Telesforo (Tiliaus) Gelažiaus paveikslas Mariaus Katili škio romane „ Miškais ateina ruduo”

1. Telesforo (Tiliaus) Gelažiaus paveikslasMariausKatiliškio romane „Miškais ateina ruduo” Darbą atliko: Rūta Šileikytė, Karolina Juškaitė

2. Apie romaną M. Katiliškio romanas„Miškais ateina ruduo“ yra epinis realistinis kūrinys, artimas tradiciniam lietuvių romanui, tačiau jo audinyje liejasi ir moderniosios prozos spalvos, sužėrinčios netikėtomis metaforomis, originaliai palyginimais, paralelizmais, laisvu kalbėjimu. Rašytojas daug dėmesio skyria egzistencinių problemų įprasminimui per gamtos ir žmogaus vienovę. Pasigėrėjimą kelia vaizdingas sakinys, spalvingos, nepakartojamos veikėjų charakteristikos.

3. Tiliaus paveikslas

4. Jaunas, tvirto sudėjimo, stiprus vyras „Toks milžinas ir stiprus, jog kalnus galėjo versti...” „Bulvių maišus, po centnerį ar kiek daugiau, lengvai kilnojo ir mėtė į vežimą.“ „Ten jis, ten jo žingsniai ir ten jo didelių tvirtų rankų mostai.“ . „Ūgis – šimtas aštuoniasdešimt du centimetrai. Krūtinės apimtis – šimtas aštuoni centimetrai. Tokiam berniukui lyg ir turėtų savaime atsirasti kas nors pakabesnio.”

5. „... ji staiga pakėlė akis ir įsispyrusi žiūrėjo į jo veidą, lyg siekdama pati tiesiogiai sugauti jo žodžių tiesą ir pasisavinti ją sau. Į didelį, stambų, vėjo sutaršytais ir saulės nublukintais plaukais, prineštais šieno pabirų ir sulipusiais nuo prakaito. Aukšta kumptelėjusi nosis, virš jos suaugę antakiai ir statmena raukšlė tarp jų, kai nutilęs mėgindavo surikiuoti mintis. Įdubę žandai jo tamsų veidą darė pailgą ir prakaulį, lyg sukaltą iš lentų, ir sendino retai skutamos barzdos ražiena, pridulkėjusi ir teišplaunama tik šeštadienį pirtyje.“

6. Nebijantis darbo „ – Apskritai nekas. Šunies darbas – šunies ir duona. Ir viskas. Pažiūrėk, kokios rankos! – kišo Tilius savo letenas lyg neklaidingą įrodymą savo šuniškos buities. Jos buvo taip išmirkusios, bjauriai susiraukšlijusia oda, kaip atsitinka skalbėjoms, jog net gurgždėjo braukiant vieną į kitą.“ (Darbas miške)

7. Tilius – gamtos žmogus „Ir pats ievų žydėjimas buvo, kai tirštais baltų žiedų kekių sriautais sviro šakos iki žemės, ir galvą suimantis jų kvaptis, suspaustas miško ankštumoje, dusino krūtinę. Alkanynėliuose laikėsi savotiškas, niekur kitur ir niekad kitu laiku neaptinkamas, baltųjų gegužinių grybų kvapas. Ir jis kėlė ankstyvuosius vaikystės prisiminimus, kai, pirmą kartą išginus bandą, to ypatingo dvelksmo viliojamas, bėgdavo, sprausdavosi tankynais ir iš po senų pernykščių lapų išsipylusius baltus tiltelius rinkdavo kepurėn. Berželių lapai blizgėjo. Skrido pūkuoti epušių žirginiai, ir pušų sidabriniai ūgliai plyšo ir žiojosi, pažerdami sakuotų žvynelių saujas. O tyrelis blausiai mėlynavo, lyg dar nespėjęs nupustyti miškakirčių laužų dūmų nuo savęs, ir smego kažin kokiose tolybėse. Ir malūno sparnai kelio spindžio gale, įsitvėrę aukštumoje, plaukė virpančiame ore, kilsuodami tartum ant aštrios, neramios bangos. Tai ir buvo viskas, ką užgriebė akis, ir apskritai viskas, kas buvo tapę jo gyvenimu ir jo pasauliu..“

8. „Tilius buvo gamtos vaikas. Plačia krūtine atsirėmęs į saulę, į vėtras ir kietomis rankomis įsikirtęs į žemės auglių.”

