Dalykin ė komunikacija 4 -oji paskaita

1. Dalykinė komunikacija4-oji paskaita Doc. Dr. Nijolė Bankauskienė KTU Socialinių mokslų fakultetas Edukologijos institutas Edukacinės kompetencijos centras Donelaičio g. 20-404 Tel. (8– 37)300134, 868239005 El.paštas: ekc@ktu.lt

2. Paskaitoje sprendžiami šie uždaviniai: • Pakartoti komunikacinės kompetencijos sąvokos turinį ir šešias sudedamąsias jos dalis. • Aptarti, kas yra verbalinė komunikacija. • Kaip skirstoma verbalinė komunikacija pagal sritis, formas, rūšis, temą ir tikslus? • Aptarti, kaip reikėtų brandinti viešai norimą pasakyti kalbą.

3. Komunikacinė kompetencija – žinios, įgūdžiai ir gebėjimas suprasti ir kalbėti daugiau nei viena kalba bei gebėjimas išklausyti pašnekovą, atsižvelgti į jo nuomonę (W.Hutmacher, 1996).

4. Pirmasis komunikacinės kompetencijos terminą pavartojo JAV sociolingvistas Dell H.Hymes (1972). Žinios apie tinkamą turimos kalbinės kompetencijos vartojimą. Tai tam tikri situaciniai veiksniai (vieta, dalyviai, tikslai, pranešimo maniera), priemonės (komunikaciniai kanalai), normos (dalyvių elgsena), žanras.

5. Komunikacinė kompetencija • Geba savo žinias ir idėjas derinti su kitų žiniomis ir idėjomis, dalyvauti derybose, siekti konsensuso (8 val. seminaras); • Geba bendrauti bent viena užsienio kalba (diplomas, pažymėjimas, vaizdo medžiaga, protokolas, pranešimai). Valstybinių (išskyrus aukštųjų ir aukštesniųjų) ir savivaldybių mokyklų vadovų ir jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų, atestacijos nuostatai (2005 m. liepos 21 d. Nr. ISAK – 1521. LR ŠMM ministro įsakymas).

6. Komunikacinės kompetencijos 6 sudedamosios dalys (subkompetencijos): • lingvistinė; • sociolingvistinė; • diskurso; • strateginė; • tarpkultūrinė; • socialinė.

7. Komunikacinė kompetencija • Lingvistinė subkompetencija – žodyno žinios ir tam tikrų struktūros taisyklių mokėjimas. Jų dėka kalba tampa prasminga.

8. Komunikacinė kompetencija • Sociolingvistinė subkompetencija – gebėjimas vartoti ir interpretuoti kalbos formos pagal bendravimo situaciją (kontekstas – kas bendrauja, su kuo, apie ką, kokiu tikslu). Tai lemia kalbos formų pasirinkimą.

9. Diskursas – [pranc. discours – kalba, kalbos tipas, tekstas]: • kalbotyroje sudarytas pagal tam tikrą sistemą – išplėstas minties apie kurį nors dalyką išreiškimas; • semiotikoje – kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią prasmę. Diskursyvus – (lot. diskursivus) pagrįstas samprotavimu, sudarytas iš nuoseklios eilės loginių grandžių.

10. Komunikacinė kompetencija • Diskurso subkompetencija– gebėjimas bendraujant suprasti ir konstruoti rišlius pasakymus.

11. Komunikacinė kompetencija • Strateginė subkompetencija – gebėjimas vartoti verbalines ir neverbalines strategijas.

12. Komunikacinė kompetencija • Tarpkultūrinė subkompetencija – tam tikras susipažinimo su kultūriniu kontekstu, kuriame vartojama ta kalba, laipsnis.

13. Komunikacinė kompetencija • Socialinė subkompetencija – noras bendrauti su kitu ir pasitikėjimas savimi, gebėjimas įsijausti į kitą ir mokėjimas tinkamai elgtis įvairiose socialinėse situacijose.

