Radikalios de šinės sėkmės istorija

1. Radikalios dešinės sėkmės istorija 13 paskaita

2. Paskaitos struktūra • Radikalios dešinės iškilimas. • Radikali dešinė – kas tai? • Vieta politinėje sistemoje: naujojo anti-sistemiškumo beieškant. • Rinkiminės (ne)sėkmės aiškinimas.

3. Pozicijų stiprėjimas Vakaruose Balsų, atiduotų septynioms pagrindinėms Vakarų radikalios dešinės partijoms žemutinių parlamento rūmų rinkimuose, vidurkis, 1980-2004 m. Šaltinis: PippaNorris, 2005.

4. Kaip jiems sekėsi toliau? Laimėtojai. • Šveicarijos SVP (angl. SwissPeople’sParty): 2007 m. parlamento rinkimuose gavo daugiausia balsų (28,9 proc.). 2003 m. pakeista (pirmą kartą nuo 1959 m.) Šveicarijos ministrų kabineto “magiška formulė”: SVP gavo antrą ministro portfelį. • Norvegijos Progreso partija (angl. Progress Party): didžiausia dešinės partijašalyje. Antra vieta 2005 m. (22.1 proc. balsų) ir 2009 parlamento rinkimuose (22.9 proc.).

5. Išsilaikę. • Vlaams Blok: “reformavosi” įVlaamsBelang. 2007 m. – 11,9 proc. balsų, 2010 – 7,9 proc. balsų parlamento rinkimuose. • Austrijos FPÖ (angl. Freedom Party of Austria): atitinkamai 11 ir 17,5 proc. balsų 2006 bei 2008 m.parlamentorinkimuose.Atskilusi BZÖ (ang. Alliance for the Future of Austria): 4.1 ir 10.7 proc.

6. Pralaimėję/išnykę. • Prancūzijos FN (angl. National Front):triuškinamas pralaimėjimas 2007 m. parlamento rinkimuose (4.29 proc. balsų ir nei vieno mandato). • Italijos MSI-DN (angl. Italian Social Movement–National Right): 1995 m. reformacija į centro partiją AN(angl. AllianceNational) ir galiausiai susijungimas su ForzaItalia(S. Berlusconi partija). • Danijos Progreso partija (angl. Progress Party): po 1995 m. skilimo pasitraukė iš politinės arenos, bet įpėdinė Danijos Liaudies partija išlaiko stiprias pozicijas (13,2 proc. balsų 2005 ir 13,9 proc. 2007 m. parlamento rinkimuose) bei remia centro-dešinės vyriausybę.

7. Įpėdiniai ir pasekėjai • LijstPimFortuyn(Nyderlandai): paramos radikaliai dešinei nestabilumo pavyzdys. • Jobbik sėkmė 2009 Europosparlamento ir 2010 Vengrijos parlamento rinkimuose: radikalios dešinės ekspansija į VidurioirRytų Europą? • Lega Nord: regioninės ambicijos Italijoje. • Švedijos demokratai: uždelsto veikimo bomba?

8. Radikali dešinė: kas tai? Sąvoka. • H. Kitschelt’as: reikėtų atskirti tolesniame ideologinės dešinės poliuje esančias šiuolaikines partijas (naująją radikaliąją dešinę) nuo tarpukario fašistinių partijų. • H. Ignazi: terminas “kraštutinė dešinė” (angl. extremeright), kaip nurodantis poziciją ideologinėje erdvėje ir anti-sistemines vertybes. • P. Norris: sąvoka “kraštutinė dešinė” netinka - radikali dešinė neoperuoja už demokratinės politinės sistemos ribų ir nesiimasmurtinių politikos priemonių.

9. Radikaliai dešinei potencialiai priskiriami bruožai. • Anti-imigracinės nuostatos. • Įstatymas ir tvarka/vertybinis konservatyvumas. • Dešiniosios ekonominės pažiūros. • Nacionalizmas. • Euroskepticizmas.

10. Partijų pozicijos dviejų dimensijų skirstinyje: ekonomika ir libertarizmas-autoritarizmas Pagrindinių Vakarų Europos partijų šeimų vieta dviejų dimensijų (socialistinė-kapitalistinė ir libertarinė-autoritarinė politika) skirstinyje: kairės grafikas atspindi situaciją aštuntajame-devintajame, o dešinės – paskutiniame XX a. dešimtmetyje ir XXI a. (H. Kitschelto schema) Šaltinis: Sarah L. De Lange, 2007.