9. Nepatyręs „... jam tik dvidešimt treji metai ir žalias, kaip iš vandens ištrauktas?“ „Visa jo patirtis ir susidėjo iš to, ką jis išgyveno pavasarį ir pirmomis vasaros dienomis. Kas buvo anksčiau, tai tik menki ir niekuom nepasižymį niekeliai.“

10. Lengvai paveikiamas tiek nuotaikos, tiek aplinkinių „Jis sapnavo ją pačią pirmąją naktį šių namų pastogėje. Jau tada krito valktis ant jo veido kaip apynasris jaunam, neišmokytam arkliui. Jį vedžiojo už pavadžio. Ir kas – jis tesuprato vėliau. Jis pasiliko be jokių sąlygų ir nebeprisiminė, kad ketino daryti visai kitaip. Ji traukė už pavadžio ir pririšo ten, kur norėjo. Ilgai jis to sau neprisipažino ir kaltės ieškojo visai kitur.“

11. „Mintys trūko, plaišiojosi. Kaip ir kuom pasibaigs, ar ne vis tiek? Kas nors turėjo primesti savo valią ir vestis jį. Jis sekė klusniai.” „Jis užsirėmė ant užtvaros, paveiktas savotiškos nuotaikos, ir svarstė valandėlę.“

12. Tilius pasiduoda neveiklumui „Paskui jau po sandėrio aplaistymo ir draugiško pašnekesio Tilius kažką prisiminė. Ir įniko svarstyti, ant kokios pakopos bus atsistojęs. Jis atėjo laikinai dirbti. Ir staiga - pasiliko. Jis net nežinojo, ar čia jau tokia gera vieta, geresnės neieškodamas aplink. Pradės upę kasti. Ir ką jis galės pasakyti Petrui? Kaip žiemą traukė skerspjūklį, taip turėjo vasarą pėda prie pėdos su kastuvais pereiti durpynus ir nudainuoti pasroviui, žemyn su Vilkija, su nauja jos vaga.”

13. „Jo draugai buvo senyvi, pagyvenę vyrai. O kur jaunimas, kur tie, su kuriais siekiesi išlipti aukštyn. Jie visi nuėjo ir išsiskirstė kas sau. Jis pasiliko vietoje ir tuo pačiu pasiliko nuo visų.”

14. Nori jaustis nepriklausomas „Jis norėjo užaugti, pasidaryti savarankus ir nepriklausomas nuo nieko. Tėvo jis anksti neteko, greičiau, negu pradėjo tikti jo palikti batai.“ „Ne. Po to jis niekam nebesiskundė, net Petrui, kaip buvo įpratęs. Tuo atžvilgiu surimtėjo ir gal vyriškesnis ir suaugesnis tapo.”

15. Tilius - karštakošis „ – Velnio akį visiems jiems. Aš jau mokėčiau nasrus užkimšti, nebijok. - Žinau, jog tu labai smarkus. Ir tavęs visi bijo, kaip ugnies. Neužmiršo dar, kaip tu trankei prižiūrėtoją pavasarį. [...] - Nusispjauti, kas ką šneka. Nebus kada ir gyventi, kai visų klausysies. Ot, pasigausiu vieną kitą, pereisiu keliais per muziką ir liausis.“

16. Pasiduoda prigimčiai - aistrai „Lyg geležis iš žaizdro, kritusi už ančio, degino jį geismo ugnis, karštu garu užėmusi kvapą, pakirtusi kojas ir po to likusi juoduoti tamsia, gilia duobe. Jis manė, kad kiekvienas suprastų iš jo veido, iš eisenos, iš botago kirčio senai, rambiai kumelei, kai, kritęs į vėžimą, pagriebė vadžias, kas jį buvo taip galingai ir nenuslepiamai užvaldęs šią trumpą susidūrimo su mergaite akimirką.“