14. Verbalinė komunikacija – tai keitimosi informacija procesas, kai informacija koduojama tam tikra kalbinių ženklų sistema.

15. KALBOS SITUACIJA Yra dvi pagrindinės viešojo žodžio vartojimo sritys: Formalioji – tai politinių veikėjų, advokatų ir prokurorų kalbos; kalbos dalykinių priėmimų metu; iškilmingose susirinkimuose, mitinguose. Neformalioji – kalbos nedidelio masto minėjime, susirinkime; pranešimas, pasakojimas, aiškinimas; kvietimas, sveikinimas, pristatymas, padėka, užstalės kalbos, laidotuvių kalbos.

16. Komunikacija vidinė išorinė Komunikacija pagal naudojamo kodo specifiką verbalinė neverbalinė

17. Verbalinė komunikacija žodinė rašytinė

18. verbãlinis [lot. Verbalis< verbum - žodis] žodinis, pareikštas žodžiu. Vvrbena [lot. verbenae – žalios medžių šakos, nuskintas šventose vietose ir naudotas apeigose (plg. Lietuviškos verbos)]. (palygink su lietuviškuoju virbas) verbum nobile – bajoro žodis; garbės žodis. TŽŽ (2001), p. 775. Žodžiu kaip šventa šakele, virbu, verba yra surišamos, surenkamos mintys, sakiniai.

19. Verbalinė žodinė komunikacija pasižymi perdavimo ir grįžtamojo ryšio sparta. Siuntėjas turi galimybę tikrinti perduotą informaciją. Trūkumas – išlieka galimybė iškraipyti informaciją, ypač kai ji perduodama daugeliui žmonių.

20. Verbalinė rašytinė komunikacija organizacijoje – dalykiniai laiškai, raštai, formos, aktai, protokolai, įsakymai, prašymai, pažyma, pasiūlymai. Rašytinė komunikacija: • pastovi; • aiški; • patikima; • galima išsaugoti.

21. Trūkumai: • laikui bėgant, galima sunaikinti; • jai perduoti reikia daugiau laiko; • sudėtingesnis grįžtamasis ryšys; • kartais nepasiekia gavėjo, gali būti pamesta; • gavėjas ne visuomet informaciją interpretuos taip, kaip to norėtų siuntėjas.

22. Pagal informacijos turinį verbalinė komunikacija: dalykinė asmeninė Dalykinė komunikacija formali nekonfidenciali konfidenciali

23. Priklausomai nuo informacijos perdavimo motyvų komunikacija tikslinė netikslinė

24. Tikslinė komunikacija – tai dalykinė komunikacija raštu. Žinios siuntėjas turi tam tikrų tikslų: informuoti, pranešti, įtikinti. Siunčiama žinia visada turi adresatą. Komunikacijos tikslas lemia, ar ji yra reikšminga, svarbi t.y. relevantiška.

25. Neverbalinė komunikacija suprantama kaip kūno ir elgesio kalba, kai naudojami gestai, judesiai, veido išraiška, žvilgsnis, kūno laikysena. Ji papildo verbalinę komunikaciją.

26. 6 specifinės neverbalinės komunikacijos funkcijos (J. V. Thill ir C. L. Bovee, 1999): • sąmoningas arba nesąmoningas informacijos perteikimas; • pokalbių eigos reguliavimas; • emocijų demonstravimas; • verbalinės informacijos papildymas, paneigimas; • valdžios ir įtakos demonstravimas aplinkiniams; • kitų asmenų mokymas pateikiant tikslias užduotis.