11. Partijų pozicijos dviejų dimensijų skirstinyje: ekonomika ir imigracijos nuostatos (ekspertinis vertinimas) Vakarų politinių partijų pozicijos pagal dvi skales: pažiūras imigracijos atžvilgiu ir vietą ekonominės kairės-dešinės skalėje. (ekspertinis vertinimas) Šaltinis: MarcelLubbers, 2000.

12. Anti-sisteminės partijos? • Anti-sistemiškumas pagal G. Sartori:specifinė svetima (ang. extraneous) ideologija – egzistuojančiai politinei sistema yra keliama ideologiškai prieštaraujanti alternatyva. • Anti-sistemiškumas kaip santykis su kitais partinės sistemos veikėjais rinkiminiame ir parlamento lygmenyse (G. Capoccia): 1) partijos elektoratas konkurencinėje erdvėje nutolęs nuo kaimyninių partijų; 2) žemas koalicinis potencialas; 3) esamą vyriausybę, tradicines partijas potencialiai delegitimizuojantys pareiškimai (nors ir neorientuoti į režimo pakeitimą), prieš kitas politines jėgas nukreipta priešiška propaganda.

13. Santykio su kitomis partijomis atvejai • Sąlyginė integracija: 1) radikalios dešinės partijos kviečiamos į vyriausybę (Italija, Austrija); 2) remia vyriausybę pagal susitarimą su koalicijos partijomis (Danija). • Sanitarinis kordonas: radikalios dešinės partijos politinėje sistemoje izoliuojamos, uždarant kelią į vykdomąją valdžią (Norvegija, Belgija, Prancūzija).

14. Radikalios dešinės rinkiminės (ne)sėkmės: aiškinimai. • Sociologinė prieiga: paklausos radikaliai dešinei visuomenėje aspektas. • Partijų pasiūla: galimybės radikaliai dešinei įsiterpti į partijų konkurenciją. • Instituciniai veiksniai: paklausos ir pasiūlos efektų apribojimai.

15. Institucinės taisyklės (1) • Institucinės kliūtys mažoms/naujoms partijoms: registracija ir kandidatų kėlimas (JAV). • Tiesioginis anti-sistemiškumo požymių turinčių partijų uždraudimas (Vokietija). • Menkas ryšys tarp finansavimo kontrolės/valstybinio finansavimo ir radikalios dešinės partijų sėkmės.

16. Institucinės taisyklės: rinkimų sistemos įtaka. Radikalios dešinės partijų gautų balsų ir parlamento vietų dalies vidurkiai pagal rinkimų sistemas, 1990-2004 m. rinkimai. Šaltinis: PippaNorris, 2005.

17. Paklausa: sociologinis radikalios dešinės partijų sėkmės aiškinimas. • Ar radikalios dešinės partijų šeima pasižymi homogeniška ją remiančia socialine baze? Modernybės krizės ir naujosios visuomenės skirties (angl. cleavage) hipotezės. • Nusivylimas tradicinėmis partijomis ir demokratinėmis institucijomis: protesto balsavimas. • Imigracijos, multikultūralizmo baimės ir ksenofobijos “produktas”.

18. Pasiūla: partijų konkurencija ir radikalios dešinės sėkmė. • H. Kitschelto hipotezė: pagrindinių centro-kairės ir centro-dešinės partijų ideologinis suartėjimas suteikia galimybes rinkimuose sėkmingai pasirodyti radikalios dešinės partijoms. • WouteriovanderBrugo pasiūlyta hipotezės modifikacija: svarbiausias yra pagrindinės centro-dešinės partijos vaidmuo - kuo ji arčiau ideologinio centro, tuo daugiau galimybių radikalios dešinės partijų sėkmei.

19. P. Norris argumentas: partijų konkurencijos ir rinkimų sistemos sąveika • Rinkimų sistema sukuria paskatas išcentrinei arba įcentrinei partijų konkurencijai. • Tai daro įtaką racionaliems partijų sprendimams, kurioje kairės-dešinės spektro vietoje save pozicionuoti. • Partijų konkurencijos ypatybės daro įtaką tam, kaip rinkėjai reaguoja į įmanomas rinkimines alternatyvas ir tam, kiek yra svarbu ideologinė ar populistinė retorika.