17. Svajotojas, romantikas „Aš jį pasidėsiu ant stalelio prie lovos. Jis išdžius per vasarą. Bus lengvas lengvutis ir išsilaikys ilgai, - gyrėsi Tilius ir didžiavosi, aprodydamas dovaną. Jį užliejo karšta džiugesio banga, kaip saulė išlipusį iš šaltos rūsio drėgmės. Ir pasirodė jam, kad tą jau jis buvo pajutęs gera valanda anksčiau. Draugiškame arklių krizenime tą nugirdęs. Tik jam nereikėjo klausytis anos prakeiktos muzikos. Nereikėjo.“

18. „Keletas atliekamų pinigėlių joje skambėjo. Galėtų sustoti ir užbėgęs išversti alaus kokį kaušą. Arba nupirkti kokį nors dailų niekelį. Ta mintis jam labai patiko kaip nauja ir išradinga. Ką nors tinkama nejučiom įsprausti užantin ar, sugniaužus delne, siūlyti įspėti.“

19. Jam sunku apsispręsti – jaunojiAgnė ar patyrusi Monika „Minutei užbėgo Gužo kieman. Jam rūpėjo pašniukštinėti, ar išvažiavę ir ar negrįš tėvai. Jo širdis dunkčiojo, lipo gerkle aukštyn.“ „Buvo taip nuostabiai gera ir lengva niekus plepėti, taukšti ir kvailioti. Žodžiais užslėpti nelygų ir išdavikiškai karštą alsavimą.“(KalbamaspieAgnę)

20. „Kažin ar ji jau atsikėlė? Kur ji kelsis, ir ko jai keltis? Ji guli išsitiesusi, išmetusi rankas, apimta tingaus rąžulio, užsimerkusi, o lūpos minkštos ir praviros – lyg šypsniui, jyg šnabždesiui. Ką ji galvoja, ką mano šiuo metu? Jei ji žinotų? Ar išsigąstų? Kažin... Tik aklas negalėjo matyti, kas dėjosi jame tada, kai jis bėgo nuo jos lango ir šoko vežiman. Jis išspjovė nuorūką ir pasimuistė, tartum bandydamas mūro sienos stiprumą.“ (Tiliaus mintys apie Moniką)

21. Jaučiantis pavydą „Bet jaunuoliui rūpėjo ir šeimininkė. Ji gal daugiau nei kas kitas... Ir ji kartu išvažiavusi? Ne, biesas žino, kur ji lindi. Pagaliau, ko čia klausti, ar jis ją gano, ar tai jo reikalas žinoti, jur ji, šeimininkė? Tilius ir broliui jos pavydėjo.”

22. Jaučia kaltę dėl neištikimybės „Jie susitikdavo visur ir visada... Jis darėsi niūresnis pastebimai ir traukėsi savin, bijodamas prasitarti ir bijodamas pakelti akis. Iš jų juk galėjo pažinti jo vidų, jo baisiai sujauktą ir vietos neberandančią dvasią.” (Kalbama apie susitikimą su Monika) „Tilius siekėsi atverti savo širdį. Kitaip bus blogai, bus blogai. Kodėl bus? Jis užspringo savo žodžiais, ir iš jo pasiryžimo nieko neišėjo. Gal kitą kartą, gal kada nors. Jis nyrino pakrūmėmis lyg nusidėjėlis bažnyčioje...”

23. Išvados M. Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo” kuria jauno, stipraus, viduje jaučiančio sumaištį vyro paveikslą. Tilius – žemės vaikas, anapus miškų ieškantis kitokio gyvenimo. Nepaisant to, kad yra tvirtas ir atrodo kaip stipri asmenybė, romano personažas yra svyruojantis, neapsisprendžiantis, pasiduodantis hedonizmui, aplinkybėms ir kitų, už jį stipresnių žmonių, įtakai.

24. Informacijos šaltiniai • M. Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo”; • www.kelyje.lt