27. Komunikacija grįžtamojo ryšio požiūriu vienpusė dvipusė Komunikacija pagal vertinimą efektyvi neefektyvi (Kreps, 1986)

28. Mokslininkai pagal kalbėjimo privatumą ir viešumą, adresato ir adresanto santykį, kalbėjimo aplinkybes visus komunikacijų atvejus linkę skirstyti (pagal B.E. Bredli) į tokias komunikacijos rūšis: • masinė komunikacija, • organizuota komunikacija, • grupinė komunikacija, • tarpasmeninė komunikacija, • asmeninė komunikacija.

29. Verbalinė komunikacija (bendravimas žodžiu) gali būti privati ir vieša. Komunikacijos rūšys Masinė – kalbama žmonėms, atsitiktinai susibūrusiems kurioje nors vietoje (disputas). Organizuota – žmonės specialiai susirenka, turėdami bendrą tikslą (pamoka, mitingas). Grupinė – bendradarbiaujama grupėje tam, kad būtų išspręstas kuris nors konkretus klausimas. Tarpasmeninė – bendravimas nedidelėje (3-5) žmonių grupelėje, norint pasidalyti nuomonėmis, patirtimi. Asmeninė – kai bendrauja du žmonės. Jų tikslai gali būti labai įvairūs.

30. Pagal temą ir adresanto profesiją • Akademinės • Teisinės • Bažnytinės • Politinės • Administracinės

31. Dalykinio bendravimo tikslus galima suskirstyti į tris kategorijas: • išsiaiškinti; • informuoti; • įtikinti.

32. Išsiaiškinti Tai gauti papildomos informacijos apie prekes, paslaugas, pavyzdžiui, įvairūs paklausimai, užsakymai ir kt.

33. Pagal komunikacinį tikslą (funkciją) Jomis siekiama paveikti protą, valią, jausmus. • Informacinės • Įtikinimo • Proginės Paprastai vienoje kalboje keliami keli tikslai: pagrindiniai, šalutiniai tarpiniai

34. Informacinės kalbos KALBŲ RŪŠYS Įtikinimo ir skatinimo kalbos Proginės kalbos Informacinės kalbos veikia mintis, proginės kalbos – jausmus, įtikinimo ir skatinimo kalbos – mintis, jausmus ir valią.

35. Informuoti Informatyvi žinia skirta teigiamai, neigiamai ar neutraliai informacijai perduoti tam tikrai auditorijai. Informacija yra teigiama, kai gavėjas ją mielai priima. Neutrali informacija nesukelia ypatingo gavėjo suinteresuotumo ir dėmesio. Neigiama žinia nuvilia, nuliūdina gavėją, kai kada net sukelia pyktį.

36. Informacinės viešosios kalbos Šios kalbos beveik visada iš anksto apmąstomos, parašomos, skaitomos. Svarbiausia jų funkcija – informuoti klausytoją. Adresanto tikslai įvairūs: pranešti, informuoti, supažindinti, paaiškinti, įrodyti, auklėti, mokyti, populiarinti kurios nors srities žinias, padėti suvokti, suprasti, rasti teisingą sprendimą.

37. Svarbiausios informacinių kalbų rūšys: • pranešimas; • paskaita; • pamoka; • aiškinimas. Tai pačios nuobodžiausios kalbos, todėl joms iliustruoti pasitelkiamos įvairios priemonės: plakatai, skaidrės, filmuota medžiaga.

38. Svarbiausios informacinių kalbų stilistinės ypatybės: • logiška minties raiška; • racionalumas; • aiškumas; • nuoseklumas; • tikslumas; • objektyvumas; • dalykiškas apibendrinimas.

39. Įtikinimo viešosios kalbos Tai pačios įdomiausios ir sudėtingiausios kalbos, nes jomis siekiama ne tik ką nors pranešti, bet ir priversti kaip nors pasielgti, primesti savo valią. Todėl šios kalbos turi būti sakomos, o ne skaitomos. Adresanto tikslai : kreiptis į klausytojų orumą, garbę, sąžinę, dorą; siekti paveikti mąstymą, įsitikinimus, nuomonę.

