus įgūdžiais, jo meistriškumas konstruoti kalbą ir suderinti visas jos dalis, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie situacijos: jo orientacija, taktas, saikas, kalbos ir stiliaus jausmas.

21. Adresato analizė • Kam aš kalbėsiu. • Kiek mano auditorijai aktuali ši tema. - ar klausytojai tuo domisi; - kiek žinių turi iš to dalyko; - koks jų požiūris? Kalbėtojui turi būti aiškūs auditorijos Įsitikinimai Pažiūros Moralinės vertybės Žinios ir interesai

22. APKLAUSA Apklausa suteikia žinių apie auditorijos žinių lygį, pažiūras, interesus. Jei domėsiesi savo auditorija, tai ir klausytojai matys, kad jų lūkesčiai tau svarbūs, jie bus nusiteikę nuoširdžiai priimti tai, ką pasakysi.

23. Apklausa. Svarbu išsiaiškinti, ar auditorijos bus įdomu tai išgirsti, ką jie apie tai žino. Apklausa suteikia žinių apie auditorijos žinių lygį, pažiūras, interesus. Klausimų rūšys trys:alternatyvūs, laiptiniai; atviri klausimai.

24. Alternatyvūs klausimai Ar žinote…?  Taip  Taip  Ne  Nesu tikras  Ne Laiptiniai klausimai Kokią reikšmę kasdieniniame gyvenime turi…? Atviri klausimai Tai įprasti klausimai. Jie neriboja atsakymų galimybių. Ką jūs manote apie…? Ko tikitės iš …? Ar darytumėte, jeigu…?

25. APKLAUSOS RAŠTU PRINCIPAI • Rūpestingai suplanuok apklausą, kad gautum tą informaciją, kurios reikia; • Panaudok visų trijų tipų klausimus; • Įsitikink, kad klausimai yra aiškūs ir nedviprasmiški; • Apklausa turi būti trumpa.

26. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

27. Oratoriai turi atsižvelgti į auditoriją: • Nekalbėk to, ką auditorija jau žino; • Žmonės yra egocentriški. Jie girdi tai, ką nori girdėti. Visas kalbas jie priima turėdami galvoje vieną klausimą: kodėl man tai svarbu? Todėl: • Stenkis, kad klausytojai būtų suinteresuoti. Kreipkis į juos, pasiek, kad tavo kalbą jie priimtų kaip aktualią sau. • Nebūk per daug dalykiškas, – kiekvieną temą galima dėstyti populiariai. Jei vartoji terminus, jie turi būti visiems suprantami.

28. Oratoriai turi atsižvelgti į auditoriją (tęsinys): 5. Venk abstrakcijų, sausų faktų, – įasmenink savo idėjas. Atsimink: žmonės domisi žmonėmis (D.Karnegis), todėl duok vardą savo herojui ir tegul jį veikia tie dalykai, apie kuriuos kalbama; 6. Visą ruošimosi laiką klausk savęs: kas auditorijai patiks ir kas ne? kuo jie gali suabejoti ir ko paklaustų? Kaip jie reaguos į kalbos įžangą ir pabaigą? Ar šie pavyzdžiai jiems bus aiškūs? ir t.t.

29. Kalbėtojų tipai • RACIONALIEJI. Yra linkę daugiau analizuoti reiškinius, svarstyti, argumentuoti. Jis susistemina medžiagą, detaliai apmąsto planą. Jis skandina mintį žodžių gausybėje. Pageidautina kalbėti emocionaliau, vaizdžiau… • INTUITYVIEJI. Šneka aistringai, įsijautę, nevengia aštresnio žodžio, tačiau kartais pameta mintį. Jam būtina prieš akis turėti planą, kad gražbylystė neatrodytų tik emocionalus plepėjimas. • “FILOSOFINIS” – šio tipo žmonėms būdingas pastovus domėjimasis kuria nors tema. Jie gali ilgai nagrinėti tą medžiagą. Nemėgsta populiaraus mokslinio stiliaus ir vargiai prisiverčia rašyti dalykinius raštus. • “LYRINIS” – tai vaizdinis tipas. Jei, menininkai, mąsto daugiau vaizdais, nei loginėmis kategorijomis. Jie mėgsta gamtą, poeziją, neretai bando kurti.