40. Įtikinti Įtikinamoji žinia pakeisti auditorijos elgesį, požiūrį. Tipiški laiškai, kuriuose siūloma ką nors pirkti, yra įtikinamos žinios pavyzdžiai. Be to, kuri dėl tam tikrų priežasčių gali sukelti gavėjo pasipriešinimą ar nesutikimą, turi būti įtikinama ir pagrįsta.

41. Įtikinimo kalbose vartojamos poveikio priemonės: • Racionalios (protą ir sąmonę veikiantys loginiai įrodymai, grindžiami faktais, dokumentais, citatomis); • Iracionalios (apeliuoja į orumą ir garbę, pateikiama žymių žmonių nuomonių, primenami priesakai ir įžadai).

42. Įtikinimo kalbos poveikio priemonės, stilistiniai ypatumai, sakymo maniera labai priklauso nuo adresato. Todėl kalbėtojas, rengdamasis šio tipo kalbai, privalo kuo geriau pažinti adresatą.

43. Svarbiausios stilistinės ypatybės: • veržlumas; • gyvastingumas; • emocingumas; • aistra. Įtikinimo kalbose vartojamos kontakto su klausytojais figūros: kreipimasis, raginimas, klausimas, drąsinimas, abejojimas, pagalbos ir užtarimo prašymas, priminimas, liepimas, įsakymas, pasižadėjimas, kvietimas, įspėjimas, maldavimas, peikimas, niekinimas.

44. Įtikinimo kalbos Įtikinimas reikalingas tose situacijose, kai yra du ar daugiau požiūrių. Įtikinimo kalbos yra: • visos patriotinės ar politinės kalbos (prakalba, kreipimasis, agitacija, atsišaukimas); • moralinės etinės kalbos (pamokslai); • justicinės kalbos (kaltinimas, gynimas (-is)); • komercinės kalbos (reklama).

45. Įtikinimo kalbų tipai • Kalbos apie faktus (yra/nėra) Daug jaunų žmonių išvyksta iš Lietuvos. Aukštasis išsilavinimas neužtikrina geresnio darbo. 2. Kalbos apie vertybes (yra gerai/yra blogai) Geriau mokytis sostinėje. “Akvariumas” dabar yra populiariausia televizijos laida. Atleisti gerai dirbantį pensininką yra neetiška. 3. Kalbos apie veiklą. (turi būti daroma/ neturi būti daroma) Mokytojai neturėtų streikuoti. Mūsų įmonė turi pagaminti daugiau produkcijos. Visiems darbuotojams reikėtų dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose.

46. Kaip įtikinti Keletas įtikinimo būdų (pagal B.E.Bradley): • Išdėstyti argumentus, t.y. įrodyti. • Sukurti bendrumo atmosferą (“mes kartu”, “mūsų tas pats požiūris”). • Išgauti teigiamą atsakymą (“taip”). • Įteigti sutikimą (“Manau, jūs visi sutinkate, kad...”, “Kaip žinote...”). • Parodyti, kad prašomas elgesys yra sankcionuotas gerbiamo žmogaus arba kompetentingos grupės. • Parodyti, kad pasiūlymas sutampa su klausytojų įsitikinimais. • Sukelti klausytojų baimę. • Paaiškinti, koks atlyginimas arba paskatinimas laukia. • Pateikti išsamią prašomos veiklos instrukciją, lyg sutikimas jau būtų gautas.

47. Verbalinės komunikacijos skirstymas Pagal sritis Pagal tikslus (funkcijas) Pagal temą ir adresanto profesiją Formalioji Neformalioji Pagal progas (užjausti, pagirti) Įtikinti (pakeisti nuomonę) Informacinės (pranešti, išsiaiškinti, informuoti) Pagal formas Žodinė (sakytinė) Rašytinė Pagal rūšis Masinė Organizuota Grupinė Tarpasmeninė

48. Kalbą reikia subrandinti